Slawomir Mrozek

       DRAMBLYS

       Zoologijos sodo direktorius pasirodė esąs karjeristas. Žvėrys jam buvo tiktai būdas pakilti bent pakopa aukščiau. Jis nesirūpino ir atitinkamu savo įstaigos vaidmeniu auklėjant jaunąją kartą. Jo zoologijos sode žirafa buvo trumpu kaklu, barsukas neturėjo net savo olos, o viskam abejingi švilpikai švilpavo pernelyg retai ir tarytum nenoromis. Šitokių trūkumų neturėtų būti, juo labiau kad sode dažnai lankydavosi mokinių ekskursijos.
       Tai buvo provincijos zoologijos sodas, jame stigo keleto svarbiausių žvėrių, kaip antai – dramblio. Bandyta kol kas jį pakeisti laikant tris tūkstančius triušių. Tačiau vis labiau vystantis mūsų šaliai, spragos buvo planingai užtaisomos. Galų gale atėjo ir dramblio eilė. Liepos 22-osios¹ proga buvo gautas pranešimas, jog dramblio paskyra galutinai sutvarkyta. Nuoširdžiai atsidavę reikalui sodo darbuotojai apsidžiaugė. Todėl jie tuo labiau nustebo sužinoję, kad direktorius parašė į Varšuvą memorandumą, kuriame atsisakė paskyros ir savo ruožtu pateikė planą, kaip įsigyti dramblį taupesniu ūkiniu būdu.
       „Aš ir visas kolektyvas, – rašė direktorius, – suprantame, kad dramblys yra didžiulė našta lenkų kalnakasio ir metalurgo pečiams. Trokšdamas sumažinti jo savikainą, siūlau dramblį, minimą atitinkame rašte, pakeisti savu drambliu. Mes galime reikiamo dydžio dramblį pagaminti iš gumos, jį pripūsti ir pastatyti aptvare. Kruopščiai nudažytas, jis nesiskirs nuo tikro, netgi apžiūrinėjant iš arti. Atsiminkime, jog dramblys yra nerangus gyvulys, jis visiškai nešokinėja, nelaksto ir nesivolioja. Ant tvoros pakabinsime lentelę, kad tai ypač nerangus dramblys. Atokiu būdu sutaupytus pinigus galėsime skirti naujo reaktymio lėktuvo gamybai ar bažnytinių paminklų konservavimui. Prašom atkreipti dėmesį į tai, kad ir pats sumanymas, ir parengtasis projektas yra mano kuklus indėlis į mūsų bendrą triūsą ir kovą. Jūsų nuolankus“ – ir parašas.
       Matyt, memorandumas pateko bejausmiam valdininkui, biurokratiškai traktuojančiam savo pareigas. Nesigilindamas į esmę ir laikydamasis tik bendro nurodymo mažinti savikainą, jis pritarė šiam planui. Gavęs teigiamą atsakymą, zoologijos sodo direktorius liepė iš gumos padaryti milžinišką užvalkalą, kuris vėliau turėjo būti pripūstas oro.
       Tai turėjo atlikti du sargai, pūsdami užvalkalą iš dviejų priešingų galų. Kad būtų išsaugota paslaptis, darbą reikėjo užbaigti per naktį. Miesto gyventojai jau sužinojo, kad turi atvykti tikras dramblys, ir norėjo jį pamatyti. Be to, direktorius skubėjo dar ir todėl, kad tikėjosi gauti premiją, jeigu jo sumanymas bus apvainikuotas sėkme.
       Užsidarę pašiūrėje, kur buvo įrengta kilnojama dirbtuvė, sargai pradėjo pūsti. Tačiau po dviejų valandų triūso pamatė, jog pilkasis užvalkalas tik vos vos pakilęs viršum grindų ir pūpso nelyginant plokščia bulvė, nė iš tolo nepanašus į dramblį. Naktis įpusėjo, nutilo žmonių balsai, tiktai iš zoologijos sodo sklido šakalo kauksmas. Pavargę sargai stabtelėjo atsikvėpti, saugodami, kad neišeitų pripūstas oras. Tai buvo jau gerokai pagyvenę žmonės, nepratę prie tokio darbo.
       – Jei ir toliau taip eis, baigsime tiktai rytą, – tarė vienas. – Ką aš pasakysiu žmonai, grįžęs į namus? Juk nepatikės, jeigu sakysiu, kad visą naktį pūčiau dramblį.
       – Iš tikrųjų, – sutiko antrasis. – Drambliai pučiami retai. Viskas todėl, kad mūsų direktorius – kairuolis.
       Praėjus dar pusvalandžiui, jie pasijuto nuvargę. Dramblio karkasas padidėjo, tačiau visa figūra dar toli gražu nebuvo suformuota.
       – Vis sunkiau ir sunkiau, – tarė pirmasis.
       – Iš tiesų, – pritarė antrasis. – Kaip per gruodą. Valandėlę atsikvėpkime.
       Ilsėdamasis vienas pastebėjo iš sienos kyšantį dujų čiaupą. Pamanė: ar nebūtų galima pabaigti pūsti dramblį dujomis – vietoj oro. Apie tai pasakė bičiuliui.
       Iš pradžių nusprendė pabandyti. Prijungė čiaupą prie dramblio, ir, jų džiaugsmui, netrukus vidury pašiūrės visu ūgiu atsistojo žvėris. Kaip gyvas. Stambus liemuo, kojos it stulpai, didžiules ausys ir, aišku, straublys. Direktorius pasistengė, kad modelis būtų labai didelis, – jo ambicija, dabar jau nevaržoma jokių finansinių apribojimų, reikalavo turėti savo zoologijos sode rinktinį dramblį.
       – Aukščiausia klasė, – tarė tasai, kuriam kilo mintis panaudoti dujas. – Galime eiti namo.
       Anksti rytą dramblys buvo perkeltas į specialiai jam paruoštą aikštelę pačiame centre, greta beždžionių narvo. Pastatytas tikros uolos fone, jis atrodė grėsmingai. Prie jo buvo pakabinta lentutė su užrašu: „Nepaprastai sunkus dramblys – visiškai nebėgioja“.
       Tą dieną vieni iš pirmųjų lankytojų buvo vietinės mokyklos moksleiviai; juos atsivedė mokytojas. Jis buvo sumanęs vesti pamoką apie dramblį su vaizdinėmis priemonėmis. Sustabdęs visą grupelę prie dramblio, mokytojas pradėjo:
       – ...Dramblys yra žolėdis gyvūnas. Straubliu jis išrauna jaunus medelius ir nuėda lapus.
       Mokiniai, susibūrę prie dramblio, apžiūrinėjo jį didžiai nustebę. Jie laukė, kada dramblys išraus kokį nors medelį, tačiau jis stypsojo už tvoros nejudėdamas.
       – ...Dramblys kilęs tiesiai iš dabar jau išnykusių mamutų. Tad nieko nuostabaus, jog jis yra didžiausias iš visų dabar gyvenančių sausumos gyvūnų.
       Stropesnieji mokiniai užsirašinėjo.
       – ...Už dramblį sunkesnis tiktai banginis, bet jis gyvena jūroje. Todėl galime drąsiai tvirtinti, kad girių karalius yra dramblys.
       Zoologijos sode padvelkė lengvas vėjelis.
       – ...Suaugęs dramblys sveria nuo keturių iki šešių tūkstančių kilogramų.
       Tuo metu dramblys virptelėjo ir pakilo į orą. Valandėlę jis suposi prie pat žemės, vėliau, pakeltas vėjo, nusklendė aukštyn, dangaus žydrynėje demonstruodamas visą savo galingą stotą. Dar valandėlė, ir, skriedamas vis aukščiau, parodė apačioje stovintiems žiūrovams keturis praskėstų pėdų lopinėlius, išsipūtusį pilvą ir straublio galiuką. Paskui, vėjo nešamas horizontaliai, prasklendė virš tvoros ir išnyko aukštai už medžių viršūnių. Apstulbusios beždžionės vėpsojo į dangų.
       Dramblys buvo rastas netoliese esančiame botanikos sode, – ten krisdamas užsivėrė ant kaktuso ir sprogo.
       O mokiniai, kurie tuomet buvo zoologijos sode, apsileido, pradėjo nesimokyti ir tapo chuliganai. Sako, jie geria degtiną ir daužo langus. O drambliais apskritai netiki.

       ¹ 1944 m. liepos 22 d. Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komitetas paskelbė ekonominių ir politinių pertvarkymų programą – manifestą. Nuo tada ši diena – Lenkijos Atgimimo šventė. (Atgal>>>)

       Vertė A. Kalėda

       Novelė „Slon“ iš rinkinio „Opowiadania“, 1974

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt