<< Atgal

Jegor LETOV

... nei vienam menininkui nepavyks tiksliau, stipriau ir vaizdingiau išreikšti mus supančio pasaulio absurdo, košmaro ir žaismingumo, negu tai atlieka pats gyvenimas...

Jegor Letov

***

sėdėdamas

ant pačio kraštelio

virš rožinės upės

aš nukreipiau žvilgsnį

į gremėzdišką dangų

ir kažką jau

pagalvot sugalvojau

kai ranka

netikėtai skruzdėlė

prabėgo

***

nesaugiam kely

sušąlęs kraujas

tęža

iš kairios mano šnervės

laša

kelias išdžiūvęs

iš kairės mano neapsaugotos šnervės

sušąla

į kraują neramų

bevardį

***

jei vienąkart

staiga

manęs nebeliks visiškai

geidžiamoj uždraustoj

tavo teisuoliško sapno lėkštelėj

žinok –

nesugaunamieji keršytojai

sugavo mane

***

vieną rytą jau prašvitus

numes į šoną bėgius traukinys

spindulėlis tvykstels šuliny

triokštels griovyje šakelė

drykstels kelnės plačiam žingsny

nebereiks jau ėdesio

                  kelioniniam krepšy

***

naktinė plaštakė švelniai plazdena

kaukolėj mano plazdena

sušlapusioj žemėj

naktys pačios įklimpsta

keikiuos juokauju

braukiu prakaitą kosėju

laukiu dovanų iš dangaus

tarsi antausio žandas

žaidimas į vienus vartus

musė rudeninė nuzvimbė

                             link orlaidės

lyg žiurkių govėda

            prie gabaliuko cukraus

lyg snieguolė

           į gęstantį vestuvių laužą

lyg popierinis laivelis

     į balandžio potvynio sūkūrį

lyg mūsų brolis

     link akinančios ambrazūros

***

kada aš numiriau

nebuvo nei vieno

kuris šitai paneigtų

***

griebčiau už veido save

kaulėtais paukštiškais pirštais nagais

nuo savęs tempčiau nuplėščiau

mesčiau sutrypčiau sutrėkščiau

***

vakar

kai aš užmigt bandžiau

į rūbus susuptas į patalus

slegiamas šleikštulio kvailo nakties

į mano atviras akis

nagais katė įkibo

ir aš apakintas blaškiaus

nuo sienos ligi sienos

ir lyg kilpa balta

                     kabėjo seilė

pėdsakai sniege

sukandęs dantis jis stebėjo paskui

viskas atrodė lyg visai iš tikrųjų

bet geriau įžiūrėjęs jis iš karto suprato

kad sniege baltam aš nepalieku pėdų

savi pagalvojo, kad aš - svetimasis

svetimi išsigando, kad aš išprotėjau

ir visi jie nuspręndė, kad aš pavojingas

juk aš nepalieku sniege savo pėdų

o nudvėsus pelė pūva kišenėj

pelė padvėsus kišenėj pūva

ir dabar jau niekas nieko neras

juk aš sniege nepalieku savo pėdų

mane seniai jau užkastų sniege

mane seniai įvarytų į duobę

mane seniai pagal pėdas jau rastų

bet aš sniege nepalieku pėdų

šviežiam sniege nepalieku savo pėdų

vejasi

jau kurį tai laiką

už savęs aš tai jaučiu

į pakaušį kvėpuoja –

                     dreba nugarkaulis

va jau sukuosi atsisuku

staiga kaip trenks per makaulę

žolėn krentu rankomis uždengiu

veidą

ir juokiasi

žiūrėk – nieko nėra

iš lėto kelies apsidairai

pėdini iš naujo

po širdim kažkur

tamsu tamsu

kumščiu į sieną

o nurimsti –

tuščia

atleidžia kiek

ir vėl

ant plonos šleikštulio virvės

prie gerklės

***

azartiškai daužė buožėmis kulnais

švininėm lubom, skliautais dangaus plieninio

skandino rudeninio purvo vėmaluos

ir verdančio pavasario pamazgose

kirto iš peties kalavijais ir kardais

durtuvais rausės tampriose žarnose

o jis vis stovi ir stovi tvirtai

pergalingasis

prakeiktas

nusivylęs

lyg nupjauta duonos pluta

viena koja kape

kita – ant debesies palipęs

mirtinai pavargęs

šaltas ir pražilęs

užmuštas užmuštas

lig molio iki mėsos

stovi šypsosi

šnibžda

„aš nugalėjau”

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų