GRENLANDIJOS ESKIMŲ (INUITŲ)
       PASAKOJIMAI IR MITAI

       Grenlandijos eskimų folkloras išsiskiria savo mitologinių žanrų gausa ir įvairumu: padavimai, stebukliniai pasakojimai... Grenlandijos eskimų folklore išliko archajiškiausios visiems eskimams būdingų mitinių vaizdinių formos, pasakojimų ir padavimų siužetai, kurie kitų eskimų (ypač Azijos ir Aliaskos) tautosakoje dėl kaimyninių kitakalbių įtakos pakito. Čia pateikiami tekstai surinkti danų etnologo E. Choltvedo, ekspedicijų metu (1935–1937 ir 1947–1948 m.) į tada mažai žinomų Grenlandijos poliarinių eskimų (inuitų) gyventas teritorijas.

Vertėjas

       Vaikas virtęs kiškiu

       Pasakoja, kad mažas vaikas nuo karklų krūmų nuolat rinko pūkus ir pririnkęs jų begalę. Tai vyko tuo metu, kai dar namai galėjo skraidyti oru, kol jų šeimininkai miegojo.
       Berniukas buvo pririnkęs daugybę pūkų, kai vieną kartą staiga atlėkė didelis namas ir trenkėsi žemėn šalia jo. Berniukas taip išsigando, jog pavirto kiškiu ir nubėgo, o surinkti pūkai virto jo kailiu.

 
       Du vyrai bando užlipti į dangų

       Seniai seniai du tolimi protėviai bandė užlipti dangun, – taip paprastai žmonės pasakoja. Vienas jų stumtelėjo kitą viršun, bet tas, užsiropštęs dingo, nors likęs jam ir šaukė:
       – Pirma užtempk mane!
       Bet tas, kuris jau buvo viršuj, tik atsakė:
       – Pažiūrėk, ten elniai! Pažiūrėk, ten elniai!
       O paskui paliko draugą ir tiek. Tada anas grįžo namo į žmones ir apie tai papasakojo.

 
       Beprotis uždarytas ledo oloj

       Vienas iš protėvių, kaip sako, išėjo iš proto. Netrukus po to įsiuto jo draugas, mat įtarė, kad tas susiėjo su jo žmona. Kadangi buvo neįmanoma tam grąžinti protą, nuvedė olon po ledynu ir ten uždarė. Betgi pamišėlis vis dėlto išsikrapštė ir grįžo namo. Tada vėl nuvedė atgal ir, atėmęs visus rūbus, sudraskė juos į skutelius – tad tas turėjo visiškai sustipti.
       Taip jis numarino savo draugą, kuris kažkada badmečiu išgelbėjo jo gyvybę. Nužudė, nes įtarė sangulavus su jo žmona.

 
       Lokių medžiotojas išsineria iš odos, kad užmuštų nuogą lokį

       Vienas iš protėvių medžiojo lokius ir vienąsyk pamatė lokį be kailio. Jei jau tas buvęs visai plikas, medžiotojas irgi nusirengė ir išsinėrė iš odos, o po to lokį nudobė. Bet prieš tai jis užmigdė savo mažąjį sūnų – mat tas galėjo mirti iš baimės.
       Nudaigojęs lokį, jis vėl įsinėrė į savo odą ir pažadino sūnų. Kai jie grįžo namo, sūnus apie visa tai papasakojo.
       Taip apie medžiotoją porina garbingieji protėviai.

 
       Žmogus botagu apibrėžia magišką ratą

       Vienas iš protėvių, gerai išmanęs burtus, kartą nusprendė užkerėti savo draugą. Vienoje vietoje aptikęs jo pėdsakus, aplink juos botagu apibrėžė ratą. Kai tokiu būdu užkerėjo savo draugą, tas išėjo ant ledo, kur vaikščioti buvę pavojinga, prasmego ir žuvo, mat buvo užburtas botagu. Paprastai taip pasakoja apie tai.

 
       Angakokas krenta

       Kažkada du protėviai leidosi į laukinių vištelių medžioklę. Pradėjus medžioklę, vienas iš jų, kuris buvęs angakokas, nukrito nuo uolos ir užsimušė. Bet kadangi buvo miręs tik kuriam laikui, jis vėl užsiropštė paskui draugą į kalną. Tas tai pamatęs, sako:
       – O aš jau maniau, kad tu žuvai.
       Bet angakokas teatsakė:
       – Ne, aš nė kiek nenukentėjau!
       Po to jie grįžo namo. Taip pasakoja.

 
       Du vyrai užburia viens kitą

       Du protėviai, abu vyrai, sykį pradėjo rietis.
       Vienas iš jų tepasakė:
       – Aš duosiu tau vėplio kraujo!
       Kitas atsakė:
       – Aš duosiu tau barzdotojo ruonio pelekus.
       Pirmojo skrandis staiga išpampo ir tas pradėjo skrepliuoti kraujais¹. Bet antrasis taip pat nekaip pasijuto, jo rankos ir kojos susitraukė ir sukaulėjo. Tam, kuriam teko vėplio kraujo, mirė, o jo vardas buvo Angy. Tačiau apie kitą irgi kalba, jog mirė: pirštai visai susirietė ir nebegalėjo vaikščiot. Apie tai daugiau nieko nežinau.

       ¹ „Pirmojo skrandis staiga išpampo ir pradėjo skrepliuoti kraujais” – sulaužius valgio tabu protėviams išpūsdavo pilvus ir prasidėdavo kraujavimas. Be to, pagal pasakotojo paaiškinimą, tai nebuvo susiję su kokia nors liga, tai nutikdavę vien dėl tabu sulaužymo.

 
       Moteris-tugnygakas², kuri mirė išsigandusi šunų

       Vieną kartą vienas iš mūsų protėvių rogėmis privažiavo namą³, kuriame su savo sena motina gyveno du tugnygakai. Čia jis iškinkė šunis, bet kai jie įbėgo į prieangį, tugnygakai gręžėsi sprukti. Bėgdami netyčia pastūmė savo motiną ir nubloškė ant žemės. O ji išsigandusi šunų išvaizdos, mirė iš baimės. Tai pamatęs, vyras pasakė:
       – Kaip liūdna, kad aš – kaltas dėl jūsų motinos mirties!
       – Niekai, – atsakė tugnygakai, – jos skūra visai jau nebegraži.
       Kalba, kad tugnygakai nudirdavę nuo savų numirėlių odą ir ją išdirbdavo, vėliau pakabindavo palubėje ir žiūrėdami į ją smaginosi (…)

       ² Tugnygakas (esk.) – piktoji dvasia, kuri, eskimų įsivaizdavimu, žmonėms atneša įvairias negandas: badą, ligas, mirtį, o taip pat perneša aukas į kitus pasaulius. 2„Pirmojo skrandis staiga išpampo ir pradėjo skrepliuoti kraujais” – sulaužius valgio tabu protėviams išpūsdavo pilvus ir prasidėdavo kraujavimas. Be to, pagal pasakotojo paaiškinimą, tai nebuvo susiję su kokia nors liga, tai nutikdavę vien dėl tabu sulaužymo.
       ³ „Namą” – pasakotojas tvirtina, jog pats matęs tokį tugnygakų namą, panašų į kalvelę, ant Itos ežero kranto.

 
       Saulė ir mėnulis

       Pasakoja, kad pirmosiomis dienomis žmonės turėjo žaidimą – gesinti lempas⁴. Žaisdavo lempas užgesinus. Kiekvienąkart, kai vyrai mylėdavosi su moterimis, jas tepdavo suodžiais. Įprastai, taip žmonės žaisdavo.
       Kalba, kad galop vienas toks sugulė su savo jaunesniąja seserimi ir ją paženklino suodžiais. Ji sutriko ir abu pasiėmę deglus, išėję laukan pradėjo vienas kitą vaikytis, vis pasišviesdami deglais bėgiojo ratais⁵. Taip persekiodami viens kitą, vis lakstė ir lakstė.
       Gaudynių metu brolis nukrito ton vieton, kur buvo pjauti sniego luitai namo statybai. Jo deglas beveik užgeso, liko tik smilkstantis galas. Bet ir su vos berusenančiu, jis seserį vis besivaikė ir pavirto mėnuliu, mat deglas visai užgeso.
       Porina, kad jie ėmė kilti aukštyn. O jaunesnioji sesuo pavirto saule, mat ta buvusi baisiai karšta ir aistringai degė. O brolis – šaltu mėnuliu, mat jo deglas neteko galios, kai nukrito ten, kur sniego luitai…
       Mažoji sesuo, šilta ir skaisčia šviesa žėrėdama, tapo saule. Taip jie abu pakilo į aukštybes.

       ⁴ Lempų (riebalų šviestuvų) gesinimo paprotys jaunatviškų meilė žaidimų metu, kai „mylimąją” ar „mylimąjį” ištepdavo šviestuvo suodžiais, buvo paplitęs visame eskimų gyventame areale.
       ⁵ „Bėgiojo ratais” – pasakotojo paaiškinimas: „…aplink sniego namą, kur vyko lempų gesinimo žaidimas. Namas buvęs spiralės formos, tad aplink bėgiodami jie kilo į viršų”.

 
       Tugnygakas – numirėlių vagis

       Pasakoja, kad kažkokiu būdu iš kapų pradėjo dingti numirėliai, nors kapus ir saugojo. Buvo neaišku, kur jie prapuola. Tada vienas žmogus apsimetė mirusiu, jį palaidojo ir pridengė dideliu sunkiu akmeniu.
       Greitai išgirdo kaži ką vaikštant. Tai buvo didelis tugnygakas, kuris kapus ir išplėšdavo. Netrukus jis užsimetė žmogų ant nugaros ir nusinešė. Eiti reikėjo toli, tad vagis kelis kartus stojo pailsėti, savo nešulį paguldydavo ant žemės. Žmogus kiekvienąkart įsikibdavo į karklų krūmus, o tugnygakas kiekvienąkart niurgzdavo:
       – Kodėl jis taip visą laiką krūmuose įsipainioja?
       Pavargo tugnygakas. Pagaliau žmogų parnešė namo, žmonai ir vaikams ir paguldė ant narų kad kūnas atšiltų. Žmonai išėjus rinkti prakurų vyro laimikiui išvirti, vaikai pradėjo urgzti:
       – Šiuos pelekus aš suvalgysiu⁶, šiais kaulais aš žaisiu!
       Tuo metu tėvas prigulė ir užmigo. Tada žmogus pramerkė akis ir pradėjo nužiūrinėti vaikus. O tie žadinti tėvą.
       – Žiūrėk, mes ruošiamės jį valgyt, o jis markstosi!
       Bet tėvas atsakė:
       – Kaip jis gali markstytis, kai pakeliui jis visą laiką kliuvo už šakelių! Ant nugaros aš jį nešiau!
       Ir vėl užmigo. Tada tas žmogus kerais vaikus užmigdė. Ir kai žmona išėjo, lėkė tolyn, bet moteris – žmogaus pavidalo tugnygakas, vis dėlto jį pastebėjo ir riktelėjo:
       – Iš pradžių kiek užkąsk!
       Ją išgirdo, bet pasileido kuo greičiau tolyn. Moteris nubėgo žadinti vyro, bet čia pat pati metėsi vytis. Staiga žmogus pamatė kalvelę. Ją perlėkęs, tarė:
       – Kalvele, virsk kalnu!
       Kalva stojo kalnu. Buvo girdėt, kaip moteris vis ropodama sunkiai alsuoja. O kaip baisiai ji riaumojo! Bet per kalną ji greitai persirito ir vis artėjo prie žmogaus. Kaip tik tuo metu jis perbrido mažą upelį ir tetarė:
       – Upeli, tapk sraunus!
       Upė net iš krantų lipo, o pribėgusi moteris neryžtingai sustojo ir paklausė žmogaus:
       – Kaip tu upę įveikei?
       – Aš ją išsrėbiau, – atsakė žmogus.
       Tada moteris ėmė gert upelio vandenį. Vis gėrė, gėrė – ir beveik visą išsrėbė.
       – Savo prijuostės skverną įmerkei į vandenį, – netikėtai jai riktelėjo žmogus.
       Ta pasilenkė pažiūrėt – ir sprogo, pavirsdama tirštu rūku, kuriame žmogus dingo.

       ⁶ „Šiuos pelekus aš suvalgysiu” – tikėtina, jog žmogėdros ne šiaip žmogų palaikė ruoniu, o apskritai žmonių neskyrė nuo ruonių, nes jiems ir vieni, ir kiti – maistas.

       Vertė Gytis Norvilas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt