Henri Michaux (1899-1984) – vienas iškiliausių XX a. prancūzų poetų ir dailininkų. Nors šis belgų kilmės menininkas yra gero pusšimčio knygų autorius, nors jo vardas į vieną gretą rašomas šalia tokių poezijos grandų kaip Paulis Éluard'as, Luis Aragonas, René Charas, Lietuvoje jis mažai verstas ir ne itin žinomas. Vis dėlto buvo įtrauktas dar į 1969 metais leistą antologiją „XX a. Vakarų poetai“, kurioje pateikiami trijų A.Michaux eilėraščių vertimai (vertė Tomas Venclova).
       H.Michaux – amžinasis atsiskyrėlis, domėjęsis Vakarų misticizmu bei Rytų ezoterika, amžinasis klajoklis, 21 metų įsidarbinęs jūreiviu ir išmaišęs daugybę pasaulio kraštų, įskaitant Tolimuosius Rytus, o daugiausia laiko praleidęs Lotynų Amerikoje. Čia ir susibičiuliavo su Jorge Luisu Borgesu, išvertusiu į ispanų kalbą ir išleidusiu jo poetinės eseistikos knygą „Barbaras Azijoje“ („Un Babare en Asie“, 1933).
       Vėliau, perkopęs penkiasdešimtmetį, keliones po tolimuosius kraštus poetas pakeitė kelionėmis po savo psichikos ir fantazijų pasaulį. H.Michaux pradeda eksperimentuoti su meskalinu, alkaloidu, gaunamu iš Meksikoje augančių kaktusų ir turinčiu stiprių haliucinogeninių savybių. Netgi kai kuriose jo biografijose jo kūrybinis kelias skirstomas į atskirus meskalino periodus. O savo tiesiogine patirtimi, vartojant šią medžiagą (panašiai kaip ir Ch. Bodelaire'as, rašęs apie hašišo poveikį), H.Michaux pasidalino knygoje „Pažintis su bedugnėmis“ („Connaissance par les gouffres“, 1967).
       Poetas, drąsiai nardęs po sąmonės bedugnes, sukūrė sunkiai aprėpiamą savo kūrybos, savo vizijų visatą. Joje kartais hermetiška, kartais šmaikšti poetinė proza nuolatos susipina su ritmingais ir provokuojančiais verlibrais. Šįkart pateikiami verlibrai veikiau skamba kaip poetinės įtaigos ir įtampos kupini užkeikimai.

Vertėjas

HENRI MICHAUX
EILĖRAŠČIAI

Aš irkluoju
Per jūras ir dykumas
Veikti, aš ateinu

Į viršų

AŠ IRKLUOJU

Aš prakeikiau tavo kaktą tavo pilvą ir tavo gyvybę
Aš prakeikiau gatves kuriomis nužingsniuoji
Daiktus kuriuos sugriebia tavo ranka
Aš prakeikiau tavųjų sapnų namus

Aš patvenkiau tavąją akį ir ji nebemato
Įdėjau vabzdį į tavąją ausį ir ji nebegirdi
Kempinę į smegenis tavo ir jie nesuvokia

Aš tave atvėsinau tavajame kūne
Aš tave sušaldžiau tavo pasaulio gelmėj
Oras kuriuo tu kvėpuoji tave dusina
Oras kuriuo tu kvėpuoji atsiduoda rūsiu
Tai jau iškvėptas
Ir hienų pagadintas oras
Ir šiuo oru atsiduodančiu mėšlu niekas negali
kvėpuoti

Tavo oda visa sudrėkus
Tavo oda iš didelės baimės prakaituoja vandeniu
Tavo pažastys iš tolo trenkia kapu

Ties tavo taku sustoja gyvūnai
Šunys staugia naktim atsukę galvas į tavo namus
Tu negali pabėgti
Tavo kojų galams neduota net skruzdėlės jėga
Tavo nuovargis kūną verčia švininiu kelmu
Tavo nuovargis nesibaigiantis karavanas
Tavo nuovargis tęsiasi ligi Nano šalies
Tavo nuovargis nenusakomas

Tavo burna tave kandžioja
Tavo nagai tave drasko
Tavo moters daugiau nėra tavyje
Tavo brolio daugiau nėra tavyje
Į jo pėdą įgėlė pasiutus gyvatė
Kažkas apseilėjo tavo vaikus
Apseilėjo tavo mergaitės juoką
Praslinko seilėdamas priešais tavo būsto langus

Pasaulis tolsta nuo tavęs

Aš irkluoju
Irkluoju
Irkluoju prieš tavo gyvybę
Aš irkluoju
Pasidauginu į galybę irkluotojų
Kad irkluočiau dar stipriau prieš tave

Tu įkrenti į tuštumą
Esi išsibaigęs
Tu nuvargsti net nuo mažiausio krustelėjimo

Aš irkluoju
Irkluoju
Irkluoju

Tu išeini iš ten apkvaitęs įsikibęs į mulo uodegą
Kvaitulys lyg milžiniškas dangų aptemdantis
skėtis
kuris privilioja muses
Šio kvaitulio pilni tavo ausies pusratiniai kanalai
Jais tykiai ataidi vienos kūno dalies paralyžius
Kvaitulys daugiau tavęs nepalieka
Tave verčia į kairę
Verčia į dešinę
Verčia ant akmenuotos kelio dangos
Aš irkluoju
Irkluoju
Irkluoju prieš tavo dienas

Tu įeini į savo kentėjimų namą

Aš irkluoju
Irkluoju
Tavo veiksmai įsirašo į juodą kaspiną
Tavo ateitis vartaliojas didžiulėj baltoj vienakio
arklio aky

AŠ IRKLUOJU

Į viršų

PER JŪRAS IR DYKUMAS

Veiksmingas kaip lytinis aktas su nekalta
mergaite
Veiksmingas
Veiksmingas kaip šulinių nebuvimas dykumoj
Veiksmingas mano elgesys
Veiksmingas

Veiksmingas kaip išdavikas stovintis nuošaly
ir apsuptas jo vyrų kurie pasirengę žudyt
Veiksmingas kaip naktis daiktams užslėpt
Veiksmingas kaip ožka ožiukams vest
Mažiems, mažiems, o jau įbaugintiems

Veiksmingas kaip angis
Veiksmingas kaip ilgas peilis žaizdai atvert
Kaip šlapimas ir rūdys norint ją papenėt
Kaip smūgiai, griuvimai ir sumušimai
kad ji išsipūstų
Veiksmingas mano elgesys

Veiksmingas kaip paniekos šypsena
norint paniekinto krūtinėj sukelt
neapykantos vandenyną kuris niekados
nebus išdžiovintas
Veiksmingas kaip dykuma norint nuvandenint
kūnus o sielas sustiprint
Veiksmingas kaip hienos žandikauliai
numestoms lavonų galūnėms kramtyt
VEIKSMINGAS
Veiksmingas mano elgesys

Į viršų

VEIKTI, AŠ ATEINU

Pastūmęs duris į tave, aš įėjau
Veikti, aš ateinu veikti
Aš esu čia
Esu su tavim
Tu nebesi vieniša
Nebesi prislėgta
Atrišus virves, tavo tamsumos tirpsta
Košmaro iš kurio tu sugrįžti paklaikus nėra
Tu remiesi į mano pečius
Kartu su manim padedi
Koją ant pirmo laiptelio nesibaigiančių laiptų
Kurie tave neša
Kurie tave kelia
Kurie tave pripildo

Guodžiu tave
Ramybės patalus kloju tavy
Tavo sapno vaiką palaima užlieju
Pliūpsnis
Džiaugsmingas pliūpsnis į įbaugintos regėjimų
ratą
Pliūpsnis į jos pablyškimo sniegus
Pliūpsnis į jos židinį... ir ten vėlei atgyja ugnis

VEIKTI, AŠ ATEINU
Tavo pašėlusios mintys padrąsintos
Tave gniuždančios mintys nuvargintos
Savo jėgą, įšvirkštą, paskleidžiau kūne tavajam
...ir veidas tavasis, netekęs raukšlių,
atjaunėja
Liga neberanda takų tavyje
Karštis apleidžia tave

Dangaus ramybė
Pražydusių pievų ramybė
Ramybė grįžta vėl į tave

Paties didingiausio ritmo vardu – padedu tau
Kaip vulkanas išspjaudantis nuodus
Visa kas slėgė nusilpusius tavo pečius pranyko
Pikti veidai supę tave
Ir gyvačių akim stebėję nuomarių kančią
Tavęs nebemato
Jų nebėra

Lyg stiprūs jūreiviai
Nertų slapčiom į pagalbą
Lyg vandens sūkurys
Lyg giesmė iš gelmių
Aš priartėju
Ši giesmė tave persmelkia
Ši giesmė tave pakylėja
Ši giesmė įkvėpta daugybės šaltinių
Ši giesmė pamaitinta nurimusios Niagaros
Ši giesmė visa savo jėga skirta tau

Daugiau jokių gniaužtų
Jokių juodų šešėlių
Jokių baimių
Jų žymės išdilo
Ir jų neturėsi
Kur plūdo kančia, dabar driekiasi šilkas
Kas buvo sutrūkę, suaugo
Kur užkratas buvo, dabar naujas kraujas
Kur užtvaros buvo, dabar okeanas
Našus okeanas, tavo pilnatvė ir tu
Švari, tarsi baltas kiaušinis.

Aš nuprausiau tavo ateities veidą.
 

Iš prancūzų kalbos vertė DAINIUS GINTALAS

Versta iš: Michaux H. FACE AUX VERROUS. – Gallimard, 1998.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt