Selma Lagerlöf

       UŽRAŠAS ANT KAPO AKMENS

       Mūsų laikais turbūt nė vienas praeivis neatkreipia dėmesio į kryželį, stovintį Svartšės kapinių pakraštyje. Mūsų laikais žmonės eina pro šalį net nedirsteldami į jį. Jis toks žemutis, kad dobilai ir katiliukai siekia beveik viršų, net motiejukai ant jo auga. Baltos raidės kone visai išblukusios nuo lietaus, ir niekam neateina į galvą sudėlioti iš jų žodžius.
       Tačiau ne visuomet taip buvo. Kitados kryželis daug ką stebino ir šokiravo. Vienu metu žmogus, atėjęs į Svartšės kapines, būtinai pasukdavo prie kryželio. Ir jeigu kas nors iš anų laikų senimo pamatytų jį šiandien, negalėtų neprisiminti ir visos istorijos.
       Prisimintų ir visą Svartšės parapiją, sukaustytą žiemos ir užklotą lygaus balto sniego, kuris daiktais siekia pusantros uolekties storumo. Štai ką pamatytų! Ne taip lengva ir susigaudyti. Reikia su kompasu kelio ieškoti, kaip jūroje. Niekuo ir nesiskiria sausuma nuo vandens, ražienos tokios pat lygios kaip ir žemė, kuri davė jau šimtąjį avižų derlių. Anglių degėjams, gyvenantiems prie didžiųjų pelkynų ar plikų kalnų, gali pasirodyti, jog jiems kaip kokiems dvarininkams priklauso didžiausi plotai neplėštos, dirvonuojančios žemės.
       Keliai, palikę patikimas linijas tarp pilkų tvorų, narsiai traukia per pievas link užšalusių vandens telkinių. Netgi sodyboje gali pasiklysti. Žiūrėk, staiga imi ir aptinki, jog takas į šulinį numintas tiesiai per rožyno lanksvų gyvatvorę.
       Tačiau niekur nėra taip paprasta susipainioti kaip kapinėse. Pirmiausia pilko akmens siena, skirianti jas nuo pastoriaus valdų, visai užsnigta, taigi nežinia, kur prasideda laukai. Antra, kapinės dabar tik didžiulė balta plynė, nė menkiausias iškilimėlis sniego patale neprimena, kokia gausybė kauburių ir kupstų mirties karalystėje.
       Ant didžiosios daugumos kapų stovi nedideli geležiniai kryžiai, prie kurių prikabintos plonos širdelės, o šias vėjas privalo judinti. Viskas dabar užsnigta. Ir širdelės, savo graudžia melodija primenančios sielvartą ir skausmą, nebegali skimbčioti.
       Žmonės, padirbėję mieste, parvežė savo mirusiems gedulo vainikus iš stiklinių gėlių su skardiniais lapeliais, jie taip branginami, kad laikomi ant kapo stiklo dėžutėse. Bet jos pamirštos ir užklotos sniego. Dabar taip išpuoštas kapas nė kiek ne geresnis už kitus.
       Vienas kitas baltuogių meškyčių ar alyvų krūmas dar kyšo iš sniego, bet didžiuma užpustyti. Skurdžios šakelės, styrančios baltam plote, baisiai panašios į viena kitą. Menkas kelrodis tam, kas nori susigaudyti kapuose. Senutės, įpratusios kiekvieną sekmadienį dirstelėti į savo artimųjų kapus, dabar, per sniegą, įstengia paėjėti vos menką galelį pagrindiniu taku. Ten sustoja ir bando atspėti, kur yra kapas. Ar prie ano krūmo, ar prie ano? Ir pradeda nekantriai laukti, kada ateis palaidymetis. Rodos, mirusieji taip neįtikėtinai toli nuo jų pasitraukė, kad nebematyti nė vietos, kur jie palaidoti.
       Yra dar keletas didžiulių akmenų, kyšančių pro sniegą. Bet jų taip nedaug. Ir tie patys su sniego kepurėmis, todėl neatskirsi nuo kits kito.
       Vienas takas visada nukastas kapinėse. Jisai eina palei pagrindinį taką link lavoninės. Jeigu taikosi ką nors laidoti, karstas nunešamas į lavoninę, kur pastorius atlieka laidojimo apeigas ir pasako gedulingą kalbą. Kol žiema, nėra ko nė galvoti užkasti karstą. Jis turės stovėti lavoninėje tol, kol dievas atsiųs atodrėkį ir žemę vėl bus galima įkirsti laužtuvu bei lopeta.
       Ir štai atsitinka, jog per patį žiemos speigą, kai visiškai neįmanoma įkelti kojos į kapines, numiršta Lerumo fabrikanto Sanderio vaikas.
       Lerumas didžiulis fabrikas, ir fabrikantas Sanderis galingas žmogus. Visai neseniai jis įsitaisė šeimyninį kapą. Kiekvienas tą kapą atsimena, nors dabar ir nematyti per sniegą. Kapas aprėmintas tašyto akmens luitais ir apjuostas stora geležine grandine; viduje stovi granito plokštė su užrašu. Plokštėje vienintelis žodis

SANDERIAI

       iškaltas didžiulėmis raidėmis ir šviečia per visas kapines.
       Ir štai dabar, kai vaikas numiršta ir išeina kalba apie laidotuves, fabrikantas sako savo žmonai:
       – Aš nenoriu, kad šis vaikas gulėtų mano kape.
       Ir iškart jie prieš mūsų akis. Lerumo svetainė, čia prie pietų stalo sėdi fabrikantas ir, kaip paprastai, valgo vienas. Jo žmona, Eba Sander, sėdį supamojoj kėdėj, prie lango, pro kurį matyti ežeras ir beržais apaugusios kalvos.
       Ji sėdi ir verkia, bet, kai vyras šitaip pasako, jos akys bemat išdžiūsta. Visa jos smulki figūra susigūžia nuo siaubo, ji pradeda virpėti lyg šalčio krečiama.
       – Ką tu sakai, ką tu sakai? – klausia ji. Ir kalba tarsi drebėdama nuo šalčio.
       – Aš negaliu to leisti, – sako fabrikantas. – Ten guli ir tėvas, ir motina, ir ant akmens parašyta Sanderiai. Nenoriu, kad tas vaikas irgi ten gulėtų.
       – Ak šit kaip, štai ką tu sugalvojai! – sako ji tebetirtėdama. – Aš neapsirikau, manydama, kad vieną kartą tu atsikeršysi.
       Jis nusviedžia šalin servetėlę, pakyla nuo stalo ir atsistoja priešais ją visu savo stambiu kūnu. Jis neketina grįsti savo valios daugybe žodžių. Tačiau, vien pažvelgus į jo povyzą vidury kambario, aiškiai matyti, kad nusistatymo jis nekeis. Jis visas, rodos, kupinas atkaklaus, neįveikiamo užsispyrimo.
       – Aš nežadu keršyti, – sako jis nepakeldamas balso. – Tik nenoriu jo tenai.
       – Tu kalbi, tarsi čia reikėtų jį perkelti iš vienos lovos į kitą, – sako ji. – Juk jis numiręs, jam tikriausiai vis tiek, kur gulės. Bet man tada bus galas.
       – Aš ir apie tai pagalvojau. Bet negaliu.
       Jie gyveno susituokę jau daugelį metų, ir nereikėjo daug žodžių vienas kitam suprasti. Ji jau žino, jog bergždžios pastangos jį palaužti.
       – Tai kodėl tu man tada dovanojai? – sako ji, grąžydama rankas. – Kodėl sutikai, kad aš pasilikčiau Lerume kaip tavo žmona, ir žadėjai atleisti?
       Jis prisipažįsta, jog nenori jos skaudinti. Jis nekaltas, kad dabar priėjo ribą ir negali daugiau daryti nuolaidų.
       – Pasiteisink kaimynams kaip nori! – sako jis. – Aš tylėsiu. Sugalvok, kad duobę semia vanduo, arba sakyk, kad ten netilps daugiau kaip tėvas, motina, tu ir aš!
       – Ir manai, jie patikės!
       – Sukis kaip išmanydama, – priduria jis.
       Jis nepyksta, ne, tą ji aiškiai mato. Tikrai taip ir yra, kaip jis sako. Šį kartą jis negali nusileisti.
       Ji pasislenka arčiau kėdėje; susikiša rankas po galva ir be žodžių žvelgia pro langą. Baisiausia, kad gyvenime esti tokių dalykų, kurių niekaip neįveiksi, kurių neįmanoma suvaldyti. Prieš keletą metų, kai jau buvo subrendusi, ištekėjusi moteris, ją pavergė meilė. Ir kokia meilė! Įveikti ją nebuvo jai nė mintis atėjusi.
       Ar tai, ką dabar pajuto jos vyras, buvo troškimas keršyti?
       Jis nė kiek nepyko ant jos. Bemat jai atleido, kai tik ji prisipažino.
       – Tu buvai pametusi protą, – tarė jis ir leido jai gyventi drauge kaip žmonai.
       Nors gal ir lengva pasakyti, jog atleidi, daug sunkiau iš tikrųjų atleisti. Ypač sunku tą padaryti neužmaršiam ir piktam žmogui, kuris nieko negali išvyti iš minties ir niekada neišlieja savo pykčio. Jis gali pasakyti žodžiais, bet širdyje vis tiek kažkas tūno, neduoda ramybės ir trokšta pasisotinti kito kančia. Žmonai visą laiką buvo nesmagu, jai rodėsi, jog būtų buvę geriau, jei jis tada būtų supykęs ir net smogęs jai. Po to gal jis būtų galėjęs vėl būti geras. O štai dabar irzlus, kankinasi, ir jai pasidarė baugu. Ji vaikšto lyg arklys tarp ienų. Žino, kad vežėčiose kažkas sėdi su botagu rankoje, nors ir nečaižo jos. O štai dabar rėžė tuo botagu. Ir dabar jai galas.
       Žmonės sako, jog nieko nebuvo matę taip sielvartaujant kaip ją. Ji panaši į statulą. Visas dienas prieš laidotuves net buvo neaišku, ar ji gyva. Nesuprasi, ar girdi, ką jai sakai, ar pažįsta, kas su ja kalba. Lyg nebejaučia nei alkio, gali vaikščioti per speigą ir nesušalti. Bet žmonės klysta, ne nuo sielvarto jį tokia suakmenėjusi, o iš baimės.
       Ji neketina pasilikti namie laidotuvių dieną. Ji turi važiuoti drauge į kapus, turi eiti sykiu su visais paskui karstą, eiti ir žinoti, jog visi, lydintys karstą, mano, jog numirėlis bus nuneštas į didįjį Sandėrių kapą. Ji mano, jog turi pakelti visų nuostabą, atgręžtą į ją, kai tasai, kuris eina procesijos priešakyje, pasuks į nežymią kapinių vietą. Iš eilės į eilę nušiurens nuostabos kuždesiai, nors čia ir laidotuvių procesija. Kodėl vaikui nevalia gulėti Sanderių kape? Tuoj visi prisimins blausius, neaiškius gandus, kurie kitados buvo pasklidę apie ją. Matyt, tos šnekos buvusios ne be pagrindo, tuoj bus patvirtinta. Kol procesija patrauks atgal iš kapinių, ji bus pasmerkta ir žuvusi.
       Vienintelė išeitis, kuri gali jai padėti – užsidaryti savyje. Ji eis tarp jų ramiu veidu, dėsis, jog viskas taip, kaip ir turi būti. Gal tada jie patikės, kai ji mėgins paaiškinti.
       Vyras taip pat važiuoja drauge į bažnyčią. Jis sutvarkė viską, pakvietė žmones į laidotuves, užsakė karstą, susitarė, kas jį neš. Jis patenkintas ir geras, įvykdęs savo valią.
       Sekmadienis, ir, pamaldoms pasibaigus, laidotuvių procesija išsirikiuoja prieš parapijos namus. Nešėjai persimeta per pečius baltas juostas, visi Lerumo turčiai lydi karstą, taip pat dauguma šiaip žmonių, atėjusių į bažnyčią.
       Kol procesija tvarkosi, ji galvoja, jog štai dabar jie lydės nusidėjėlę į bausmės vielą.
       Kaip jie žiūrės į ją grįžtant atgal! Ji čia atėjo norėdama nuteikti juos, bet neįstengė ištarti nė žodžio. Ji negali kalbėti ramiai ir protingai. Viskas, ką gali – klykti iš sielvarto, šaukti balsu, kad būtų girdėti po visą šventorių. Ji nesiryžta pajudinti lūpų, kad neišsprūstų siaubo riksmas.
       Bokšte ima skambinti varpai, ir žmonės pajuda. Ir štai jie bus visai neparuošti! Kodėl ji neįstengė prašnekti? Ji tvardosi iš paskutiniųjų, kad nesušuktų jiems, jog neitų į kapus su numirėliu? Tegul deda jį kur nori, tik neneša į kapus. Jai net dingojasi, kad ji gali atbaidyti juos nuo tos vietos, kur iškasta duobė. Ten pavojinga. Galima užsikrėsti maru. Kažkas ten matė vilko pėdsakus. Jį nori pagąsdinti juos, kaip gąsdinamas mažas vaikas.
       Ji nežino, kur iškasta duobė jos kūdikiui. Tuoj sužinos, galvoja ji. Kai procesija .pasuka į kapines, ji žvelgia į baltą sniego patalą, ar nematyti kur šviežiai iškastos duobės. Bet nemato nei tako, nei duobės. Aplink vien tyri sniego plotai.
       Ir procesija pasuka į lavoninę, Kas tik gali, susispraudžia į vidų, ir ten atliekamos laidojimo apeigos. Nėra nė kalbos eiti prie Sanderių kapo. Niekas nežino, kad mažylis, kuris dabar palaimintas amžinam poilsiui, niekada nepateks į šeimyninį kapą.
       Jeigu Eba Sander būtų atsiminusi tai, jei per išgąstį nebūtų visko pamiršusi, būtų jai nereikėję nė akimirkos drebėti.
       „Lig pavasario, – galvoja ji, – kai karstas bus laidojamas, vargu ar be duobkasių dalyvaus kas nors daugiau. Niekas nesuabejos, kad kūdikis guli Sanderių kape.“ Ir ji supranta, jog yra išgelbėta.
       Ji susmunka draskoma raudos. Žmonės užjausdami žiūri į ją.
       – Kaip ji sielvartauja, – sako jie. Bet ji pati žino geriau, jog verkia atokvėpio ašaromis, kaip žmogus, išgelbėtas iš vargo ir mirties pavojaus.
       Praslinkus kelioms dienoms po laidotuvių ji sėdi, prieblandos apgaubta, valgomajame savo įprastoje vietoje. Vis labiau temsta, ir ji pajunta, jog laukia ir ilgisi. Sėdi ir klausosi, ar neišgirs kūdikio. Tokiu metu jis čia atbėgdavo žaisti. Argi šiandien neatbėgs? Bet staiga krūpteli prisiminusi: „Juk jis numirė, juk jis numirė.“
       Kitą dieną vėl sėdi ir laukia prietemoje. Ir laukia kiekvieną vakarą, vis nekantriau. Ilgesys kaskart galingesnis, kaip šviesa pavasarį, jis ima valdyti visas dienos ir nakties valandas.
       Turbūt nėra abejonės, kad toks vaikas kaip jos susilaukia daugiau meilės miręs, negu būdamas gyvas. Motina per visą jo gyvenimą nieko daugiau negalvojo, tik kaip susigrąžinti vyrą, O šis nemylėjo vaiko. Reikėjo saugoti, kad nekliudytų. Ir dažnai parodydavo, jog jis jam tik našta.
       Žmona, pamynusi savo pareigas, norėjo įtikinti vyrą, kad ji vis dėlto šio to verta. Be atokvėpio darbavosi virtuvėje ir audimo kambaryje. Kur čia galėjo atsirasti vietos mažam berniukui?
       Ir štai dabar ji prisimena, kaip jo akys maldaute maldaudavo. Vakarais jis prašydavo, kad ji pasėdėtų prie jo lovelės, Sakydavo bijąs tamsos, bet dabar ji galvoja, jog tai buvo netiesa. Jis skųsdavosi tik todėl, kad ji ilgiau pas jį pabūtų. Ji prisimena, kaip jis vartydavosi atsigulęs, kad neužmigtų. Dabar suprato, jog jis norėdavo tiesiog ilgiau laikyti jos ranką.
       Sumanus buvo berniukas, nors dar toks mažytis. Visokių gudrybių griebdavosi, bandydamas bent kiek sulaukti jos meilės.
       Net keista, kad vaikas gali taip mylėti. Ir kol jis buvo gyvas, ji šito niekaip nesuprato.
       Tiesą pasakius, tik dabar ji pradeda mylėti savo kūdikį. Tik dabar ima džiaugtis jo grožiu. Gali valandų valandas svajoti apie jo dideles slėpiningas akis. Jis niekada nebuvo raudonskruostis ir apvalainas, o išblyškęs, gležnas. Bet nepaprastai gražus.
       Stačiai nuolat jis jai akyse toks begalo nuostabus, kasdien vis nuostabesnis ir nuostabesnis. Vaikas turėtų būti brangiausias žemės vaisius. Tik pamanykit, kad yra tokių mažų žmogeliukų, kurie tiesia kits kitam ranką, pasitiki visais! Žmogeliukų, kurie nežiūri, kieno veidas bjaurus, kieno gražus, o meiliai bučiuoja ir tą, ir tą, gali mylėti tiek seną, tiek jauną, turtingą ir vargšą! Ir, šiaip ar taip, jie tikri maži žmogeliukai.
       Kasdien kūdikis darosi jai artimesnis ir artimesnis. Ji labai norėtų, kad jis būtų gyvas, bet mano, jog tuomet niekada nebūtų priartėjusi prie jo taip kaip dabar.
       Tarpais ją graužia sąžinė, kad nesuteikė berniukui daugiau laimės, kol jis buvo gyvas. Turbūt todėl ir atėmė jį iš manęs likimas, galvoja ji. Tačiau tokios mintys jai retai užeina.
       Kitados ji bijojo sielvarto, o dabar mato, jog sielvartas visai ne toks, kokį įsivaizdavo. Sielvartas juk yra vis gyventi ir gyventi praeityje. Sielvartas yra įsijausti į visą berniuko esybę, galų gale suprasti jį. Tas sielvartas net sutaurina ją.
       Tik labiausiai ji dabar bijo, kad laikas visai jo neatimtų iš jos. Ji neturi nė vieno jo paveikslo, jo bruožai, ko gero, išdils jai iš atminties. Ji kasdien vis tikrina save, kartoja:
       – Ar aš jį matau, ar tikrai matau?
       Žiema slenka savaitė po savaitės, ir ji staiga pajunta, jog laukia pavasario, kada galės pasiimti jį iš lavoninės ir palaidoti žemėje, kada galės nueiti prie kapo ir kalbėtis su juo.
       Jis gulės vakariniame pakraštyje, ten gražiausia. Ji papuoš kapelį rožėmis. Apsodins gyvatvore, taip pat norės turėti suolelį. Kad galėtų ten sėdėti ilgai, ilgai.
       Bet žmonės tikriausiai stebėsis! Juk žmonės mano, kad jos kūdikis palaidotas šeimyniniame kape. Kaip jie, apstulbs, pamatę ją puošiančią svetimą kapą ir valandų valandas sėdinčią prie jo! Kaip reikės jiems paaiškinti?
       Kartais mano, jog geriausia būtų šitaip padaryti: pirma nueiti prie Sanderių kapo ir padėti ten didžiulę puokštę, pasėdėti valandėlę. Paskui nemačiom nutykinti prie mažojo kapelio. Jis turės tenkintis tuo vienu žiedeliu, kurį ji patausos jam.
       Žinoma, jis gal ir bus patenkintas, jeigu ji bus. Bet šitaip tikriausiai jai nepavyks su juo suartėti.
       Tada jis sužinos, kad ji jo gėdinasi. Supras, kokia baisi gėda jis tapo jai, išvydęs šį pasaulį. Ji nori apsaugoti jį, kad jis to nesužinotų. Tegul mano, kad laimė turėti jį nustelbė viską.
       Galų gale žiema ima trauktis. Matyt, jog tuoj pavasaris. Sniego patalas tirpsta, ima rodytis žemė. Gal dar užtruks kelios savaitės, kol išeis iš dirvos pašalas, bet vis tiek jau nemaža vilties, kad numirėlius bus galima atsiimti iš lavoninės. Ir ji nekantrauja, nekantrauja!
       Ar ji dar sugeba jį matyti? Bando kiekvieną dieną, bet žiemą sekdavosi geriau, pavasarį jis nenori jai pasirodyti. Tada ją apima neviltis. Jai reikia atsisėsti prie kapo, kad būtų arčiau jo, kad galėtų jį matyti, mylėti. Argi niekada nepavyks jo palaidoti?
       Ji nebeturi daugiau ko mylėti, ji privalo regėti jį, regėti visą gyvenimą.
       Ir galų gale prieš jos didžiulį ilgesį sužlunga ir abejonės, ir visi būgštavimai. Ji myli, ji myli, ji neįstengia gyventi be numirėlio. Ji jaučia, jog negali gerbti nieko kito, tik jį vieną. Ir kai jau rimtai įsiviešpatauja pavasaris, kai kupstai ir kauburėliai vėl pasirodo kapinėse, kai geležinių kryžių širdelės vėl . ima skimbčioti, o stiklo gėlytės spindėti dėžutėse, ir kai žemė pagaliau gali atsiverti ir priimti mažą karstelį, ji jau padirbdinusi juodą kryžių, kurį ketina pastatyti ant kapo.
       Per visą kryžiaus skersmenį nuo vieno galo iki kito aiškiomis baltomis raidėmis užrašyta:

ČIA ILSISI MANO KŪDIKIS

       O žemiau, ant kryžiaus koto, jos pavardė.
       Jai visai nesvarbu, jog visas pasaulis sužinos, ką ji padarė, Viskas tuštybė, svarbiausia, kad ji neapsimetinėdama galės melstis prie savo kūdikio kapo.

       Vertė E.Stravinskaitė
       Versta iš: Selma Lagerlöf. Osynliga länker, 1894

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt