|
<< Atgal
Michael Krüger
Eilėraščiai iš knygos PRIEŠ PAT PERKŪNIJĄ
Keliauninko kalba
Išsikraustymas
Tiltas
Nuliūdėlio kalba
Istoriko kalba
Vasaros pabaiga
Paskutinieji klausimai
Apie padėtį
Gamtos paveikslas
Grožis
Į viršų
KELIAUNINKO KALBA
Ar ši kėdė dar laisva? Ar galiu atsisėsti?
aš jau seniai kelyje. Gatvės epą
mano batams porino žvyras,
jiem asfaltas riebiai stenėjo. Ėjau vis
keliais, kitų nutiestais, ankstesnius keleivius
kiekvienas akmuo man priminė.
Šaltį jutau ir neprieinamą šilumą,
švytinčios akys bylojo man apie nelaimę.
Meilė manęs nesustabdė. O skausmas
bėgo ir bėgo šalia, bet nesitaikė aplenkti.
Dainų klausiausi ir prozinių žodžių
ir ties rimais neklupinėjau. Žmonių sutikau,
mirties problemą išsprendusių, mačiau ir tokių,
kurie vis dar tikėjo nemirtingumą.
Visa, ką išmetė žengę pirma manęs,
aš surinkau, tad kuprinė sunki pasidarė.
Dabar, kai vėlei pradžia netoli,
kojos nešt nebenori. Pavargęs esu, beveik
ir apakęs, mat kelionė akis kainavo.
Jeigu leisit, paimsiu lūstelį duonos
ir vyno šlakelį. Ačiū. Dabar jaučiuosi beveik
kaip namie.
Krüger, Michael. Prieš pat perkūniją: Eilėraščiai.
Vilnius: Aidai, 2001.
Į viršų
IŠSIKRAUSTYMAS
Dabar kambariai tušti, lagaminai
stovi priemenėje greta dėžių suniurusių,
kur knygos grumias su laikraščiais.
Nelygi kova: popierius prieš popierių,
tęsinys seniausios tragedijos.
Koks stiprus šis tuštumos kvapas! Musė
suka ratus ir viską fotografuoja
angelas su juoda vėliava,
įsijautęs į savo dūzgia liturgiją.
Moneta ant palangės
senoji markė, apmokanti viską.
Nei kėdė, nei lova neprašo atodairos,
net prisiminimai susitraukę kupstelin
lyg tarakonai. Ar čia kas gyveno?
Netrukus vakaras čia įsikurs,
išnaikins dėmes po paveikslais,
kuriuos mes nukabinom
ir kurių daugiau niekados nekabinsime.
Krüger, Michael. Prieš pat perkūniją: Eilėraščiai.
Vilnius: Aidai, 2001.
Į viršų
TILTAS
Tik siauras tiltas, tamsą
jungiąs su tamsa. Ir šviesa,
į mažus taškelius pasaulį suskaidanti,
kuriuos mes per vargą jungiam daiktan,
paveikslą mėgindami kurti lyg turėtumėm teisę
į paveikslą su rėmais tvirtais.
Viršum liepto nuo šiaurės atsklinda
nesuprantami žodžiai, vaikystės žodžiai,
medun pamirkyti ir vėjyje laikomi:
jie mus susitikti trokšta, čia, ant tilto,
tamsą su tamsa jungiančio.
Po mumis vandenys gludina
akmenukus, kad jie galėtų keliauti
tolyn ir jūroj ištirpti.
Koks mažutis šis tiltas, jungiąs tavo
akis lyg riksmas
viršum baimės bežadės, tik tiek.
Krüger, Michael. Prieš pat perkūniją: Eilėraščiai.
Vilnius: Aidai, 2001.
Į viršų
NULIŪDĖLIO KALBA
Esu nuliūdėlis.
Visi mėginimai mane pralinksminti
nuėjo perniek.
Kodėl tu nesijuoki,
klausia žmones.
Iš ko, atsakau,
aš nelinkęs leistis
į derybas su viltimi.
Kamuojamas nemigos,
naktimis einu pasivaikščioti.
Girdžiu, kaip gyviai alsuoja,
šešėliai man kužda kažką.
Kartą radau... tačiau
apie tai verčiau nekalbėsiu.
Krüger, Michael. Prieš pat perkūniją: Eilėraščiai.
Vilnius: Aidai, 2001.
Į viršų
ISTORIKO KALBA
Ką tik gebėjau pastverti,
iš istorijos vilkau į šią dieną.
Bylas skaičiau, dokumentus tyrinėjau,
kalbėjaus su barbarais
ir jų priešais, mūsų bičiuliais.
Pieštuko galiukas teliko,
trintukas visai susitrynė, rašalinė
tuščia. Mėginau išsiaiškinti, kodėl mes
tokie, kokie esam.
Užbaigtas veikalas
panėšėjo į tamsų veidrodį.
Net baimė manęs nesuėmė,
pažvelgus į jį ir išvydus save,
baisingai nenusisekusį.
Krüger, Michael. Prieš pat perkūniją: Eilėraščiai.
Vilnius: Aidai, 2001.
Į viršų
VASAROS PABAIGA
Vėlei ilgėja laiškai
šviesoje, lengvabūdžiuos lapuos
išraižomi; su saule keliauja istorijos,
lengvos ir šnekios, dviprasmiškos šventės
svaigulys išgaravo.
Galimybių pasaulis didėja
drauge su šešėliu. Tik vienas kartoja:
viskas lieka, kaip buvę.
Lyg vagis tampo vėjas
apdarus mūsų, o vanduo
nebeturi laiko būti diskretiškas.
Krüger, Michael. Prieš pat perkūniją: Eilėraščiai.
Vilnius: Aidai, 2001.
Į viršų
PASKUTINIEJI KLAUSIMAI
Šešerios durys mano namuos,
visos iš gero medžio.
Pirmosios pernelyg ilgai
su architektu dėl vietos derėjosi,
jom pritinkančios, todėl uždarytos buvo.
Antrosios šviesai alergiškos,
taigi dieną neatsidaro.
Trečiosios atviros tik sapnuose,
jos barzdotą angelą rodo,
savo pareigą vykdantį.
Ketvirtosios veda į sveiką pasaulį,
jos niekados nenaudojamos.
Penktosios ieško savosios formos
pagal senąjį galimybės mastelį.
Šeštosios yra nematomos.
Jau kažin kiek metų rankom
sienas braukau, galiausiai jas rasti vildamasis.
Aišku, galima būtų,
įtaisyti namuos dar vienas duris,
kaip visi bičiuliai man pataria.
Bet verčiau jau nugriausiu namus,
ir griuvėsiuos angos ieškosiu.
Krüger, Michael. Prieš pat perkūniją: Eilėraščiai.
Vilnius: Aidai, 2001.
Į viršų
APIE PADĖTĮ
Įvertinus, kaip viskas klostosi,
laikas kurti planus
metams ir dar ankstesniems.
Knygą reiks perskaityti,
sumažint užuojautos kvotą.
Nenorime mirti per klaidą,
sakom ir purtome galvas.
Mūsų baimės nesusipratimai,
tas teisybė, sako kiti.
Kas teisybė? Senuos žodynuos
mes ieškom patamsyje,
kokia būtų tikslioji laimės reikšmė.
Krüger, Michael. Prieš pat perkūniją: Eilėraščiai.
Vilnius: Aidai, 2001.
Į viršų
GAMTOS PAVEIKSLAS
Paukštis stovi virš horizonto.
kiškį jis mato, per pievą bėgantį,
laikas neša kudašių.
Pelę nemirtingose piktžolėse.
Mato kiekvieną skruzdę, judriąją
nemigos sumą. Mato paukščius mažesnius,
kurių riksmas pažadina mūrus.
Mato ir mus, dailius ir dvikojus gyvius,
kurie dėl teisybės kamuojasi.
Mato jis, kaip mes prasižiojam.
Nebėra jau jokios kalbos.
Krüger, Michael. Prieš pat perkūniją: Eilėraščiai.
Vilnius: Aidai, 2001.
Į viršų
GROŽIS
Charlesui Simicui
Prie įvažiavimo į garažus toks vienas,
sėdėjęs ant apversto kibiro,
tiesiai šviesiai pasiteiravo manęs
apie grožio sąvoką.
Saulė švietė rimtai
jam į nuvargusį veidą.
Kažką, kas sunkiai
suderinama, buvau
besakąs, bet nutilau,
monetą įbrukdamas
jam į delną, manęs nepaleidusį.
Iš skardinės mes gėrėm alų.
Liepoj virš mūsų skambėjo
kimūs varnų riksmai,
net rimtų mūsų klausimų
vis nenutildomi.
Krüger, Michael. Prieš pat perkūniją: Eilėraščiai.
Vilnius: Aidai, 2001.
Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
