Kurto Schwitterso „Merz“

       Kurtas Schwittersas (1887-1948) – dailininkas, skulptorius, poetas, vienas iš dadaizmo pradininkų. 1919 m. pradėjo naują meno kryptį, kurią įvardino žodeliu „Merz“ (vokiško žodžio „Kommerz“ pabaiga, lietuviškai galėtų skambėti kaip „mercija“). Tai koliažai ir asambliažai, sukurti iš laikraščių iškarpų, šiukšlių, medžio gabaliukų, plaukų sruogų ir visokio kitokio šlamšto. Nuo 1923 iki 1932 m. leido dadaistų žurnalą tokiu pačiu pavadinimu – „Merz“. Gyveno įvairiuose Europos miestuose, visą savo gyvenimą kūrė ir statė vadinamąjį „Merz namą“. Pirmą tokį „namą“ – didžiulį koliažą iš plastiko, medžio ir metalo konstrukcijų – ėmė įrenginėti 1923 m. savo namuose Hanoveryje. (1943 m. oro antskrydžio metu jis buvo sugriautas). Antrą pradėjo 1937 m. iš Vokietijos pasitraukęs į miestelį netoli Oslo, šis irgi neišliko, nes 1951 m. sudegė. Trečiąjį kūrė nuo 1940 m. Anglijoje, tačiau taip ir neužbaigė.
       Žymiausi Kurto Schwitterso poezijos kūriniai – garso eilėraščiai „Anna Blume“ (1919 m.) ir „Ursonate“ (1932 m.).

Vertėjas

       Radadistų* siųstuvas

       Radadistų siųstuvas suderintas tavo bangoms. Jis sukonstruotas iš visokių ratukų, ašelių bei velenėlių, pagamintų iš dvėselienos, azoto rūgšties ir mercijos**. Tu ateini čia sveiko proto, o išeini visiškas beprotis. Tai didžiulis privalumas. Sumokėk už gydymą radadistų siųstuvu ir niekada nepasigailėsi, o po gydymo kurso iš viso nebegalėsi dėl ko nors apgailestauti. Nesvarbu, esi turtingas ar ne, radadistų siųstuvas išlaisvins tave netgi nuo taip vadinamų „pinigų savyje“. Turtuolis būsi įsiurbtas į vidų, įsuktas daugybės velenėlių ir panardintas rūgštin. Akis į akį susitiksi keletą lavonų, actu lašės kubizmas ir dada. Ir štai tada išvysi didįjį radada*. (O ne viso pasaulio prezidentą, kaip daugelis spėja.) Radada trykšta sąmoju, jame stirkso 100 000 aštrių adatų. Būsi mėtomas ir vėtomas, perskaitysi mano naujausius eilėraščius ir be jėgų nugriūsi žemėn. Būsi išvelėtas ir išradadėtas*, po to staiga atsidursi išorėje pasijutęs nauju nuglaistytu antifilisteriu. Prieš gydymą bijojai net savo šešėlio, dabar – nieko nebebijai. Esi radadistas ir pilnas įkvėpimo meldies savo siųstuvui. – Amen.

       1921

       * – autoriaus naujadarai iš žodžių radistas ir dada (vert. past.)
       ** – autoriaus naujadaras iš žodžio komercija (vert. past.)
 

       Banalybės iš kinų kalbos

       Musių kojos trumpos.
       Neskubėk ir juoksies pirmas.
       Raudonos žemuogės raudonos.
       Pabaiga visų galų pradžia.
       Pradžia visų pradžių pabaiga.
       Visus piliečius banalybė puošia.
       Visi piliečiai pradeda nuo pilietybės.
       Piliečių musės trumpos.
       Kalbėk trumpai, juoksies drūtai.
       Visos moteriškės su savom prikyštėm.
       Kiekviena pradžia pasibaigia.
       Pasaulis pilnas protinguolių.
       Protas kvailas.
       Ekspresionizmas ne visad išraiškingas menas.

       Protas vis dar kvailas.
       Kvailybė protinga.
       Protas liks kvailas.

       1922
 

       Kaip gauti nemokamą bilietą į kiną

       Įėjimas Prahoje vadinamas „vchod“, o išėjimas – „vichod“. Visas skirtumas – trumpoji i raidė. Šis faktas man sukėlė minčių, tad ėmiau mąstyti apie sąvokas „įėjimas“ ir „išėjimas“. Ir gana sėkmingai. Esmė glūdi galvos pasukime, įeinant ji nukreipiama į vidų, o išeinant – į išorę. Tvarkoj. Taigi, Berlyne paklausiau vieno didžiulio kino teatro šefo, ar reguliuojamas greitis prie kino teatro durų. Šis atsakė, kad jokiu būdu ne. Taigi, šis pasakojimas gali skambėti ir negatyviai. Jei nori gauti nemokamą bilietą į kiną, turi eiti ne pro įėjimą, o pro išėjimą, pasukti galvą į išorę, kitas gražias savo kūno dalis, žinoma, – į vidų, ir neigiamu greičiu judėti laukan. Niekas nieko nesakys, nes Jūs naudojatės išėjimu taip, kaip pridera. Šitaip visi norintys į salę pateks nemokamai. Tvarkoj. Jūs jau salėje. Tačiau čia pasilikti Jūs negalite, nes to neleis policija. Už vietą reikia mokėti. Tada galimi du variantai: arba susimokate ir atsisėdate, arba jau aprašytu būdu vėl išeinate.

       1925
 

       Nuostabus išradimas

       Paryžiuje dažnai mąstydavau apie duisburgiečių posakį: „Gyvenimas – nuostabus išradimas“. Apie jį mąstau ir dabar. Reiktų gi šį išradimą užpatentuoti! Tik kyla klausimas: „Kas pretenduoja gauti autorinį atlyginimą?“ Kaip ten bebūtų, tačiau šį išradimą užregistruoti Vokietijos patentų biure ketinu aš pats. Man tikrai pavyks, nes jis dar ligi šiol nepatentuotas. Gyvenimas juk vėl ir vėl atsinaujina, o naujumas – pati svarbiausia patento dalis. Užtenka bet kokio naujo noro gyvenime, ir gali patentuoti iš naujo. Taip dažniausiai ir būna, kitaip nebūtų pačio gyvenimo, ir visas mano Paryžius taptų beprasmis. O kaip gi Jūs manote?

       1927
 

       Mes gyvename pavėlavę 25 minutėmis

       Jei pažiūrėsi iš dešinės, mes gyvename 25 minutėmis per vėlai. Pažiūrėjus iš kairės, gyvename 20 minučių per anksti. Per vėlai ir per anksti – tai mūsų dešinysis ir kairysis likimai. Tačiau pažiūrėjus į mus iš viršaus, mes plokšti kaip elementorius, o pažiūrėjus iš apačios, mes aukšti lyg cilindras. Iš priekio galima stebėti mūsų atodairą, iš užpakalio – mūsų pilvą, nes jį irgi turime. Kai mūsų tarpudančiuose tirpsta sniegas, dantis surakina skausmas, kuris liaujasi saulei pašvietus tiesiai į smegenis. Taip kyla šviesios mintys, vienos iš kurių užtenka išdėstyti tokią išmintį, kaip šita.

       1938
 

       Taip taip!

       Ant stogo vienąkart sėdėjo keturi meistrai.
       Ir ištarė pirmasis: „Vai vai vai!“
       Antrasis: „Kaip gi čia dabar?“
       Trečiasis: „Kad stogas laikosi vis dar!!!“
       Ketvirtas: „Juk jo nelaiko niekas, nors tu pasikark!!!!!!“
       Ir staiga baisiu trenksmu
       Nugriuvo stogas po velnių.

       Ruduo

       Ruduo. Gulbės lesioja ašarose čirš-
       kintus patinus. Leisgyviai ekspresionistai šūkalioja
       vyno, vyno čia dar į valias, tačiau ekspresionizmo
       jau nebėra.
       Tegyvuoja karalius, nes karaliaus jau nebėra. Laikrodžiai
       matuoja valandas dvidešimt penktąjį tūkstantį kartų.
       Slystu.
       Slidi kilpa.
       Šaižus klaksonas.
       Ant sienos kadaruoja katės.
       Pro langą žydas gyvulėlį čirpina.
       Per langą.
       Ruduo. Gulbės irgi rudenėja.
 

       Visai paprastas gyvenimas

       Jūs juoksitės, jei atvirai prisipažinsiu, kad iš tikrųjų turiu visai nedaug ko Jums pasakyti. Siaurose gatvelėse Jūs gi kartais klausotės turgaus bobučių, kurios irgi nedaug ko turi pasakyti, tačiau vis tiek kalba. Vis dėlto jos sako daug, nes visos kalba apie kažką didingo, apie tai, dėl ko apskritai verta gyventi, jos kalba apie paprastą gyvenimą.
       Nieko daugiau pasakyti neturi ir tie, kurie tobulai moka 3 ar net 5 kalbas. Nors jie gali išversti iš vienos kalbos į kitą, tačiau pasakyti gali mažiau, nes jų gyvenimo patirtis skurdesnė negu turgaus bobučių, kurios visada pačiame gyvenimo verpete. Taigi, ponai filosofai, tie, kurie sudėlioja turgaus bobučių pasakojimų fragmentus į savo schemas, ir, tarp kitko, klaidingai. Niekad neleiskite, kad filosofas ką nors Jums aiškintų. Kaip gydytojas nustato diagnozę, taip ir filosofas daro loginę klaidą, o ta klaida – filosofinė. Tuo pasiguosti gali visi filosofai, nes klysta visi žmonės, kad ir ką jie veiktų, kad ir kokius postus užimtų.
       Dabar Jūs turbūt juoksitės, jei pasakysiu, kad ir aš neturiu Jums ko pasakyti. Tai ištariu su viltimi, kad Jūs susiprasite skaityti tarp šių eilučių.
 

       Koks čia gar koks čia gar koks čia garsas

       Koks čia gar koks čia gar koks čia garsas
       Koks čia gar koks čia gar koks čia čia
       Koks čia garsas garsas gar
       Koks čia garsas garsas gar
       Koks čia garsas garsas garsas gar gar
       Koks čia gar koks čia gar koks čia garsas
       Koks čia gar koks čia gar koks čia čia
       Koks čia gar gar gar gar gar
       Koks čia gar gar gar gar gar
       Koks čia gar gar gar gar gar gar čia garsas gar gar gar
       Koks čia garsas.

Iš vokiečių kalbos vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt