Jurij Mamlejev
       Racionalistas

       Nelinksmam, visad paniurusiam Vovai gimė sesutė. Na, sesuo kaip sesuo – apvalutė, rožinės spalvos ir visa šlapia, tarytum prakaitas apėmus siaubui. Pasaulis jos nedomino, ji tik nuolat maskatavo kojyte. Aplinkui sujudo visa, kas gyva: mama pamiršo keptuve per snukį mušti tėtę, o tėtė pamiršo savo karjerą. Senelė Fedosja liovėsi sapnuoti bepročius. Netgi kačiukas Teokratas, ir tas kažkodėl ėmė baimintis pelių.
       Tačiau labiausiai pasikeitė pats Vova. Anksčiau jis į nieką nekreipė jokio dėmesio, o kiną laikė kažkokia apgaule. Bet gimus sesutei, pamažu tapo daug apdairesnis, nes jautė, jog įvyko kažkas baisiai svarbaus, tarytum būtų atskridę marsiečiai ar veneriečiai.
       Paraudusiomis ausytėmis jis dabar ilgam užsidarydavo tualete ir kažką vis skaičiuodavo. O suaugusiems susibūrus aplink sesę, nulįsdavo kampan ir iš tenai į visus spoksodavo lyg šuo į burzgiantį variklį.
       – Vova toks nedrąsus, jog bijo net savo mažosios sesutės, – apie sūnų savo psichiatrui kalbėjo tėtė Keša.
       Visi buvo taip užsiėmę Ninočka, kad Vovos dažnai nė nepastebėdavo. Net kačiukas Teokratas.
       Tuo tarpu Vovočka mėgo pasikalbėti su sesute. Kai kambaryje nieko nebūdavo, jis prisiartindavo prie jos lopšio ir imdavo urgzti.
       Nina patikliai stebėjo jį tyromis savo akytėmis. Vovą ji turbūt laikė pranašu iš kito pasaulio, todėl taip ir meilinosi. Tačiau pats Vova ateidavo pas seserį ne su tokiais gerais ketinimais.
       Ninos lopšys stovėjo prie pat praverto lango, o langas buvo septintame aukšte. Viskas vyko vasarą, todėl mama Dusia manė, kad kūdikėliui geriau kvėpuoti grynu oru. Ji tikėjo šviesiu ir visiems atviru pasauliu.
       Kartą visi suaugusieji vėl apgulė Ninočką ir ėmė tarškėti: „Oi, tu mano pupuliuk, oi, tu mano rubuiliuk, oi, tu mano uogele“, – o į Vovą niekas net nepažvelgė, jau nekalbant apie tai, kad ką nors švelnaus ištartų. Jis taip supyko, jog nusprendė palaukti, kol visi išeis, ir išstumti Ninočką už lango, į tą visiems atvirą pasaulį. Sesutės nekentė dėl to, kad jai atiteko viskas, o jam pačiam liko šnipštas. Vovos kantrybė trūko. Labiausiai jį įžeidė tėtės Kešos elgesys. Nuo senų senovės Vova tėtę Kešą laikė Dievu ir labai mėgdavo, kai Dievas jį švelniai apkabindavo. O kai ši dievybė atsuko užpakalį, visa Vovos esybė ėmė gailiai raudoti. Tačiau ašarų niekas nepastebėjo, jas matė tik žiurkės ir tualete pasislėpę nykštukai.
       Ir štai, kai kambaryje nieko nebeliko, Vova tyliai lyg šešėlis, ant pirštų galiukų prisėlino prie Ninočkos lovytės. Aa-aa-liūli, katinėlis guli... Jis būtų tuoj pat pasiuntęs sesutę į tą atvirą pasaulį, tačiau kažkas jį sulaikė. Žaislinės švelnios rankytės jau stūmė lopšį, tačiau Vova staiga susidomėjo sesers veiduku. Tą akimirką kūdikėlis kažkodėl trykšte tryško džiaugsmu ir, mataruodamas kojytėmis, plačiai šypsojosi Dievas žino kam.
       – Žiūrėk tu man, grynas mano paveikslas, – nustebo Vova. – Bet jis tai juk ne aš, – greitai nusiramino.
       Berniūkštis kreivai šyptelėjo ir jau ėmė versti lopšį ant šono, tačiau į kambarį netikėtai įėjo besišypsanti mama Dusia. Vova grįžtelėjo į ją ir tyliai pasišalino į kampą.
       „Neveltui suaugusieji kalba, kad iš pirmo karto nieko neišeina“ – prisiminė jis. Po to susigrūdo rankas į kišenes ir ėmė vaizduoti, kad apžiūrinėja paveikslėlius.
       Jis buvo apsigimęs racionalistas, todėl mėgo savo darbus mėgo užbaigti iki galo.
       – Tu ilgam? – po kelių minučių paklausė pro duris einančios mamos Dusios.
       – Pieno pirkti, – atsakė ši.
       Šį kartą Vovai nebetrukdė jokie nesusipratimai.
       Jis vikriai pribėgo prie lopšio ir iš visų jėgų stumtelėjo jį lyg kokį piktą babaušį. Kūdikėlis skrido žemyn pasiplasnodamas, visas baltut baltutėlis, mojuodamas iš po antklodės iškištomis rankytėmis. Vova atsargiai stebėjo jį pro langą. „O jei nenukris“, – baiminosi jis.
       Bet kūdikis, šleptelėjęs žemėn, daugiau nebejudėjo. Vovočka matė, kaip apačioje savo linksmais ir nerūpestingais spinduliais žaidžia saulė, atrodė, jog ji bando prakalbinti nebylią, ant žemės gulinčią krūvelę. O ji – ši krūvelė – tarytum linksminasi kartu su saulyte, grožisi visomis pavasario spalvomis. Vova išdykėliškai pagrasino jai pirštuku.
       Kai sugrįžo tėvai, jiems, žinoma, pasidarė negera. Netgi labai negera. Visi elgėsi taip, kaip ir turėjo elgtis. Vovą, kad šis neišsigąstų, iš karto uždarė kitame kambaryje. Senelė Fedosja vertė bėdą ant savo beprotiškų sapnų, tėtė Keša kaltino vėją, o mama Dusia nekaltino nieko: ji viską pamiršo, netgi save.
       Tačiau vėliau, po kelių savaičių, kai viskas susitvarkė ir nurimo, tėvai niekaip negalėjo atsidžiaugti Vovočka. „Tu mūsų vienintelis“, – kalbėjo jie. Vova ėmė gyventi lyg vaikiškoje pasakoje su laiminga pabaiga. Visi juo rūpinosi, rengė, glostė, valgydino, bučiavo, meiliai ir švelniai. Berniukas augo kaip ant mielių. Tik retkarčiais vis gąsdinosi, kad kažkas Nematomas nenustumtų jo iš septinto aukšto, taip, kaip ir jis pats nustūmė sesutę. Bet Vova per daug dėl to nepergyveno, juk tas Nematomas egzistavo ir anksčiau, dar prieš sesutės skrydį.
       „Vis tiek niekur nepasislėpsi nuo to, ko nematai“, – atsidusdavo Vova ir toliau mėgavosi gyvenimu.

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt