Sergej Dovlatov

       Sergejus Dovlatovas (1941 – 1990) vienas žymiausių praėjusio šimtmečio antros pusės rusų prozininkų. Nors „rusų“, kažkuria prasme galima būtų imti ir į kabutes, kadangi pagal tautybę jis buvo pusiau žydas, pusiau armėnas; taigi į jo vardą sėkmingai gali pretenduoti ir šios dvi tautos. Iki 1978 m. rašytojas gyveno Peterburge (tuometiniam Leningrade), o nuo 1979 m. – emigracijoje, Niujorke. Dovlatovo kūrinių vertimų pasirodė anglų, vokiečių, prancūzų, japonų, danų, švedų ir kitomis pasaulio kalbomis. Jo kūryba žavėjosi tokios garsenybės kaip Kurtas Vonegutas, Džozefas Chelleris ir kiti.

Vertėjas      

       Kadaise mes gyvenom kalnuose

       Kadaise mes gyvenom kalnuose. Mūsų kalnai buvo tarytum prie kojų besiilsintys kudloti šunys. Jau seniai juos prisijaukinom, jau seniai krovėm ant jų sunkią neramių savo gyvenimų, savo karų, savo dainų naštą. Mūsų laužai nudegino jų kailį.
       Kadaise mes gyvenom kalnuose. Avių debesys užguldavo žydinčias nuokalnes. Smarkūs, putojantys, išbalę kaip peilis ar įniršis šaltiniai juosė sunkius ir perdrėkusius senųjų statinių griuvėsius. Krūmuose slankiojantys šešėliai gąsdindavo baikštuolius.
       Užsivertę ant pečių besilydančios saulės sunkenybę, vėdindamiesi vietiniais žurnalais, lėtindami savo žingsnius prie ledais prekiaujančių kioskų slinko metai...
       Kadaise mes gyvenom kalnuose. Dabar mes įsikūrę kooperatiniuose butuose...

       Vakar paskambino dėdė Armenakas:
       – Ateik pas mane į gimimo dieną. Aš gimiau – rytoj. Neateisi – įsižeisiu ir užtvosiu...
       Kai atėjau, visi kiti svečiai jau buvo susirinkę.
       – Jau keturi metai tavęs nemačiau, – nudžiugo dėdė Armenakas, – spėjau ir pasiilgti!
       – Vienuolika metų tavęs nemačiau, – sušuko dėdė Ašotas, – labai pasiilgau!
       – Pirmąkart tave matau, – apkabino dėdė Chorenas, – be proto pasiilgau!
       Visi ėmė kūkčioti ir raudoti, o aš pasukau į virtuvę. Norėjau apkabinti tetulę Saranuš.
       Prieš trisdešimt metų Armenakas ją pagrobė iš senojo Beglaro namų. O viskas buvo šitaip.
       Prie Termateuzovų namų Armenakas atjojo ant rusvo žirgo. Pririšęs savo ristūną prie tvoros ir riktelėjo:
       – Beglarai Fomičiau! Turiu reikalą!
       Buvo giedras birželio vidudienis. Beglaras Fomičius išėjo į priemenę ir rūsčiai paklausė:
       – Ar tik neketini pagrobti mano vienintelės dukros?
       – Visai mielai tai padaryčiau, – neprieštaravo mano dėdė.
       – O kas tau patarė ją pagrobti?
       – Sarkis patarė.
       – Ir nutarei ją pavogti?
       Dėdė linktelėjo.
       – Tvirtai apsisprendei?
       – Apsisprendžiau.
       Senolis suplojo delnais. Tuojau pasirodė Siranuš Beglarovna Termateuzova. Ji pakėlė galvą ir pasaulį iškart persmelkė jos tamsių akių dargana. Tuojau pat pasipylė jos plaukų liūtis. Nugalėta saulė susigėdusi pasislėpė gervuogių krūmuose.
       – Linkiu jums laimės, – pasakė Beglaras, – negaiškit. Jus vytis liepsiu už kokių keturiasdešimties minučių. Kaip tik tuo metu iš pirties turėtų grįžti mano sūnūs. Nenustebčiau, jei jiems kiltų mintis tave užmušti.
       – Žinoma, – linktelėjo Armenakas.
       Dėdė žengtelėjo link tvoros, tačiau čia paaiškėjo, kad jo ristūną ištikto stabas.
       – Ką gi, – tarė Beglaras Fomičius, – paskolinsiu tau savo dviratį. Armenakas pasodino apsiverkusią Siranuš ant kelioninio dviračio rėmo. Tada atsisuko į Beglarą ir pasakė:
       – Norėtųsi, tėvai, kad persekiotojai atrodytų padoriai. Tegu užsivelka švarius marškinius. Juk pažįstu tavo sūnus. Kad tik nereikėtų raudonuoti dėl šių vaikinų.
       – Mink ir nesijaudink, – patikino senolis, – persekiojimą aš suorganizuosiu.
       – Lauksim jų šašlykinėje ant kalno.
       Armenakas ir Siranuš ištirpo dulkių debesyje. Po pusės valandos jie jau buvo šašlykinėje.
       Dar po pusvalandžio šašlykinės durys atsilapojo ir vidun įgriuvo broliai Termateuzovai. Jie vilkėjo tamsius kostiumus ir švarius marškinius. Ant jų vešlių galvų it kaminai pūpsojo papachos. Nuo riksmų sienos net skilinėjo.
       – Va kur šakalas! – sušuko vyriausiasis brolis, Aramas. – Tu pasigrobei vienintelę mūsų seserį! Ruoškis mirti! Ei, kas ten arčiausiai, užmuškit jį!
       – Phakeikimas, – iššvokštė jauniausiasis, Levonas, – atsiphašau. Pamiršau mūsų šautuvą taksi bagažinėje.
       – Gerai, kad užsirašiau mašinos numerį, – nuramino vidurinysis, Gigo.
       – Bet mes vienas kitą mylim, – šūktelėjo Siranuš.
       – Štai kaip? – nustebo Aramas. – Tai iš esmės keičia reikalą.
       – Tuo labiau, kad ir šautuvą nebeturim, – pritarė Gigo.
       – Bet galėtume ir uždusinti, – pagrasino Levonas.
       – Gal geriau jau išgerkim, – draugiškai pasiūlė Armenakas...
       Nuo to laiko jie nebeišsiskyrė...

       Apkabinau savo tetulę ir paklausiau:
       – Kaip sveikata?
       – Sirguliuoju, – atsakė tetulė Siranuš. – Gal reiktų, kad daktaras apžiūrėtų...
       – Geriau jau tu savo pasą apžiūrėk, – netašytai tarstelėjo Armenakas. Ir dar pridėjo, – ten viskas parašyta...
       Tuo tarpu svečiai susėdo už stalo. Jo viduryje, lyg ledo ritulio aikštelė žvilgėjo šaltiena. Tarsi rožė raudonavo kumpis. Ištaigingas vyniotinio raštas bandė nustelbti geometrinį sūrių ir sviesto paprastumą. Dešrų griežinėliai tarytum bylojo liūdną savo atsiradimo istoriją. Silkių žvynai blyškiai atspindėjo vokiškos sieninės lempos spindulius.
       Dėdė Chorenas pakėlė taurę. Visi nutilo.
       – Džiaugiuosi, kad mes vėl kartu, – pasakė, – tai nuostabu! Armėnams jau seniai laikas burtis į krūvą. Žinoma, visos tautos yra lygios. Visi, ir juodieji, ir geltonieji, ir raudonodžiai... Ir tie... Kaip ten juos? Na tie... Baltųjų ir negrų mišinys?
       – Mulai, mulai, – sušnibždėjo mokslinčius Ašotas.
       – Visiškai teisingai, – tęsė dėdė Chorenas, – ir mulai. Vis dėlto: armėnai, - ypatinga tauta! Jei mes tik susitelksime, visi mus gerbs, net ir gruzinai. Taigi, išgerkime už mūsų tėvynę! Už mūsų kalnus!
       Dėdės Choreno gyvenimas nebuvo lengvas. Iki karo kažkurioje darbovietėj jis buvo atsakingas už tiekimą. Tačiau vieną dieną paaiškėjo, jog iššvaistytas milijonas!
       Teismas tęsėsi mėnesį.
       – Jūs nuteisiamas, – iškilmingai pareiškė teisėjas, – griežčiausia bausme: sušaudyti!
       – Vaje! – šūktelėjo dėdė Chorenas ir griuvo ant grindų.
       – Atsiprašau, – šyptelėjo teisėjas, – pajuokavau. Dešimt parų lygtinai...
       Sendamas dėdė Chorenas mėgdavo pasakoti, kaip jis kentėjo sunkiu ježovčinos laikmečiu...

       Už stalo netilo balsai. Nuo vyno dėmių staltiesė ėmė panašėti į žemėlapį. Katastrofiškai dužo lėkštės. Šaltienos likučiuose bolavo nuorūkos.
       Dėdė Ašotas pakėlė taurę ir sušuko:
       – Išgerkim už mūsų tėvą! Ar prisimenat, koks išmintingas tai buvo žmogus?! Ar pamenat, kaip jis mus tvatindavo vadelėmis?
       Staiga dėdė Armenakas plekštelėjo sau per pilvą. Tada koja paspyrė išblizgintą servizą. Prasidėjo šokiai!
       Dėdė Chorenas atsigręžia į mane ir sako:
       – Tuoj baigsis degtinė. Tu pats jauniausias. Nueik į gastronomą.
       – Ar toli eiti? – klausiu.
       – Pora kvartalų į priekį, o atgal – maždaug tiek pat.
       Išėjau į gatvę, palikdamas už nugaros chorinio dainavimo papliūpas ir šokių dundesį. Atrodė, tarsi du šimtai žmonių vienu metu matuotųsi kaliošus...

       Grįžau po penkiolikos minučių. Aplink namą, kuriame gyveno dėdė, stovėjo ugniagesių mašinos. Į balkonus lindo smalsuoliai.
       Pro ketvirtojo aukšto langus besiveržiantys dūmai tirpo bekraštėje dangaus platybėje.
       Atsilapojo laiptinės durys. Laikydami už parankių dėdę Armenaką išsivedė milicininkai.
       Pastebėjęs mane dėdė sukruto.
       – Jau seniai laikas armėnams burtis į krūvą! – sušuko jis.
       Ir žengtelėjo į mano pusę.
       Tačiau milicininkai jį laikė tvirtai. Mano dėdę jie vedėsi į mašiną, kurios langai buvo su grotomis. Durelės užsitrenkė. Mašina dingo už posūkio...

       ***
       Tetulė Siranuš man papasakojo kas čia įvyko. Pasirodo, dėdė susigalvojo užkurti laužą ir išsikepti šašlykų.
       – Sugadinsi parketą, – bandė jį sulaikyti tetulė.
       – Savo portfelyje turiu šiek tiek stoginės skardos, – pasakė dėdė Chorenas.
       – Nešk ją čionai, – paliepė dėdė, nužvelgdamas suomiškus baldus...

       Kadaise mes gyvenom kalnuose. Jie spietėsi būriais palei pietinę Rusijos sieną. Mes įpratinom juos prie nelaisvės, uždėjome jiems jungą. Vis dėlto mes nesiliovėm jų mylėję. Tačiau ta mūsų meilė – vien dainose.
       Kadaise mes buvom tamsesni. Ištisas dienas mes gulinėdavom Sevano pakrantėje. O pamatę gražią merginą, rašinėdavom akmenukais ant pilvo meilės žodžius.
       Kadaise mes balnodavom žirgus. O dabar grūdamės troleibusų užutekiuose. Ir miegam vaikščiodami.
       Kadaise mes leisdavomės į rūsį. O dabar bėgam į parduotuvę.
       Kalnus išmainėme į tirštas daugiabučių namų erdves.
       Mes skriaudžiame žmonas ir ant parketo kuriame laužus.
       TAČIAU KADAISE MES GYVENOM KALNUOSE!

       Vertė Gediminas Pulokas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt