Milan Rufus

       Eilėraščiai iš knygos „NIEKIENO ŽEMĖJE“

       Apie autorių

       Milanas Rufus gimė 1928 metais. Jau pirmoji knyga „Kolei įžvelgsime“ (1956) buvo sutikta kaip naujas žodis slovakų poezijoje. Jaunas autorius neskubėjo skelbti kūrinių, o vėliau paaiškėjo, kad ir debiutiniame rinkinyje buvo išspausdinti ne pirmieji jo eilėraščiai, kad jau nueitas netrumpas kelias, įsiklausyta į save, į didžiausių slovakų ir čekų poetų balsus, į Š. Bodlerą, J. Jeseniną, B. Pasternaką.
       Antroji knyga taip ir liko neužbaigta. Jos dalis – ciklas „Niekieno žemėje“ (1957-1963) – pradeda posūkį santūrumo ir vidinio dramatizmo linkme, jame atsisakoma ankstesniųjų dainingų formų, poetinė frazė vis labiau artėja prie kasdieniškos šnekos intonacijų. Sekdamas žmogaus kelią gimtąja žeme nuo lopšio iki karsto lentos, poetas prieina prie pačių pagrindinių gyvenimo klausimų, bando užčiuopti likiminius dorovės ir grožio sąlyčio taškus. Pakeliui nuolat atsispiriama į tuos pačius klodus, kurie nuo neatmenamų laikų maitino tautosaką ir liaudies meną, nežodingą valstiečių išmintį (rinkiniai „Varpai“ 1968, „Lopšys“ ir „Vargšų stalas“, -abu 1972 m.)
       M. Rufus dažnai naudodavosi ir vaizduojamojo meno paspirtimi. Didelis žingsnis šia kryptimi buvo rinkinys „Formų muzika“ (1977), kur dauguma eilėraščių įkvėpti dailininko L. Fulos piešinių ir tapybos. Rinkinys „Kalnas“ (1978) parengtas kartu su fotografu M. Martinčeku. Eilėraščiai šiuose rinkiniuose nėra iliustracijų komentaras, jie savarankiškai ieško atsakymų į klausimus apie grožio reikšmę gyvenime, plėtoja ir ankstesniems rinkiniams būdingą metaforiką. Žodžiu, M. Rufaus metafora dažnai remiasi konkrečiu vaizdu, dailė arba fotografija tik padeda jį atrasti ir savaip drausmina.
       Milanas Rufus dažnai įterpia folkloro citatų, bet neretai jas ir stilizuoja, nes jo eilėraščių pasaulyje nėra etnografinio konkretumo, tai savita vizija. Jos centre - prisimenamas ar tik įsivaizduojamas vaikystės kraštas, kur galioja savi dėsningumai, o laikas nugalimas atsikartojančio archaiško ritualo. Šia prasme M. Rufaus eilėraščiai galėtų būti lyginami su Just. Marcinkevičiaus ar M. Martinaičio eilėraščiais. Labai svarbus juose nutylėjimo, pauzės vaidmuo. Ji atlieka ne tik ritmines, bet ir prasmės paskirstymo, akcentavimo užduotis,
       Be poezijos M. Rufus rašo ir esė, kuriuose yra išdėstęs savąjį poezijos supratimą: „Kas tai yra eilėraštis? – Tiesos ir grožio sąjunga, galingoji brolija, jos dėka tampame geresni. Tenai, kur nuoga tiesa dėl beasmenio savo reiklumo neįstengia prasiskverbti, ten, kur grynasis grožis neapšviečia dėl savo vienpusiškumo, tenai turi ateit eilėraštis, poezija, jungianti juos ir suvienijanti. Rasti šiosios vienybės saiką ir yra menas“.

Almis Grybauskas      

Į viršų

ŽMOGUS

Taip niekuo jau nebetiki, jog tiki,
kad tarp gyvybės ir mirties toks skirtumas
kaip amate.

Gyvenimas minkštai sumodeliuoja,
o mirtis išdega.

Galų gale
tai ne daugiau nei amatas
dviejų aklųjų, kurie tiktai iš nuobodžio
užpildė juo atsitiktinę geldą,
praeidami.

Rufus, Milan. Niekieno žemėje: Eilėraščiai; vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Vaga, 1989.

Prie turinio

TESTAMENTAS

Nežinome, kas mumyse. Ir kur prasideda
delnų vanduo ir ašara akies.
Nežinome, kas mumyse. Poetai
šaltinio ieško, juokdariai. Taip pražudys
lengvutę snaigę ant smalsuolio delno.

Kartu būk, verk, išgerki ligi dugno.
Arba rūstybėj teisk,
kol pakilsi virš troškulio,
palikęs kūną trokšti apačioj.
Ant molio pjedestalo kelk paminklą.

Pats,
niekieno, kaip dievas,
save stiprink.

Rufus, Milan. Niekieno žemėje: Eilėraščiai; vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Vaga, 1989.

Prie turinio

VAIKYSTĖS ŽEMĖ

Yra kraštų. Bet šito pageidauk
nebent sapne. Ir neženk žingsnio, krisi.

Įsivaizduok, kad tu slapta iš laiko
lyg iš lėktuvo bandai išlipti,
manydamas, jog išlaikys
jis tokį sunkų,
besparnį tokį.

Tai jau altorius. Tik altorius.
Bet nematom dievo.

Kam gi rūpi
iš kokio luito iškirstas paminklas.

Tas luitas jau ne luitas,
o mintis. Trumpam sustoki.

Eik ir gyvenk.

Rufus, Milan. Niekieno žemėje: Eilėraščiai; vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Vaga, 1989.

Prie turinio

SKLYPELIS KALNUOS

Tu, prasčiokėli, retintas mirties,
kas liko mums?
Na, pasakyk, kas liko?

Mažai teliko, jau visai mažai:
kyša, šešėlis ir sulūžęs žiedas.
Šičia dar išliko.
Čia, tarp akmenų.
Kiek prakaito išliet
ir kiek tarnauti
skylėtai bėdai. Ničnieko pirkėjui.
Tiktai tam bernui, kurs tylus nei lapas
ir iš akmens gebės išspausti sultis.
Ir jam užtenka.

Paklūsta paskutinis tas,
kurs žino nuolankumo kainą
ir šlovės išmaldą.

Į kalnus
vėl eina maištininkas. Išgyvent.
Sklypeliai. Juostos ant vainikų.
Ramybė mums.

Rufus, Milan. Niekieno žemėje: Eilėraščiai; vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Vaga, 1989.

Prie turinio

LANGAS

Langeliu, siauručiu tarsi obolas
po mirusiojo liežuviu, tu pamatei
vaikystės kraštą. Ant dulkinų stiklų
kaip ant šuns odos pergamentų perskaitei
metus ir kilmę.

Viskas taip yra.
Žinojai, kur eini. Žinai apylinkes.
Ir tai jau viskas. Ašaros skaidra
ant drumsto veido tuštumos aplinkui.

Daug, ar mažai?
Ką atsakyt?

Užmigdami vaikai
bent galais pirštų stengias prisiliest
motinos kūno.

Rufus, Milan. Niekieno žemėje: Eilėraščiai; vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Vaga, 1989.

Prie turinio

PO VARPU

Jau pavargę esam abu.
Ir pasenę
Lyg pavožti po varpu.
Po gyvenimu.

Pabandyki, garsą išgauk
iš metalo.
Pažiūrėk, ar dar daug
žodžių tavo.

Išbarstytų kadais plačiai
po tolumas.
O dabar kaip reti svečiai,
vis vėluojantys.

Klausykis. Ir ženklo lauk.
Svaraus. Tikro.
O paskui atsišauk.
Arba mirk tykiai.

Rufus, Milan. Niekieno žemėje: Eilėraščiai; vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Vaga, 1989.

Prie turinio

KASDIENINIS DIALOGAS

Apkvaišęs paštas pasiunčia mums moteris
jau pusiau atplėštas. Beveik persišviečia
mažytis įtrūkis. Tai linija ant taurės,
kurios pakanka vyro apsvaigimui.

„Išgerti štai dar šitiek iki dugno,
ir taurę sienon“.

Jos žino tai. Sukelia audrą
stiklinėje.
Ir visu kūnu gieda:
„Kur plauki,
įkaušęs Nojau arka pramušta?“

Rufus, Milan. Niekieno žemėje: Eilėraščiai; vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Vaga, 1989.

Prie turinio

IŠMINTIS

Nežiebk, nereikia. Tik mirtis gudri.
Švarutė. Nė kvapu neužmiglos
veidrodžio. Prieš jį tiesa šukuojasi.
Abejingas žvilgsnis.
Tarytum nė nežiūri į save.

Kas gyvas, užmiglos.
Ir dvasios šiltoje migloj paklaidžios.
Laša...
Dar švieti?

Švieti, bet...
Kraujas, prakaitas ir ašaros
be perstojo kapnoja ant žibinto,
kvaily išminčiau.

Rufus, Milan. Niekieno žemėje: Eilėraščiai; vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Vaga, 1989.

Prie turinio

VAIKYSTĖS VARPAI

Ateina valanda. Vaikai praryja raktą
nuo durų paslapties. Nesugrąžinamai.

Jis neišeis, tiktai giliau nugrims.
Kasdien giliau. Jau niekada neperžengs
tų durų slenksčio. Tos ribos,
už kur žiaumojimas tampa žinojimu.

Jau niekada. Iš pavogtų varpų
štampuoja laikas netikrus grašius
ir nuperka, kas iš vaikų belikę.

Numirštame visi prieš tuos vartus.
Taip kartais per grabnyčias stimpa šunys:
per speigą galvas padeda ant slenksčio,
žiūri į rankeną.

Rufus, Milan. Niekieno žemėje: Eilėraščiai; vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Vaga, 1989.

Prie turinio

VAIKAI

Štai ir mažieji gyvulėlių broliai,
tebežiną, ką mes seniai užmiršom.

Vien skaidrų, permatomą vandenį jie geria,
nupūtę dulkes ir nušluostę purvą.
Galvelės prie žolės,
tartum ligonio,
prigludę klausos gaudžiančio pasaulio.

Ką sako jiems, to niekam neišduoda.
Po marškinėliais slapsto tartum obuolius
iš aplinkinių sodų.

Pamaž pradės liūdnėt.
Nujaučia dieną,
kai iš kiekvieno jųjų iššuoliuos
mažasis princas, išsinešdamas
skeptrą ir obuolį.

Tai jau pabaiga.
Toliau tik pakartojimas
žmogaus duotybės iš pačių pradžių.
Tolimas nuo žaismės.
Tas nuovargis. Ta baimė.

Rufus, Milan. Niekieno žemėje: Eilėraščiai; vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Vaga, 1989.

Prie turinio

TAVO NAMAI

Su bauguliu, svyruodamas
ištiesi koją
ir mėgini
atsargiai atsistot.

Dar ten tebėr, kaip buvę?
Atlaikys namus?
Ir dar eilėraštį?

O gal įlūš, plonutis.
Ir liks tiktai
neaiškus siluetas,
tavo kūno apmatas,
prapuolus
kažin kur,
jau niekieno,
iš kvailio sapno.

Rufus, Milan. Niekieno žemėje: Eilėraščiai; vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Vaga, 1989.

Prie turinio

PĖDAI

Nuo pėdo pėdan šokčioja šviesa.
Ant vienos kojos tarsi mergaičiukė
per „klasių“ langelius.
Ir taip kasmet
lig paskutinio šiaudo pakartoja:
„Grūdams nėra kur skuba.
Jiems nesvarbu,
kas priešais dalgį stovi,
kas už dalgio.

Grūdai toks žaismas.
O žaismas daug svarbesnis
negu žaidėjas.
Tas, kuris sėja,
nes privalo žaist“.

Kasmet
nuo pėdo pėdan šokčioja šviesa.
Kartodama tą patį ir šypsodama.

Rufus, Milan. Niekieno žemėje: Eilėraščiai; vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Vaga, 1989.

Prie turinio

RUDENS ORĖ

– Kas buvo, tą užmiršk.
Ir, veidu į save,
galvoki tai, kas bus. Nepragyvensi
iš atminties, o dar sunkiau – iš liaupsių.

Taip kalba plūgas, ir rudai kraujuoja
rudenis paltas, žemei jį nusivelkant.

– Apsiversk nugara į naujai gimusius.
Jie pagyvens ir mirs.
O tu išliksi.
Dukrelė tylutėlė begalybės.
Kuriai nėr laiko mindžikuoti vietoj,
ji turi būti
pas visus namie –
kaip šaukštas arba kirvis.

Apsiversk. Užmirški.

Rufus, Milan. Niekieno žemėje: Eilėraščiai; vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Vaga, 1989.

Prie turinio

DARBININKAI

Daina ir darbas.
Arba daina darbui.
Daina
trumpam gražiam gyvenimui.
Dainelė
dvidešimt keturioms valandoms.
Net ir per miegą
jų kojos trūkčiodavo nuo tų smuikų,
kol prakaitas kasdienės katorgos išdžiūdavo.

Įmigusioj galvoj
kaip jūros kriauklėj
ošė molis.

Rufus, Milan. Niekieno žemėje: Eilėraščiai; vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Vaga, 1989.

Prie turinio

RUDENS LAIŠKAI

Jau pranešta
tai, ką pranešt reikėjo.
Kas pasakyt reikėjo,
pasakyta.

O kas toliau?
Kas atminčiai beliko?

Žemė nepadeda laiškų archyvan.
Perskaičius lamdo,
išmeta.
Ji nuobodžio nežino ir budynių.
Tik lietų arba rasą.

O ašara, kai švysteli aky?
Juk atmintis žmogaus – tai liūdesys.

Rufus, Milan. Niekieno žemėje: Eilėraščiai; vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Vaga, 1989.

Iš slovakų kalbos vertė Almis Grybauskas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt