Miklós Mészöly

       PENKIOS PELĖS

       Gruodžio dvidešimtą pelės įsikraustė į kamarą, viso labo penkios – dvi patelės ir trys patinai. Į trečią aukštą jos užsiropštė laukiniais vynuogienojais – šitaip toli siekė jų šakos. Jos buvo taip išsiraizgiusios, kad visa namo siena atrodė it kokios nervų skaidulos, ir tas jų tinklas buvo vienintelis patikimiausias kelias nuo rūsio ligi kamaros lango.
       Kokios nors ypatingos priežasties, dėl ko peliukėms būtų tekę bėgti, lyg ir nebuvo. Paprasčiausias daiktas: ėsti jau nebėra ko, o tą anglių krūvą kastuvais kasdien kasa ir kasa, ir dar, kaip tyčia, niekur jokios skylės kur pasislėpti. Va jeigu kur radus kokį saugų urvelį, tada kas kita, tada būtų galima ir visai gerai gyventi.
       O rūsys buvo išcementuotas, ir niekur jokio plyšio. Vasarą kampe dar stovėjo sukrautos medinės dėžės, bet rudenį ir jos dingo, liko tik vienos anglys, šeimininkai, atėję jų semti, pirma užsidegdavo šviesą, taigi pelytėms iš baimės tekdavo sprukti kur pakliuvo. Pasislėpti tegalėdavo tiktai tarp pačių anglių, o tos anglys biro ir dulkėjo, – vienintelis daiktas rūsyje, kuris vis griūdavo ir griūdavo, – ir užvirsdavo pačią netikėčiausią minutę. Daug jų draugių po tom anglim jau ir palaidota, tačiau kiek – tiksliai nebūtų suvokusios, jautė tiktai, kad dar pačios gyvos. Užvis daugiausia, žinoma, jų krito iš bado, bet ir į šitas žiūrėjo ne kitaip kaip į tas, kur po anglim liko, – prabėgdavo sau pro šalį, net neapuosčiusios.
       Vieną dieną spustelėjo šaltis, ir į rūsį pro langą ėmė kristi šaltas kaip ledas sniegas, užlipindamas visus anglių plyšius. Pelytės, užsikabinusios į viršų, tuoj pat nugrimzdavo gilyn, o kai sniegas nuo jų šilumos aptirpdavo, pilveliams būdavo baisiausiai šalta. Dabar jau ne tik kad niekur nepabėgsi, bet ir visai nepasislėpsi. O uždegta šviesa, atsimušdama į sniegą, dar labiau akino, lyg tas sniegas su anglimis būtų tyčia prieš jas susimokę.
       Gruodžio dvidešimtosios naktį vienas patinėlis pribėgo prie lentos, pastatytos ant žemės ligi rūsio lango, žiūrinčio į kiemą, užlėkė aukštyn, paskui vėl greitai parkūrė atgal ir sunerimęs ėmė cypauti. Tuoj pat juo pasekė ir kitos pelės. Kurį laiką jos tik ir siuvo po grindis – pirmyn atgal, pirmyn atgal, vis taip pat staiga stabteldamos ir apsisukdamos, vis toje pačioje vietoje, lyg priverstos spręsti kažkokį gyvybiškai svarbų klausimą. O lauke tuo tarpu iš tikrųjų – jokio garso. Tada jos visos vėl susispietė prie lentos. Pagaliau užlėkė lig ventiliacijos grotelių, išlindo į lauką ir patraukė aukštyn siena, kuri atrodė be galo ir be krašto. Viskas įvyko vienu akimirksniu. Joms būtinai reikėjo ropštis į viršų, nors ten ir neužuodė jokio kvapo, atvirkščiai – toji siena buvo dar baisesnė ir už rūsį. Juodai sudžiūvusios uogelės nuo mažiausio prisilietimo barškėdamos ritosi žemyn, ir niekad negalėjai žinoti, kas sukėlė šitą triukšmą: pačios peliukės ar kas kitas. Bet, nepaisydamos nieko, jos dar atkakliau yrėsi pirmyn. Jau vien dėl to, kad pateko į tokią neįprastą aplinką, jų jėgos padidėjo dvigubai ir iš tos aplinkos reikėjo kuo greičiau išsivaduoti.
       Beje, atėjo ir toks momentas, kai jos sutriko. Jau perlipus antrą aukštą, vienoj vietoj, skersai pūpsančio tinko joms kelią pastojo siauras plyšys. Sutipeno mažutės kojelės – tuoj pat apibėgo jį iš kraštų. Pasirodo – čia tikra skylė. Nurimusios įsikasė gilyn ir ant pribirusio tinko pratūnojo visą naktį. Radus tokią pastogę, kitą dieną ir laukinių vynuogių išraizgyta siena atrodė kitaip. Be to, į skylę dar prisinešė visą kalną juodų uogelių ir smulkino jas aštriais kaip adatos dantukais. Jų, beje, ir užkrimto, nors alkį malšino greičiau kramtymas, negu pačios uogos. O duobelę, kur buvo išgulėjusios, dar išsiklojo sutrintais lapais. Šitas darbas užtruko ligi gerų priešpiečių. Tačiau apie pietus to patogaus urvelio siena nuo nepaliaujamo jų kapstymosi kažkaip atšoko, ėmė svirti į lauką, ir pagaliau šleptelėjo į kiemą visas tinko gabalas kartu su dviem pelėm. Jos, vargšelės, kaip tik ir laikėsi į jį įsikibusios, pradžioje vien iš atsargumo, o paskui jau ir iš baimės, kaip į vienintelį daiktą, tik ką buvusį tokį saugų. Dingo abi apačioj po sniegu; taigi viršuje beliko tik penkios.
       Peliukės markstėsi, nelabai ką teįžiūrėdamos, – žiemos saulė akino. Likus be skylės, laukinėmis vynuogėmis apaugusi siena vėl pasirodė baisi. Kurį laiką jos nedrįso nė krustelti. Vėliau dar ėmė graužti sudžiūvusius lapus, bet greitai sumetė, kad jais iškloti jau nebėra ko, taigi visos vėl subruzdo ruoštis į kelią. Pirmyn, ir jokiu būdu ne atgal.
       Tada jos ir pasiekė kamaros langą. Jau iš kokių keturių penkių metrų pajuto, kad jis atdaras, ir visos tarsi atgijo, naujų jėgų įgavo. Dabar jau – tik išsilaikyti, kaip nors išsilaikyti, paskui – viskas bus kitaip.
       Tikrai viskas buvo kitaip.
       Kamara pasirodė nedidelė. Pasieniais ligi pat lubų ėjo lentynos, o abu vienas prieš kitą stovinčius stelažus jungė geležinis karkasas: ant jo kabėjo dešros, kumpiai ir skaniai pasūdyti lašiniai. Ant nedidelio staliuko matėsi maisto likučiai, apačioj – banguoto kartono dėžė, prikrauta bulvių, iš viršaus uždengta skudurais. Lango stiklas buvo mėlynas, ir lygiai toks pat mėlynas langelis. Šitoji prieblanda peliukes ypač nuramino.
       Šalia vienos lentynos stovėjo paversta kažkokia nematyta dėžė, – ko gero, tam, kad būtų galima ant jos pasistoti. Buvo dar viena ir tokia atskira lentyna, panaši į stalčių, bet ją aptiko tik po kelių dienų, o lig to laiko nakvodavo lentynų kampuose. Tų kampų buvo tiek daug, kad iš pradžių jos nė nesumetė, kurį pasirinkti: visi geri, visi vienodai tinka, ir kasdieną įsitaisydavo vis kitame. O jau to maisto begalės!.. Atrodė – jo užteks amžiams!.. Iš paikumo peliukės net nebežinojo, kur gultis... Ir kaskart jautėsi vis didesnės šeimininkės. Rūsyje, būdavo, visą laiką tik ir žiūri, ką kuri daro, o dabar kiekviena turėjo savo kelią, kur ten – netgi savo balsą! Ir, žinoma, vis kitokį! Tasai jų cypavimas – tai storiau, tai ploniau – galiausiai susiliedavo į vientisą trelę. Kartais prie visko dar prisidėdavo ir tylus prunkštelėjimas, čekštelėjimas, bet taip, kad lengvai galėjai atskirti visas penkias. Lyg iš tikrųjų jau būtų praėję visi pavojai – taip ramino mėlyna prieblanda. Durys atsiverdavo retai, o atsiverdamos pirma dar sugirgždėdavo. Ir ant peliukių negriuvo niekas – nei juoda, nei balta.
       O kad čia apsigyveno pelės, išdavė vienas uogienės stiklainis: aplink jį buvo prikritę smulkių popieriaus skutelių.
       Tai pamatę, šeimininkai greitai užtrenkė kamaros duris. Tačiau peliukės iš grindų girgždėjimo jautė, kad netrukus jie vėl turi pasirodyti, ir tupėjo tyliai, nekrusteldamos, įsiklausydamos į menkiausią garsą; o gal vis dėlto ims kas nors ir pasigirs, ir galų gale pasirodys, kad jų atsargių būta tikrai ne be reikalo. Juk, šiaip ar taip, kiekvienas turi teisę gintis. O šeimininkai, kadangi nesigirdėjo nieko, jokio krebždesio, pasiėmę peilį, ėmė skambinti į visus stiklainius iš eilės. Dar paspardė kojomis į lentynų apačią, pačežino išklotus popierius. Tylu – jokios pelės. Tačiau paaiškėjo kitkas: kad čia įsitaisiusi ne viena pelė, o netgi kelios, ko gero, ir visa pelių šeima. O pelių šeima – taigi jau tikras siaubas: jų prisiveis tiek, kad baisu ir pagalvoti. Ir jie toliau pasidygėdami skambino, pliaukšėjo ir dar plačiau atvėrė langą: jei išbėgs – bent tam sykiui bus nuo jų apsiginta, paskui jau ką nors sugalvosią.
       Bet pelės kaip tyčia nesirodė. Kiūtojo sau pasislėpusios, visos penkios paskirai, kuri kur, nors mielai būtų susispietusios į krūvą, susispaudusios, pakišusios galveles viena kitai po pilvu. Paskui kažkas dukart pokštelėjo: užsidarė jų kamaros ir langas, ir durys.
       Netrukus tyliai vienodai viena kitai sucypė – davė ženklą, ir visos susispietė, susigūžė viršutinėje lentynoje į mažutę krūvelę, ne didesnę kaip dvi degtukų dėžutės. Ir nekrustelėjo tol, kol vėl atsivėrė durys. O tada jau žaibiškai perlėkė į kitą kampą, tik popierius sučežėjo. Šitą šlamesį šeimininkai jau gerai išgirdo ir abu vėl sušneko, kad gal vis dėlto pirma pabandyti jas išvyti, bet tuoj pat persigalvojo: jau geriau paspęsią spąstus. Jie padėjo ant staliuko apverstą gėlių vazoną, parėmė jį riešuto pusele ir viską, kas tik buvo valgomo, užvožė stiklainiais. O dešras ir lašinius ant geležinio strypo nuo virvelės perkabino ant plonutės vielos.
       Paskui kamaroje ligi kitos dienos pasidarė tylu. Peliukės vėl įgavo drąsos – bėginėjo visos kas sau, pasicypaudamos, ir jautėsi dar geriau negu lig šiolei: langas uždarytas, taigi nė vėjas nepučia. Per tą gerą gyvenimą nė nepastebėjo, kad visa, kas valgoma, dabar jau po stiklu. Bet jos nebuvo alkanos ir graužė tik popierių – malšino troškulį. O viena įsidrąsinusi net panūdo kaptelėti riešuto, tačiau vazonas bemat užsivožė: pilvota patelė niekaip negalėjo suprasti, kur taip greit pradingo tas skanėstas.
       Kitą dieną kamara vėl subildėjo: lange buvo įtaisytas vielinis tinklas.
       Bet pirmiausia šeimininkai apžiūrėjo gėlių vazoną. Atsargiai pakišę po apačia kartoną, jį pakėlė ir išnešė į tualetą. Deja – nieko. Tačiau, kad ir tuščias, vazonas vis tiek rodėsi įtartinas – lyg jame pelė ir būtų buvusi, tiktai kad dabar nėra. Paspruko? Juokinga. Nors – anokie čia juokai. Suėmę pirštų galais, jie vėl padėjo vazoną ant stalo, lyg kokį užkrėstą puodelį, kuris, tegu ir išplautas, bet vis dėlto... Ką gali žinoti, kiek jame visko liko.
       Tą vielinį tinklą kalė ilgai. Vietos buvo maža, durų atdarų palikti negalėjo, kad kartais pelės neįlįstų į prieškambarį; vinutės viena po kitos nusprūsdavo ir krisdavo žemyn. Tik užsimoji plaktuku ir tuoj pat į lango rėmus nusidaužai kumštį, riešus. O tas vielinis tinklas aštrus lyg adata, ir po nagu įdūrė, teko iščiulpti kraują iš piršto. Tačiau guodė mintis, kad šitas tinklas ir bus pati geriausia išeitis – kamaraitė puikiai vėdinsis, ir į vidų neįskris jokia musė. Ir jokia pelė pro jį neišlįs. Tik greičiau baigti su tom pelėm terliotis, greitai ir galutinai – taip bent būtų humaniškiau. O lig to laiko ir valyti neverta, geriau paskui. Paskui bus tvarka ir švara. Juk baisu ir pažiūrėti– visur jų priteršta, o jei kur ir nematyti, taigi jaučiasi, į nosį muša. Išvalyti reikia viską, ir švarių švariausiai, kad būtų rami galva.
       Pelytės per tas ilgas valandas, kol joms buvo drumsčiama ramybė, visai nusikamavo. Tik sutemus išdrįso išlįsti iš savo kampučių, ir tie kampučiai, kur tūnojo pasislėpusios, dabar joms atrodė toli gražu ne tokie saugūs. Nedrąsiai jos apėjo ir langą. Vielinis tinklas baisiausiai apstulbino. Jos jautė sklindant tyrą orą, tik niekaip nėjo pro tą langą išlįsti. Ne tam, kad būtų norėjusios bėgti, – paprasčiausiai apsiuostė, jog ten kelio daugiau jau nebėra. Gal nebent kur kitur.
       Pirmiausia išalko abi pilvotos patelės, bet terado tik mažučių trupiniukų. O su tuo gėlių vazonu atsitiko lygiai tas pat, kas ir aną dieną: nespėjo riešuto nė krimstelti, kai jis tuoj pat pradingo. Joms reikėjo lizdo, visai nedidelio lizdelio, nes kaskart darėsi vis nepaslankesnės.
       O tuo tarpu senis patinas toj keistoj, nematytoj, šonu paverstoj dėžėj atrado stalčių, ir pelės iškart atkuto. Tuoj pajuto, kad čia bus kur kas geriau, negu lig šiol yra turėjusios. Ir tikrai buvo geriau. Ir taip nuošalu, kad į pačią kamarą iš čia dar vedė toks vingiuotas koridoriukas. Nieko nelaukdamos jos ėmėsi sukti lizdą: plėšė popieriaus skiauteles, traukė siūlus iš skudurų ant bulvių dėžės ir viską nešė į savo guolį. Tris dienas ruošė sau lizdą, ir tas tris dienas jų beveik niekas ir netrukdė. Be to, savo stalčiuje jos nelabai ką ir girdėjo. Tai buvo tikras prieglobstis, tikras gultas visam žiemojimui, giliam miegui.
       Į patį lizdo vidurį pirmiausia įsikraustė abi patelės. Jos vis sunkiau ir sunkiau judėjo: beveik visą laiką miegodavo – nubudusios paslampinėdavo ir vėl atsiguldavo. Kai taip jauku ir šilta, joms pakako ir mažiausių trupinėlių. O aplink tą gėlių vazoną pelytės šmirinėjo kasdien, nuolat save drąsindamos, kad vienąsyk to riešuto vis tiek paragausiančios. Kadangi jo pakrutinti nedrįso nė viena, netrukus visos tik apie jį ir tegalvojo: atrodė joms toks didelis ir toks skalsus. O, jeigu tokį įsitempus į lizdą, – ramiausiai galėtum iš jo nelįsti ligi paties pavasario. Sukruto ir senasis patinas. Stalo koja užlipti į viršų jis jau nebepajėgė – iš silpnumo slydo žemyn. Dėl to staiga ėmė ir įsišėlo – ir taip ėmė cypauti, kad sukėlė ant kojų ir kitas peles; jos užsiropštė ant lango krašto ir, visai užmiršusios net savo lizdą, it paklaikusios ėmė draskyti nagais vielą, norėdamos pro tinklą prasibrauti lauk. Paskui staiga visos vėl nutilo ir ramiai sugrįžo sau į guolį. Tiktai pats mažiausias niekaip nenurimo: įsibėgėjęs rėžėsi tiesiai į spąstus ir čiupo riešutą. Riešutas nusprūdo, bet jis pats liko po vazonu. Visą naktį riešutas išgulėjo ant stalo, galėjo jį krimsti kas tik norėjo, bet pelytės ligi paties ryto neišdrįso judintis iš lizdo. O paskui jau buvo vėlu – šeimininkai atėję išnešė į tualetą ir spąstus, ir riešutą. Iš spąstų iškrito negyvas peliukas, jis buvo ne didesnis už mažytę siūlų ritę.
       Kaip tik dėl to, kad peliukas buvo toks mažytis, šeimininkams ir šovė į galvą mintis, jog reikia griebtis ko nors kito. Kas žino, kiek tų pelių čia yra? Ir jeigu visos tokios mažos? Laukti, kol jos po vieną paklius į spąstus? Jei pelė būtų pakliuvusi didesnė, gal ir nebūtų griebtasi tos lazdelinės sieros. Didelis laimikis visada kitaip nuteikia, o čia – tik nusispjauti belieka, ir tiek. Tik musių daužymas, daugiau nieko, ir – be galo, be krašto. Tai kiekgi iš tikrųjų jų įsiveisė? O gal yra ir dar mažesnių?
       Nuodai – nepatikimas daiktas, nes, vienai nudvėsus, kitos prie jų nė nelįs, o sieros dūmai – visai kas kita. Ak, kaip jiems lig šiol neatėję į galvą! Kad viskas būtų greičiau, išsyk ant apversto vazono dugno uždegė du virbelius. Ir išnešė viską, kas valgoma, dar sandariai užkamšę durų plyšius.
       Peliukės gana ilgai nejuto nieko, į lizdą dūmai skverbėsi palengva. O kai į nosis mušė aštrus kvapas, jos instinktyviai viena prie kitos sukišo galvas ir laukė, kas bus toliau. Pagaliau po kokių poros minučių neišlaikiusios suspurdo ir aklai išlėkė iš lizdo – kas kur, tiktai viena patelė nejudėjo; bet ne iš kokio nors išgąsčio ar gudrumo – paprasčiausiai buvo labiau išsekusi už kitas. Ji jau artėjo prie dvidešimt pirmosios savo dienos, tuo tarpu kitai buvo dar tik penkiolika.
       O kitos trys peliukės, išlindusios vingiuotu takeliu į kamarą, gana keistai sujudo, sukruto: pirma ėmė suktis ir lakstyti aplink dėžę, paskui ropštėsi ant stalo ir ant visų lentynų iš eilės ligi pačios aukščiausios, visur ieškodamos kelio į savo lizdą. Ir tik sukosi, sukosi. Ir darėsi vis aršesnės: jei tik atsitrenkdavo viena į kitą, tuoj pat suleisdavo dantis ir, nepaleisdamos viena kitos, sukosi toliau. O paskui staiga, beveik vienu sykiu, visos nusilpo: galvelės ėmė kretėti, jos parkrito ant žemės, kaskart vis labiau išsitiesdamos. Ištįso neapsakomai. Ir, tankiai sutrūkčiojusios, visos trys nusirito nuo lentynų.
       Netrukus atsivėrė durys. Mat žmogus, ką nors sumanęs, visad dega iš nekantrumo pamatyti, kas išėjo. Pro dūmus, kurie dabar jau sklaidėsi, tuoj pat pasirodė ant grindų trys pelės. Dvi gulėjo čia pat, jas sušlavė visai arti prie durų, o trečioji buvo nukritusi giliau – reikėjo atsiklaupti, kad pasiektum. Tačiau šeimininkai šį kartą laiko negaišo, greitai uždarė duris, kad dūmai nepasklistų po visą butą.
       Tik po kelių valandų jie vėl įkišo galvas į kamarą, pasišviesdami žvakutėmis nuo kalėdinės eglutės: tuo metu virtuvėje kaip tik perdegė kavinukas, ir bute užgeso elektra.
       Didžiausiam savo nustebimui, ketvirtąją pelę jie rado ant stalo, visą išdarkytą, pusiau nugraužta galva. Vadinasi, ji dar buvo gyva ir iš po lentynų užšliaužė čia. Tai vis dėlto yra pelių, kurioms nė dūmai nebaisūs! Ir staiga tas triūsas jiems pasirodė visai kitoks: bemat dingo gailestis, kankinęs visą laiką – nuo pat spąstų ligi sieros. Jis virto pykčiu, tiesiog įniršiu. Bet kol kas jie nieko naujo negalėjo sugalvoti, nes buvo vėlu, vakaras, geriau rytoj.
       Tą naktį penktoji pelė pirmą kartą pajuto, kas yra likti vienai. Lig šiolei jų tiktai mažėdavo, ir tai atrodė įprasta. Dabar – ji buvo vienintelė pelė visam pasauly. Ir daugiau jau į lizdą atgal nebelindo. Atsitūpė sau ant lango krašto prie vielinio tinklo ir visą naktį taip pratūnojo. Rytą šeimininkai rado ją sušalusią.
       Dabar beliko galutinai patikrinti, ar nėra dar kur nors jų daugiau, – ant stalo buvo pamesta keletas sūrio gabalėlių. Jei pasirodys dantų žymės, reikės uždegti naujos sieros, jei ne – bus galima šildyti vandens su soda.
       Antrą Naujųjų metų dieną šeimininkai ėmė plauti kamarą; aptiko ir lizdą. Nenorėjo savo akimis tikėti: iš stalčiaus teko iškuopti gal kokius du kastuvus skudurų ir popierių. Dar ir vienam svečiui parodė. Tikrai baisu. Vis dėlto gerai buvo pasiruošusios žiemai. Ir dar norėjo vaikuotis! Ir iš šitų penkių bent jau trys tai tikrai buvo patelės – bent jau trys!
       Jie ištisas dienas tik apie tai ir šnekėjo, įsivaizduodami, kas galėjo būti, ir netgi paskaičiuodami. Juk patelė per metus kokius penkis šešis kartus į dvidešimtą–dvidešimt ketvirtą dieną atveda šešis–aštuonis jauniklius, taigi tik ji viena jau priveisia trisdešimt. O iš tų šešių–aštuonių atvestų bent jau pusė – tikrai patelės, taigi šitos vėl... Iki galo ir nesuskaičiuosi, gali tik nupiešti lyg kokį genealoginį medį... Pagaliau ir nupiešti tiksliai nenupieši, tik apytikriai nužymėsi, gyvais skaičiais, kurie dauginasi sau toliau. Geometrinė progresija.
       Taip, tikrai, geometrinė progresija, – abu jie įsikibo į šį terminą, lyg į kokį netikėtą lobį. Po tokių matematinių skaičiavimų dabar nurimo jau ir sąžinė.

       1967 m.

       Vertė J. Išganaitytė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt