Friederike Mayröcker

EILĖRAŠČIAI

Mirties ir meilės daina
AUKSINIAI DEMETROS BATAI
PRO DAUGELĮ KAUKIŲ
KAŽKAS LYG PAKRANTĖS DOBILO SPALVOS IR APSAUGOTOS JŪRŲ
Mūsų dantys dabar iš žvakigalių
Penki basųjų autobuso eilėraščiai pavasario pradžiai
PRIPUSTĖ LAPŲ
PRO GROTAS MANO ŠIRDIES
ĖJIMAS BE PABAIGOS
IŠ TAVO DANGAUS ŠVELNIŲ
BIRŽELIS VĖDUOKLIŲ VĖJY ŽERIA
KAI ŽAIDI PASIFLOROS ŽIEDAIS IR AUKSO PRIDULKĖJUSI
ESKADROS ŽYDRIO KANAPIŲ GELTONIO TRIUMFO GĖRIMAS
nuvys lyg žolė
„the spirit of 76“

Į viršų

Mirties ir meilės daina

Eikš aš vedu tave aš lydžiu tave aš tave pasiimu
į vyturio giesmę į užtemdytą Sienos akį
į nupjautą tulpių mišką į grimztančias katakombas
į iškeltą mūsų dangaus mėlynę į slogiąsias naktis
į šešioliktos valandos žinią (su švelniais šauksmais
      raudonom arijom veidais stiklo sandūrose)

eikš aš vedu tave aš lydžiu tave aš tave pasiimu
ant mano skausmo lūpų į miegą į savo širdies vidų
eikš aš vedu tave mes einam persipinančiais keliais
aš lydžiu tave tu daugel verksi
aš tave pasiimu tamsūs medžiai užstoja šviesą
eikš aš vedu tave aš lydžiu tave aš tave pasiimu
nesibijok aš būsiu šalia tavęs
eikš aš pasiimu tave (Fra Angelico Botticelli Primavera
      pušynas rankoj)

su tavimi bet kur
aš nesibijau
su tavimi bet kur bet kur

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

***
AUKSINIAI DEMETROS BATAI:
toks yra rugsėjo saulėlydis

paskutinėje auksinėj saulės aky
panardinau savo veidą

prieš tai mano akis tavo veidu
kilo ir leidos

mano akis maudėsi
baltose arabeskose

virš visų miesto gatvių išausdama
vešlią drėgną augmeniją

vėliau mano akys nuskriejo
į tavo akių lizdus

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

***
PRO DAUGELĮ KAUKIŲ
mes stebim
gražųjį pasaulį:
švyluoja
tyliai mėnuo
saulė vėl sukas
o Sirijau o migdolmedi ir žvaigžde:
dar gyvi visi kuriuos mylim

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

***
KAŽKAS LYG PAKRANTĖS DOBILO SPALVOS
IR APSAUGOTOS JŪRŲ
kažkas lyg žuvėdros ties kakta klykiančios kaip iškentėta lemtis
kažkas lyg istorinė naktis vienuoliškai ruda ir sudegusi salos daubose
kažkas lyg kanapės siūbuojantis klaupimąsis tarp puikiausių povų
      (lumzdeliai)
kažkas lyg vėjo gūsis sapno gyvatvorės putų brūzgynai
kažkas lyg stiklo bučiniai nakties akis zujančios musinukės (aguona)
kažkas lyg išretėjęs rytas ankstyvą lapkritį
kažkas lyg lietus ant liūdnai vainikuotų žuvų (dūmai)
kažkas lyg pelenai baikštūs ir vėjų aukštyn įsukti (lakūs kaminai)
kažkas lyg aksomas balkšvas ir apvalus užrašus ant kapų išraitęs
kažkas lyg akmuo švelni pagalvė mirusiam (smėlis ant smėlio)
kažkas lyg oda (medaus šiltumo vyzdys)
kažkas lyg saldybė išvydus tūkstantį jūrų

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Mūsų dantys dabar iš žvakigalių

Lauke eglė pilkoji eglė lietaus pušis
ir pokalbis viešbučio pavėsinėj
šitaip kvepiančioj alum

ryte debesų pilkumo aukštybėse
ten tai anksti atsiveria langas
plačiai lyg besisklaidantis oras
skečiasi langą atidarančios rankos

kitoj dienos pusėj širdgėlos
pilkos kritimas
šios dulkių pilkumo sutemos
su eisenom bei rūkais nykstančiais ir vėl besileidžiančiais:
apačioje varpų miestas Vineta.

O tada naktis
juoda ir lyg panėrus ranką lig alkūnės vandenin
mes prieš vartus parpuolam:
o žvaigždžių daugybė
sruoga juoda ant veido
basi girgždančiais laiptais.
Plevenantys nakties bruzdėtojai:
išbaidytos kregždės lyg šikšnosparniai ar žaltvykslės
ir baisus negyvos musės straubliukas.

Dabar
grimztančio pavasario vidury
po daugelio mėnesių:
atviras rankinukas
sena cigaretė iš Rue des dames
pokelis geriamosios sodos
sudžiūvusios duonos kriaukšlė
įdubimas lovoj nuo tavo kūno.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Penki basųjų autobuso eilėraščiai pavasario pradžiai

penki ketvirtadaliai valandos grojimo fleita
alyva – alyva
o Štefano bažnyčioje profilis
toks panašus į tavo

welcome tarė Augsburgo katedra
kai norėjau atsiprašyti
skynusi melionus savam sode

penkios dienos be tavęs ir tavo bučinių
tarsi negalėčiau apkabinti
penkių vandeniu besispjaudančių kolosų

nusenę pūkiniai debesys
tavo žydrą šilko siūlą seka visos
pavasario akys

žibantys žiedai keliauja žole
lyg ir pavasario diena šiandien kur
mano durys?

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

***
PRIPUSTĖ LAPŲ
miškas mano valtorną
kai ją deduos prie lūpų
pakyla jie
lengvi su karčiais rausvai sušiauštais

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

***
PRO GROTAS MANO ŠIRDIES
keistai svetimas pasaulis man regis

aukštyn ir žemyn ten ir čion
tačiau vartai užrakinti

ratai vis siaurėja
vis mažiau drąsos pabėgimui

kartais stabteli žmonės

meta porą tylių žodelių
meta žvilgsnį vidun

rečiau tu praeini

tu mano duris užšovei
tu atskyrei mane nuo visko

kartais meti tu rožę
pro šalį eidamas

kaip kąsnį žalios mėsos.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

***
ĖJIMAS BE PABAIGOS
piligrimystė keliais
visi keliai dygliais nužerti
tėkmes kurias turiu kirsti
pati priraudojau.

Bet šnabždantis tavo balsas vedas mane
bei beveik išblėsęs tavo meilės
pėdsakas.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

***
IŠ TAVO DANGAUS ŠVELNIŲ
išsipildymų
pagrobta į neišsakytų minčių
bei norų labirintą
kreisuojama debesų tirštumo karo laivų
su neįprasta
amunicija:
meile kurios neatsimenam

melė kurios neatsimenam kreisuoja
be garso mano širdies
žydruos užutekiuos

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

***
BIRŽELIS VĖDUOKLIŲ VĖJY ŽERIA
šnarančius jaunų robinijų kalavijus
ant mūs atsisveikinančių rankų
ir kraujuojančioms bijūnų galvoms leidžia kristi
tu vos girdi tylius šauksmus karčioj mano burnos oloj
tylius šauksmus iš liūdesio bei tvinsinčio švelnumo:

raudoni mūs meilės migdolų luotai už
šviesvandenių atodangų
ir tavųjų klubų obuolio žievė vaisius mano širdžiai.

Visgi smagūs laikai trumpi
ir aš galvoju lėtai žaibuojant
ir aš tau kabu kai tu toli kaip mano vaikystės šilkmedžiai
ir aš sakau tau šiąnakt ateik:

apakinta mėnulio bus naktis.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

***
KAI ŽAIDI PASIFLOROS ŽIEDAIS IR
AUKSO PRIDULKĖJUSI
      nakties kasa rankoj
ir mėnulis ta pjūklažuvė iš rožės lapo bei dramblio kaulo
      supjausto tave
kai rožių šalmą nešioji kurs saugo tavo šypseną ir
      tyliai laisto
lyg vandenį nuo paslaptingų kalnų
supjausto tave ir lapų vainikėlis ant tavojo bevardžio
perpjauna tau piršto kauliuką supjausto tau sielą
supjausto tau mintis o apmulkintas gyvačiuk!

Azijietiška muzika pūstelta dvigubų plaučių vėduoklių
anapus dryžuotų muzikos namų pilkėja žalumoj
sustingsta aukštažoliuos samanotuos soduos ir
anapus uolų ir anapus pirmosios rožių dienos
kryžkelėse ąžuoluos bei ant baltų dygliuotų sienų

tuo tarpu vėjarožės minkštos ir basos
      (kaip karmelitės)

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

***
ESKADROS ŽYDRIO KANAPIŲ GELTONIO
TRIUMFO GĖRIMAS
pražydusiuos vėjuos nuo saulės prie saulės atiduotas
nuo mėnulio prie mėnulio mylimas nusisukęs veidas
vis į priekį skubąs po rūškanais spalio sekmadienių frontonais
kalnuos dundantis vaivorykštės spalvų kojom
barstantys kaštonus nuvytę miškai
nuo vartų prie vartų genamas styrančiais vinim kur skeldi
šimtamečiai paminkliniai bukai susimąstę bei sutankėję
išaugę per šimtus žiemų ir iš šimtų pavasarių pažadinti
nuo vartų ligi vartų migloj susidaužiantys lašai
tarp kapų lyg lysvių nenusakomai liūdnų
nuo minčių ir noro sugrąžinti ir lapkričio gėlių
(vidur kapo pasi kloti kastuvą našlaičių) ir

nuo žvaigždės prie žvaigždės palinkęs ir nuo tilto prie tilto

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

nuvys lyg žolė

taip pat ir mano ranka ir vyzdis
nuvys lyg žolė – mano koja ir mano plaukai tyliausias mano žodis
nuvys lyg žolė – tavo burna tavo burna
nuvys lyg žolė – tavo žiūrėjimas į mane
nuvys lyg žolė – mano skruostas mano skruostas ir mažoji gėlė
kurią žinai tenai nuvys lyg žolė
nuvys lyg žolė – tavo burna tavo purpurinė burna
nuvys lyg žolė – tačiau naktis tačiau rūkas tačiau tai ko apstu
nuvys lyg žolė nuvys lyg žolė

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

„the spirit of 76“

1
devintą mes įžengėm į kraštą geležinkelio bėgiais.
Gyvenimas čia labai sunkus.

2
aš skaldžiau malkas, aš nulaužiau kirvį.
Aš išnaršiau, ištyrinėjau knygas bei viską.
Mes viską surūkėm, išgėrėm.
Ausinės buvo nuo vėjo.
Atleistos žvilgsnio vadžios.
Išfokusuotas vaizdas.
Nukamanoti žirgai.
Vietovės padalintos į įžengiamas, neįžengiamas.
Dabar sėdime prie didelių stalų, tariamės.
Ant stalų mūs rankos sulenktais pirštais.
Mes ieškome būdo gyventi.

3
vėlyvos audros, pavasaris šaltas.
Medžiai bežiedžiai.
Naujoji mūsų kalba – turėtume į ją mestis.
Uždanga aš perskyriau savo muziejų.
Mes įdirbom du runkelių laukus.

4
mes apgenėjom platanus, kopėm į planetas.
Rašėm kažkam ir rašėm.
Prieš vieną žmonių kartą viskas buvo daug blogiau.

5
pusę septynių pašokom iš lovos.
Mes sėdime prie didelių stalų ir tariamės.
Tik iš dalies vienas kitą mėgstam.
Neskaidrūs santykiai.
Šešėliai, krintantys nuo miškų.
Lyg padegėliai patikim save naujajai dvasiai.
Vienintelė palaima suvyniota į vatą.
Būdas gyventi.
Man įprasta, kad dauguma žmonių
nenori išklausyti manęs iki galo.

6
mus aplanko naujo gyvenimo nuojauta!
Mes pradėjom suvokti padėtį.
Neaprašoma bus aprašyta, išsakyta neišsakoma.
Mes kalbam daugeliu liežuvių.
Glorifikuojam gamtą.

7
kai ką matau neitin aiškiai.
Pašlovinta gamta: švelni kaip sniegas!
Debesų avelės, kadais – smilkinių garbanos.
Laimę lemiantys akmenys, kruopos didumo.
Klauptis, rankomis minkyt suartą žemę.
Sučiaupti burnoj.

8
anksčiau padalintos vietovės suaugo į vieną.
Mano kriaušės medis numeta šukes.
Paukščių žingsniai mano žvilgsnyje prašo
naujų informacijos priemonių.

9
devintą mes palikom kraštą geležinkelio bėgiais.

10
devintą mes įžengėm į kraštą geležinkelio bėgiais.
Gyvenimas čia kitoks, ne mažiau sunkus.

11
aš darausi patetiška.

12
tapetai byra į dulkes, užuolaidoj vertikalus plyšys.
Visur pilna niekam nereikalingų daiktų.
Nors, man iš ryto pravėrus abudu didžiuosius langus,
jie stovi sode:
senieji gražūs medžiai, visas miškas.
Beržai eglės bukai klevai, dangaus spalvos
virš jų lajos.

13
ryto sapnas dar ką tik mane valdė.
Kas čia sunku, turi kitas formas nei anksčiau.
Nors – šie lengvi, virpantys sparnų mostai iš ryto.
Šis švilpiantis jaudulys.

14
nors – kai atveriu didžiuosius langus, žvelgiu
į sodą.
Kai perstačius vėl perstatau daiktus, kurių
niekam nereikia.
Lyginimo mašiną sulankstomą kėdę pripučiamą čiužinį lagaminų stovą.

15
geriausia nieko neimti, čia viskas nešvaru.
Geriausia čia nieko neliesti.
Geriausia nesikišti.
Geriausia nieko nevalyti, nieko neatskleisti.

16
jau jokio aidinčio kambario.
Viskas vienoj krūvoj.
Prisiminimais, išnešimu bei parnešimu čia nedaug
padaryta, taip mes tik viską žlugdom.

17
bėgti su kiškiais, vytis su šunimis.
Nors – ši pusiausvyra iš ryto.
Nors – medžiai sode, visas miškas.
Pieva, lengvai besileidžianti link ežero, karklai krante.

18
ilgai keliauta aplink ežerą, klausytąsi laukinių paukščių
jų laukymėse.
Jų bruzgynuose.
Žiemą gilios proskynos danguj, nuo naujų naikintuvų.

19
staigus atsisveikinimas.
Vėl staigus atsisveikinimas, tiesiog dubletas!

20
kvapą gniaužiąs jaudulys, tamsūs kirpčiai
sušukuoti atgal, drėgni.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt