Jerzy Pilch
       Niekada gyvenime

Prieš pat mirtį a.a. Pawelas Hertzas davė interviu, kuris skambėjo maždaug taip:

– Ką šiuo metu dirbate?
– Nieko nedirbu.

– Ką nors rašote?
– Nieko nerašau.

– Gal ką nors verčiate?
– Nieko neverčiu.

– Tuomet ką šiuo metu skaitote?
– Nieko neskaitau.

– Ar kur nors vaikštote?
– Niekur nevaikštau.

– Ar planuojate ką nors rašyti?
– Nieko neplanuoju.

– Gal kur nors keliausite?
– Niekur.

– Ką apskritai veikiate?
– Nieko.

– Tuomet kaip leidžiate laiką?
– Neleidžiu laiko.

– Vis dėlto kažką turėtumėte daryti?
– Nieko neturėčiau.

– Sunku patikėti, kad niekas Jūsų nedomina.
– Niekas manęs nedomina.

– O gal šiuolaikinė literatūra? Ką jūs apie ją galvojate?
– Šiuolaikinė literatūra manęs visiškai nedomina. Nors… Nors, tiesa. Prisiminiau. Prieš porą metų skaičiau Grahamo Greeno romaną.

– Ir ką?
– Ir nieko. Puikus romanas.

Šį pokalbį cituoju iš atminties, tad detalės gali būti klaidingos, bet šio dialogo esmė – jame apskritai nėra jokių detalių, dėl kurių galėčiau klysti. Šios viską neigiančių Hertzo atsakymų sekos man visiškai netikėtai ir lygiai taip pat neišvengiamai ateina į galvą kiekvieną kartą, kai skaitau arba girdžiu kai kurių aukštų valstybės valdininkų pasisakymus.

– Su kuo buvote susitikęs?
– Su niekuo nesu susitikęs.

– Bet savo pavaduotoją buvote susitikęs?
– Niekada. Niekada nesu susitikęs savo pavaduotojo.

– Kaip niekada?
– Niekada savo pavaduotojo akyse nesu matęs.

– Tuomet kalbėjotės su juo telefonu? Ar telefonu nustatinėjote operacijos detales?
– Ne. Niekada nesikalbėjau telefonu.

– Niekada nesikalbėjote su savo pavaduotoju telefonu?
– Aš apskritai niekada su niekuo nesikalbu telefonu.

– Ar jūsų telefonas pats kalbėjosi? Pats skambino? Pats siūlė?
– Nežinau. Gal mano žentas skambino. Mūsų tas pats numeris.

– Kodėl slepiate tiesą?
– Nieko neslepiu.

– Ar suprantate, kad virš jūsų pakibęs įtarimo šešėlis?
– Niekas nėra virš manęs pakibęs.

– Juk siūlėte pusantro milijono dolerių už?
– Nesiūliau.

– Daug kartų buvote tuo reikalu išvažiavęs. Susitikinėjote. Skambinote.
– Nebuvau išvažiavęs, nesusitikinėjau ir neskambinau.

– Pats paruošėte sau naudingą sutartį.
– Niekada neruošiau jokios sutarties.

– Paskui be komisijos sutikimo darėte pataisas.
– Nedariau jokių pataisų.

– Reikalavote pervesti į jūsų sąskaitą?
– Šmeižtas. Aš neturiu sąskaitos.

– Neturite sąskaitos?
– Neturiu. Vos suduriu galą su galu. Negaliu sau leisti sąskaitos.

– Ką pasakysite apie tai, kad jūsų reikalu pradėta tirti byla?
– Nieko. Nors, tiesa… Apskritai esu patenkintas, nes tai padės man apsivalyti nuo kaltinimų.

– Kaip manote, iš kur atsirado tie kaltinimai?
– Neturiu supratimo. Aš – patriotas.

– Ar važiavote žvejoti?
– Nevažiavau.

– Ar buvote gimtadienyje?
– Nebuvau.

– O rungtynėse?
– Nebuvau.

– Ar matėte per televiziją liudijimus jūsų byloje?
– Neturiu televizoriaus. Negaliu sau leisti.

– Ko dar neturite?
– Nieko neturiu.

– Tai gal iš skurdo visa tai darėte? Iš bado?
– Nieko nedariau.

– Juk pats sudarėte prekių sąrašus ir reikalavote už tuos sąrašus didelių kyšių.
– Aš nekaltas.

– Ar žinojote, kad jūsų vadovaujamoje institucijoje plito korupcija?
– Esu tikras, kad neplito.

– Meluojate?
– Ne.

– Melavote?
– Niekada.

– Kombinavote?
– Ne.

– Vogėte?
– Ne.

– Kodėl visa tai darėte?
– Šalies labui.

Be abejo, dialogų panašumas visiškai atsitiktinis. Tie, kurie dabar puola į kraštutinumus, saugodami ištikimybę totalinio "ne" principui ("Koks jūsų ūgis?" – Neturiu jokio ūgio".), greičiausiai nėra skaitę Pawelo Hertzo ir ne jo pasisakymais lavinosi. Šis panašumas toks formalus, jog neturiu vilties, kad spazmatiškai viską neigiančius funkcionierius būtų apėmęs kažkoks priešmirtinis fatalizmas. Tai nemirtinga padermė. Kada pasitrauksite? Niekada.

Iš lenkų kalbos vertė VYTAUTAS DEKŠNYS
Versta iš: Polityka, Nr. 23/2003

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt