Ne taip jau retai būna, kad apie savo laikmetyje populiarų rašytoją, prirašiusį daugybę tomų, vėliau pasirodo vos viena kita brošiūrėlė. O štai prancūzų poetas Lotremonas (Lautreamont, tikr. pavardė Isidore Ducasse) parašė tik dvi knygas – eiles proza „Maldororo giesmės“ ir esė „Poezija“. Poetas gimė 1846 m. Urugvajuje, mirė 1870 m. Paryžiuje,taigi, gyveno vos 24 metus. Savo laikmečio užmirštą, prakeiktą prancūzų romantinėje literatūroje, jį „reabilitavo“ XX a. simbolistai (Verlaine, Rimbaud) ir siurrealistai (A. Bretone, A. Soupault). Dvi Lotremono knygos aptartos dešimtyse analitinių monografijų, o vertinimai labai poliariški; nuo genijaus iki šizofreniko grafomano. Tikrai, „Maldororo giesmių“ autoriaus meninės išraiškos priemonės šokiruoja ne tik silpnesnių nervų skaitytoją. Nors kurdamas lyrinio herojaus (tiksliau – antiherojaus) portretą, šėtoniškos, griaunančios jėgos portretą, poetas naudojo tą patį Bairono ar Mickevičiaus metodą – pažvelgti į Blogį jo paties akimis, klaikių vizijų, košmarų, mistinio grotesko vaizdai atidengia absoliučiai nepriimtinas normaliam žmogui mūsų pasąmonės puses. Vėliau Vakarų pasaulį užplūdusi „horor“ (siaubo) literatūros banga labai primena de Sado ir Lotremono profanaciją.
       Bene taikliausiai Lotremono vietą Vakarų Europos modernistinėje kultūroje nusakė literatūros istorikas A. Tibo: „nors jis neparašė jokių eilių, „Maldororo giesmės“ neįprasta poezijos rūšis – veržlus šešių dalių monologas, lyg jūra banguojanti retorika, demonstravimas visko, kas susiję su netikėtumu, prievarta, jusliškumu ir seksu – juodaodiška, prieštvaninė būtybė iš pietų pusrutulio staiga perkelta į Prancūzijos pakrantę. Ikikolumbinis Dievas ir jūrų žaltys – Maldororas prancūzų literatūroje tapo tuo, ko Anglija nesulaukė iš Loch Neso.“
       Mums, lietuviams, sunkiai suvokiamas modernistinės kultūros konstruojamas pasaulio vaizdas – nemokame peržengti racionalistiškai krikščioniško kategoriško gėrio ir blogio suvokimo modelio. Todėl gali atrodyti, kad Lotremonas garbina blogio demonus, iracionaliąją pragaro būtį; patį Dievą paverčia žvėriškų instinktų valdovu. Bet tai netiesa. „Maldororo giesmės“ teigia: jei Kūrėjo sutvertoje būtyje yra siaubas, tai jis yra ne šalia, o pačiuose kūriniuose, jis turi savo erdvę, savo gyvenimo logiką, į kurią reikia žvelgti iš jo beviltiškų nebūties gelmių.

Vertėjas      

       Lautreamont
       Maldororo giesmės

       Maldororo antrosios giesmės penkioliktasis epizodas

       Būna gyvenime tokių valandų, kai žmogus utėlėta galva piktai spokso bereikšmėmis akimis į žalias erdvių skaidulas ir vaidenasi jam ironiškas vampyro riksmas. Atsargiai pakelia galvą – tai, ką išgirdo, buvo jo sąžinės balsas. Tada bėga iš namų ir lekia it pamišęs pirma pasitaikiusia kryptimi, kurią pašnibžda sąmyšis, springsta lauk šiurkštumu. Bet geltonasis vampyras, nemažiau už jį greitas, iš akių neišleidžia. Tomis valandomis audringoje naktyje, kai sparnuotų aštuonkojų, iš toli panašių į kranklius, virtinė nardo debesyse, lėkdami į miestus, kur jiems įsakyta perspėti žmones dėl jų elgesio, brangakmenio niūri akis stebi žaibo apšviestus du bėgančius tvarinius, vieną paskui kitą, ir braukdamas užuojautos ašaras, pakibusias ant jo ledinio skruosto, taria: „O taip, jis to nusipelnė; teisingumas pildosi!“. Po tų žodžių vėl panyra į atšiaurų stingulį, nervingai drebėdamas toliau stebi žmogaus medžioklę, ir didžiuliai juodi spermatozoidai, panyrantys į gailų eterį, kad plačių sparnų, panašių į šikšnosparnių, mostu uždengtų visą gamtą ir vienišus aštuonkojų legionus, liūdnai stebinčius visą šį nesuprantamą šėlsmą. Tačiau steeplechase^l tarp nenuilstančių bėgikų vyksta toliau ir vampyro nasrai spjaudo ugnimi ant žmogaus - antilopės apanglėjusių pečių. Ir tik jeigu atliekančią šią pareigą pamėklę užklumpa gailestis, nenorom paleidžia ji žmogų. Plaka liežuviu, lyg tardama sau, kad jau laikas nutraukti gaudynes, ir grįžta į savo irštvą, laukdama kitos progos. Jos smerkiantis balsas pasiekia tolimiausias erdves, o žmogaus širdis, kaip sakoma, geriau renkasi mirtį už motiną, negu sąžinę už sūnų. Slepia veidą, galvą įtraukęs, giliausiuose požemių urvuose, bet sąžinė įspėja šias stručio gudrybes. Giliausi urvai išgaruoja lyg eterio lašas, šviesos spindulių lavina užgriūva tarsi spiečius tilvikų užplūstančių lavandų žiedus, ir žmogus palieka pats su savimi, atvėręs mėlynas akis. Pamačiau jį einantį po viso to prie jūros. Žengė įlanka, plakamas ir gnaibomas putų blakstienų, lyg strėlė nėrė į gelmes. Ir išvydau stebuklą: kitą rytą lavonas iškilo iš okeano, grąžinusio krantui žmogaus liekanas. Žmogus atsikėlė iš jo kūno atspaudo smėlyje, nusunkė šlapius plaukus ir pakėlęs nebylų veidą vėl ir vėl žengia savuoju keliu. Sąžinė neklysdama teisia mūsų mintis bei slapčiausius poelgius. Nors negali staiga užkirsti kelio blogiui, persekioja žmogų it lapę, ypač kai užslenka tamsa. Kerštingos akys, neteisingai vadinamos meteorais, trykšta mėlyna šviesa ir sukdamos ratu taria paslaptingus žodžius... kuriuos žmogus supranta! Net angelas, mirtinai sužeistas į kaktą mestu akmeniu, palieka savo tarnybą ir grįžta į dangų. Bet šiuokart aš noriu užstoti žmogų, aš, kuris niekinu bet kokias dorybes. Aš, Kūrėjo amžinai įsimintas nuo tos šlovingos dienos, kai sunaikinau dangaus metraščius, kuriuose dėka nešvarių kombinacijų buvo prirašyta apie Jo galybę ir amžinumą; aš įsisiurbiau visais keturiais šimtais čiuptuvų į jo pažastis ir jis klaikiai suriko... Riksmai tie pavirto į gyvates, išropojusias iš jo burnos ir sulindusias į krūmus, mūrų griuvėsius sergėti dienos, sergėti nakties. Šliaužė užsinėrusios daugybę žiedų, mažomis suplotomis galvomis, klastingomis akimis, prisiekdamos saugoti žmonių nekaltybę; bet klastą jos rezga vinguriuodamos augalų sąvašynais, kalvų papėdėmis, kopų smėliu.
       Ir štai žmogus, nespėjęs nė apsidairyti, pajunta nuodus, įtekančius į jo gyslas per vos pastebimą įkandimą. Tai Kūrėjas, šaltakraujiškai stebėdamas baisiausias kančias, pašalina blogio gemalą iš žemės tvarinių įsčių. Ir kaip jis nustebo pamatęs Maldororą, pasivertusį aštuonkoju ir tiesiantį savo bjaurius čiuptuvus, kurių vienas galėtų lyg diržu apjuosti visą planetą. Persigandęs pradžioje dar mėgino išsivaduoti iš lipnaus ir vis stiprėjančio glėbio... Nebuvo tikras, ar nenublokš manęs kokiu klastingu smūgiu, todėl, pasisotinęs jo švento kraujo lašais, paleidau tą didingąjį kūną ir išsprukau ieškoti slėptuvės savo senoje oloje. Išnaršė visur, bet manęs nesurado.
       Taip prabėgo daug laiko; turbūt mano slėptuvę jau žino, tačiau neketina ten įžengti, ir gyvename taip lyg kaimyninių karalysčių valdovai, abu pasitikintys savo jėgomis, bet nė vienas neužtikrintas pergale. Jis bijosi manęs, o aš jo; mes abu - nors nepadarę lemtingų klaidų, pajutome priešininkų smūgių jėgą ir tuo baigėme. Tačiau, jeigu jis panorės, aš pasiryžęs atnaujinti kovą. Visada atidžiai seksiu jo ketinimus. Ir tegu liaujasi siuntinėjęs į žemę sąžines graužatį. Aš parodžiau žmonėms, kaip nuo to apsiginti. Jie dar neišmoko naudotis tais ginklais, bet mane sąžinė baugino ne daugiau, kaip nešamas vėjo šiaudelis. Sąžinė, Kūrėjo valia apreikšta moters pavidalu, mane labai įerzino.Jei pasiuntinė būtų išlaikiusi jai pritinkantį kuklumą, gal ir būčiau išklausęs jos. Nepakenčiu išdidumo. Sugriebęs ją sutraiškiau nagus, kita ranka nutraukiau galvą. Tada išgrūdau laukan moterį ir daugiau jos nebeišvydau savo buveinėje. Galvą pasilaikiau pergalei prisiminti... Graužiau jos kaukolę; atsistojęs lyg garnys ant vienos kojos ties išskobta oloje praraja. Matė mane po to besileidžiantį slėniu, o oda ant mano krūtinės buvo kieta ir sustingusi kaip antkapio akmuo! Laikydamas rankose galvą ir grauždamas kaukolę plaukiojau pavojingiausiose bedugnėse aplenkęs mirtį nešančius rifus, nardžiau giliau povandeninių šaltinių ir stebėjau jūrų pabaisų kovas; tiek nutolau nuo kranto, net mano ereliška akis nebeužmatė; siaubingiausios medūzos, žudančios paraližuojančiu inagnetizmu sukiojosi apie mane, bet nedrįso prisiartinti. Matė mane grįžtant į krantą sveiką ir nepaliestą, o oda ant mano krūtines buvo sustingusi kaip antkapio akmuo! Laikydamas galvą rankose ir grauždamas kaukolę, įkopiau į aukštą bokštą. Aprėpiau žvilgsniu žemę ir jūrą, pažvelgiau į saulę ir dangaus skliautą; po to daužydamas koja tvirtą granitą galingai užstaugiau – mirčiai ir dievo rūstybei iššūkį paskelbiau ir nėriau stačia galva į bedugnę. Žmonės išgirdo duslų aidintį dundėjimą – tai sąžinės galva išsprūdo iš rankų man krentant. Mane gi matė, kaip plaukiau lengvu paukščio skrydžiu ant nepaprasto debesies ir kaip pakėliau galvą, paskelbdamas trigubą nusikaltimą, kurį privalėsiu įvykdyti tą pačią dieną; o oda ant mano krūtinės buvo kieta ir sustingusi kaip antkapio akmuo! Laikydamas rankose tą galvą ir grauždamas kaukolę pasileidau tenai, kur ant ešafoto stūksojo giljotina. Po jos ašmenimis pakišau dailučius trapius trijų merginų kaklus. Atlikau giltinės darbą, patraukęs virvę taip meistriškai, tarsi per visą gyvenimą tik tą ir būčiau daręs, ir tribriaunė geležtė įkypai skrisdama, nukirto tris galvas, kurios taip meiliai į mane tuo metu žvelgė. Tada pakišau ir savąją galvą po tuo didžiuliu skustuvu ir giltinė vėl ėmėsi darbo. Tris kartus ašmenys čiuožė žemyn, vis stipriau kirsdami; tris kartus mano kūną, ypač sprandą, sudrebino iki pačių gelmių, lyg kad miegantį žmogų traiškytų griūvantys jo namai. Nustėrusi minia prasiskyrė, duodama man kelią iš bausmės aikštės; mane matė letenomis sklaidantį vilnijančią minią ir kaip kupinas gyvasties aš ėjau iškėlęs rankoje ir kramtydamas nukirstą galvą, o oda ant mano krūtinės buvo kieta ir sustingusi kaip antkapio akmuo! Aš sakiau, kad norėčiau užstoti žmogų, bet mano gynyba gali pasakyti pernelyg daug tiesos ir todėl aš patylėsiu. Žmonija bus man dėkinga už tai!

       ¹ steeplechase – bėgimas su kliūtimis (angl.) (Atgal>>>)

       Versta iš: Le cimte de Lautreamont. Les chants de Maldorar.
       Vertė A. Saulis
 

       Maldororo trečiosios giesmės antroji dalis

       Štai beprotė, kuri eidama šoka ir miglotai prisimena. Vaikai ją apmėto akmenimis, kaip strazdą. Ji pagrasina basliu ir sliūkina toliau. Pakeliui nejučia pameta kurpę. Nutįsusios voro letenos plaikstosi aplink kaklą – tai jos plaukai. Veidas nebepanašus į žmogaus – kai nusijuokia, primena hieną. Lemena padrikais sakiniais, vos galima suprasti. Jos skylėta suknia plaikstosi aplink purvu aplipusias kaulėtas blauzdas. Beprotė vytuoja, lyg topolio lapas vėjo verpetuose, nešama tolyn kartu su savo jaunyste, svajonėmis ir nutolusia laime, kurią regi pro aptemusio proto miglas aklų sielos galių chaose. Praradusi buvusį žavesį ir grožį; jos gestai begėdiški ir trenkiantys degtine. Jei žmonės šioje žemėje būtų laimingi, būtų galima nustebti. Ji nebeturi jokių pretenzijų, ji pernelyg išdidi skųstis, ir mirs ji neatskleidusi paslapties tiems, kuriems smalsu, ir jie neprisišauks jos. Vaikai ją apmėto akmenimis, kaip strazdą. Pametė kažkada popieriaus ritinėlį, tarp krūtų paslėptą. Nepažįstamas praeivis pakėlė jį ir namuose užsidaręs perskaitė rankraštį, kuriame štai kas buvo parašyta: „Po ilgų nevaisingų metų davė man Apvaizda dukrą. Tris dienas klūpojau bažnyčioje ir garbinau vardą Jo, išklausiusio mano maldų. Savo pienu girdžiau tą vaikutį, kuris buvo man daugiau negu pats gyvenimas. Mergytė sparčiai augo, apdovanota visomis kūno ir sielos grožybėmis. Sakydavo man: „norėčiau turėti sesutę, su kuria kartu žaisčiau; paprašyk Viešpaties Dievo; už tai nupinsiu jam vainikėlį iš žibuoklių, mėtų ir snapučių.“ Atsakydama, ją stipriai glamonėjau. Jau parūpo jai gyvi padarėliai, klausdavo, kodėl kregždutė tik mojuoja sparneliais ties trobų langais, bet nedrįsta į vidų įskristi. Spaudžiau pirštą prie lūpų, leisdama suprasti, kad nesiteirautų per daug apie tokius dalykus, kurie galėtų įaudrinti vaizduotę, ir nukreipdavau pokalbį nuo kiekvienai padermei, neteisėtai pavergusiai kitas, nemalonių dalykų. Kai kalbėdama apie kapines ir kapus, sakydavo man, kad pailsinti tarp jų ir, kad kvepia jie kiparisais bei neužmirštuolėmis, neprieštaravau, tik sakydavau – tai esąs paukščių miestas, o kapai – jų lizdai, kur gulasi kartu visa jų šeimyna, pakeldama marmuro plokštes. Žiemą jos vieta buvo prie židinio, nes tarėsi suaugusi esanti, o vasarą pieva atpažindavo jos grakščius žingsnelius ir apsiginklavusi šilkiniu tinkleliu bandė gaudyti laisvę mylinčius kolibrius bei viliojančiai šokuojančius drugelius. „Kur lakstai, mažoji išdaigininke, kai sriuba ir šaukštas nekantraudami laukia?“ Ji puldavo man ant kaklo ir tikindavo taip nebedarysianti. Bet ryte vėl bėgdavo saulučių ir rezetų kilimu, tarp skraidančių saulės lėlyčių, pažindama vien tik gėrio taurę ir nieko nežinodama apie tulžį. Bet neilgai tegalėjau ja džiaugtis, artėjo laikas, kai turėjo palikti gyvenimo pamokas ir karvelių, raistų žolės patarimus, kandų rupūžių sąmojį ir šaltinio vėsą. man papasakojo apie tą įvykį, kai žuvo mano duktė. jei būčiau ten buvusi, atidavusi būčiau savo gyvybę, gindama manąjį angelėlį...
       Maldororas žengia keliu kartu su savo buldogu; mato jauną mergaitę, miegančią platano pavėsyje ir iš pirmo žvilgsnio tariasi išvydęs rožę. Nežinia, kas anksčiau paveikė jo protą: mergaitės vaizdas ar sumanymas, kilęs ją pamačius. Nusirengia greitai, kaip žinąs, ką darysiąs. Nuo galvos iki kojų nuogas užgriuvo mergaitišką kūną, pakėlė suknelę pildydamas begėdiškas užmačias. O dangau! Niekas jo nebesulaikys, ne! Bet neužtenka dar šio šlykštaus darbo. Nepasitenkinęs Maldororas skubiai apsirengia, atidžiai pažvelgia į dulkėtą kelią, o jis tuščias, ir paliepia buldogui savo nasrais užsmaugti sukruvintą mergaitę. Parodo milžiniškam šuniui tą vietą, kur kenčianti auka alsuoja ir šaukia, o pats pasišalina, nenorėdamas matyti, kaip aštrūs dantys sminga į rausvas gyslas. Tačiau net buldogui toks įsakymas buvo, matyt, per žiaurus. Manydamas, kad reikia pakartoti tai, kas jau buvo padaryta, tas vilkas su baisingu snukiu pasitenkino, vėl išprievartaudamas tos trapios būtybės mergystę. Iš sudarkyto pilvo vėl plūsta kraujas per žoles ir žemę. Nelaimingosios dejonė susimaišo su žvėries stūgavimais. Manydama išmelsti pasigailėjimą, jaunoji mergaitė rodo jam auksinį kryželį, nedrįsdama prieš tai jo akims parodyti to, kuris pirmas pasinaudojo jos amžiaus bejėgiškumu. Bet šuo žinojo, kad, nepaklausius pono, jo mestas peilis tuoj perskros vidurius. Maldororas (šiurpas krečia tariant šį vardą!) girdėjo baisiąją agoniją ir stebėjosi, kad auka labai gaji, jei iki šiol nemiršta. Prieina prie aukojimo altoriaus ir mato virš aukos pakeltą buldogo, tenkinančio žemus geidulius, snukį – lyg sudužusio laivo atliekas virš siautėjančių bangų. Spiria jam į snukį sutraiškydamas akį. Sužeistas šuo lekia laukais, kurį laiką tempdamas su savimi tabaluojantį mergaitės kūną, ir tik greito bėgimo dėka jam pavyksta ištrūkti; šuo bijos užpulti savo poną ir daugiau nebegrįš. O šis tuo tarpu išsitraukia amerikonišką lenktinį aštriabriaunį peilį. Atlenkia kaulėtus metalinės hidros strypus ir apsiginklavęs tokiu skalpeliu, nepatenkintas, kad žolė dar ne visa nusidažė gausiai pralietu krauju, pradeda tiksliai pjaustinėti nelaimingos mergaitės makštį. Išplatinęs ten skylę, išiminėja vieną po kito vidaus organus; žarnas, plaučius, skrandį ir pagaliau širdį išplėšia iš jos krūtinės ir ištraukia per tą siaubingą kanalą į dienos šviesą. Budelis supranta, kad mergaitė – lyg išdorotas viščiukas – jau seniai nebegyva; baigia savo naikinamąjį darbą ir palieka lavoną ilsėtis platano šešėlyje. Vėliau už kelių žingsnių rastas lenktinis peiliukas.
       Vienas piemuo, nusikaltimo liudininkas, papasakojo viską gerokai vėliau, kai nusikaltėlis paliko šalį ir nebegrėsė keršto už išduotą tiesą pavojus.
       O man buvo gaila pamišėlio, įvykdžiusio tokį nusikaltimą, kurio nenumatė teisėjai. man buvo jo gaila, nes, matyt, pasimaišė jam protas, kai daugiabriauniu durklu darkė jos vidurius. Gailėjausi jo, nes, jei ir nebuvo beprotis, tai jo siaubingas poelgis liudijo baisią neapykantą artimam savo, jei šitaip kankino nelaimingos mano dukros kūną. Palaidojau tuos palaikus ir kasdien tyliai meldžiuosi prie jos kapo“.
       Visa tai perskaitęs, nepažįstamasis nebesusivaldęs nualpo. Atsigavęs sudegino rankraštį. Užmiršęs buvo šį jaunystės nuotykį (pripratimas bukina atmintį!), o dabar, po dvidešimties metų, likimas vėl grąžina. Nepirks daugiau buldogo!.. Nesišnekės su piemenimis... Nemėtys lenktinio peilio platano šešėlyje!..
       Vaikai apmėto ją akmenimis, kaip strazdą.

       Versta iš: Le cimte de Lautreamont. Les chants de Maldorar.
       Vertė Artūras Jančys

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt