Jurij Mamlejev
       Šuns filosofo dienoraštis

       Šį neaiškų dienoraštį, užrašytą kažkaip kitaip, ne popieriuje, kažkas surado viename to pasaulio užkampių, į kurį jis papuolė neaiškiais keliais.
       Štai jo turinys.

       1. Visi šunys žino, kad aš pats giliausiai mąstantis šuo. Giliau mąstančio už mane pasaulyje nėra. Vakar, kaip pranešė mūsų šuniškos informacijos šaltiniai, mažas anglų veislės šunytis vunderkindas net sustabarėjo iš pavydo, kad aš toks genialus. O senasis Kiauksius, žinomas dailininkas, piešiantis uodegos galiuku, iš pavydo įkando man į ausį. Dešimtys mano gerbėjų tąsė jį iki išprotėjimo. Taigi! Eisiu pasišildyti į būdą.

       2. Kalba, kad visiems šunims liūdna be filosofijos. Aš suteiksiu jiems didį mokslą, ir jie apsiramins.

       3. Visi šunys žino, kad pasaulį sutvėrė Šuo Nr.1.
       Tai, ką matome viršuje, – jo nasrai, šviečiantys milijardais mirksinčių, mums nepasiekiamų ilčių.
       Tai, kuo mes vaikštome, – jo liežuvis, o tiksliau, kaip teigia ezoteriniai mokslai, spuogelis ant jo liežuvio. Pats jo kūnas – savaime suprantama – paslėptas nuo mūsų akių amžiams. Mes niekada neišvysime ir paties svarbiausio – Šuns Nr.1 žvilgsnio.
       O jei ir išvysime, tai tik nudvėsę.

       4. Vakar prie mano būdos atšliaužė mažas nusišėręs šuniūkštis, primuštas, be vienos akies, ir širdį veriančiu balsu ėmė inkšti. Aplaižiau nelaimėlį. Nelaimėlis manęs paklausė, kodėl pasaulyje taip bloga, jei pasaulį sutvėrė Šuo Nr.1.
       Norėjau atsakyti, jog tai viršija šuns protą, bet pamąstęs pasakiau, kad visi šunyčiai vis tiek greit prisikels ir amžinai gyvens malonėje. Tam reikia tik du kartus per mėnesį paskalyti į Didžiąją Šuns Nr.1 Iltį.

       5. Prisiminiau, ką apie amžinąją malonę kalbėjo vienas kiemsargis sofistas. Netikėlis įtikinėjo, jog jei visi šunyčiai gyvens amžinoje palaimoje, nebus kur dėtis nuo jų lojimo ir viskas aplinkui sprogs nuo triukšmo.
       Vakar meldžiausi Šuniui Nr.1, kad rojuje būtų kuo daugiau mėsos ir vietos.

       6. Labai sunki diena. Ryte mane apliejo verdančiu vandeniu. Vos ne vos atšliaužiau į šiukšlyną ir visą dieną laižiausi virpantį kailį. Vakare susirinko išminčių taryba: vienaakis buldogas ir keturi didžiagalviai aviganiai. Kalbėjomės apie visatą. Svarbiausias klausimas – blogio problema. Šnekėjomės tyliai, vos kiauksėdami, kad mūsų neišgirstų nepasišventę šunys ir nesukiltų patys prieš save.
       Vis žino, kad pasaulis, kaip reškinys, susideda iš to, kas ėdama, ir to, kas neėdama. Visiškai suprantama ir logiška, kad egzistuoja tai, kas ėdama. Ši logika dar kartą įrodo, jog pasaulį sutvėrė šuo. Bet kodėl gi egzistuoja tai, kas neėdama?
       Visa tai, kas neėdama, mes suskirstome į dvi dalis – pasyviąją ir aktyviąją, blogąją.
       Pagrindinis aktyvaus to, kas neėdama, atstovas – dvikojis padaras, nešantis mums ir naudą, ir mirtį. Reikia pridurti, kad šis padaras pats seniausias pasaulyje. Visą gyvenimą mąstau, kodėl Šuo Nr.1 leido jam egzistuoti?
       Tačiau pats blogiausias iš aktyviųjų – gaisras – pasitaiko palyginti retai.
       Kaip visa tai paaiškinti?

       7. Mūsų taryba taip ir nesugebėjo prieiti vieningos nuomonės apie blogio priežastį.
       Į pabaigą visi susinervino ir ėmė šiaušti gaurus. Vienaakis buldogas neišlaikė pirmas ir kibo į gerklę aviganiui, kuris laikėsi priešingo požiūrio į blogio kilmę. Tikrai būtų šį uždusinęs, jei nebūčiau ėmęs kiauksėti jam į ausį apie slaptų geradarysčių prasmę. Tada jis aviganį paleido. Vis dėlto viskas baigėsi peštynėmis. Pasitraukiau su perplėšta užpakaline letena. Bet savo požiūrį ginsiu iki galo, iki mirties.

       8. Visiems šunims sakome: turite tikėti, kad pasaulį sutvėrė Šuo Nr.1, kad galutinis sutvėrimo tikslas: to, kas ėdama, gausa. Butent toks pasaulio tikslas ir įrodo, jog jį sutvėrė šuo. Nes kitaip išeitų absurdas. Sakykim, kad pasaulio tikslas – priešingas, tai yra sutvėrimas to, kas neėdama. Tada pasaulis būtų absurdiškas, beprasmis, jis prieštarautų gerovei bei laimei. Jis būtų nepakenčiamas moralės požiūriu.
       Išvada: pasaulis sukurtas tam, kad egzistuotų tai, kas ėdama, tai yra visuotinei gerovei. Reiškia, pasaulis logiškas. Reiškia, jį sukūrė Šuo Nr.1. Reiškia, kad tada, kai mes nudvėsime, kitame pasaulyje ėsime visą amžinybę.
       Štai geležinė logika! O kiek kraujo išlieta už šias idėjas!

       9. Visa tai, žinoma, puiku, tačiau akivaizdūs ir blaškymosi simptomai. Daugelis šunų atsisako tikėti mūsų žodžiais. Jie netiki, kad pasaulį sutvėrė Šuo Nr.1. Šios idėjos ypač paplito vienoje teritorijoje, kurioje dėl nežinomų priežasčių dvikojai padarai ėmė ryti jiems po ranka pasipainiojančius šunis. Netgi tie dvikojai, kurie ilgus metus laikė šunis, jais rūpinosi, staiga juos visus surijo. Kažkoks siaubas, iš tikro! Visą dieną meldžiausi Šuniui Nr.1.
       Vakare iš tos teritorijos atsliūkino šunytis, apsiblaususiomis akimis, be ausies, ir tiek visko pripasakojo, jog mes negalėjom užmigti ištisas dvi naktis. Beje, visi drauge nusprendėme, jog priežastis, dėl kurios dvikojai padarai ėmė ryti šunis, yra absoliučiai nepažini. Visus apėmė dar didesnis siaubas.

       10. Vienaakis buldogas po senovei tiki į Šunį Nr.1.
       Aš tvirtai įsitikinęs, kad praradę šį tikėjimą, šunys išeis iš proto.
       Jau dabar pasitaiko masinių savižudybių. Šiukšlynai užversti šunų lavonais. Dvokas ir smarvė kyla vis aukštyn ir aukštyn, mirguliuojančių Šuns Nr.1 ilčių link.
       Savo akimis mačiau, kaip vienas mažytis lyg aguonos grūdas kambarinis šunelis taip susikrimto dėl savo netikėjimo, jog paprašė didžiulio rambaus vilkšunio, kad šis perkąstų jam gerklę. Kvailas vilkšunis prarijo jį visą.
       Slaptuose rateliuose bei sektose išplito mokymas, kad pasaulis absurdiškas.

       11. Kitiems aš visada sakysiu, jog pasaulį sutvėrė Šuo Nr.1.
       Tačiau pats sau...
       Taip, daugelis dabar atsakymo ieško proto pagalba.
       Žinoma, kai kurie šunys atranda užsimiršimą kažką veikdami, pavyzdžiui, dalyvaudami lenktynėse. Lenktyniauja visi, nuo mažo iki didelio. Net damos. Greiti šunys dabar gerbiami. Kaip filosofai ar poetai. Jie tikina, jog visus išgelbės aktyvi šunų veikla, kuri pertvarkys pasaulį mūsiškai, šuniškai. Reikia sugraužti visa tai, kas neėdama, o pasaulį užversti maisto produktais. Visur pristatyti šuns būdų. Na ir kvailiai, kvaili per visą pilvą.
       Gana.
       Paslapčia, palengva vis labiau ir labiau stengiuosi ištirti slaptasias mūsų šuniškos sielos gelmes, o tuo pačiu pažinti pasaulį.
       Tegyvuoja protas.

       12. Daug protu pagrįstų teorijų dabar sklando po visą šunų pasaulį. Mėgstu tokias teorijas. Vieną jų pats slapta sukūriau... Gana paplitusi, pavyzdžiui, teorija, teigianti, kad pasaulį sudaro dvi substancijos: tai, kas ėdama, ir tai, kas neėdama, o aukščiausioji jėga – ne Šuo Nr.1, o kažkas kitas, kuris ir pasireiškia šiomis substancijomis. O mes, šunys, aukščiausi žemės tvariniai, patys sau esame substancija to, kas ėdama.
       Kai kurios teorijos teigia, kad pasaulis – tai tik miglotas mūsų lojimo, tai yra mūsų jausmų, atspindys.
       Kiti pasaulį prilygina nuolatiniam judėjimui nuo to, kas ėdama, iki išmatų, ir nuo išmatų atgal, į priekį ir atgal. Išmatas jie laiko pasaulio pradžia ir pabaiga, jose viskas susilieja tarpusavy.
       Reikia pastebėti, jog dabar, visiems kažko belaukiant, labai išplito ir etiniai mokymai.
       Pavyzdžiui, vienas foksterjeras tikino, kad mums reikia užsisklęsti savyje, beveik nieko neėsti, o svarbiausia – neloti, ypač ant kačių. Tik taip mes priartėsime prie aukščiausiosios jėgos.
       Kažkoks pudelis pagrindė mokymą apie antšunį. Tiesa, daugelis šunų jo nesuprato. Vienas šunėkas, pavyzdžiui, išplėtojo jį grynai kiekybine prasme: nusprendė prisiėsti, kad taptų didelis – karvės dydžio, tačiau susprogo nuo persirijimo.
       Kažkokie juokdariai sukūrė mokslą, kad pasaulyje apskritai nieko neegzistuoja, net šunys.

       13. Vakar aplankiau tuos juokdarius. Pasiklausiau jų kalbų. Grįžtant atgal aplaižiau mažą kvailą kalytę, pabėgusią iš teritorijos, kurioje ryja šunis.

       14. Vizgindamas uodegą dažnai spoksau į dvikojus padarus. Šunie Nr.1, iš kurgi jie atsirado?!
       Gerai tik viena, kad jie negali įlįsti mums į vidų, – ten, mūsų sielose, mes laisvi. Nežinome, kas jie, jie nežino, kas mes...

       15. Šiandien visą laiką šalo. Šiukšlyne badmiriavau žiurkės kaulais. Tarpuvartėje sutikau savo seną kalę – Laiką. Pamažu įsikalbėjom. Pauostėm kits kitam užpakalius. Ji tikina, kad dieviškoji emanacija dažniausiai pasireiškia seilių arba, apibendrinus, saldėsių pavidalu. Ši emanacija sklinda iš Šuns Nr.1 nasrų.
       Iš tikro, labai mėgstu, kai varva seilė.

       16. Klausykite, klausykite paskutiniojo mano pranešimo! Ryte susidūriau su dvikoju padaru. Negalėjau atplėšti nuo jo akių. Jis stovėjo priešais mane, kramsnojo mėsą ir įdėmiai spoksojo. Vikstelėjau uodegą, bet jo žvilgsnis išliko toks pat šaltas, atrodė lyg užburtas. Priėjo arčiau, ir, keistai sumosikavęs, netikėtai prabilo.
       Mane apėmė siaubas nuo to, kad jis egzistuoja, tas kažkas, kurio buvimas čia viršija bet kokį supratimą. Bet jis juk yra! Kreivai išsišiepiau ir nuspūdinau šonan. Po to iš liūdesio ėmiau bėginėti tarp įvairių keistų, judančių, lyg besitaikančių į mane daiktų.
       Lekuodamas pribėgau griovį. Prie vandens gulėjo katės lavonas, aš jį lyžtelėjau. Beje, liūdesys pradingo. Šiaip ar taip tie dvikojai padarai greičiausiai neegzistuoja, nes jie per daug nesuprantami. Jeigu jie ir yra, tai ir jiems juk egzistuoja kažkas, ko jie lygiai taip pat nesupranta.
       Katytės galva gulėjo baloje, lyg ji gertų iš jos vandenį. Apsidairiau aplinkui. To, kas neėdama, pasaulis slėgė savo buvimu, visur kyšojo nesuprantami, į viršų nukreipti keisti strypai.
       Staiga kažkas man smogė ir kiaurai pervėrė kūną. Štai jau guliu drėgone įduboje, atrodo, manęs nebėra, liko tik mano galva. Netgi jos nebegaliu pakelti.
       Galbūt liko tik viena akis.
       Spoksau ja tenai – į ten, kur aukštai, aukštai... Štai mirksi nesuskaičiuojamos Šuns Nr.1 iltys... Štai jo šešėlis... O... aš... Aš, rodos, girdžiu jo lojimą, toli toli, visoje Visatoje... Šuns Nr.1 lojimą... Kaip laukiau tos akimirkos! Visas pasaulis griūva, aimanuoja... Tenai, tenai... Mano akis – vienintelė malda... Rodos, matau Jo Ugninį liežuvį... Jis nušvinta virš horizonto... Spinduliai vis kyla ir kyla... Vis aukščiau ir aukščiau...

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt