Jaunas, bet itin populiarus šveicarų rašytojas Peteris Stammas gimė 1963 m., gyvena Ciuriche ir Vinterture. Keletą semestrų studijavo anglų filologiją, psichologiją, ekonomikos informatiką ir psichopatologiją. Kurį laiką gyveno Paryžiuje, Niujorke ir Skandinavijoje. Nuo 1990 m. jis – laisvas rašytojas ir žurnalistas. 1998-aisiais pasirodęs jo pirmasis romanas „Agnesė“ („Agnes“) buvo apdovanotas Raurio literatūros premija, Ciuricho kantono ir Ciuricho miesto premijomis.
       Apsakymas „Kiekvieno teisė“ paimtas iš rinkinio „Apšalas“ („Blitzeis“, 1999). Kiekvieno teisė (vok. Jedermannsrecht, šved. Allemannsretten) – toks įstatymas nuo seno galioja Švedijoje. Jis leidžia visiems laisvai naudotis gamtos teikiamomis gėrybėmis (bet, žinoma, ir reikalaujantis ją saugoti).

       Vertėja       

       PETER STAMM
       KIEKVIENO TEISĖ

       And we lie here, our orient peace awaking
       No echo, and no shadow, and no reflection.
       Henry Reed

       Tarp medžių mačiau geltoną Monikos striukę. Stačiau virti vandenį kavai, kai ji mane pašaukė. Miškas čia buvo tankus, ant žemės prikritę šakų, kurios užmynus lūžinėjo. Į priekį broviausi sunkiai, ir jau už kelių metrų mano kelnės ir rankos išsitepliojo samanomis ir dumbliais, kurie viską aptraukė drėgnu sluoksniu.
       – Tyliai, – sukuždėjo Monika, kai priėjau arčiau. Paskui pamačiau, kad ant žemės susirietęs guli Michaelis.
       – Kas jam? – paklausiau, išgirdęs jo sunkų alsavimą.
       – Kai jis mane pamatė, pradėjo bėgti ir tada nugriuvo, – pasakė Monika. Ji atsiklaupė ir švelniai papurtė Michaelį. – Kas atsitiko? Kur Sandra?
       – Aš pamečiau batą, – išstenėjo šis. – Negaliu jo surasti.
       – Kur Sandra? – paklausė Monika.
       – Nuėjo kviesti pagalbos.
       Tiesą sakant, Švedijoje atsidūriau visai atsitiktinai. Monika neseniai išsiskyrė su savo draugu, o kadangi buvo iš anksto užsakiusi žygį kanojomis, paklausė manęs, ar nenoriu važiuoti su ja. Buvau įsimylėjęs Moniką vidurinėje mokykloje, bet ji vieną liūdną naktį pasakė manęs nemylinti. Mes likome draugai, ir aš kurį laiką puoselėjau viltis, kol ji vieną dieną papasakojo turinti mylimąjį. Visa tai vyko prieš ne vienerius metus.
       Su Sandra ir Michaeliu susipažinome traukinyje. Jie abu vilkėjo šviesiai violetines striukes ir kelnes su daugybe kišenių. Sandra papasakojo, esą ji jau keturis kartus buvusi Švedijoje, dirbusi turizmo srityje, ji mylinti šiaurę, ir kartą Geteborge jai buvusi apvogta mašina. Švediškus vietovių pavadinimus ji tarė taip, tarsi mokėtų kalbą. Kai Monika jos apie tai paklausė, ši atsakė, kad ne, deja ne, ji kalbanti tik vokiškai, prancūziškai, itališkai ir, žinoma, angliškai. Ji pasisakė esanti vardu Sandra, o jos vyras – Michaelis.
       – Mano vyras Michaelis, – pristatė ji. – Tai mūsų povestuvinė kelionė.
       Michaelis tylėjo. Regis, jis net nesiklausė ir nebyliai žiūrėjo pro langą į vis nesikeičiantį mišką. Tik kartą, kai netoli bėgių į orą pakilo pilkasis garnys ir keliais sparnų mostais dingo virš medžių, jis ištarė: „Sandra, pažiūrėk“.
       – Kuriam laikui tai mūsų paskutinės atostogos, – tarė Sandra. – Po pusmečio mums gims vaikelis. Ar ne, Michaeli?
       Michaelis buvo vėl nusigręžęs į langą, ir Sandra pakartojo: „Ar ne, Michaeli?“
       – Taip, – atsakė šis pagaliau.
       – Regis, jūs labai sužavėti, – tarė Monika, perdėtai draugiškai šypsodamasi.
       – Tikras stebuklas, – pasakė Sandra, – jausti savyje augantį gyvenimą.
       – Tikrąjį stebuklą patirsi tada, kai tas gyvenimas jau bus iš tavęs išaugęs, - sausai atitarė Monika.
       – O jūs nenorit vaikų? – paklausė Sandra, kreipdamasi į mane.
       – Tai netiktų prie mūsų buto interjero, – skubiai įsiterpė Monika.
       Kempingas buvo vieno miestelio pakrašty, tarp automobilių fabriko ir didelio ežero. Parduotuvėje pirkdami atsargas vėl susitikome Sandrą ir Michaelį. Sandra patarė būtinai nusipirkti priemonę nuo uodų, esą švediškus uodus galima atbaidyti tik švediškomis priemonėmis.
       – Have you vino, – paklausė viena austrė prieš mus prie kasos. Pardavėja papurtė galvą, ir Sandra turistei paaiškino švedų alkoholio įstatymą.
       – Nekenčiu šitos moteriškės, – sušnibždėjo Monika man į ausį. Kai vakare nuėjom į piceriją prie kempingo, pamatėme Sandrą ir Michaelį prie savo palapinės kramtančius ir gaminančius valgį.
       – Mes pasidarėm tikras nuotykių atostogas, – sušuko Sandra. – Maistas picerijoje vis tiek nekoks. Ir dar brangus.
       Michaelis tylėjo. Picos iš tikrųjų buvo nelabai skanios ir pernelyg brangios. Bet valgant Monika visą laiką mėgdžiojo Sandrą, ir mes linksmai praleidome vakarą.
       – Su tavim galiu pasijuokti linksmiau nei su Štefanu, – tarė ji.
       – Ar todėl jūs išsiskyrėt?
       – Ne, – atsakė Monika. – Jis norėjo vaiko.
       – O tu?
       – Jis jo norėjo tik iš baimės. Nes visi jo draugai turi vaikų. Ir dar tikriausiai todėl, kad bijojo, jog taip viskas tęsis toliau. Ir kad jis vienas pasens. Ir taip toliau. Taip jis sakė.
       – O tu? – paklausiau dar kartą.
       – Galiausiai vis vien lieki vienas, – tarė Monika.
       – Ar nenori vaikų?
       – Ne. Norėčiau ištverti būti viena. Dėl manęs net viena pasenti.
       Monika pasakė, esą mieliausiai į žygį kanojomis būtų ėjusi viena. Bet paskui ji perskaičiusi, kad keliose vietose valtį reikia nešti per sausumą. O to ji nebūtų sugebėjusi. Todėl pasikvietusi mane.
       – Tai aš čia tik nešikas?
       – Ne. Tu žinai, ką man reiški. Tu mano seniausias draugas. Tai daugiau, nei geriausias meilužis.
       Kai vėlai vakare ėjome pro Sandros ir Michaelio palapinę, jų jau nebebuvo matyti. Bet išgirdome viduje aimanuojančią Sandrą: „Padaryk man! Taip! Gerai taip“.
       Monika garsiai sukosėjo ir pakeitusi balsą suriko kažką, jos manymu, švediškai. Garsai tučtuojau nutilo.
       – Einu į dušą, – pasakė Monika, kai priėjom savo palapinę. – Paskutinis dušas prieš autostradą.
       Kai ji grįžo, aš jau gulėjau miegmaišyje.
       – Nusisuk, – paliepė. Ji nusirengė, ir iškart pasklido šviežias muilo kvapas. Ji išjungė kišeninį žibintuvėlį. Tylėdami gulėjom vienas šalia kito. Tada Monika paklausė:
       – Ar tu irgi šauki per visą apylinkę, kai miegi su moterim?
       – Ne, – atsakiau.
       – Labai gerai, – tarė Monika. – Labanakt.
       Kai kitą rytą atėjome į valčių nuomą, Michaelis ir Sandra jau buvo ten. Sandra kalbėjo apie Kiekvieno teisę. Kiekvienas čia turįs teisę būti miške ir prie upių, galįs rinkti grybus ir medžių šakas savo poreikiams. Ji sakė, esą miške galima gyventi. Kaip žvėrys, visai laisvai ir be pinigų. Maitintis šaknimis ir uogomis, tuo, ką duodąs miškas. Gamtos vaisiais, sakė ji.
       – Badas, šaltis ir ligos, – tarė Monika, – štai kas yra gamtos vaisiai.
       Michaelis nebylus stovėjo šalia. Tada atėjo valčių nuomos darbuotojas, mes pakrovėm kanojas į seną autobusą ir išvažiavome į mūsų žygio pradžios vietą. Kelias vedė vis giliau į mišką. Mūsų vairuotojas važiavo greitai ir kartais staigiai pasukdavo vairą, norėdamas išvengti žvyrkelio duobės. Po to nusijuokdavo. Sandra dabar buvo labai tyli, tik kartą pratarė: „Man nebūna bloga. Tai tik valios klausimas“.
       Sandra su Michaeliu savo valtį startui paruošė per kelias minutes. Jie jau irklavo tolyn, tuo tarpu vairuotojas mums dar tik aiškino, kaip naudotis spiritine virykle, ir mokė rišti svarbiausius jūreiviškus mazgus. Mes visada turėtume vilkėti gelbėjimosi liemenes ir pririšti savo mantą, pasakė jis, tam atvejui, jei valtis apvirstų. Paskui, dar prieš atsiduriant ir mūsų kanojai vandeny, jis apsuko automobilį ir dingo miške.
       Jau po poros valandų buvau nusiplūkęs nuo neįprastų judesių, nuo karštos vidudienio saulės ir dar nuo ilgos vakarykštės kelionės. Bet aš nieko nesakiau ir tylėdamas irklavau toliau. Paskui skausmą rankose pamiršau, mano irklų mostai tapo ritmiškesni, ramesni, ir mes greičiau judėjome į priekį. Mane apėmė toks jausmas, tarsi kūnas atsiskyrė nuo galvos ir savo darbą atlieka automatiškai.
       Paskui staiga sutemo, ir mes nustebome, kad saulė kybo vis dar aukštai. Vienuoliktą valandą nakties čia dar galima lauke skaityti laikraštį, sakė Sandra traukiny, tačiau kai pagaliau radom stovyklavietę, tik pasistatėm palapinę ir išsivirėm vakarienę.
       – Jei galėčiau, apskritai nesustočiau, – tarė Monika, – tik plaukčiau upe dieną naktį.
       – Būtų dar puikiau, jei nežinotume, kur plaukiame, – tariau aš.
       – Žmogus niekad nežino, kur plaukia, – atsakė Monika.
       Kitos dienos buvo panašios viena į kitą. Mes vėlai keldavomės, virdavom kavą, išplaukdavom. Kartais maudydavomės upėje arba šiltomis vidudienio valandomis gulėdavome žolėje. Vieną saulėtą popietę prisišvartavome mažytėje salelėje vidury ežero. Kažko užvalgėm. Paskui norėjau paskaityti, bet veikiai mane apėmė miegas. Apsisukau ant nugaros ir užmerkiau akis. Saulė švietė skaisčiai, ir man regėjosi spalvotos spiralės, oranžiniai ir šviesiai žali ornamentai, besisukantys ratu. Užmigau.
       Kai vėl atmerkiau akis, dangus virš manęs buvo beveik juodas. Burna buvo išdžiūvusi, o kūnas šiltas ir sunkus. Atsigauti jam sekėsi labai lėtai. Nerangiai pasiverčiau ant šono. Monikos nebuvo, aš atsikėliau ir nuėjau per pievelę į tą vietą, kur buvome pririšę kanoją. Žolėje gulėjo Monikos drabužiai. Pažvelgiau į ežerą ir pamačiau ją tolėliau vandeny.
       – Ateik ir tu, – sušuko ji ir ėmė plaukti link manęs, – čia nuostabu.
       – Skamba kaip kine, – atsakiau. – Čia nuostabu. Taip sako tik žmonės kine.
       – Čia tikrai nuostabu.
       – Prisipažink, tu nemoki to apsakyti.
       – Taip, – tarė ji, – nemoku apsakyti. Ar tai kvaila? Bet taip yra.
       Ji išlipo iš vandens. Dar niekad nebuvau matęs jos tokios nuogos. Jos šlapi plaukai buvo prigludę prie galvos, o iš maudymosi kostiumėlio lašėjo vanduo.
       – Ar žinai, kad kadaise buvau nemirtingai tave įsimylėjęs? – paklausiau. – Tu sudaužei man širdį. Anuomet aš tikėjau, kad esi mano gyvenimo moteris.
       – Kada? – paklausė Monika ir išpurtė vandenį iš savo plaukų.
       – Kai man pasakei, kad nemyli manęs.
       – Ar aš taip sakiau? – staiga ji ėmė juoktis, – kad būtum matęs savo veidą. Dabar prisimenu. Tai buvo po klasės išvykos. Aš buvau įsimylėjusi Leo, bet jis manęs – ne.
       – O kada tu, tiesą sakant, pirmą kartą miegojai su vyru? – paklausiau. Atsisėdau žolėje ir žiūrėjau į ją. Monika atsuko man nugarą ir nusivilko maudymosi kostiumėlį. Paskui nusišluostė frotiniu rankšluosčiu ir apsirengė.
       – Septyniolikos, – pasakė ji ir atsigręžė į mane, – su vienu mano brolio draugu. Jis buvo daug vyresnis. Dešimčia metų ar panašiai. Jūs visi anuomet buvot tokie vaikiški su savo nemirtinga meile, pokalbiais apie dievą ir gyvenimo prasmę. Aš paprasčiausiai norėjau sužinoti, kaip tai yra.
       – Aš juk irgi nieko kito nenorėjau.
       – Nesąmonė, – pasakė Monika, – tu buvai įsimylėjęs.
       Dabar mes plaukėm per beveik vien miškuotas apylinkes, bet pradėjom įdėmiau dairytis ir pamatėm, kad kraštovaizdis visur buvo vis kitoks, kaip ir spalvos, ir vanduo. Vanduo buvo juodas arba mėlynas, arba tamsiai žalias, ir kartais mūsų kanoja slydo per vandens lelijų laukus arba žemus meldus. Kai pakildavo vėjas, plaukdavom arčiau kranto. Vakarais skaičiuodavom dienas ir žemėlapyje matuodavom įveiktą kelią. Laiko pojūtį mes veikiai praradom.
       Jau kelias dienas nebuvom sutikę žmogaus, kai kartą ant kranto pastebėjom kanoją. Tada pamatėm Sandrą ir Michaelį, nuogus gulinčius žolėje. Tikėjausi, kad jie mūsų nepamatys, bet jie mus, regis, išgirdo ir pakėlė galvas. Jie nepamojavo, o mes irgi apsimetėm jų nepastebėję.
       – Jie čia guli kaip gyvūnai, – tarė Monika. – Man nuolat atrodo, kad ji kažką nori įrodyti.
       – Nes ji laukiasi vaiko?
       – Niekai, – pasakė Monika. – Ar tau niekad nekrito į akis, kad dažnai jau iš vaikų matyti, kad jie bus tokie patys idiotai kaip ir jų tėvai? Jau iš visai mažų vaikų?
       Pamaniau, kad aš nebūčiau labai prieš gulėti nuogas su Monika žolėje, ir pasakiau tai garsiai.
       – Kaip gyvūnai, – atsakė Monika. – Aš taip negaliu. Bijočiau.
       – Čia nieko nėra.
       – Būtent todėl. Juk turi būti skirtumas.
       – Aš turėjau omeny, kad mes jau taip seniai pažįstami, – tariau. – Aš prieš tave nesigėdyčiau.
       – Aš visada norėjau būti kitokia nei mano tėvai. Nors man jie patinka. Bet aš nenoriu būti tik paprasta kopija. Juk būtų baisu, jei viskas taip tęstųsi toliau.
       Ji sudvejojo. Tada juokdamasi pasakė:
       – O ko gi tau gėdytis?
       Kai po kurio laiko pažiūrėjau sau už nugaros, pamačiau, kad Sandra ir Michaelis sėdi savo kanojoje ir seka paskui mus. Jie irklavo greitai, ir kai netrukus nesisveikindami praplaukė pro šalį, girdėjau juos smarkiai šnopuojant. Dabar jie vilkėjo maudymosi kostiumėlius ir marškinėlius. Aš irgi automatiškai pradėjau irtis greičiau, bet Monika pasakė: „Nekreipk į juos dėmesio. Neturiu jokio noro lenktyniauti“.
       – Bet aš nenoriu, kad kas nors būtų man priekyje, – tariau aš. – Manai, kad jie pastebėjo, jog tai tu riktelėjai kempinge?
       – Man vis vien, – tarė Monika, – tie triušiai.
       Kitą popietę vėl maudėmės. Vanduo buvo šaltas, ir mes greitai grįžome į krantą.
       – Jie čia irgi buvo, – pasakė Monika ir pakėlė smėlyje gulintį popierėlį nuo šokolado, – kiaulės.
       – Čia galėjo būti bet kas.
       – Tikriausiai jis ją čia patvarkė.
       – Tave tai tiesiog apsėdo. Palik juos ramybėj. Jei jiems taip patinka.
       – Jie viską gadina, – pasakė Monika. Ji suglamžė popierių ir numetė į krūmus. - Kaip tu iškenti, tiesą sakant? Juk tu ne vienuolis. Kiek jau laiko tu vienas?
       – Pusę metų … aštuonis mėnesius. Kaip aš ką ištveriu?
       – Juk keista. Tai gražu, nieko nekainuoja, ir tai galima daryti visur. O vis dėlto…
       – Na, nežinau … visur…
       – Iš principo, – kalbėjo Monika. – Kokia buvo pati beprotiškiausia vieta, kurioje mylėjaisi su moterim?
       Savo rankšluosčius padžiovėme ant medžio ir atsigulėme žolėje ant kranto. Monika pasisuko į mane, pažvelgė ir nusišypsojo.
       – Anuomet aš tavęs negerbiau, – pasakė ji tada. – Tu man patikai. Bet jei vyrui nejaučiu pagarbos…
       – O dabar? – paklausiau.
       Ėmė kauptis debesys, ir kai jie uždengė saulę, staigiai atšalo. Mes susirinkome daiktus ir išplaukėme. Vėjas pūtė gūsiais, bet vanduo buvo beveik ramus, labai tamsus ir lyg čiulpdamas plakė plonus aliumininius valties šonus. Kai kuriose vietose jis sūkuriavo tarsi virš bedugnės. Paskui sužaibavo, mes skaičiavom sekundes iki perkūno ir supratom, kad audra labai arti. Prisiminiau savo vaikystę, kaip pirtininkas varydavo mus iš vandens, kai užeidavo audra. Staiga ant kranto, tiesiai prieš mus, išniro prieplaukėlė, kokios šen bei ten stovėjo vandeny žygeiviams kanojomis. Kai prisišvartavom, bangos jau kilo aukštai, ir tada prapliupo lietus. Valtį užtraukėme ant kranto, pridengėm brezentu ir nubėgom po stogu.
       – Kaip manai, kur aniedu dabar yra? – paklausiau.
       – Neįsivaizduoju, – atsakė Monika. – Dėl manęs tai tegu juos nors žaibas nutrenkia.
       Lijo. Prieplaukoje prasėdėjom kelias valandas. Monika atsirėmė į mane, ir aš apglėbiau ją ranka. Paskui užmigom. Vėliau iš kanojos atsinešėm spiritinę viryklę, išsivirėm kavos ir surūkėm paskutines mano cigaretes.
       – Ką darysim, jei lietus nesibaigs? – paklausiau.
       – Jis visada kada nors baigiasi, – atsakė Monika.
       Pasidarė šalta, per stiprų lietų vos įžvelgėm kitą krantą. Atrodė, tarsi sėdim kambary su sienom iš vandens. Paskui lietus aprimo, ir dar kartą žemai išniro saulė. Nuplaukėm toliau. Upė netrukus susiaurėjo, o srovė sustiprėjo. Praplaukėm po vienišu tiltu, nuo kurio lašėjo vanduo. Kai kuriose vietose upėje plūduriavo išvirtę medžiai, ir mums teko sunkiai pro juos brautis. Tą vakarą vos radom stovyklavietę. Kai pagaliau sustojom, virš vandens jau kilo rūkas. Pabandėm užkurti laužą. Nepavyko.
       Kitą rytą švietė saulė, bet vidudienį vėl ėmė lyti. Žvejys, kurį sutikome apeidami nedidelę užtvanką, sakė, kad oras toks ir bus. Ir iš tikrųjų lijo visą dieną ir dar net vakare, kai statėme palapinę. Viskas buvo šlapia, tad šįkart nieko nevirėm, tik suvalgėm duonos traškučių su šaltu kumpiu ir saldžiomis garstyčiomis.
       Tą naktį ilgai negalėjau užmigti, bet dėl to nesijaudinau. Klausiausi į įtemptą palapinės stogą barbenančio lietaus ir galvojau apie laikus, kai buvau įsimylėjęs Moniką, ir apie tai, kas įvyko po to. Lijo kiaurą naktį, kitą rytą ir beveik visą dieną. Kai lietus pagaliau liovėsi, mums tai jau seniai neberūpėjo.
       Vanduo dabar buvo patvinęs ir drumzlinas nuo išplautos žemės. Upė buvo siaura ir taip srauniai tekėjo, kad girdėjom šniokščiantį vandenį ir irklais naudojomės tik tam, kad niekur neatsitrenktume. Kai pasukom upės vingiu, pamatėm krante gulinčią kanoją, šalia – kuprines, čiužinius ir du miegmaišius. Kanoja buvo stipriai įlenkta.
       – Man atrodo, jie apsivertė, – pasakė Monika. – Manau, kad čia tie triušiai. Ar pažiūrim?
       – Nori? – paklausiau.
       – Galbūt jiems reikia pagalbos, – atsakė ji. – Tai pilietinė pareiga.
       Leidomės srovės plukdomi pro tą vietą, tada apsukom valtį ir prieš srovę priplaukėm prie kranto.
       – Ei! – sušuko Monika. – Michaeli, Sandra, ar jūs čia?
       Nieko nebuvo girdėti. Monika pasakė, kad einanti apsidairyti ir kad aš išvirčiau kavos. Netrukus ji rado Michaelį ir pašaukė mane.
       – Sandra nuėjo kviesti pagalbos, – pasakė Michaelis, – į mišką.
       Mes padėjom jam atsistoti. Trise negalėjom praeiti tarp medžių, tačiau Michaelis nebuvo toks silpnas, kaip iš pradžių manėm. Jis galėjo eiti be mūsų paramos, bet šlubavo ir neryžtingai statė savo basą pėdą ant žemės. Kai grįžom prie upės, vanduo kavai jau virė. Turėjom tik du puodelius. Mes su Monika pasidalinom vienu, kitą davėm Michaeliui. Po kelių gurkšnių jis pradėjo pasakoti.
       – Upėje buvo rąstas. Ten, priekyje. Mes per greitai plaukėme vingiu ir nesuspėjom išsisukti.
       Esą jie atsitrenkę į medį, kanoja pakrypusi skersai, apsivertusi ir bematant prisipildžiusi vandens. Jie iššokę iš valties, kalbėjo Michaelis, upė ten negili, bet visa manta įkritusi į vandenį. Maisto produktai prapuolę, spiritinė viryklė ir irklai taip pat. Jiems pavykę išgelbėti tik porą daiktų, plūduriuojančių paviršiuje.
       Monika paklausė, ar jis norįs valgyti. Jis atsakė nesąs alkanas. Kai išpakavom savo daiktus, jis vis dėlto valgė su mumis. Paskui nusprendėm dar galiuką paplaukti ir paieškoti, kur būtų daugiau vietos pasistatyti palapinei. Tačiau Michaelis griežtai atsisakė dar kartą lipti į valtį.
       – Kaip kitaip iš čia išsikraustysi, jei ne valtim? – paklausė Monika. Pasižiūrėjau į žemėlapį. Artimiausias kelias buvo maždaug už penkių kilometrų. Nuo ten buvo mažiausiai dešimt kilometrų iki artimiausios gyvenvietės.
       – Kada Sandra išėjo? – paklausiau.
       – Vakar, – atsakė Michaelis, – ne, šįryt. Naktį.
       – Miške mes pasiklystume, – tarė Monika, – o upėje yra tik vienas kelias.
       Vietos palapinėje trūko. Michaelis atsigulė kojomis į viršų šalia Monikos ir manęs. Paskolinau jam porą kojinių. Jo miegmaišis buvo drėgnas, ir visoje palapinėje atsidavė puvėsiais. Michaelis tučtuojau užmigo ir pradėjo alsuoti lygiai ir sunkiai.
       – Man atrodo, jam grybelis ar panašiai. Normalios kojos taip nedvokia, – sušnibždėjo Monika man į ausį.
       – Čia miegmaišis taip dvokia, – sukuždėjau.
       Tada Monika tyliai susijuokė ir pamėgdžiojo: „Padaryk man, taip, taip“.
       – Tyliau. Jis tave girdi.
       Ji atidarė mano miegmaišio užtrauktuką ir įkišo rankas.
       – Aš tik noriu susišildyti rankas, – pasakė ji.
       – Jos juk ledinės.
       – Tai tikrai trūkumas, kai esi viena.
       Tą naktį miegojau blogai. Kai rytą pabudau, Michaelio palapinėje nebuvo. Girdėjau, kaip jis vaikštinėja lauke. Mano miegmaišis buvo drėgnas, ir aš šalau.
       – Ar jau nemiegi? – paklausė Monika šalia.
       – Ne, – atsakiau. – Ką jis daro?
       – Ką tu darai? – suriko Monika.
       – Ieškau savo bato, – atsišaukė Michaelis.
       Iššliaužėm iš palapinės. Oras buvo kiek pasitaisęs. Dangus buvo vis dar debesuotas, bet nebelijo. Tarp medžių ir virš upės sklido lengvas rūkas. Ore tvyrojo sutrūnijusio medžio kvapas. Užviriau vandens.
       – Mūsų paskutinė kava, – tariau. – Mums liko tik pieno milteliai.
       – Ir dar grybai ir šaknys, – pridūrė Monika. – Nuo dabar galioja Kiekvieno teisė.
       Michaelis tylėjo.
       – Mes turėtume plaukti, kol vėl nepradėjo lyti, – pasiūlė Monika.
       – Aš nebelipsiu į jokią kanoją, – užprotestavo Michaelis.
       – Nebūk vaikas, – tarė Monika.
       Jis atsistojo ir dingo miške. Kai sušukom jam iš paskos, kad grįžtų, jis atsišaukė pirmiau turįs rasti savo batą. Jis tiksliai žinąs, kur jį pametęs. Mes susidėjome daiktus, Sandros bei Michaelio mantą irgi sukrovėme į savo valtį. Jų kanoją virve pririšome prie savosios. Kai buvom susiruošę, vėl pašaukėm Michaelį. Jis neatsiliepė, bet mes girdėjome jį netoliese vaikščiojant pomiškiu.
       – Jei dabar neišplauksime, tai šiandien nebespėsime, – tarė Monika. – Eime, parsivesim jį.
       Nusekėm į mišką paskui Michaelį. Kai priartėdavom, jis eidavo toliau, o jei paspartindavom žingsnį, jis irgi imdavo skubėti.
       – Užteks, – suriko Monika. – Tuojau pat sustok.
       – Turime palaukti Sandros, – atsiliepė jis. Bet jis bent jau sustojo. Kai priėjome, jis pakartojo: – Turime palaukti Sandros.
       – Kodėl jūs paprasčiausiai nepalaukėt mūsų? – tariau. – Juk žinojot, kad mes netoli už jūsų.
       – Sandra manė, kad jūs nesustotumėt, – pasakė Michaelis, – nes mes jus aplenkėm. Kad jūs ant mūsų pykstat. Ir todėl, kad ji nebuvo pririšusi kuprinių. Ji sakė, kad jūs iš mūsų šaipytumėtės.
       – Gal tu trenktas? – tarė Monika. – Juk čia ne varžybos. Šita avis.
       Michaelis pritūpė.
       – Mano batas turėtų būti visai čia pat, – pasakė jis verksmingu balsu.
       – Šiknoj tavo batas, – atrėžė Monika. Dar niekad nebuvau matęs jos tokios įsiutusios. Išgirdau vėl krentantį lietų, bet jis dar neprasiskverbė pro medžių lapus iki mūsų. – Dabar plauksime toliau. Ir tu plauksi su mumis. Galime jai palikti žinutę.
       – O mano batas?
       – Gal tau kojų grybelis, ar ką, – užriko Monika. – Mes visą naktį nemiegojom per tavo smirdinčias kojas. O dabar einam.
       Michaelis įbaugintas tylėjo ir nusekė paskui mus. Monika ant lapo popieriaus parašė trumpą žinutę, įkišo į polietileninį maišelį ir pririšo akių aukštyje prie medžio. Ji atrodė nurimusi.
       – Čia ne žaidimas, – pasakė ji Michaeliui. – Tokiame miške gali žūti. Kaip žvėris.
       Mūsų valtis gerokai nusėdo. Gabalą kelio upė siaurais vingiais raitėsi per mišką, paskui praplatėjo, ir pasidarė lengviau judėti į priekį. Apie vidudienį trumpam pro debesis išniro saulė. Tačiau visur nuo medžių lašėjo vanduo, o kanojoje dvokė mūsų šlapi daiktai. Kartą tarp vieno medžio, plūduriuojančio vandeny, šakų pamatėme skrybėlę, ir Michaelis tarė:
       – Čia mano skrybėlė.
       Monika ir aš nieko nepasakėme, ir nors nebūtų buvę sunku skrybėlę paimti, mes praplaukėm pro šalį. Srovė vis silpo. Mūsų kelias dabar vedė pro aukštus meldus, ir galiausiai įplaukėme į didelį ežerą. Kito kranto per garus nebuvo matyti. Monika pasižiūrėjo į žemėlapį.
       – Kempingas yra maždaug per dešimt kilometrų nuo čia rytiniame krante, – tarė. – Jei ir toliau taip irkluosime, turėtume iki vakaro nuplaukti.
       Į mus pūtė priešinis vėjas, mus stabdė ir prikabinta kanoja. Michaelis tylėdamas sėdėjo valties vidury. Kartą jam pasakiau, kad pavaduotų Moniką. Bet jis taip negrabiai elgėsi su irklu, kad ji veikiai pati ištraukė jį jam iš rankos. Vėjas sustiprėjo, ir bangos beveik vertėsi per valties kraštą. Mes vos judėjome į priekį.
       – Kai lijo, bent jau nebuvo vėjo, – tariau.
       – Tik dabar neištižk, – atsakė Monika.
       Daugiau nesikalbėjom. Krantai buvo apaugę meldais ir visur atrodė vienodai. Kartą įsukom į meldus ir užkandom duonos traškučių su kumpiu. Paskui nuirklavom toliau. Buvo po septintos, kai pagaliau pasiekėm kempingą. Ant kranto stovėjo vyriškis, kuris padėjo mums užtraukti valtis į sausumą.
       Michaelis dingo, vos tik išlipom. Mes su Monika išvalėme savo kanoją. Kai nunešėm ją į valčių pašiūrę, pamatėm Michaelį ir Sandrą stipriai apsikabinusius ir einančius per kempingą. Į mūsų pusę jie nežiūrėjo. Savo palapinę pastatėme netoli kranto, vidury gyvenamųjų priekabų.
       Michaelį vėl pamačiau duše. Jis avėjo plastmasinius sandalus ir skutosi. Jis pasisveikino su manim vos girdimai.
       – Aš maniau, kad Sandra keliauja su gelbėjimo komanda, – tariau.
       – Ji būtų mane pasiėmusi, – atsakė šis.
       Kai grįžau į palapinę, Monikos dar nebuvo. Ant vienos virvės kabėjo kojinės, kurias buvau paskolinęs Michaeliui. Išmečiau jas į artimiausią šiukšlių dėžę. Monika atsinešė butelį portugališko vyno, kurio gavo nežinia kur.
       – Aš sutikau Sandrą, duše, – tarė ji. – Jai išmuštas vienas dantis. Priekinis, per vidurį. Ji nepasakė nė žodžio.
       Išsivirėm ryžių, suvalgėm skardinę tuno ir užsigėrėm vynu. Paskui, jau beveik sutemus, dar kartą nuėjom prie ežero. Atsisėdom ant liepto.
       – Ar manai, kad ji būtų jį taip paprastai ten miške palikusi? – paklausė Monika.
       – Nežinau, – atsakiau. – Galbūt dėl bato.
       – O dantis?
       Iš lauko restorano sklido tyli muzika, o iš vieno vagonėlio – televizoriaus garsas. Šiaip buvo tylu.
       – Tiesą sakant, keista, – tariau, – uodų visai nebuvo.
       Monika prisitraukė kojas ir padėjo galvą ant kelių. Ilgai žiūrėjo į ežerą. Paskui pasuko galvą, pažvelgė į mane ir pasakė:
       – Visada kas nors atsitinka tada, kai mažiausiai to tikiesi.
       – Nemanau, kad mums taip būtų galėję atsitikti.
       – Kas žino, – tarė Monika ir nusišypsojo. – Tiesą sakant, visai mielai su tavim pasimylėčiau. Bet jei tik prižadėsi vėl manęs neįsimylėti.

       Iš vokiečių kalbos vertė JURGITA MIKUTYTĖ

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt