Joochen Laabs

       POETAI IR INŽINIERIAI

       Knygose visada būna teisūs poetai, o ne inžinieriai. Pamiršę visa, kas darosi aplink, inžinieriai iki išnaktų sėdi palinkę prie neskoningos stalinės lempos; jie galvoja tik apie normas, standartus, kokybės ir tiekimo direktyvas, koeficientus, diferencialus ir kampinį greitį. Braižo kreives, trikampius, keturkampius ir penkiakampius. O kai baigia savo skaičiavimus, dar gauna visą galybę veržlių. Tik tada inžinieriai lieka patenkinti, ir jokios abejonės jų nebekankina.
       Paskui jie gulasi į lovą, kurioje, žinoma, vartosi nemigos kamuojamos žmonos, nes, nors ir ne poetės, jos vis dėlto artimesnės poetams. Inžinieriai užvirsta ant savo žmonų ir, paleidę spermą, užmiega teisuolio – tuo jie nė trupučio neabejoja – miegu.
       O poetai – tai būtybės su itin plona oda. Kad ir kuo jie mėgintų apsišarvuoti – trejetu numerių per dideliais megztiniais su aukštom apykaklėm, odinėm liemenėm ir dar su ilgais šalikais,– vis tiek juos viskas žeidžia ir skaudina. Vos uždarę buto duris, jie sutinka varganą iškaršusią senutę papilkėjusiu kaip žemė veidu, drebančiom bekraujėm lūpom ir švogždžiančiais plaučiais, ji velkasi laiptais aukštyn stvarstydamasi turėklų,– jau ir nusmelkia poetams širdį. Išėję į kiemą, jie pamato nuskriaustą verkiantį vaiką, kurio smėlio pyragus suplojo ką tik iš gatvės įsukęs automobilis, – ir čia poetas pasiima to vaiko nuoskaudą. Nutraukta musės koja poetams sukelia tokią gėlą, lyg jiems būtų išsuktas koks sąnarys. O ką jau kalbėti apie viso pasaulio vargą ir neteisybes, dėl kurių kenčia milijardai žmonių... Taigi poetai nešasi ne tik savo mantą. Jiems tenka nešti dar ir svetimą kryžių, kurio lengvai nusikrato stiprūs inžinieriai. Taip jau sutvarkytas pasaulis. Ko vieni nepaneša, tas lieka kitiems. Poetai – žmonijos sopulių nešikai.
       Poetai neturi nieko, kas bent kiek palengvintų jiems dalią – nei automobilio, nei sąskaitos banke, o juo labiau žmonių užuojautos. Visas jų turtas – tai poezija, kuri tą skausmą išlieja žodžiais ir sakiniais. Juos kuria aštrus protas – labiausiai tinkamas įrankis. Poetai dar pasitelkia humorą, kuris viską tarsi palengvina, sušvelnina. Pasitelkia ironiją, kuri ne vienam pradžiugina širdį, nes lyg ugnis sudegina tai, kas jau supuvę, ir tik užgriozdina kelią. Poetams tereikia pasileisti pasroviui, ir tėkmė juos visuomet išneš. Juk poetai žino, kuo viskas pasibaigia. Ir jie yra teisūs.
       Kartais jiems atsiduoda kokio nors inžinieriaus žmona, ji staiga pajunta, kad racionaliai sutvarkytam keturių kambarių butui kažko trūksta, jis juk tuščias, kad viskas aplinkui – tuštuma, lėkšta, kaip ir ji pati. Tada ji puola bėgti, uždususi lipa numindžiotais laiptais į poeto mansardą, kur nėra komercinės butaforijos, slepiančios veidmainingą turinį, kur negailestingai sutraukyti visi konvencionalumo saitai, kur sienos nukabinėtos plakatais, o ant nušiurusių grindų – stirtos knygų, peleninių, butelių ir čiužinių. Inžinierių žmonoms leistinas toks pavėluotas maištas. O inžinieriams – juo labiau!
       Tačiau paaiškėja, kad inžinierienės jau yra nukentėjusios. Todėl jos nieko gero nelaimi, bent pačios taip mano. Poetas nebeįstengia, pagiežingai konstatuoja jos. Žinoma, tai ne tiesa. Poetas paprasčiausiai ne toks profanas. Jis trokšta, kad pirmiau susijungtų sielos, sužeistos jų sielos, o ne kūnai; jis nepakenčia brutalaus orgazmo! Ne, seksualinės abstinencijos skelbėju jo taip pat nepavadinsi; viskam savas laikas. Poetas, jau minėjom, yra jautrios širdies. Jo kantrybė geležinė. O inžinieriaus žmona anaiptol ne iš kantriųjų. Šiandien ji kaip tik tvarkosi namuose. O penktą valandą pargrįžta vyras. Na taip, poetas kuo detaliausiai aprašo savo knygoje, kokios nepatenkintos būna inžinierių žmonos. Pavaizduoja, kaip jos beveik susiraukusios stipriai užsitraukia be reikalo atvertą savo džinsų spragą. Parodo, kaip inžinierių žmonos, užuot atsargiai užvėrusios duris, išeidamos trinkteli jomis visai ne taip, kaip dera švelniom būtybėm. Ir čia, be abejo, poetas teisus. Jis visada teisus. Tai ir yra skaudžiausia. Tai ir yra tas barjeras, kuris neleidžia man susilyginti su poetu. Mat aš retai būnu teisus. Kaip ir tie inžinieriai, aš pridarau įvairiausių klaidų – ir mažų, ir didelių. Taigi man nesunku juos suprasti. Savo knygose aš palaikau inžinierius.
       Inžinieriai mūsų gyvenime visada aktyvus. Pavyzdžiui, statydami namus, kurių taip reikia žmonėms, jie atlieka gerą darbą. Kiti nuolat tobulina statiką, racionalizuoja gamybą, gerina šilumos izoliaciją. Treti tiesia kelius, konstruoja mašinas, priverčia suktis motorus: 1000 apsisukimų per minutę, 4 000, 10 000 (laikas – pinigai!). Inžinieriams mes esame už daug ką dėkingi. Už miesto geležinkelį, nuo kurio, beje, žvanga langų stiklai. Už gigantišką reaktyvinį lėktuvą, kuriam kylant šokinėja stogų čerpės, o mes per tą triukšmą nebegirdim savo žodžių. Tačiau inžinieriai niekuomet nesėdi susidėję rankų. Jie siekia dar daugiau decibelų ir dar didesnių dažnumų. Tie visagaliai inžinieriai dar turi ir rago, ir Sirenos balsą, kad nuo to klaikaus triukšmo patys neapkurstų.
       O nuo poeto niekas nepriklauso, priešingai, jis tiktai trukdo kitiems gąsčiodamasis, prarasdamas orientaciją, net gali išprovokuoti avariją. Jis ir pats tai pastebi. (Visa laimė, jis yra jautrus.) Poetas visaip mėgina gelbėtis, užlekia laiptais aukštyn, užsitrenkia buto duris ir mano taip išvengsiąs pačių didžiausių blogybių, tačiau nuo inžinierių niekur nepasislėpsi. Jie netgi tūno spynoje, kuri, šiaip ar taip, garantuoja poetui saugumą. Jie tiksi įlindę į laikrodį, pagal kurį poetas sužino, kelinta jam išmušė valanda. Jie įsiskverbę į tušinuką, kurio poetas griebiasi lyg šiaudo. Jų pėdsakus galima aptikti net akiniuose su šlifuotais dioptriniais stiklais, be kurių poetui viskas paskęstų migloje...
       Pagaliau poetas ryžtasi veikti. Jis energingai pradeda pulti inžinierius. Tačiau, kad ir kaip liepsningai jis rašytų, niekas nepasikeičia, juo labiau pasaulis už keturių jo buto sienų. Sutelkęs jėgas, poetas primargina popieriaus lapą, bet jis yra nebylus ir besvoris. Tuo tarpu kiekvieno poeto viduje vis griaudžia, dunda, kunkuliuoja. O inžinieriai, stovintys prie pulto, sugeba šį tą pakeisti. Jie žino, kaip pažaboti energiją: štai šiluminė energija virsta mechanine (patrankos sviedinio principas), atomo skilimo – kinetine (branduolinio ginklo principas). Po visu tuo kartais slepiasi ir trotilo ekvivalentai. Pasekmės išaiškėja vėliau. Palyginti su tuo, Hirosima tebuvo negarsus driokstelėjimas...
       Tačiau poetas vis tiek rašo. Jis taip pat pavaldus energijos kitimo dėsniui. Jo mąstymo energija, kuri sudėlioja poetui žodžius į eilutes, virsta protine energija, jo pojūčių energija, kurią poetas įpina tarp savo eilučių, tampa užuojautos ir meilės energija. Tai pajunta kiekvienas, į rankas paėmęs knygą. Tačiau inžinieriai knygų neskaito.
       Šiaip jau gyvenime aš palaikau poetus.

       Vertė Z. Mažeikaitė
       Versta iš: „Jeder Mensch will König sein“, 1983

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt