| << Atgal
ALFRED LICHTENSTEIN
Alfred Lichtenstein - poetas,
vokiečių ekspresionistas. Gimė 1889 m. Berlyne, žydų fabrikanto šeimoje.
1899-1909 m. mokėsi gimnazijoje, ketino studijuoti mediciną, tačiau
Berlyno universitete baigė teisę. 1913 m. apsigynė disertaciją apie
teatro teisę. 1914 08 01 buvo mobilizuotas ir išsiųstas į frontą. Tų
pačių metų rugsėjo 25 dieną, sulaukęs tik 25 m., žuvo.
Savo eilėraščius skelbė žurnaluose
"Audra", "Veikimas", aplink kuriuos susibūrę poetai,
rašytojai ir inspiravo ekspresionizmo įsigalėjimą literatūroje. 1910 m.
išleido knygą vaikams "Dėdės Krauso pasakojimai", 1913 m.
vienintelį eilėraščių rinkinį "Sutemos" ("Dämmerung").
Parašė ir prozos kūrinių - groteskų
apie to meto Berlyno menininkų bohemos gyvenimą.
Gytis Norvilas
SUTEMOS
ŽENKLAI
PRANAŠAVIMAS
NAKTIS
SAVIŽUDIS
KELIONĖ Į BEPROTNAMĮ I
KELIONĖ Į BEPROTNAMĮ II
MĖNULIO PEIZAŽAS
GENEROLAS LEITENANTAS DAINUOJA
KALIOŠAI
LAKINIAI BATAI
INTERJERAS
CAPRICCIO
PATOSAS
MEILĖS DAINA
PABAIGA
Į viršų
SUTEMOS
Kūdroj smaginas berniukas storas.
Medis nusitvėrė vėją.
Dangus išblyškęs, pradykinėtas regis,
Lyg būtų kas nugremžęs grimą.
Šleivi sulinkę su ilgais ramentais
Du luošiai taukšdami lauku ropoja.
Galbūt iš proto eina šviesplaukis poetas.
Nuo damos kumeliukas neatstoja.
Prie lango prilipęs įmitęs vyras.
Trokšta apturėti minkštą bobą jaunikaitis.
Auliniais batais aunas klounas žilas.
Vežimėlis rėkia ir šunys keikias.
Į viršų
ŽENKLAI
Valandos stumias pirmyn.
Kurmis išsikrausto.
Mėnulis įniršęs - ryškyn.
Jūra apsiverčia.
Vaikas virsta karšinčiu seniu.
Žvėrys poteriauja ir meldžia.
Medžiams žemė po kojom per karšta.
Prasmė lieka sustingus.
Gatvės - mirtin.
Dvokianti saulė gelia.
Oras retyn.
Širdis tūžta.
Išsigandęs tyli surakintais nasrais šuva.
Dangus išvirkščia puse tyso.
Žvaigždėms grūstis per marga.
Vaikiški vežimėliai gelbėdamiesi sprunka.
Į viršų
PRANAŠAVIMAS
Vienąkart atslinks - regiu ženklus -
Nuomario vėtra iš šiaurių atokybės.
Visur dvokia numirus.
Netruks ir didelės skerdynės.
Dangaus luitas tamsėja,
Kyla mirties letenos nagingos:
Visus skudurus velėja,
Mimai plyšta. Plyšta mergingos.
Dundėdamos smenga arklidės.
Neišsigelbės jokios musės.
Gražių homoseksualų vyrijos
Iš minkštų lovų risis .
Trūnija namų sienos.
Žuvys švinksta upėj.
Šlykštų galą pasitinka kiekvienas.
Gergždami verčias omnibusai.
Į viršų
NAKTIS
Svajingi policininkai krypuoja kur žibintai.
Sudaužyti elgetos mekena, nes užuodžia žmogų.
Ne kur užkampiuos mikčioja galingi tramvajai,
Į žvaigždes puola nuolankūs taksi automobiliai.
Už rūsčių namų kartkartėm prašlūbčioja kekšės,
Jų prisirpę užpakaliai melancholiškai virpa.
Ant aštrių daiktų sumaitotas dangaus baldakimas
Aimanuojantis katinas skaisčios giesmės griebias.
Į viršų
SAVIŽUDIS
Išbalęs guliu
Ant lunaparko liekanų
Tarp dantytų statinių -
Deginanti gėlė
švytintis ežeras
Kojų pirštai ir plaštakos
Stveriasi tuštybės.
Troškimas drasko raudantį kūną.
Virš manęs slysta mažas mėnulis.
Akys čiuopia jautriai
Pasaulio gelmę,
Sergi nugrimzdę
Klajojančius laivagalius.
Į viršų
KELIONĖ Į BEPROTNAMĮ I
Cypiančias bėgių linijas užgula riebūs tramvajai
Šalia namų, kurie lyg karstai.
Kertėse tūno vežimėliai su bananais.
Tik mėšlo trupinys ir nudžiunga rūstūs vaikai.
Gatvės paveikslu slysta žmogystos
Apgailėtinai pagiringi, šaižūs, visiškai bergždžiai.
Darbininkai srūva sunykusiais vartais.
Gėlyno apskritimu vargeta tipena ramiai .
Priešaky du juodbėriai, katafalkas šliaužia,
Gatve tolyn nerangiai, minkštai lyg kirmėlė.
O virš šios visybės senas skuduras šviečia -
Dangus
nekrikšte įkalintas ir be prasmės.
Į viršų
KELIONĖ Į BEPROTNAMĮ II
Menka mergaitė tupi su mažuoju broliu
Prie nuvirtusios vandens statinės.
Skarmaluose, sprogdamas išsigimėlis guli
Lyg saulės geltonyje cigaro galiukas.
Dvi ožkos pririštos prie kuolų
Žaliuose erdvių toliuos, virvės įsitempia kartais.
Neregimas už milžiniškų medžių
Nepaprastai taikiai artėja draskantis klaikas.
Į viršų
MĖNULIO PEIZAŽAS
Viršui liepsnoja motinos akis geltona.
Visur naktis lyg mėlyna skara.
Atokvėpį žindau dabar, kokia abejonė.
Esu tik menka vaikiška paveikslėlių knyga.
Namai čiumpa miegančiųjų sapnynus
Lyg langų margi tinklai.
Automobiliai ropoja kaip dievo karvytės
Švytinčiom gatvėm aukštyn.
Į viršų
GENEROLAS LEITENANTAS DAINUOJA
Esu ponas divizijos vadas,
Jūsų Prakilnybė.
Pasiekiau, kas žmogaus galiose.
Nuostabaus sąmoningumo.
Prieš mane lenkia kelius
Pulkų šefai ir svarios asmenybės,
O mano ponai generolai
Klusniai klauso įsakymų.
Dievas nori, greit valdysiu
Visą kariuomenės junginį.
Moterys, teatras ,muzika
Menkai mane tedomina.
Viskas kas priešais -
Paradų maršai, pratybos.
O būtų pagaliau karas
Su kraujuojančiais ir baubiančiais vėjais.
Įprasta gyvenimo rikiuotė
Nesuteikia man jokio žavesio.
Į viršų
KALIOŠAI
Storulis mąstė:
Vakare geriau eisiu kaliošais,
Nors gatvės romios ir švarios.
Kaliošais niekad negrįžtu visiškai sausas
Rankoje laikau cigaretę.
Menku ritmu šoka mano siela.
Bet šoka visi mano kūno centneriai.
Į viršų
LAKINIAI BATAI
Poetas galvojo:
O ką, aš šlamštu sotus!
Kekšės, teatras, miesto mėnulis,
Vyriški marškiniai, gatvės ir kvapai,
Naktys, vežikai ir langai,
Juokas, žibintai ir žmogžudystės -
Visu purvu dabar aš tikrai pertekęs,
Po velnių!
Kaip bus, taip bus
man vis vien:
Lakiniai batai spaudžia. Ir aš juos nusispiriu -
Žmonės noriai nustebę atsisuka.
Tik gaila man šilkinių kojinių
Į viršų
INTERJERAS
Didelė erdvė - pustamsė
Mirtina
Visiškai išnirus
Atplėšti!
Rūpestingai
Įmantriai
Nišas, duris sunkias
Ir ištįsusius šešėlius, krentančius į mėlynas kertes
Ir garsas iš kažkur, lyg šampano taurėms sužvangus.
Ant nutriušusio kilimo - plati vaikiška knyga su paveikslėliais,
Perdėm didelė ir iškrypus nuo žalsvos lubų šviesos.
Kaip - švelni katytė - meilė tylios pribuvėjos!
Šilkinė nosinė fone ir karšinčius senis.
Į viršų
CAPRICCIO
Taip noriu mirt:
Tamsu. Ir lijo.
Juk tu nebejauti daugiau debesų spaudimo,
Kurie užnugary vis aptraukia dangų
Švelniu aksomu.
Gatvės srūva, juodieji veidrodžiai,
Ties namų sąvartynais, kur žibintai,
Perlų vėriniai, švytėdami kybo.
O aukštai viršui skrieja tūkstančiais žvaigždės,
Sidabriniai vabzdžiai, aplink mėnulį -
Esu viduj. Kažin kur. Ir žvelgiu
Savin prasmegęs, itin romiai, gal kiek kvailokai,
Bet viską deramai pasvėręs, į rafinuotas
Dangiško žydrumo damos kojas,
Kai tuo metu mane automobilis kerta,
kad net galva kaip raudonas rutuliukas
Po kojom jai nurieda
Ji nustebus. Ir keikias kukliai. Bet išdidžiai
Grakščiu aukštakulniu
Ją sugrūda
Į nutekamąjį griovį -
Į viršų
PATOSAS
Tu manęs nemyli
Niekad tavęs neaudrinau
Niekad nebuvau tavo raugo
Mano sunkios akys tau įkyrios, mieloji
Esu tau per niūrus. Storžievis -
Mano balti dantys žiba taip žiauriai
Ir mano kraujuojančios lūpos tokios siaubingai šlykščios.
Ak, ką tu sakai - -
Juk tu išties teisi. Aš gražinu tau
laisvę.
O rytoj ankstyvą rytą važiuoju prie jūros,
Kuri žydra ir amžina
Gulėsiu čia paplūdimy ant kranto
Krizendamas žaisiu smėliu ir saule,
Su išblyškusia grakščia kale,
Kol mirtis mane pagriebs.
Į viršų
MEILĖS DAINA
Skaistūs kraštai - tavo akys.
Paukštyčiai yra tavo žvilgsniai,
Grakštūs pamojimai skarelėmis išsiskiriant.
Tavo šypsny aš ilsiuosi lyg žaidžiančiose valtyse.
Nereikšmingos tavo istorijos yra iš šilko.
Aš trokštu vis tave išvysti.
Į viršų
PABAIGA
Vėjo šuorai aptraukia lyg balta kempinė
Bergždžio pasaulio žalią lavoną.
Užšalusios upės - grindinys plieno,
Kuris sutrūnijusius palaikus dar surakina.
Siauram lietaus užkampy stūkso
Paskutinis miestas akmeninės kantrybės.
Irstanti kaukolė - kaip malda - guli
Persikreipus ant kūno, juodo atgailos stalo.
Iš vokiečių kalbos vertė Gytis Norvilas
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
