Slawomir Mrozek

       LIŪTAS

       Cezaris jau davė ženklą. Pakilo grotos, ir iš tamsaus urvo ėmė sklisti lyg ir koks griaustinis, dundantis vis galingiau ir galingiau. Krikščionys susispietė į krūvą arenos viduryje. Minia pakilo iš vietų, norėdama viską geriau pamatyti. Kimus murmesys, slenkantis kaip akmenų lavina prasidėjus kalnų griūčiai siutulio kupinas klegesys ir išgąsčio šauksmai. Iš tunelio, vikriai ir tyliai dėliodama letenas, išbėgo pirmoji liūtė. Prasidėjo žaidynės.
       Liūtų prižiūrėtojas Kajus Bondanis, apsiginklavęs ilga kartimi, patikrino, ar visi žvėrys įsijungę į baisųjį žaidimą. Jau norėjo lengviau atsikvėpti, tačiau staiga pastebėjo, kad prie pat vartų sustojo vienas liūtas ir, nesiskubindamas išeiti į areną, ramiai sau graužia morką. Kajus keiktelėjo, mat viena iš jo pareigų buvo prižiūrėti, jog nė vienas plėšrūnas neslankiotų cirke be naudos. Todėl prisiartino tiek, kiek buvo nustatyta darbo saugumo bei higienos taisyklių, ir įdūrė kartimi liūtui į užpakalį, norėdamas jį truputį paerzinti. Jo nuostabai, liūtas tiktai grįžtelėjo ir mostelėjo uodega. Kajus bakstelėjo jam antrą kartą, šiek tiek stipriau.
       – Atsikabink, – tarė liūtas.
       Kajus pasikasė galvą. Liūtas nedviprasmiškai davė suprasti nepageidaująs agitacijos. Kajus nebuvo blogas žmogus, bet bijojo, kad vyriausiasis prižiūrėtojas, matydamas, kaip prastai jis dirba, įmes jį tarp pasmerktųjų. Kita vertus, nenorėjo bartis su liūtu. Todėl pamėgino jį įkalbėti.
       – Galėtum tai padaryti dėl manęs, – tarė jam.
       – Nėra kvailių, – atšovė liūtas, toliau kirsdamas morką. Prižiūrėtojas prašneko tyliau:
       – Nesakau, kad tu iš karto imtum ką nors ir suėstum, bet galėtum nors truputį pasisukioti ir pastaugti, taip, dėl alibi.
       Liūtas mostelėjo uodega.
       – Žmogau, sakau tau: nėra kvailių. Pamatys mane ten ir įsidėmės, o paskui niekas tiesiog netikės tavim, kad nieko nesuėdei.
       Prižiūrėtojas atsiduso.
       – Bet iš tikrųjų – kodėl nenori ėsti žmonių? – paklausė truputį priekaištingai.
       Liūtas įdėmiai žvilgtelėjo į jį.
       – Pavartojai žodį „alibi“. Ar tau neatėjo į galvą, kodėl tie visi patricijai patys nelaksto po areną ir neėda krikščionių, užuot išnaudoję mus, liūtus?
       – Nežinau. Beje, tai daugiausia pagyvenę žmonės, astma, dusulys...
       – Pagyvenę... – sumurmėjo niekinamai liūtas. – Visiškai neišmanai politikos. Jie paprasčiausiai nori turėti alibi.
       – Prieš ką gi?
       – Prieš naujovių daigus, kurie pradeda kaltis. Istorijoje visada reikia orientuotis pagal tai, kas nauja, kas dar tiktai dygsta. Ar tu niekada nepagalvojai, kad krikščionys gali ateiti į valdžią?
       – Jie – į valdžią?!
       – Taip, taip. Reikia tiktai mokėti skaityti tarp eilučių. Kažkodėl man atrodo, kad Konstantinas Didysis anksčiau ar vėliau susitars su jais. Ir kas tuomet? Revizijos, reabilitacijos... Tada tiems, kurie ložėse, lengva bus pasakyti: „Tai ne mes. Tai liūtai“.
       – Iš tikrųjų... nepagalvojau.
       – Matai, Bet tegu juos bala! Man brangesnis mano kailis. Jeigu kas nors ir atsitiks, tai visi regėjo, kad aš graužiau morką, Nors, tarp mūsų kalbant, morka – didelė šlykštybė.
       – O vis dėlto tavo kolegos taršo tuos krikščionis, kad net miela, – piktdžiugiškai pasakė Kajus.
       Liūtas susiraukė:
       – Primityvu. Trumparegiai konjunktūros vergai. Ima bet ką. Elementas, neturintis taktinės nuovokos. Kolonijų tamsuoliai.
       – Klausyk, – sumikčiojo Kajus.
       – Na?
       – O jeigu tie krikščionys, žinai...
       – Ką – krikščionys?
       – Na, ateitų valdžion?..
       – Na?
       – Tai ar galėtum tuomet paliudyti, kad aš tavęs neverčiau nieko daryti?
       – Salus rei publicae summa lex tibi esto¹, – pasakė išmintingą sentenciją liūtas ir vėl ėmė graužti savo morką.

       ¹Tai, kas gera visiems (respublikai), tebūnie tau aukščiausias įstatymas (lot.).

       Vertė A. Kalėda

       Novelė „Lew“ iš rinkinio „Opowiadania“, 1974

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt