Czesław Miłosz
       Pakelės šunytis

Ieškojimas

Jausmas, jog p r i v a l o būti kažkoks žodžių junginys, sakytum, apčiuopęs šiame šimtmetyje patirto siaubo esmę. Iš užrašų, prisiminimų, reportažų, romanų, eilių skaitymas, visuomet su viltimi, bet gaunant tą patį rezultatą: „Ne tai“. Tik nedrąsiai spingso mintis, kad tiesa apie žmogaus likimą žemėje – visai ne ta, kurios buvome mokomi. Vengiame ją ištarti.

Seni

Senų ir negražių vyrų ir moterų vaizdas, ypač tų su lazda klebekščiuojančių senučių. Jas išdavė jų kūnai, kadaise gražūs ir vinklūs, tačiau kiekvienoje iš jų dega sąmonės žiburys, todėl nustemba: „Negi tai aš? Negali būti!“

Zuja

Susirūpinę, tik ne tuo, kas varbiausia.
Zuja, tarsi tikėtų, kad gyvens amžinai.
Ir kiekvienas be galo brangina pats save.
Ir kiekvienas mano esąs vienintelis.

Praeitis

Praeitis n e t i k s l i. Kas ilgai gyvena, žino, kaip viskas, ką regėjo savo akimis, apaugo paskalomis, legendomis, didinančiais arba menkinančiais gandais. „Buvo visiškai ne taip!“ – norėtų sušukti, bet nesušuks, nes būtų matyti tik judančios lūpos ir negirdėti balso.

Įspėjimas

Žvėreliai iš animacinių filmų vaikams, kalbantys triušiukai, šuniukai, voverės, taipogi ir boružės, bitelės, žiogai. Į tikrus žvėris ir vabzdžius jie panašūs tiek, kiek mūsų vaizduotėje susikurtas pasaulis panašus į tikrąjį pasaulį. Susimąstykime ir krūptelkime.

Vyriškas

Suvokiantis būtinybę grumtis. Įsitempęs. Budrus. Pasirengęs bėgti. Agresyviai mąstantis. Išmanantis viską geriau už kitus. Pasaulio gerintojas. Ilgai menantis kiekvieną savo pralaimėjimą. Svaidantis pasmerkimus. Nesugebąs taikytis su savimi.

O moteris stebi visa tai ir šypsosi, nes žino, kad jis įnikęs į dalykus, kurie yra laikini ir bemaž nereikšmingi.

Holivudas

Įsivaizduokime, kad poetui į nagus patenka Holivudo kūrėjai – finansininkai, režisieriai, aktoriai ir aktorės. Kad jo pečius slegia aiškus suvokimas, kiek milijonų protų kasdien pražudo pinigai, viską darantys dėl savęs dauginimo, o ne dėl kokios nors ideologijos. Kokios bausmės tie žmonės nusipelnė? Poetas dvejoja nežinodamas, ką pasirinkti: ar perrėžti jiems pilvus ir paleisti žarnas, ar patupdyti visą tą kompaniją už spygliuotos užtvaros ir marinti badu viliantis, kad jie suės vienas kitą, o pirmosiomis aukomis taps nusipenėję turčiai, ar svilinti juos lėta ugnimi, ar surištus pasodinti ant skruzdėlyno. Tačiau ėmęsis juos tardyti, tokius nuolankius, drebančius, meilius, pataikūniškus, mandagučius, jau visai nebepamenančius savo arogantiškumo, kai turėjo valdžią, – poetas apsigalvoja. Jų kaltė tokia pat neapčiuopiama kaip ir partinių funkcionierių totalitarinėse santvarkose. Teisingiausia būtų visus iš karto pribaigti. Jis gūžteli pečiais ir juos paleidžia.

Pamoka

Tikėti, jog esi nuostabus, ir pamažu suprasti, kad nesi nuostabus. Užtektinai darbo vienam žmogaus gyvenimui.

Nejaugi?

Negali būti nieko geresnio, nei atsisveikinti su praėjusiu savo gyvenimu kaip kelių eilėraščių komentaru.

Papročiai

Neribotos žmonių padermės galimybės keisti papročius ir madas. Pagalvokime, kokie tie papročiai buvo prieš šimtą, prieš tūkstantį, prieš penkis tūkstančius metų. Nesikeitė viena: viskas sukosi apie moters ir vyro nuogumą, akivaizdų ar pridengtą, ir apie jų lytinį aktą. Išskyros, menstruacijos, kopuliacija, pastojimas: civilizacijos, kurios tai dangstė, ir civilizacijos, kuriose apie tai buvo galima kalbėti atvirai.

Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis

Miłosz, Czesław. Pakelės šunytis. – Vilnius: Strofa, 2000.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt