Ryszard Kapuściński
Ištraukos iš knygos "Juodmedis"

Juodieji nakties kristalai
Pasala
Eritrėjos scenos

Į viršų

Juodieji nakties kristalai

       Kelio gale matyti riedantis už horizonto saulės rutulys. Netrukus, kai jis nustos mus akinti ir pradings, ateis naktis ir liksime vieni su tamsa. Akies kampu pastebiu, kad "tojotą" vairuojantis Sebuja ima nervintis. Afrikoje vairuotojai vengia keliauti naktį - naktis juos baugina. Jie taip bijo nakties, kad dažnai atsisako važiuoti saulei nusileidus. Yra tekę juos stebėti, kai nepaisant nieko turėdavo važiuoti naktį. Užuot žiūrėję priešais save, jie imdavo nervingai dairytis į šonus. Jų veidai įsitempdavo ir įgydavo aštrių bruožų. Ant skruostų pasirodydavo prakaito lašai. Nors keliai paprastai išdaužyti, pilni duobių ir įgriuvų, vairuotojai, užuot lėtinę, didindavo greitį, lėkdavo kaip sprandą nutrūkę, kad tik pasiektų vietas, kur esama žmonių, kur girdėti šurmulys ir spindi šviesos. Važiuodami naktį, nei iš šio nei iš to puldavo į paniką, blaškydavosi, gūždavosi už vairo, tarsi kas nors šaudytų į mašiną.
       -Kuna nini?- klausiu (suachilių kalba: ar atsitiko kas nors bloga?). Niekada neatsakydavo, tik toliau spausdavo dulkių debesyse savo žvangančiu kledaru.
       -Hatari?- klausdavau po kurio laiko (koks nors pavojus?). Toliau tylėdavo, nekreipdavo dėmesio.
       Kažko bijodavo, kovodavo su kažkokiu demonu, kurio aš nematau ir nepažįstu. Man ši tamsa turi apibrėžtus ir paprastus bruožus: ji niūri, beveik juoda, tvanki, be vėjo ir, jei sustotume ir Sebuja išjungtų variklį, pilna tylos.
       Bet esu įsitikinęs, kad, Sebujos nuomone, apie tamsą aš iš tiesų neišmanau nieko. Pirmiausia, nežinau, kad naktis ir diena - tai dvi skirtingos realybės, du pasauliai. Dieną žmogus dar gali kažkaip susitvarkyti su aplinka, gali gyventi ir išlikti, netgi gyventi ramiai, o naktis jį daro beginklį, atiduoda priešų malonei, savo tamsoje slepia jėgas, kurios tyko jo gyvybės. Todėl baimė, kuri dienomis paslėpta ir prislopinta snaudžia žmogaus širdyje, naktį virsta tikru siaubu, neganda, persekiojančia jį ir neduodančia ramybės. Kaip svarbu tuomet būti būryje! Kitų buvimas atneša palengvėjimą, nuramina nervus, slopina įtampą.

Į viršų

Pasala

      Ryte, dar prie mums pajudant toliau, atvyko du olandai misionieriai - Albertas ir Johanas. Išvargę, nusėti dulkių, jie vis dėlto norėjo atsidurti Sorotyje, kad "pamatytų žmones iš didžiojo pasaulio": jiems, gyvenantiems šiose dykynėse jau daugiau kaip dešimt metų, Kampala jau buvo virtusi didžiuoju pasauliu. Į Europą jie nevažinėjo, nenorėjo palikti bažnyčios ir misijos pastatų (gyveno kažkur prie Sudano sienos). Bijojo, kad sugrįžę rastų tik plikas apdegusias sienas. Teritorija, kurioje jie dirbo - tai vasarą sausa, o lietaus laikotarpiu žalia plati karšta savana, didžiulė šiaurės rytų Ugandos provincija, kurioje gyvena daugelį antropologų žavinti karamadžongų tauta. Kampalos gyventojai kalba apie savo brolius iš Karamadžongo (tai kartu ir vietovardis, ir tautos bei asmens vardas) su priešiškumu ir gėda. Karamadžongai vaikšto nuogi; jie laikosi šio papročio, įsitikinę, kad žmogaus kūnas yra gražus (jie iš tiesų yra puikiai sudėti, aukšti ir liekni žmonės). Bet šis jų priešiškumas rūbams turi ir kitą pagrindą: visi europiečiai, kurie juos pasiekdavo, netrukus imdavo sirgti ir mirdavo. Karamadžongai padarė išvadą, kad, vadinasi, rūbai sukelia ligas, kad rengtis - tai tas pats, kas pasmerkti save mirčiai (o savižudybė jų religijoje yra pati baisiausia nuodėmė, kokią tik galima įsivaizduoti). Taigi, karamadžongai visada paniškai bijojo rūbų. Aminas¹, kuris manė, kad vaikščiojimas nuogiems daro afrikiečiams gėdą, išleido dekretą, verčiantį dėvėti rūbus, o karamadžongus, pagautus vaikščiojant nuogus, jo kariuomenė sušaudydavo vietoje. Įbauginti karamadžongai kur tik galėjo susirasdavo kas medžiagos gabalą, kas marškinius ar kelnes, darėsi apjuostes ir nešiojosi su savimi. Sužinoję, kad kažkur netoliese važiuoja kareiviai ar sukinėjasi koks valdžios agentas, apsisiausdavo kuriam laikui, kad paskui galėtų su palengvėjimu vėl nusirengti.
      Karamadžongai augina karves ir maitinasi daugiausia jų pienu. Būdami giminingi itesams, jie taip pat laiko karves pačiu didžiausiu turtu ir mistiškomis esybėmis. Tiki, kad Dievas jiems davė viso pasaulio karves ir kad jų istorinė misija yra tas karves atgauti. Tam tikslui jie nuolat rengia žygius prieš kaimynines tautas. Šie antpuoliai (angliškai vadinami cattle-raiding) - tai kartu ir plėšikų žygiai, ir patriotinė misija ir religinė apeiga. Kad įgytų vyro statusą, kiekvienas jaunuolis privalo sudalyvauti cattle-raiding'e. Šie žygiai - tai pagrindinė giminių legendų, pasakojimų, mitų tema. Jie turi savo herojus, savo istoriją ir mistiką.
      Kunigas Albertas pasakoja, kaip atrodo toks žygis. Karamadžongai eina vorelėmis, lygiu žingsniu, darnia greta. Keliauja gerai žinomais karo takais. Kiekviename būryje būna du-trys šimtai žmonių. Dainuoja dainas arba ritmingai garsiai šūkauja. Tuo metu jų žvalgyba jau būna atradusi, kur ganosi kitai tautai priklausančios karvių bandos. Žygio tikslas - pagrobti šias bandas. Kai karamadžongai atvyksta į reikiamą vietą, prasideda mūšis. Karamadžongai yra gerai išmankštinti bebaimiai kariai, todėl paprastai laimi ir išsivaro savo grobį.
      - Seniau, sako kunigas Albertas, šios kolonos būdavo ginkluotos kuokomis ir lankais. Susidūrimuose žūdavo po kelis žmones, likusieji pasiduodavo arba pasprukdavo. O kas dabar? Tai vis tos pačios nuogų vyrų kolonos, tik jau iki dantų apsiginklavusios automatais. Iš karto ima šaudyti, išskerdžia aplinkinius gyventojus, granatomis griauna jų kaimus, sėja mirtį. Tradiciniai genčių konfliktai, tie patys nuo amžių, tebesitęsia, tik šiandien jie nusineša nepalyginamai daugiau aukų. -Iš šių laikų civilizacijos - baigia jis - čia nėra nieko: nei elektros šviesos, nei telefonų, nei televizorių. Visa, kas čia atėjo - tai automatiniai ginklai.
      Klausinėju misionierių, kaip atrodo jų darbas, kokios jų problemos.
      -Tai labai sudėtinga teritorija - pripažįsta kunigas Johanas. - Tie žmonės klausinėja mūsų, kiek dievų yra mūsų religijoje ir ar turime kokį nors karvių dievą. Aiškiname jiems, kad Dievas yra tik vienas. Jie nusivilia. Sako, mūsų religija geresnė, turime konkretų dievą, kuris globoja karves. Juk karvės - tai svarbiausia!

      Pajudėjome į šiaurę prieš pusiaudienį. Mūsų mašina buvo paskutinioji kolonoje, bet dar nebuvome toli nuvažiavę, kai išgirdome sprogimą, šūvius, o paskui bauginančius riksmus. Važiavome siauru, duobėtu laterito keliu, nusidriekusiu tarp dviejų tankios dviejų metrų aukščio drambliažolės sienų.
      Matyti, kad pakliuvome į pasalą.
      Sėdėjome susirietę automobilyje, nežinodami kaip elgtis. Likti viduje? Iššokti?
      Pasala - tai dažniausiai Afrikoje naudojama kovos forma. Tiems, kas ją rengia, ji teikia daug privalumų. Tykantieji pirmiausia naudojasi netikėtumo momentu: keliu važiuojantys žmonės nepajėgūs visą laiką išlikti dėmesingi ir pasiruošę, šiame klimate, šiuose keliuose žmonės greitai pavargsta ir apsnūsta. Antra, užpuolikai nėra matomi nuo kelio, todėl lieka saugūs. Trečia, surengta pasala ne tik padeda įveikti priešą, ji atneša ir vertingo materialinio grobio - automobilių, mundurų, maisto, ginklų. Pasalų taktika taip pat paranki tiems, kuriems karštis, alkis ir troškulys (nuolatinė maištininkų ir kareivių gyvenimo būsena) apsunkina tolimus žygius ir greitą persigrupavim¹. O čia ginkluotų žmonių grupė gali užimti tankmėje patogią vėsią vietą ir ramiai tūnoti kol auka pati įpuls į rankas.
      Naudojamos dvi skirtingos antpuolio taktikos - pirmoji angliškai vadinama hit and run (smogti ir sprukti). Ji dar duoda užkluptiesiems šansų susivokti ir pradėti kovą. Antroji - hit and hit (smogti ir smogti, tai yra, šauti ir pulti pavymui) paprastai baigiasi užpultųjų sunaikinimu.

Į viršų

Eritrėjos scenos

      Asmara, penkta valanda ryto. Tamsu ir šalta. Staiga virš miesto vienu metu pasklinda du garsai - galingas žemas varpo garsas iš katedros prie Via Independencia ir pratisas dainingas muedzino šauksmas iš mečetės, stovinčios netoli katedros. Šie du garsai keletui minučių užpildo visą erdvę, jungiasi ir vienas kitą stiprina, sudarydami darnų triumfuojantį ekumeninį duetą, drumsčia užsimiegojusių gatvelių tylą, žadina jų gyventojus. Kylantis ir krentantis varpo garsas skamba tarsi garsus akompanimentas, pakilus ir energingas allegro, įpintas į karštas Korano suras, kuriomis pasislėpęs tamsoje muedzinas kviečia pirmajai dienos pradžios maldai, vadinamai salad as-subh.
      Apkurtintas šios priešaušrio muzikos, einu sušalęs ir alkanas tuščiomis gatvėmis į autobusų stotį, nes norėčiau šiandien išvažiuoti į Masavą. Net dideliuose Afrikos žemėlapiuose atstumas tarp Asmaros ir Masavos atrodo vos nago ilgio. Iš tiesų, tai nėra labai ilgas atstumas - šimtas dešimt kilometrų, bet autobusas jį važiuoja penkias valandas, nusileisdamas iš beveik dviejų su puse tūkstančio metrų aukščio iki jūros lygio - Raudonosios jūros, prie kurios ir stovi Masava.
      Asmara ir Masava yra didžiausi Eritrėjos miestai, o Eritrėja - mažytė jauniausia Afrikos valstybė su trimis milijonais gyventojų. Ji niekada iki šiol nebuvo nepriklausoma - buvo Turkijos, vėliau Egipto, o XX amžiuje - Italijos, Anglijos ir Etiopijos kolonija. 1962 metais pastaroji, po dešimties metų ginkluotos okupacijos, paskelbė Eritrėją savo provincija, o eritrėjiečiai į tai atsakė ilgiausiu žemyno istorijoje išsivadavimo karu, trukusiu trisdešimt metų. Kai Adis Abebą valdė Hailė Selasijė, jam kovoti su eritrėjiečiais padėjo amerikiečiai, o kai imperatorių nuvertė ir valdžią perėmė Mengistu, šį rėmė rusai. Šios istorijos liekanas galima pamatyti didžiuliame Asmaros parke, kuriame įsikūręs karo muziejus. Jo direktorius - jaunas poetas ir gitaristas, buvęs partizanas, labai mielas ir svetingas žmogus Aforkis Arefaine'as. Aforkis iš pradžių mums rodo amerikiečių patrankas ir haubicas, o pasakui tarybinių "pepešų", minų, "katiušų" ir "migų" kolekciją. -Tai dar niekai - sako jis - Jei būtum matęs Debre Zeitą!
      Pamatyti Debre Zeitą nebuvo paprasta, nes labai sunku gauti leidimą, bet galų gale pamačiau. Nuo Adis Abebos iki Debre Zeito yra keliasdešimt kilometrų. Važiuojama lauko keliais, pro keletą karinių postų. Paskutiniajame iš jų budintys kariai atidaro vartelius į aikštelę plokščios kalvos viršūnėje. Tokio vaizdo, kaip šis, nepamatysi niekur pasaulyje. Prieš mus, kiek akis užmato, iki tolimo migloto horizonto plyti plokščia lyguma be medžių, visa tankiai užstatyta karinės technikos. Kilometrais driekiasi įvairaus kalibro patrankų laukai, nesibaigiančios didelių ir vidutinių tankų alėjos, kvartalai, užstatyti priešlėktuvinių pabūklų ir haubicų mišku, šimtai šarvuočių, tankečių, kilnojamų radijo stočių ir amfibijų. Iš kitos kalvos pusės tęsiasi didžiuliai angarai ir sandėliai - angarai slepia dar nesumontuotų "migų" griaučius o sandėliai pilni dėžių su amunicija ir minomis.
      Labiausiai stebina ir pritrenkia siaubingi šių ginklų kiekiai, neįsivaizduojamos sankaupos, rietuvės, šimtai tūkstančių automatų, kalnų pabūklų, karinių malūnsparnių. Visa tai metų metais tekėjo iš Tarybų Sąjungos į Etiopiją kaip Brežnevo dovana Mengistu. Tačiau Etiopijoje neužteko žmonių net vienai dešimtajai šių ginklų naudoti! Šitiek tankų galėtų nukariauti visą Afriką, šių pabūklų ir "katiušų" ugnimi būtų galima visą žemyną paversti skylėta antklode. Klaidžiodamas negyvomis sustingusio plieno miesto gatvėmis, kur iš kiekvienos vietos į mane nebyliai žvelgė tamsūs aprūdiję vamzdžiai o už kiekvieno kampo šiepėsi masyvūs metaliniai tankų vikšrų dantys, galvojau apie tą žmogų, kuris, kurdamas Afrikos nukariavimo ir parodomojo blickrygo šiame žemyne planus, pastatė šį karinį nekropolį - Debre Zeitą. Kas tai galėjo būti? Maskvos ambasadorius Adis Abeboje? Maršalas Ustinovas? Pats Brežnevas?

      -O ar matei Tira Avolą?- kažkada manęs paklausė Aforkis. Taip, mačiau Tira Avolą. Tai - pasaulio stebuklas. Asmara yra gražus itališkos Viduržemio jūros architektūros miestas su amžinu šilto saulėto pavasario klimatu. Tira Avolas yra Asmaros prabangių rezidencijų rajonas. Čia puikios vilos skendi žydinčiuose soduose. Karališkosios palmės, aukštos gyvatvorės, baseinai, vešlūs gazonai ir dekoratyvinių gėlių lysvės, nenutrūkstantis augalų, spalvų ir kvapų paradas - tikras Žemės rojus. Kai karo metais italai išvyko iš Asmaros, Tira Avolą užėmė etiopų ir sovietų generolai. Joks Sočis, Suchumis ar Gagrai negali klimatu ir komfortu prilygti Tira Avolui. Pusė Raudonosios Armijos generalinio štabo, negalėdami pakliūti į Žydrąjį Krantą ir Kaprį, leido atostogas Asmaroje ir kartu padėjo Mengistu kovoti su Eritrėjos partizanais.
      Etiopijos kariuomenė visur naudojo napalmą. Gelbėdamiesi, eritrėjiečiai kasė uždaras žemines, rengė slaptus koridorius ir slėptuves. Per daugelį metų jie išstatė kitą, požemių šalį - tikraja to žodžio prasme požeminę, svetimiems nepasiekiamą, slaptą ir nežinomą Eritrėją, kurioje jie galėjo kilnotis iš vietos į vietą, nematomi priešo. Eritrėjiečiai išdidžiai pabrėžia, kad Eritrėjos karas nebuvo bush-war, viską siaubiančių ir plėšiančių karo vadų pjautynės. Šioje požemio valstybėje buvo mokyklos ir ligoninės, teismai ir našlaičių namai, dirbtuvės ir ginklų fabrikėliai. Beraščių šalyje kiekvienas karys turėjo mokėti skaityti ir rašyti.
      Visa tai kadaise buvo eritrėjiečių laimėjimas ir pasididžiavimas, o dabar tapo jų problema ir jų drama. Karas baigėsi 1991 metais, o dar po dviejų metų Eritrėja tapo nepriklausoma valstybe.
      Ši mažytė, viena iš skurdžiausių pasaulio šalių turi šimtatūkstantinę jaunų santykinai išsilavinusių žmonių armiją, su kuria nežinia ką daryti. Šalyje nėra jokios pramonės, žemės ūkis smukęs, miesteliai sunykę, keliai išdaužyti. Rytais pabunda šimtas tūkstančių karių ir nežino ką daryti - visų pirma, jie neturi ką valgyti. Ir ne tik kariai. Jų civilių draugų ir brolių likimas panašus. Užtenka pereiti Asmaros gatvėmis pietų metu. Vis dar negausių jaunos valstybės institucijų valdininkai skuba į aplinkinius barus ir restoranus ko nors užkąsti. Bet minios jaunų žmonių neturi kur eiti, niekur nedirba ir neturi nė skatiko. Vaikšto, žiūri parodas, stovi gatvelių sankryžose, sėdi ant suoliukų, be darbo ir alkani.

      Nutyla katedros varpai, nutyla muedzino balsas, iš už Jemeno kalnų pasirodo ugninė akinanti saulė, ir mūsų autobusas, labai, labai senas fiatas, jau nenusakomos spalvos, nes jo kėbulas daugybę kartų pervirintas ir kiauras nuo rūdžių, strimgalviais pasileidžia du su puse tūkstančio metrų žemyn stačiomis terasomis. Nesiimsiu aprašyti šio kelio. Vairuotojas pasisodino mane, vienintelį europietį šalia savęs. Tai - jaunas, gudrus ir pastabus vairuotojas. Žino ką reiškia važiuoti šiuo keliu, žino visus jo spąstus. Šimto kilometrų trasoje yra keli šimtai posūkių: praktiškai visas kelias - vieni posūkiai, o siaura važiuojamoji dalis, padengta biria skalda ir dulkančiu žvyru, visą laiką bėga virš prarajos, be jokių užtvarų ar barjerų.
      Daugelyje posūkių tas, kuris neserga aukščio baime ir gali pasižiūrėti žemyn, pamatys giliai, giliai prarajos dugne gulinčias autobusų, sunkvežimių, šarvuočių lūženas ir gyvulių griaučius - turbūt kupranugarių ir galbūt mulų ar asilų. Kai kurios iš tų lūženų labai senos, bet matyti - tai kelia didžiausią siaubą - ir visiškai naujų. Vairuotojas ir keleiviai yra tarsi darni komanda: kai įvažiuojame į posūkį, vairuotojas pratisai šaukia - jaaaaa!, ir tai išgirdę, keleiviai palinksta į priešingą nuo posūkio pusę, suteikdami autobusui kiek atsvaros, kitaip jis nevaldomas nugarmėtų į prarają.
      Šen bei ten ant posūkių stovi ryškių spalvų, kaspinais, dirbtinėmis pūkuotomis gėlėmis ir naivaus realizmo stiliumi pieštomis ikonomis išpuošti koptų altoriai, aplink kuriuos sukiojasi keletas liesų, išdžiūvusių vienuolių. Kai autobusas sulėtina greitį, jie kiša prie langų molinius dubenėlius, kad keleiviai bertų į juos skatikus aukai, nes vienuoliai melsis už laimingą žmonių kelionę, bent jau iki kito posūkio.
      Su kiekvienu kilometru atsiveria vis kiti vaizdai, iš už kiekvieno kalno išnyra vis kitas kraštovaizdis. Važiuodami matome, kaip mums bematant klostosi vis naujos panoramos, kaip žemė puikuojasi savo turtais, kaip ji nori pritrenkti mus savo grožiu. Šis kelias yra ir baisus, ir gražus. Ten apačioje skendi gėlėse sodyba, o ten stovi vienuolynas - jo šviesios mūrinės sienos švyti balta liepsna juodų kalnų fone. Štai didžiulė šimto tonų uola, perskelta per pusę - koks žaibas tai galėjo padaryti! - ir susmigusi į žalią pievą, o šalia - retai be tvarkos išmėtytų, pavienių akmenų laukai, tik kai kuriose vietose tie akmenys susispietę, guli vienas prie kito - tai reiškia, kad ten musulmonų kapinės. Čia, kaip klasikiniame kraštovaizdyje, spindi sidabru sraunus upelis, o čia susirėmusios uolos formuoja dangų remiančius vartus, painius labirintus, patetiškas kolonas.
      Pamažu leisdamiesi žemyn, nuolat sukdamiesi beprotiškoje posūkių karuselėje, nuolat balansuodami ties gyvybės ir mirties riba, jaučiame, kaip darosi vis šilčiau, paskui jau labai šilta ir net karšta, kol tarsi dideliu semtuvu įmesti įvažiuojame į aukštakrosnę. Į liepsnojančią Marteno krosnį - tai yra, į Masavą.
      Bet dar keletą kilometrų iki miesto, baigiasi kalnai ir kelias tampa tiesus ir lygus. Vairuotojas nusiramina, jo liesas kūnas atsipalaiduoja, veide dingsta įtampa ir bruožai švelnėja. Jis šypsosi. Ranka siekia šalia gulinčią kasečių stirtą ir vieną iš jų įdeda į magnetofoną. Iš sutrintos smėliu apsinešusios juostos pasigirsta kimus čionykščio dainininko balsas. Melodija rytietiška, daug aukštų ir ilgesingų sentimentalių tonų - sako, kad jos akys tarsi du mėnuliai - aiškina man užsiklausęs vairuotojas - ir kad jis myli tas mėnulio akis.
      Įvažiuojame į sugriautą miestą. Iš abiejų pusių artilerijos gilzių kalnai. Sudegusių namų sienos, išgriuvę, pasišiaušę skiedromis medžių kamienai. Moteris eina tuščia gatve, du berniukai žaidžia sudaužyto sunkvežimio kabinoje. Įvažiuojame į smėlingą stačiakampę aikštę miesto viduryje. Aplinkui skurdūs žaliai, rožiniai ir geltonai dažyti vienaukščiai namukai. Sienos perskilusios, dažai lupasi ir byra. Viename kampe, kuriame yra šiek tiek pavėsio, snaudžia trys seni vyrai. Jie sėdi ant žemės, tiurbanai užmaukšlinti ant akių.
      Eritrėja - tai du aukščiai, du klimatai ir dvi religijos. Aukštumoje, ten, kur Asmara ir kur yra vėsiau, gyvena tigrinų tauta. Jai priklauso dauguma šalies gyventojų. Tigrinai yra krikščionys, koptai. Kita Eritrėjos dalis - tai karštos pusdykumių žemumos - Raudonosios jūros krantai tarp Sudano ir Džibučio. Ten gyvena kelios piemenų tautos, išpažįstančios islamą (krikščionybė blogiau tveria tropikuose, islamas juose jaučiasi geriau). Masava, uostamiestis, priklauso pastarajam pasauliui. Šios Raudonosios jūros apylinkės, kur stovi Masava ir Asabas, bei Adeno įlankos pakrantės, kur Džibutis, Adenas ir Berbera - tai karščiausia planetos dalis, pragaras Žemėje. Kai išlipau iš autobuso, trenkė toks karštis, kad negalėjau atgauti kvapo, pajutau, kad tuojau užtrokšiu nuo mane supančios liepsnos ir supratau, kad turiu kažkur pasislėpti, kitaip tuoj nugriūsiu. Ėmiau stebėti išmirusį miestą, ieškoti kokio nors gyvybės ženklo ar pėdsako. Niekur nepastebėjau jokios iškabos ir iš nevilties nuėjau tiesiai į priekį. Žinojau, kad toli nenueisiu, bet vis tiek judėjau, ėjau labai sunkiai, keldamas tai kairę, tai dešinę koją, tarsi traukčiau jas iš klampios pražūtingos pelkės. Pagaliau pamačiau barą, į kurį buvo įeinama per skylę, uždengtą perkelio užuolaida. Pakėliau užuolaidą, įėjau ir nugriuvau ant artimiausio suolo. Spengė ausyse, nes karštis vis tirštėjo, darėsi vis baisesnis.
      Tamsoje, tuščio baro gilumoje, pamačiau lipnų nuo purvo apšiurusį stalą ir ant jo gulinčias dvi galvas. Iš tolo atrodė, lyg kažkas padėjo ten dvi nukirstas galvas ir išėjo. Taip. Grieičiausiai taip ir buvo, nes galvos nejudėjo, nerodė jokių gyvybės ženklų. Negalėjau sugalvoti, kas tas galvas atnešė ir kodėl paliko. Mano dėmesį patraukė šalia baro stovinti dėžė pilna vandens butelių. Sukaupęs jėgų likučius nusivilkau ten ir ėmiau gerti vieną butelį po kito. Tik tuomet viena iš galvų pramerkė akį ir pasižiūrėjo, ką aš darau. Bet ir toliau abi barmenės net nesujudėjo, sustingusios nuo karščio kaip driežai.
      Turėjau vandens ir pavėsį, tad ramiai palaukiau, kol priges popietės valandų liepsna, ir išėjau ieškoti viešbučio. Matyti, kad turtingieji Masavos kvartalai greičiausiai buvę gražus arabų ir italų tropikų architektūros mišinys. Bet dabar, keletą metų po karo, dauguma namų vis dar buvo griuvėsiai o ant šaligatvių pilna plytų, šiukšlių ir stiklų. Vienoje iš pagrindinių miesto sankryžų stovėjo didžiulis sudegęs rusiškas tankas T72. Greičiausiai niekas nežinojo kaip jį iš čia patraukti. Eritrėjoje nėra tokio krano kuris jį pakeltų. Čia nėra tokios platformos kuri jį pervežtų. Nėra ir krosnies, kur būtų galima jį perlydyti. Į tokią šalį kaip Eritrėja galima atvežti didelį tanką, galima iš jo šaudyti, bet jei jis suges ar kas nors jį sudegins, jau nežinia, ką su jo lūžena daryti.

Versta iš: Ryszard Kapuściński. Heban. Czytelnik, Warszawa, 2001
Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys

¹ - Idis Aminas - Ugandos karinis diktatorius nuo 1971 iki 1979 m. (vert. past.) (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt