Mona Mitropoulou

       KAIP AŠ IŠDAVIAU ŽMOGŲ

       – Ar jūs būsite panelė..?
       Pakėliau akis nuo savo popierių: dvi moterys, viena daugiau kaip penkiasdešimties, kita kokių trisdešimties metų amžiaus, apsirengusios taip kukliai ir neišsiskiriančiai, kad neįsiminsi jokios detalės, jokios spalvos, dvi iš tų tūkstančių moterų, kurios nepastebimos vaikšto šalimais.
       – Taip, tai aš. Kokiu reikalu, ponios?
       – Jūs mūsų nepažįstate, bet turime su jumis pasikalbėti asmeniškai, – tarė vyresnioji.
       Biure pasikalbėti akis į akį nebuvo įmanoma. Išsivedžiau jas į balkoną.
       – Gelbėkite! – pradėjo abi, vos tik pamatė, kad esame vienos. – Gelbėkite!
       Aš pasimečiau.
       – Bet kas jums, kas gi atsitiko?
       – Štai mano dukra, – tarė senoji, – neteko vyro.
       – O, užjaučiu! – kvailai leptelėjau.
       – Ne, jis nemirė. Dingo, pabėgo, paliko ją... – aiškino moteriškė.
       – Apgailestauju, bet nesuprantu, kuo čia dėta aš.
       – Jūs, vien tik jūs galite jį surasti.
       – Aš? – Man tai buvo labai netikėta. – Kokiu būdu?
       – Tik neatsisakykite!
       – Jūs tikros, kad būtent aš galiu jums padėti?
       – Tik jūs! Nors iki šiol niekada nebuvome susitikusios. Mus atsiuntė vienas jūsų pažįstamas.
       – Koks pažįstamas?
       – Pirmiausia duokit žodį, kad mums padėsite.
       – Jei tik galėsiu...
       Išgirdau pavardę vieno advokato, dažnai besilankančio mūsų biure.
       – „Jinai, jei tik panorės, suras jūsų vyrą“, – taip jis mums pasakė.
       – Lukterkite.
       Įėjau į vidų ir paskambinau tam žmogui.
       – Atsiuntėte pas mane dvi moteris, pasakęs, kad galiu surasti vienos jų vyrą. Ką tai reiškia?
       – Ar nė viena iš jų nestovi šalia ragelio? – paklausė jis.
       – Ne.
       – Jos mane kankina jau keli mėnesiai, neduoda nė žingsnio žengti, ir šiandien, pribaigtas jų verksmų bei skundų, nusprendžiau nusiųsti jas jums. Pasakykite, kad pasirūpinsite tuo reikalu, užimkite jas kurį laiką, o paskui žiūrėsime. Padarykite man šią paslaugą.
       Norėjau jam kai ką pasakyti. Bet tuo metu pamačiau abiejų moterų veidus, atsuktus į mane, – juose buvo tiek aklo pasitikėjimo, tiek jaudulio, kad nežinia kodėl teištariau „gerai, gerai“ ir, nebeišklausiusi jo dėkojimo, padėjau ragelį ir grįžau į balkoną, nusprendusi joms pagelbėti.
       Neskubėkite sakyti „kokia šaunuolė!“ Man atrodo, kad šiuo atveju prisidėjo ne vien tik negalinti prašymams atsispirti mano širdis, bet ir egoizmas. Kai matai du žmones, priklausančius nuo tavęs kaip nuo Dievo, tai jau šis tas. Atnešiau joms kėdes ir ėmiausi rimtai aiškintis padėtį. Vienturtė našlės Ferni duktė prieš septynerius metus ištekėjo už Petro Deli (išklausiau ilgo pasakojimo apie motinos vargus auginant Sicą, apie tai, kaip ši baigusi gimnaziją, kaip netekdavusi žado ir akių nepakeldavusi, išvydusi tą vyrą).
       – Iš meilės?
       – Na, simpatiją vienas kitam jie gal ir jautė... Petras buvo nors ir neturtingas, bet tvirtas ir gražus trisdešimtmetis vyriškis, – norėjau paklausti, kaip Sica tai pastebėjo, jei nepakeldavo į tą vyrą akių, bet susilaikiau, – be to, turėjo gerą darbą vienos didelės kompanijos mašinų remonto dirbtuvėse.
       Ponia Ferni su jo teta sutvarkė tą reikalą ir apsigyveno kartu su jaunąja pora. Ne kaip išlaikytinė (juk gaudavo pensiją), bet kad nesijaustų vieniša. Ir prasidėjo jų gyvenimas, gražus ir darnus. Klausydama mamos patarimų, Sica tapo puikia šeimininke, namai blizgėjo, jiems patiems nieko netrūko ir netgi galėjo šį tą atidėti juodai dienai.
       Jiems gimė du vaikai, du puikūs berniukai, dabar vienas buvo šešerių, kitas penkerių metukų. (Iš senelės krepšio tuoj pat išniro fotografija: du paprasčiausi berniukai – rubuiliai, ramių, neišraiškingų akių.)
       Įsigijo jie ir nuosavą namą. Jį netoli gamyklos esančiame priemiestyje pastatė kompanija: buvo toks pat kaip ir kiti namai – su sodu, patogumais. Pinigai už namą buvo išskaičiuojami iš atlyginimo, jiems to nė nepastebint.
       Išsimokėtinai įsigijo baldus, radijo aparatą...
       – Kiekvieną sekmadienio rytą, – pasakojo našlė, – grįždama iš bažnyčios, tik spėdavau atverti lauko duris, ir į žydintį sodą manęs pasitikti išbėgdavo anūkėliai. Po to įžengdavau į sutvarkytą namą ir, matydama dukrą, švarią, tylią bruzdant po namus, apruošiant vyrą ir viskuo besirūpinant, dėkodavau Dievui.
       Bet staiga – lyg kas būtų, bloga akimi nužiūrėjęs, lyg kokia piktoji dvasia būtų ėmusi pavydėti mums laimės – viskas apvirto aukštyn kojom.
       Vieną rytą Petras išėjo į darbą ramus, su šypsena, kaip visada pabučiavo žmoną ir vaikus, tarė „lik sveika, motin!“ – ir nebegrįžo.
       Pamanėme, kad atsitiko kokia nelaimė, nubėgome į gamyklą – jau išėjęs. Draugai matė, kaip pasuko keliu, vedančiu į Atėnus. Nusistebėję, bet manę, kad turįs ten reikalų.
       Pralaukėme, bluosto nesudėdamos, visą naktį, bet jis nepasirodė nei ryte, nei kitą vakarą. Nuėjome į policiją. Aplakstėme ligonines, morgą, apžiūrinėdamos sužeistuosius, žuvusius, skenduolius – veltui!
       Davėme skelbimą į laikraščius – veltui! Nuo to laiko praėjo jau metai. Ponas Takis (tai buvo tas advokatas) – ko tik vargšelis nedarė. Teiravosi pasų kontrolės skyriuje, ar toks žmogus kartais nebandė išvykti į užsienį, pranešė Ministerijai, Saugumui, – viskas veltui. Jis gerai pasislėpęs ir nenori išsiduoti.
       – Bet kodėl jūs taip įsitikinusios, kad jis slapstosi? Gal jam atsitiko kokia nelaimė.
       – O, ne. Keletą dienų po savo dingimo jis vėl pasirodė gamykloje. „Ei, Petrai, kas gi įvyko?“ – paklausė jo bendradarbiai. „Man atsitiko kažkas nepaprasto – paaiškinsiu jums po kiek laiko, kai sugrįšiu“. Nuėjo tiesiai prie savo spintelės (kiekvienas darbininkas turi savo spintelę, kur laiko dokumentus ir kitokius daiktus), pasiėmė kažkokius popierius ir išėjo.
       Prieš tris mėnesius mūsų giminaitė, gyvenanti Kavaloje, pamatė jį ten dirbant vienoje iš kavinių. Pažino jį iš nuotraukos. Dar kiek apsiklausinėjusi sužinojo, kad jis neseniai čia atvykęs. Parašė man, tuoj pat sėdome į laivą, bet jis, atrodo, pajuto, kad apie jį teiraujamasi, ir dingo prieš – mums ten atvykstant.
       Po to vienas jo tėvynainis kartą vakare matė jį Salonikuose. Ėjo vidurnaktį krantine atsagstytu švarkeliu, be kepurės, į dangų užversta galva, lyg stengtųsi įžiūrėti kažką viršuje, ir giliai kvėpavo, tarsi jam ilgą laiką būtų trūkę oro. Tas žmogus buvo prisišvartavęs prieplaukoje savo burinį laivelį ir sėdėjo rūkydamas pirmgalyje. „Petrai, ei, Petrai!“ – pašaukė jį. Šis, netikėtai užkluptas, atsisuko, pamatė, iš kur sklinda balsas, ir tuoj pat metėsi bėgti. O anas iššoko basas, kaip buvo, į prieplauką ir ėmė jį vytis. Prie Baltojo bokšto Petras užsikabino už tramvajaus ir nuvažiavo.
       Nuo to įvykio praėjo du mėnesiai, ir niekas jo daugiau nebematė...
       Jos nutilo, nes abi kalbėjo kartu, viena kitą papildydamos, ir žvelgė į mane taip, lyg būtų laukusios, kad tuoj pat parodysiu kokį nors fokusą ir joms jį sugrąžinsiu.
       Pabandžiau sutelkti savo galvoje viską, ką prisiminiau iš detektyvinių romanų, ir ėmiausi klausinėti:
       – Gal jis pabėgo su kokia kita moterimi?
       – Petras? – paklausė našlė. – Visi tik ir šnekėjo, koks jis drovus.
       – Ką gali žinoti, visaip būna... – spyriausi aš. – Ar niekada neužeidavo į jūsų namus kokia nors žavinga moteris, juki, linksmuolė?
       – Mano duktė, kaip jai ir pritinka, bendrauja tik su tokiomis pat šeimyniškomis moterimis. Kalbos apie namus, vyrus, vaikus...
       – Gal jis mėgo vyną?
       – Tik kokiame nors pobūvyje išgerdavo stiklą kitą. Namie niekada.
       – Kortos?
       – Į rankas jų neimdavo.
       – Vadinasi, jis neturėjo jokių ydų? – paklausiau suirzusi, nes negalėjau rasti nieko, už ko galėtų užsikabinti mano detektyvinė fantazija.
       – Jokių: ir darbštus, ir padorus, ir geras.
       Su šiais žodžiais Sica pratrūko raudoti.
       – Neverkite, – raminau aš ją. – Jei norite, kad jį surastume, atsakinėkite į mano klausimus. Ar prieš jam dingstant nebuvote susikivirčiję?
       – Susikivirčiję? – įsiterpė senoji. – Bet ką gi jai galima prikišti? Tvarkinga, gera šeimininkė, padori, neplepi, nei puošeiva, nei pasilinksminimų mėgėja. Namai kaip laikrodis, vaikai kaip kunigaikštukai, jis pats – lyg Dievo dovana.
       – Leiskite jai kalbėti, – tariau griežtai. – Sakykite, kaip ten buvo... – pasisukau į Sicą.
       – Nieko nebuvo.
       –Ar jis kada kalbėjo jums apie kokius nors užmojus? Kad norėtų uždirbti pinigų, imtis nuosavo verslo?..
       – Nemanau, kad būtų turėjęs tokių minčių. Niekad nėra man sakęs nieko panašaus.
       – Apie ką judu kalbėdavotės?
       – Apie namus, gamyklą, vaikus, jų ligas, pažįstamus, – pertarė motina.
       – O kai likdavote dviese? – paklausiau Sicos. – Naktį, prieš užmiegant, rytais?
       – Vos tik baigdavau dienos darbus, krisdavau kaip negyva iš nuovargio ir dažniausiai iš karto užmigdavau.
       – O jis ką darydavo?
       – Dažnai neužmigdavo, vartydavosi. Kartais tyliai ištardavo: „Sica“, bet apsimesdavau mieganti. Mes, darbo žmonės, neturime laiko pokalbiams. Iš ryto septyniomis vyras vėl turėdavo būti gamykloje. Aš keldavausi pirma, viską suruošdavau ir pusę septynių jį pažadindavau. Tik spėdavo nusiprausti, apsirengti ir iš karto bėgdavo į darbą.
       – O sekmadieniais?
       – Miegodavo kiek ilgėliau. Po to išeidavo į sodą. Man likdavo namai, vaikai. Po pietų ateidavo kas nors iš draugų arba mes eidavome pas kitus.
       – Ar jums niekada nėra šovusi mintis, kad jis dėl kažko sielvartauja, kažko trokšta? Niekada nebandėte jo pažinti?
       – Pažinti? Aštuoneri metai, kai susituokę, bandyti jį pažinti? – Sica buvo apstulbusi. – Kad jis dėl kažko sielvartautų ir nebūtų man to pasakęs? Galiausiai neatrodė liūdnas. Gal kartais ir grįždavo iš darbo paniuręs, bet visi mes kartais būname susikrimtę. Kam moteriškei kvaršinti vyrui galvą bereikalingais klausimais? Geriausia, ką ji gali padaryti, tai tylėti ir žiūrėti, kad namai būtų švarūs, vaikai aptvarkyti, valgis paruoštas.
       – Ar jis niekada nepasakojo jums apie savo gyvenimą iki jūsų, apie savo vaikystę?
       – Iš pradžių, kai buvome dar tik susižiedavę – kaip ir visi. Bet jau nebeprisimenu tiksliai.
       Detektyvų padėtą pamatą sustiprino mano vidiniai antgamtiški sugebėjimai, ir aš pamačiau, kaip didėja atstumas, skiriantis mane nuo tų romanų.
       Leidau praeiti kelioms tylos minutėms ir lioviausi ieškojusi klausimų, rodos, laukiau, kad kažkas ateis man į pagalbą.
       – Ar jis pirkdavo vaikams žaislų?.. – išplaukė žodžiai iš mano lūpų.
       – Koks tėvas to nedaro?
       Ji buvo teisi. Štai tas klausimas, kuriam lemta pasiekti tikslą! Nors ir vėlai, bet užčiuopiau jį! Tačiau kažkas mane vertė eiti toliau:
       – Kokius žaislus?
       – Meškiukus, kamuolius – kol berniukai buvo visai maži.
       – O vėliau kareivėlius?
       – Ne, niekada.
       – Mašinėles?
       – Ne.
       – Aitvarus?
       – Taip, galybę. Darydavo juos ir pats.
       – Laivus?
       – Visą krūvą, tiek kartų sakiau jam: „Visą laivyną čia man surinksi, nelaimėli!“ Ir vaikams jie nusibodo.
       – Ar jis žaisdavo su vaikais?
       – Leisdavo kartu su jais aitvarus, meistraudavo jų laiveliuose kliverius ir kitokias bures.
       Matyt, kažkas sušvito mano pagyvėjusiose akyse, nes abi manęs su viltimi paklausė:
       – Sakykite, kas nors išeis?
       Kažkas sukosi mano galvoje, mezgėsi kažkokia versija, ir nespėjau nuo jų to nuslėpti.
       Ko gero, kažkas išeis. Gal jos turėtų kokią fotografiją?
       Motina iškart padavė dvi. Viena buvo vestuvinė nuotrauka, kartu su Sica. Jaunas vyriškis ir simpatiška mergina. Sica šiek tiek linksmesnė, šiek tiek gyvesnė, nerūpestingesnė nei dabar. Žvilgterėjau į ją. Ji tai pajuto.
       – Na, prabėgo šitiek laiko... vaikai, amžius... – pratarė.
       Vis dėlto ji nebuvo senstelėjusi. Man rodėsi, kad jai trūko kažko kito, tik negalėjau suprasti ko.
       Kitoje fotografijoje vienas Petras darbiniais drabužiais prie savo namo, apaugusio gėlėmis. Fotografija, kuri idealiai tiktų amerikietiškam žurnalui su antrašte „Laimingas darbininkas“.
       Vis dėlto jo žvilgsnyje, jo pozoje buvo kažkas, dėl ko aš, perskaičiusi tokią antraštę, būčiau suabejojusi.
       – Dabar eikite ir nesirodykite, kol negausite iš manęs žinios.
       Joms išėjus pasinėriau į nebaigtus darbus ir visiškai jas pamiršau.
       Tiktai naktį, per miegus, visa ši istorija vėl išplaukė mano sąmonėje.
       Sapnavau, kad stoviu prieš uždaras duris ir bandau jas atrakinti ryšulėliu visrakčių, bet nė vienas netinka.
       Ryte pirmasis mane aplankęs pojūtis buvo mintis apie šią bylą, „mano bylą“, kurią reikėjo išspręsti.
       Bet veltui stengiausi visą dieną ir naktį, ir kitą dieną, ir dar kitą, rasti atsakymą.
       Ketvirtą rytą man atėjo į galvą netikėta mintis.
       Tuoj pat nusiunčiau laiškelį Sicai: „Kokius laikraščius skaitė Petras?“ Vidurdienį jau turėjau krūvos prašymų ir meldimų palydėtą atsakymą: vieno dienraščio ir vieno profesinio biuletenio pavadinimus.
       Į abu padaviau tą patį skelbimą:

       Materialiai nepriklausomas vyriškis ieško kompaniono tolimai kelionei. Kandidatas turėtų mėgti keliones ir nuotykius, būti bešeimis ir nesirūpinti dėl to, kas bus. Laukiamas sveikas 35–50 metų vyriškis, galintis padėti vairuoti mažą burlaivį. Pinigai nebūtini. Adresas – mano biuras. Laikas: nuo 9 iki 10 ryto (kol dar nėra viršininko).

       Laikraštis dar nebuvo išparduotas, kai ėmė rinktis pretendentai.
       Niekada neįsivaizdavau, kad yra tiek žmonių, pasiruošusių aklai mestis į nežinomybę, tiek žmonių, norinčių išvykti, pabėgti.
       Tai nebuvo vien likimo nuskriausti klajūnai, buvo ir kitokių, žmonių su padėtimi, karjera, vardu, netgi žmonių, kuriuos galėjai spėti turint šeimą, nors jie buvo pasiryžę ją palikti – palikti viską.
       Prisistatydavau kaip to keisto pono sekretorė ir kalbėjausi su kiekvienu apie kitas kelionės sąlygas, jeigu pasirinktume būtent jį. Daugeliui nerūpėjo jokios sąlygos – jie sutikdavo su jomis iš anksto, nors ir kokios jos būtų, kad tik galėtų išvykti. Užsirašydavau jų vardus, adresus ir pažadėdavau saugoti tai visiškoje paslaptyje. Ir iš tiesų šio pažado laikiausi tvirtai, nes man nieko iš jų nereikėjo.
       Tarp visų jų ieškojau vieno vienintelaičio, ir sykį pirmadienio rytą jis pasirodė tik atsidarius biurui.
       Aukštas, gražaus sudėjimo, šviesių plaukų, protingomis tamsiai mėlynomis akimis, godžiai sušvitusiomis, kai tikslinosi biuro numerį, jis laimingas peršoko slenkstį, lyg būtų skubėjęs nepavėluoti.
       Biure buvau viena. Vos tik išvydau jį įeinant – taip džiugiai, taip patikliai – pajutau keistą jausmą. Vėl, kaip prieš daugelį metų, atsidūriau basa prie nutekamojo griovelio, vaikštinėjanti ir berenkanti gervuoges. Kartu su manimi tamsiai raudonas uogas skabė ir nedidelė paukštelė. Ji vis panirdavo į vandenį, atsigaivindavo ir su skardžiu klyksmu vėl pakildavo į orą. Pagaliau, padrąsinta aplink tvyrančios netrikdomos romumos, ryžosi pakrypuoti žeme. Staiga taukšt, neviltingas klyksmas, ir paukštelė pradingo. Papuolė į spąstus. Tada pravirkau ir pajutau gėdą už tą vaiką, kuris juos paspendė...
       Vyriškis priėjo arčiau. Taukštelėjimo nebuvo girdėti. Spąstai, kuriuos vienas žmogus spendžia kitam, yra nematomi, klastingi ir begarsiai.
       Susijaudinau, norėjau sušukti jam: „Bėk!“, bet nepadariau to.
       Balsas užstrigo man gerklėje, lyg nugalėtas proto ir egoizmo, siekiančių užbaigti reikalą iki galo.
       Kai jau galėjau kalbėti, išgirdau savo balsą abejingai ir veidmainiškai užduodant įprastinius klausimus.
       – Atėjote pagal skelbimą? Kiek jums metų?
       Į viską atsakė neišsisukinėdamas.
       Kai paminėjau sąlygą neturėti įsipareigojimų ir paklausiau, kaip į jo norą išvykti sureagavo šeima, jis atsakė:
       – Ar jums niekada nėra tekę pajusti, kad esate tik mašinos sraigtelis, vienas iš tūkstančio, vienas iš milijono, ir negalite daryti nieko kito, kaip tik tai, kas jums nuskirta daryti? Dieną naktį, rytą vakarą, visą gyvenimą? Kad negalite pabėgti nuo to nežmoniško ritmo, privalote kažką daryti su prieš jus atsirandančiu geležies gabalu, daryti visą laiką tą patį, net nežinodamas, ar keliaudamas toliau jis taps patrankos, ar puodo dalimi, nejausdamas nei įgudusiam meistrui būdingo atsipalaidavimo, nei kūrybos džiaugsmo? Gaminate arba, tikriau tariant, dalyvaujate gaminant kažką, kas bus tiražuojama tūkstančių tūkstančiais kopijų, kurios būtų pagamintos ir be jūsų, kurios nesiliautų būti gaminamos, net jei jūs išnyktumėte ar numirtumėte jų kūrimo momentu. Kas nors kitas, bevardis, bereikšmis kaip ir jūs, užims jūsų vietą, arba, tikriau tariant, viena mašinos dalis bus pakeista kita, atsargine.
       – Daugiau ar mažiau kiekvienas mūsų tai jaučia, – nutraukiau jį ir nustebau, koks draugiškas stengėsi būti mano balsas. – Bet, kaip atlygį už asmeninės kūrybos apribojimą, įgyjame galimybę didžiuotis ta visuma, kurios dalimi esame. Kiekvienas visų laimėjimas yra mūsų laimėjimas, kiekviena visų pergalė yra ir mūsų rankų, mūsų proto pergalė.
       – Panele, – tarė jis su kartėliu, – aš tą esu girdėjęs ir sau persakęs, ir dar pakartojęs tūkstantį kartų. Bet pasistenkite mane suprasti. Sulaukti trisdešimt septynerių metų ir jaustis ne žmogumi, o laikrodžiu... Keliesi pusę septynių. Septintą eini į gamyklą, darai tuos pačius žingsnius, įmeti savo lapelį į atvykimo dėžutę. Apsivelki uniformą. Eini į salę, visą laiką tą pačią (o jei pasistūmėsi karjeros laiptais, eisi į kitą, vėl tokią pačią). Stoji prie vis to paties darbo stalo, o kartu su tavimi ir visi kiti, pažeminti nuasmeninančios uniformos. Girdėti vis tas pats triukšmas. Paleidžiamas konvejeris. Per tavo stalą juda geležinkeliukas. Tą akimirką, kai jis prieš pat tave atgabens geležies gabalą, tu jį pasuksi ar priversi varžtą, ar smogsi plaktuku, o paskui atkeliauja dar vienas gabalas, ir dar kitas, ir dar, vis tuo pačiu ritmu, nesvarbu, ar esi pailsėjęs ir tau patiktų greitas ir linksmas tempas, ar tau sunku ir norėtum, kad konvejeris judėtų lėtai. Slenka prieš tave gabalai taip ritmingai ir vienodai, kad negali nė akimirksniui atitrūkti, pagalvoti apie kažką kita. Galiausiai tavo smegenys užmiega, išsijungia visos tavo proto galios, išskyrus vieną mažulytį spindulėlį, kurio reikia pastebėti atslenkančiam gabalui. Apmiršta visi tavo nerviniai impulsai, išskyrus tą, kurio reikia, kad rankos pakartotų tą patį monotonišką judesį. Iš pradžių tos mašinos, jų jėga, jų gausumas apakina, ir manaisi kažką darąs. Bet bėgant metams kažkas tavyje ima priešintis tai rutinai. Paskui su laiku nurimsta ir tas pasipriešinimas, ir tu pats tampi nepriekaištinga mašinos dalimi. Būtent tai mane labiausiai ir gąsdino. Bandyti ištverti suprantant savo padėtį – tai jau šis tas, tai jau daug: tai leidžia vis dar jaustis žmogumi. Bet baisu tai, kad liausies kreipti į visa tai dėmesį, kad tave pasiglemš tėkmė ir niekas neberūpės, būsi patenkintas tuo, koks esi.
       – Na, o namai, žmona? – švelniai paklausiau.
       (Buvau suplanavusi lošti atvirom kortom: „Petrai Deli! – taip ruošiausi į jį kreiptis, kad jis sutriktų, jei būtų nuo manęs nuslėpęs savo vardą ir bandęs mane apgauti: – Kur tavo žmona, kas rūpinasi tavo vaikais?“ – būčiau paklaususi. Tai, mano nuomone, būtų privertę jį užsičiaupti. Dabar, kai jis viską pasipasakojo, mano planai apvirto aukštyn kojom.)
       – Tai, – tarė jis, – kita mano nelaimės dalis. Ta moteris, kuri, kai ją vedžiau, rodėsi puiki, nerūpestinga, galų gale žmogus, net ir jinai tapo laikrodžiu. Nesutrinka nė trupučio!
       – Tai bent! Skundžiatės, kad pasirodė besanti gera žmona!
       – Pasistenkite mane suprasti, – atsiduso jis. – Pasirodė besanti gera žmona, dora, tikras lobis – kiekvienas taip pasakytų. Bet tas reguliarumas! Keldavosi kas rytą tą pačią valandą ir paskubomis suruošdavo mano daiktus, kad nepavėluočiau. Sakysite, negi norėjau pavėluoti ir mokėti baudą? Bet tegul kartais atsitinka ir taip, kad tik galėčiau persimesti su ja pora žodžių daugiau, pajuokauti, gal net susikivirčyti ir užsimiršti, palikti namie dalyvavimo lapelį, atvykti į gamyklą laikrodžio rodyklėms peržengus septynias ir triumfališkai artėjant prie aštuonių!
       Vakarais ji rūpindavosi, kad anksti atsigulčiau, kad man netrūktų miego ir kitą dieną darbe nesnausčiau. O aš vis galvodavau: o kad kartais susėstume ir praleistume bemiegę naktį, kalbėdami apie beprotiškus dalykus, planuodami keliones, kurios, ko gero, niekada neįvyks, verždamiesi į pasaulius, kurie, ko gero, amžiams liks mums nepažįstami! O kad ji retkarčiais pasigražintų vien dėl manęs, tai kas, jog tai papildomos išlaidos. Kad negalvotų, jog grožis – tai tuščia prabanga. Kad kartais prieitų, susirangytų šalimais kaip katė, pažvelgtų į mane, ir jos akyse neatsispindėtų joks rūpestis, joks „reikia“, nieko kito, vien aš.
       Tai buvo kažkas tobulai nepriekaištingo, o man norėjosi pasijusti, kad gyvenu šalia žmogaus, ne roboto – būtent tokius aš juos įsivaizduoju: be trūkumų, visai kaip mano žmona, bet kad taptų žmonėmis, jiems kažko neužtenka.
       Daugelį kartų – nepalaikykite manęs piktadariu ar pamišėliu,– jaučiau būtinumą padaryti ką nors tokio, kad tas mechanizmas sutriktų ir joje atsiskleistų žmogus, kad ją užvaldytų kokia nors beprotiška idėja, kad ji išeikvotų dalį savo laiko dalykams, neturintiems praktinės reikšmės. Ir kai pamatydavau ją rimtai ir nepriekaištingai pakeliant į mane akis, norėdavau ją užmušti.
       – O vaikai?
       – Ir tie du vaikai darosi pavyzdiniai. Neverkia, nieko nebijo, žaidžia nustatytomis valandomis, dėl nieko nesikankina.
       Tai štai, pernai kovo mėnesį, vieną vakarą po darbo, išėjau laukan nusiprausęs, be uniformos, o šiltas išdykęs vėjelis žaismingai mane glamonėjo. Nejučiomis atsiskyriau nuo draugų ir nuėjau priešinga kryptimi, kad likčiau vienas.
       Žygiavau, ir manyje atgijo tūkstančiai dalykų: sapnai, seni neišsipildę troškimai, kelionės, laivai – visa tai perpildė mano širdį. Supratau, kad neįmanoma mano namuose sutalpinti visą šią neprotingą ir džiugią naštą.
       Priešais mane driekėsi begalinis platus kelias, vedantis į Atėnus.
       Pajutau, kad man tai paskutinė gyvenimo suteikiama galimybė: jei sugrįšiu namo, tapsiu vergu visiems laikams.
       Ir patraukiau tiesiai pirmyn...
       Apie namiškius galvoju. Dar užvakar sutvarkiau popierius savišalpos kasoje, kad jie gautų kažką panašaus į pensiją, nes esu išdirbęs daug metų. Galvoju apie juos, bet negaliu ten sugrįžti. Jaučiu, kad tada numirsiu – tai yra, kaip čia pasakius, gyvensiu, bet tai jau būsiu ne aš, o robotas, su mano akim, balsu, kūnu, o šito aš nenoriu, nenoriu šito.
       Mudu susižvalgėme.
       – Jaučiu, kad mane suprantate, ir už tai jums dėkoju.
       O paskui išeidamas:
       – Lauksiu jūsų atsakymo, – tarė pilnas pasitikėjimo.
       Šis žmogus ir jo laisvė, ar bent jau tai, ką jis laikė laisve, buvo mano rankose.
       Ir ką gi aš padariau?
       Jau kitą rytą pasiunčiau Sicą su motina į jo butą, į tą priebėgą, kurios adresą jis man buvo patikėjęs.
       Teisinausi prieš save pačią, kad padariau tai dėl jo žmonos, dėl vaikų. Neradau jėgų prisipažinti, jog galbūt mano širdis palūžo ir pritvinko pavydo pamačius, kad mano dėka kažkas, panašus į mane, gali pabėgti nuo kasdienybės jungo.
       Tik kai po kelių dienų Sica atėjo man padėkoti, ryžtingai ją pertraukiau. Nieko ji man nesanti skolinga, nieko tokio nepadariau.
       Ji išėjo, mano tūžmastį palaikiusi kuklumu – mano tūžmastį ant savęs pačios, – ir pakvietė apsilankyti jų namelyje.
       Bet aš to nepadariau ir niekada ten nesirodysiu. Man gėda išvysti tamsiai mėlynas akis žmogaus, kurį išdaviau...

       Vertė A. Nastopkaitė

       Nakties dovana: graikų novelės, sudarė Kostas Asimakopulos. – Vilnius, Alma littera, 1997.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt