MOKĖTI UŽDUOTI KLAUSIMUS
(TESTAS FILOLOGAMS IR FILOSOFAMS)

Ludwigas Wittgensteinas

      Klausimas: ...
      Atsakymas: Žmogus sugeba konstruoti kalbas, kuriomis gali būti išreikšta kiekviena prasmė, neturėdamas supratimo apie tai, kaip ir ką reiškia kiekvienas žodis. – Taip pat, kaip kalbama nežinant, kaip susidaro atskiri garsai.
      Žmogui neįmanoma tiesiogiai paimti iš kalbos jos logiką.
      Kalba aprengia mintį. Ir netgi taip, kad iš išorinės rūbo formos negali spręsti apie minties, kurią jis aprengia, formą; nes išorinė rūbo forma sudaryta visai ne tam, kad leistų atpažinti kūno formą.
      Klausimas: ...
      Atsakymas: Kaip atpažįstu, kad tai raudona? – „Matau, kad tai yra tas, ir tuomet žinau, kad tas vadinasi šitaip”. Tas? – Kas?! Koks atsakymas į šį klausimą yra prasmingas?
      Privačiam perėjimui nuo matomų dalykų į žodžius negalėčiau pritaikyti jokių taisyklių. Čia taisyklės iš tikrųjų pakimba ore, nes trūksta institucinių jų vartojimo pagrindų.
      Kaip atpažįstu, kad ši spalva raudona? – Vienas iš atsakymų būtų toks: „Mokiausi lietuvių (originale – vokiečių) kalbos”.
      Klausimas: ...
      Atsakymas: Mūsų klaida yra ieškoti paaiškinimo ten, kur faktus turėtume matyti kaip „profenomeną”, t.y. ten, kur turėjome pasakyti: čia žaidžiamas šis kalbos žaidimas.
      Kokiu tikslu sakau kam nors, kad prieš tai turėjau štai tokį norą? – Žiūrėk į kalbos žaidimą kaip į pirminį dalyką! Ir į jausmus (ir t.t.) kaip į kalbos žaidimo traktavimo būdą, interpretaciją!
      Klausimas: ...
      Atsakymas: Objektus aš galiu tik vadinti. Ženklai jiems atstovauja. Aš galiu tik kalbėti apie juos, aš negaliu jų išreikšti. Sakinys tegali pasakyti, kaip yra daiktas, o ne kas jis yra.
      Sakinyje dalykų padėtis yra tarsi sudėliojama išbandymui. Užuot pasakius: šis sakinys turi štai tokią prasmę, galima tiesiog pasakyti: šis sakinys vaizduoja štai tokią dalykų padėtį.
      Klausimas: ...
      Atsakymas: „Naujagimis neturi dantų”. – „Žąsis neturi dantų”. – „Rožė neturi dantų”. – Norėtųsi pasakyti, kad pastarasis teiginys yra akivaizdžiai teisingas! Jis net tikresnis nei tas, kad žąsis jų neturi. – Ir vis dėlto tai anaiptol ne taip aišku. Nes kurgi rožė galėtų turėti dantis? Žąsis jų neturi savo žandikaulyje. Žinoma, ji jų neturi ir savo sparnuose; tačiau niekas neturi šito mintyje, kai sako, kad ji neturi dantų. – Taip, bet jei kas nors pasakytų: karvė sukramto savo pašarą ir po to patręšia juo rožę, taigi rožė turi dantis gyvulio gerklėje. Tai nebūtų absurdiška, nes iš anksto visiškai nežinoma, kur ieškoti rožės dantų.
      Aš noriu išmokyti štai ko: nuo paslėptos nesąmonės pereiti į akivaizdžią.
      Klausimas: ...
      Atsakymas: Į tai, kad vaizdai bei išgalvoti pasakojimai mums teikia malonumą, užima mūsų protus, žiūrėk ne į kaip savaime suprantamą, bet kaip į keistą faktą.
      „Nežiūrėk į tai kaip į savaime suprantamą dalyką” reiškia: stebėkis tuo, kaip stebiesi kitais dalykais, kurie tau kelia nerimą. Tuomet tai, kas problemiška, išnyks, nes šį faktą priimsi kaip bet kurį kitą. (Perėjimas nuo atviros į paslėptą nesąmonę).
      „Tą pasakęs, jis paliko ją kaip ir dieną prieš tai”. – Ar suprantu šį sakinį? Ar suprantu jį taip, kaip turėčiau suprasti išgirdęs jį kokiame pasakojime? Jeigu jis būtų išsakytas paskirai, tuomet pasakyčiau, kad nežinau, apie ką jame šnekama. Tačiau vis tiek žinočiau, kaip šis sakinys galėtų būti pavartotas: aš pats galėčiau sugalvoti jam kontekstą.
      Klausimas: ...
      Atsakymas: „Žmonės sutartinai sako, kad jie mato, girdi, jaučia ir t.t. (nors kai kurie yra akli, o kai kurie kurti). Taigi jie patys sau liudija, kad turi sąmonę”. – Tačiau kaip keista! Kam aš iš tikrųjų pranešu, kai sakau: „Aš turiu sąmonę”? Koks tikslas sakyti tai sau pačiam, ir kaip gali kitas mane suprasti? – Na, tokie sakiniai, kaip „Aš matau”, „Aš girdžiu”, „Aš turiu sąmonę”, iš tikrųjų turi savo vartoseną. Gydytojui sakau: „Dabar vėl girdžiu šia ausimi”; tam, kuris galvoja, kad esu apalpęs, sakau: „Aš atgavau sąmonę” ir t.t.
      Klausimas: ...
      Atsakymas: „Skausmo” sąvoką išmokai kartu su kalba.
      Klausimas: ...
      Atsakymas: Taisyklingas filosofijos metodas būtų toks: nesakyti nieko, išskyrus tai, kas gali būti pasakyta, taigi gamtos mokslų sakinių, taigi to, kas neturi nieko bendra su filosofija, ir tuomet visada, kai kas nors panorėtų pasakyti ką nors metafiziška, parodyti jam, kad kai kuriems ženklams savo sakiniuose jis nesuteikė jokios reikšmės.
      Klausimas: ...
      Atsakymas: Pasaulis nepriklauso nuo mano valios. Tai, kad saulė rytoj pakils, yra hipotezė; o tai reiškia: mes nežinome, ar ji pakils.
      Viso modernaus pasaulėvaizdžio pamatą sudaro iliuzija, kad vadinamieji gamtos dėsniai yra gamtos reiškinių aiškinimai.
      Klausimas: ...
      Atsakymas: Jokiu būdu negalima iš vienos dalykų padėties buvimo daryti išvados, kad yra kita, visiškai skirtinga dalykų padėtis. Nėra jokio priežastinio ryšio, kuris pateisintų tokią išvadą.
      Ateities įvykių negalime išvesti iš dabarties įvykių. Tikėjimas priežastiniu ryšiu yra prietaras.
      Klausimas: ...
      Atsakymas: Jokio proceso negalime palyginti su „laiko tėkme” – tokios nėra, o tik su kitu procesu (tarkime, su chronometro eiga).
      Taigi laiko tėkmės aprašymas įmanomas tik tuomet, kai pasiremiame kitu procesu.
      Visiškai tas pats galioja erdvei.
      Klausimas: ...
      Atsakymas: Visi sakiniai yra lygiaverčiai. Todėl negali būti ir jokių etikos sakinių. Sakiniai negali išreikšti nieko aukštesnio.
      Aišku, kad etika negali būti išreikšta. Etika yra transcendentali.
      Klausimas: ...
      Atsakymas: Laikinis žmogaus sielos nemirtingumas, t.y. jos tolesnis amžinas pomirtinis gyvenimas, ne tik nėra nieku būdu garantuotas, bet visų pirma šia prielaida apskritai nepasiekama to, ko ja buvo visuomet siekiama. Ar išsprendžiama mįslė tuo, kad gyvenu amžinai? Ar tuomet tas amžinas gyvenimas nėra toks pat mįslingas, kaip dabartinis? Gyvenimo mįslės sprendimas erdvėje ir laike yra už erdvės ir laiko.
      Klausimas: ...
      Atsakymas: Mano kalbos ribos žymi mano pasaulio ribas. Ko negalime galvoti, to negalime galvoti; todėl negalime ir pasakyti, ko negalime galvoti.
      Ši pastaba padeda suprasti, kaip reikia spręsti klausimą, kuriuo laipsniu solipsizmas yra tiesa. Tai, ką solipsizmas turi mintyje, yra visiškai teisinga, tik to negalima išsakyti, bet tai rodo save. Tai, kad pasaulis yra mano pasaulis, matyti iš to, kad kalbos (kurią suprantu tiktai aš) ribos žymi mano pasaulio ribas.
      Čia matome, kad solipsizmas, kai jo griežtai laikomasi, sutampa su grynuoju realizmu. Aš solipsizme susitraukia į betįsį tašką, ir pasilieka su juo siejama tikrovė.
      Taigi iš tikrųjų yra prasmė, kuria filosofijoje galime kalbėti apie nepsichologinį Aš. Aš įžengia į filosofiją tuo, kad „pasaulis yra mano pasaulis”. Filosofinis Aš – tai ne žmogus, ne žmogaus kūnas arba žmogaus siela, apie kurią kalba psichologija, o metafizinis subjektas, pasaulio riba, o ne jo dalis.
      Klausimas: ...
      Atsakymas: Dauguma sakinių ir klausimų, parašytų apie filosofinius dalykus, yra ne klaidingi, o beprasmiai. Todėl išvis negalime atsakyti į tokio pobūdžio klausimus, galime tik teigti, kad jie yra beprasmiai. Dauguma filosofų klausimų ir sakinių kyla dėl to, kad mes nesuprantame mūsų kalbos logikos. (Jie yra tokio pat pobūdžio, kaip ir klausimas, ar Gėris yra labiau ar mažiau tapatus nei Grožis).
      Todėl nenuostabu, kad didžiausios problemos iš tikrųjų nėra jokios problemos.
      Klausimas: ...
      Atsakymas: Gyvenimo problemos sprendimas yra tos problemos išnykimas. Mes jaučiame, kad net jei būtų atsakyta į visus galimus mokslo klausimus, mūsų gyvenimo problemos net nebūtų paliestos. Žinoma, tada nebelieka jokių klausimų, o tai ir yra atsakymas.
      Klausimas: ...
      Atsakymas: Mano sakiniai aiškina tuo, kad tas, kuris mane supranta, galiausiai atpažįsta juos kaip beprasmius, kai jais, ant jų, per juos žengia. (Jis turi, taip sakant, numesti šalin kopėčias po to, kai jomis užlipo). Jis turi įveikti šiuos sakinius, tuomet jis mato pasaulį teisingai.
      Klausimas: ...
      Atsakymas: ...

Parengta pagal L.Wittgenstein „Tractatus Logico-Philosoficus”
ir „Filosofiniai tyrinėjimai” (vertė Rolandas Pavilionis)
Parengė Darius Pocevičius