Kirilas Medvedevas

***

mano pažįstamo mišos straipsnį
išspausdino žurnalas "afiša"
svetima pavarde
sujungęs su kažkokios mergelės straipsniu
(tiesa su jo sutikimu)
o kada miša nusiuntė ten e-mail`ą
kuriame teiravosi
ar nepriklausytų jam šioks toks honoraras
už šitą straipsnį,
tai iš to žurnalo
jam atsiuntė atsakymą
su vieninteliu žodžiu –
"ne";
kada miša papasakojo man šitą istoriją
aš tiesiog pasiutau;
aš pasakiau mišai kad jo vietoje
nutraukčiau visus 
santykius su tuo žurnalu
ir kad paskambinęs pasiųsčiau visus juos nachui
kad gaučiau
bent kokį pasitenkinimą;
o miša protingas ir santūrus
jis greičiausiai 
iš tos istorijos netgi
išpešė kokios nors naudos;
miša šitame gyvenime 
padarys viską,
kaip reikia,
o aš taip ir liksiu
sėdėti mėšle
su savo principais.

***

ne taip seniai su mano drauge anisa
buvome vakarėlyje
kur daugiausia rinkosi
jauna buržua intilegentija –
dizaineriai, populiarių žurnalų žurnalistai
ir taip toliau,
ir anisa man paskui prisipažino,
kad jai tokioje kompanijoje nuobodoka,
o aš jai pasakiau: "na nieko, nieko,
greit tu gausi sūrų dostojievščinos gabaliuką
be garnyro"
taip ir atsitiko:
po kelių dienų mes atsidūrėme
vienos mano senos pažįstamos gimtadienyje
talentingų nevykėlių kompanijoje,
kur ta mano sena pažįstama, buto šeimininkė,
ėmė viešai isterikuot:
ji visų akivaizdoj šaukė,
kad ruošiasi skirtis su vyru,
puldinėjo jį
neva jis bandęs ją sumušti
praeitą naktį,
ji svaidėsi prakeiksmais
už tai, kad jis daug geria,
prageria visą jos algą,
ir už tai, kad skaito tik laikraščius –
o aš klausiaus viso to
ir mane krėtė,
mane visą purtė
nuo bejėgiškumo ir
silpnumo,
nuo negalėjimo 
nieko paguosti
ir niekam padėti –
nei jai, nei sau, nei jam –
jos vyrui –
visų pirma.

***

vakar vakare,
grįždamas iš svečių namo,
aš užmigau, pravažiavau savo metro stotelę vernadskio prospektas
ir atvažiavau iki galutinės stotelės;
ten
mane pažadino moteris mėlyna uniforma:
aš išlipau iš vagono
ir važiavau atgal;
kai privažiavau savo stotelę
ir išlipau iš vagono
aš pagalvojau apie tai
kad būtų įdomu sužinoti
ar dažnai tai moteriai
ir tokioms kaip ji
tenka
žadinti mirusius
galutinėse stotelėse
ir tuščiuose metro vagonuose;
aš prisiminiau kad 
viename iš tų
eilėraščių
kuriuos rašiau anksčiau
(tarp kitko,
anksčiau aš rašiau
visai kitokius 
eilėraščius –
kas nors turbūt juos dar atsimena;
tarp jų man regis buvo
keletas neblogų;
dabar aš rašau
visai kitaip;
beje, ta nauja forma
man išryškėjo kaip vienos ligos pasekmė)
tai va,
viename sename eilėraštyje
tiksliau dviejose paskutinėse šio
eilėraščio eilutėse
aš parašiau apie mirusius
kuriuos žadina tos uniformuotos moterys
galutinėse stotelėse
ir tuščiuose metro vagonuose:
"kiek girtų vartosi dusdami
naktinio metro tinkluose"

Vertė Rimantas Kmita