GABRIELA MISTRAL

       1989 sukanka šimtas metų, kai gimė Čilės poetė Gabriela Mistral (tikrasis vardas ir pavardė – Lucila Godoy y Alcayaga), 1945 metais pirmoji iš Lotynų Amerikos literatų tapusi Nobelio premijos laureate, viena iš šešių moterų rašytojų, gavusi šį garbingą vardą.
       Būdama vos dvidešimt penkerių metų, ji laimėjo kasmetinę literatūrinę premiją SantJage už ciklą „Mirties sonetai“. Žiuri parodė retą įžvalgumą, išskirdama tris negriežtos formos melodramatiškus sonetus, patraukiančius gyva jausmo autentika. Jei ne ta premija, kažin ar tolimo užkampio mokytoja nebūtų dingusi tarp nežinomų talentų, aptinkamų netyčia, kartais – po mirties.
       1922 metais ji ryžosi išleisti knygę „Sielvartas“, kuri plačiai išgarsino poetę. Tai buvo jos vienintelės – karštos, skausmingos, tragiškos – meilės sublimacija. Eilėraščių knyga „Švelnumas“ (1924) visiškai kitokia. Tai eilėraščiai vaikams ir apie vaikus, parašyti taip jautriai, su tokia meile, kad sunku patikėti šitaip rašiusią moterį mylėjus tik svetimus vaikus, niekada nepatyrus motinystės. Bet ji buvo puiki mokytoja, o garsiausio jos mokinio Pablo Nerudos kūryboje galima atsekti ne vieną G. Mistral poetinį motyvą.
       Vėliau ji tapo diplomate, ilgus metus gyveno svetur – Ispanijoje, Italijoje, Portugalijoje, Brazilijoje, JAV. Išleidusi dar keletą eilėraščių rinkinių („Miško kirtimas“, 1947; „Spaudykla“, 1954), kur su tokia pat aukšta „poetine įtampa“ rašoma apie gimtinę, mąstoma apie gyvenimą, kalbamasi su Dievu, kartais maištingai, kartais romiai, kaip ir dera tikrai krikščionei, poetė mirė 1957 metais JAV, svetur, kaip ir išsipranašavo savotiškame autoportrete - eilėraštyje „Svetimšalė“...

Vertėja      

MIRTIES SONETAI

I
Žmonės tave įdėjo į šaltą negyvėlių rūsį, –
aš nunešiu į paprastą žemę, saulėtą ir gaivią.
Nežinojo žmonės, kad ir aš čia miegosiu, kai nepabusiu,
kad mudviem lemta sapnuoti ant tos pačios pagalvės.

Į saulės prisodrintą žemę tave paguldysiu, tartum
rūpestinga mylinti motina savo miegantį sūnų,
ir žemė švelni, minkščiausiu lopšiu pasivertus,
it sergantį vaiką apglėbs ir sūpuos tavo kūną.

Paskui pamažėle užbersiu žeme ir žiedlapiais rožių,
sruvens iš aukštai melsvos mėnesienos dulkelės neryškios,
ir liks palaikai nepastovūs nelaisvėje mano sauvalės.

Tada pasitrauksiu ir savo nuostabų kerštą dainuosiu, –
nes į slaptą gelmę neįsibraus ranka kitos moteriškės
varžytis su manimi dėl tavo kaulų saujelės!
 

II
Vieną dieną taps nepakenčiamas iškerojęs
sieloje nuovargis, ir kūnui ji tars „gana“, –
nebenorinti jo sunkenybę tampyti keliu rausvuoju,
kuriuo vaikšto žmonės ir džiaugiasi gyvenę...

Pajusi, kad smarkiai dunksi kastuvas čia pat, netoliese, –
ramybės mieste ruošia vieta miegančiai dar vienai.
Kol visa mane užklos, aš kantriai tylėsiu...
Užtat paskui mes kalbėsimės amžinai!

Tik tada sužinosi, kodėl nepatyręs
nuovargio ir kančių tavo kūnas pakliuvo į rūsį,
ir amžinai ramybei tau atsivėrė kapai.

Šviesa sužėrės virš tamsiųjų likimo tyrų,
išvysi, kad žvaigždės buvo paženklinę sutartį mūsų,
ir, ją sulaužęs, pasmerktas mirti tapai...
 

III
Blogos rankos užgrobė gyvenimą tavo,
o jam žvaigždės lėmė būti daigynu baltų
snieginių lelijų. Džiaugsmas ten viešpatavo.
Bet rankas pragaištingas į jį įsileidai tu!

Ir Viešpačiui aš tariau: „Jis klystkelius renkas.
Apgaulingas šešėlis jį vedasi pražūtin!
Išplėšk, jį, Viešpatie, iš nelemtųjų rankų
arba į mirtiną miegą jį nugramzdink!

Pašaukti jo negaliu, pasekti juo negaliu!
Jo valtį skraidina viesulas juodas nelaimės didžios.
Man sugražink jį arba pakirsk pačiam jaunume“.

Rausva jo valtis pradingo tarp verpetų gilių...
Kas nepažįsta meilės be gailesčio, neatlaidžios?
Viešpatie, kurs mane teisi, Tu supranti mane!

© Duomenys apie autorę ir vertimas, Kontrimaitė M., 1989

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt