Michail Jelizarov

       LAŠAS

       Aleksandra Genadjevna Tachtyreva gulėjo vonioje ir spjaudė į lubas, o Serafimas Dmitrijevičius Tachtyrevas visaip juokaudamas bandė pas ją įsibrauti. Aleksandra Genadjevna niekaip negalėjo prispjauti iki pat lubų, visos sienos ir plytelių grindys buvo apspjaudytos ir aptaškytos vandeniu, nes spjūvio metu ji stipriai stumtelėdavosi į priekį, o po to visu kūnu krisdavo atgal. Ji baisiai nervinosi, tačiau nemetė šio užsiėmimo, nes davė sau žodį neišlįsti iš vonios tol, kol nepasieks to, ko nori.
       Serafimas Dmitrijevičius per tą laiką perėjo nuo beviltiškų verkšlenimų prie grasinimų ir keiksmų, tačiau vonioje garsiai teškenosi vanduo, ir Aleksandra Genadjevna jo rėkimo tiesiog negirdėjo. Galų gale, stipriai išsilenkusi, Aleksandra Genadjevna galingai pūstelėjo, ir jos seilės prikibo prie lubų.
       O tuo metu Serafimas Dmitrijevičius įsibėgėjęs keletą kartų triuškinančiai smogė į duris, jas išlaužė ir įsiveržė į vidų, tačiau tuoj pat paslydo ant spjaudalo ir griuvo, smarkiai susitrenkdamas galvą.
       Aleksandra Genadjevna jį išvilko ir pasodino ant kėdės, o pati atsisėdo ant jo kelių ir ėmė taip nepadoriai koketuoti, jog Serafimas Dmitrijevičius baisiausiai įtūžo ir jau rengėsi prieš ją kelti ranką. Aleksandra Genadjevna akimirksniu suprato jo užmačias, nučiuožė nuo vyro kelių ir žaibiškai šmurkštelėjo po lova. Serafimo Dmitrijevičiaus ranka, pakeliui nesutikusi Aleksandros Genadjevnos veido, plačiu mostu trenkėsi į grindis, ir Serafimas Dmitrijevičius susilaužė sau du pirštus.
       Pirmąją minutę, apkvaitęs iš skausmo, Tachtyrovas sėdėjo ramiai, o po to paknopstom metėsi šaldyti sutinusius pirštus. Paskui, norėdamas nuimti nervinę įtampą, nutarė pagulėti vėsoje, ir, išleidęs nešvarumus, atsigulė į tuščią vonią, kad gaivinantis vanduo pamažu semtų jo kūną.
       Serafimas Dmitrijevičius buvo neaukšto ūgio, todėl taip puikiai tilpo pačiame vonios dugne, kad galėjai joje jį net laidoti. Kai vanduo pasiekė smakrą, jis ketino pasikelti, bet, kaip sakoma, ne visi keliai rožėmis kloti – Serafimas Dmitrijevičius užstrigo ir neįstengė pajudinti nei kojų, nei galvos.
       Serafimas Dmitrijevičius gerokai išsigando, nes suprato, jog taip pamažu gali ir paskęsti. Jis ėmė gailiai šauktis Aleksandros Genadjevnos, kad ši jį išlaisvintų. Tačiau žmona, žinodama Tachtyrevo niekšiškumą, ramių ramiausiai gulėjo sau po lova ir net nekrustelėjo.
       Tekantis vanduo apsėmė Serafimo Dmitrijevičiaus burną, ir jis šaukti nebegalėjo. Jau buvo beprarandąs paskutinę viltį, tačiau vandens srovė netikėtai užspringo ir sustojo. Serafimas Dmitrijevičius gulėjo nejudėdamas, saugodamasis, kad vanduo nepatektų į nosį. Jis laukė, kol kas nors ateis praustis. Ir tada Aleksandros Genadjevnos spjaudalas, susirinkęs į vieną didžiulį lašą, atitrūko nuo lubų ir pliumptelėjo į vonią. Tai ir buvo tas pats paskutinis lašas. Vanduo užliejo Serafimo Dmitrijevičiaus Tachtyrevo šnerves, pateko į plaučius, ir jis paskendo.

       Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt