Ulla Berkewicz
       JOZEFAS MIRŠTA

       Plaučiai, sako motina, labai staigiai. Senoje krūtinėje kažkas auga, sako ji.
       Jei ji mane kviečia, reikia važiuoti ir ten pabūti.
       Ilgai netruks, sakė daktaras, auglys išvešės ir užspaus širdį. O jo širdis, ir taip silpna, jau senokai šlubuoja.
       Mėnesio ne, sako daktaras, keletą savaičių, o gal tik dienų.
       Iš baimės jis lenda naktį pas mane į lovą, sako mama. Tie žodžiai kelia man baimę. Ko gi bijo senolis?

       Senolis! – Senolis stovi jaunas išdžiūvusiame lauke, grūmoja dangui, sviedžia aukštyn kirvį ir rėkia. Lauko pakrašty, palei kelią, žegnojasi susirinkę samdiniai. Senolis rėkia: Viešpatie, šunsnuki tu! dukart sviedžia kirvį ir rėkia: Duok lietaus! Už kalno suskamba vakaro varpas. Senolis išsidūko ir dabar juokiasi. O tada pakyla vėjas, atgena debesis, ir senolis nusimeta drabužius, strykčioja nuogas per lauką, maudosi lietuje ir dainuoja.

       Bet dabar senolis bijo. Jam 90, ir jis pradeda bijoti.
       Aš bijau, aš nieko nenoriu žinoti apie mirtį. Dar būdama mažutė aš užmušinėdavau mirštančius vabalus, nes man būdavo baisu. Jie zvimbia iš baimės, tabaluoja kojelėmis, prakaituoja. Užmušti ir nežiūrėti, o užmuštąjį – šalin, kuo toliau.
       Aš dar nieko nemačiau mirštant. Man dar nėra 30. Mažų mažiausiai dar tiek pragyvenčiau be šito. Nenoriu tenai važiuoti, nes kai nežinai, tai ir galvos sau nesuki.
       Seniai glaudžiasi aukštame name, pačiame viršuj. Namas aukštas ir siūbuoja vėjui papūtus.
       Jums reikėjo numirti kaime. Kaimo žmogui geriau numirti dvidešimčia metų anksčiau nei mieste, nes mieste jie šito bijosi kaip ir miestiečiai.
       Kas dirba žemę, kas kasa ir kasa, žino, kad iš pradžių tebuvo akmuo ir plynas smėlis. Bet ten, kur auga javai ir žydi gėlės, ten guli mirusieji, rudi, trupiniai žemės paviršiuje arba grumstai sklypelyje, o valstietis grėbia juos į krūvas, jų prilenda į panages.
       Kaimo pakrašty buvo ūkis. Namas iš akmens, jis nesiūbuodavo. Kūnai paliegę, o raukšlėse susikaupusios metų dulkės. O, kad jie būtų ten likę, nes ten jie slinkdavosi vienas prie kito, ir miegodavo ten jie kietai.
       Bet senolis lenda iš baimės pas mamą į lovą, o mama iš baimės negali užmigti.

       Po 2 naktų mama kviečiasi mane. Giminės, sako ji, nori išgrūsti senolį. Per ilgai plaka geroji jo širdis prieš sustodama.
       Mama klausia, ar man nebaisu.
       Žinoma, ne. Mirtis yra natūralus. dalykas. Būsiu šiandien vakare. Iki tada nebijokite!

       Aš dar nieko nesu mačiusi mirštant ir dar niekad nesu mačiusi seno žmogaus nuogo. Bijau raukšlių ir smarvės. Būtų geriau, kad nematyčiau jo nuogo. Būtų geriau, kad prisiminčiau jį apsirengusį.

       Traukinyje man topteli, kad dabar sausis. Sausį vis kas nors miršta. Pernai – Floris. Floris sudegė savo namuose.
       Per metines pasiryžau ir nuėjau.
       Namą dengia aukšti pastoliai. Daugiau nieko. Nė gyvos dvasios. Niekas nė neketina mūryti ar dailidžiauti.
       Kaip šalta. Merkte merkia dulksna. Pulsas, pulsas. Į dienos šviesą smigteli tuščia galva.
       Vien sienos, nei stogo, nei lubų. Kambaryje nuo skersvėjo plaikstosi skudurai. Boluoja dangus. Apatiniai aukštai irgi tušti.
       Ant tilto priešais namą stovi sunkvežimis. Žmonės kelia iš jų plastikinius maišus, prikimštus mėsos ir taukų, ir velka ant kupros pas Nankingą.
       Nankingas – tai mūsų kinas. Kaimynas. Pas jį esame gerai valgę. Ant jo stogo taikė mano draugas.
       Jis iššliaužė iš paties viršutinio lango, kai jau degė oda, ir norėjo persigauti ant kino namo. Vaikinas nepataiko nusitverti, slysta.
       Slysta, krenta, skrodžia naktį liepsnojančiais sparnais ir trenkiasi. Rytą atvyksta mentai ir apibrėžia mėsą kreida.

       Sausis. Kupė šalta. Miestai tuštesni už ražienas. Vėjas švilpia ties kiekvienu kampu, gatvėse, pro pavienius praeivius, veria juos kiaurai, kaukia bažnyčių navose.
       Per tokį vėją aukštas senolių namas visada truputį siūbuoja, siūbuoja truputį smarkiau.

       Plaučiai, sako motina, staiga, senoje krūtinėje kažkas auga. Keroja palei širdį, spaudžia ją, sekina, įsimetė į kirkšnį, tarpsta gleivėse, ardo seną kūną. Kažkas jauna sename žmoguje, kažkas ūmu ir greita prie silpnos širdies. Kūne partizanų revoliucija. Visur ginkluojasi, prasiveržia, puola, ir šalis pagaliau pilna mutantų.
       Senolis ir anarchija! Juk tiesus gyvenimas kartais į pabaigą apsiverčia.

       Gūsis suvirpina orą. Dangus pasikeitė. Ten jis žemas, apniukęs ir juodas, o čia šviečia saulė. Bet gena debesis. Skutai.

       Ačiū Dievui, jie turi telefoną. Ačiū Dievui, ten yra ir mama. Ačiū Dievui, jie gyvena aukštame name, ten daug žmonių. Gal dar kas nors serga, tai naktį nereikia budėti vienam. Gal girdėti, kaip tas kitas dejuoja arba šniokščia vanduo, arba truktelima virvutė tualete, galbūt tai padeda sutrumpinti naktį.

       Jo kalba jau nerišli, ir jam rodosi nesantys žmonės, sako mama. Tai ženklas, sako ji. Ilgai netruks. Nė savaitės, sako, kelios dienos. Ir vėl kelios dienos, bando prisivilioti.

       Prieš dvejus metus senolis staiga paseno. Žemės darbo išlavinti raumenys tvirti, nesuglemba, o smegenys dirba viršvalandžius, nes juos kasdien maitino ir grūdino deguonis.
       Bet sulaukęs 88 jis pirmą kartą gavo slogą. Tai jį pakirto. Skruostai subliūško. Galvos forma pasikeitė. Dešinė jo akis išvarvėjo. Šaukštas rankoje ėmė drebėti. Blogas kraujas, jame padaugėjo cukraus. Supermarkete jis pamiršdavo palyginti kainas ir pirkdavo brangiau. Miegodavo ir miegodavo, net kai būdavo svečių. Kai kas nors kalbėdavo, jis nebesiklausydavo ir sakydavo, jog viską girdi, bet nieko negali suprasti, jo smegenys pavargo ir nieko nebepajėgia suvokti.
       Kartais jis dar dainuodavo, trūkčiojančiu balsu, jau gaudydamas kvapą, o kai mes imdavome ploti, jis žybtelėdavo akimis ir dainuodavo toliau, gaudydavo orą, kol užlūždavo balsas.
       Neliūdėk, pasakė jis motinai, kai ši dejavo dėl jo senatvės, senti tai tas pat kaip stengtis prisiminti.

       O kodėl būtent aš turiu atvykti? Kodėl ne marti, toji Lota? Turėtų jausti pareigą, ji žino, ko griebtis, mat ji seselė.
       Mama sako, jis reikalauja manęs. Ko gi jis nori? Darsyk mane pamatyti? Kas jam iš to? Aš atrodau lygiai taip pat kaip ir per Kalėdas. Tada jis pareiškė, kad aš atrodanti sveika, ir įgnybo man į žandus. Jis irgi atrodė sveikas, aš taip jam ir pasakiau, o jis labai juokėsi.
       Tikriausiai jis ką nors pajuto, dar kartą užkirto, padainavo ir lėtais žingsniais kaip koks lokys pašoko su manimi.
       Kitą dieną jis atsikrenkštė krauju, nusišluostė jį ir pareiškė, jog tai šokoladas. Naktį jis pirmą kartą pajuto baimę ir atlindo pas mamą, ir apkabino ją kaip prieš 30 metų. Mama susigėdo, ėmė gintis ir jį išstūmė. Bet jis vėl atlindo, paskui vėl, tarsi įkyri mintis. Tada ji priėmė jį glėbin. Jis liko pas ją, nurimo ir užmigo.
       Iš ryto jis vėl atsikrenkštė krauju, ir ji nebepatikėjo, jog tai šokoladas.
       Bet kodėl gi jis reikalauja manęs?
       Juk jis negali žinoti, kad jam manęs reikia, nes kitaip giminės jį išgrūs. Kad jie ketina ištempti jį iš senos lovos, kurioje jis miega jau 30 metų, kad savo senoje lovoje jis galės numirti tik tada, jei kas nors atvyks, kokia nors parama, koks nors jaunas žmogus, kuris gali kai ką ištverti, nes mama nepakelia sunkumų. Jai visada plyšta širdis, ir ji vos besilaiko ant kojų.
       Bet kodėl gi jis reikalauja manęs? Marti arčiau ir baigusi mokslus. Juk jis negali žinoti, kad jinai nori išplėšti jį, išgrūsti, išmesti.
       Kodėl jis nepalieka man gražesnio prisiminimo apie save. Mirtis subjauroja gražiausią paveikslą, o pasišlykštėjimas iškreipia gedulą ir galų gale sutrumpina jį porą metrų.

       Užsimerkiu, nes negaliu pakęsti šitos nesikeičiančios aplinkos, čia, kupė. O už lango skrieja platūs pliki laukai, nesulaikomai kaip ir manyje.
       Užsidaryti! Atsiriboti nuo kasdienybės šaltu, negyvu žvilgsniu; užsisklęsti nuo geležinkelio kupė išminties. Saugotis šmėžuojančių, bėgančių tyrlaukių, kurie gali įtraukti tave, ir tu galų gale pats susiliesi, mažutė akvarelė.
       Medis užsidega savaime, apie tai jau esu girdėjusi. Ko gero, galima užsiliepsnoti nuo tokios trinties, kai ramybė ir bukumas virsta aštria gėla. Iš pradžių pasipila žiežirbos, paskui sukibirkščiuoja krūtinėje, plyksteli gerkle aukštyn, suliepsnoja ten, kur užgula slogutis, ir moteris supleška visa visutėlė iki pašaknų, lieka tik pelenai, dulkės.
       Bijau. Galbūt nebijočiau, jei nebijotų senolis. Tai, kad jis bijo, mane pribaigia.
       Traukinys sustoja. A. Po to B. Įlipa kažkokie vyrai.
       Su malonumu įsispraudžiu tarp suprakaitavusių miegalių pečių.
       Vienur kitur kampuose kaip užmušti miega tamsaus gymio svetimšaliai, o prie lango - šviesiaplaukiai kaimiečiai. Galvos nukarusios, burnos pražiotos, seilėtos.

       Argi jis nesakė, jog yra toks senas, kad gali mirti? Argi jis nesišaipė ir netvirtino, jog jau niekam netinka ir tokiam senam nenaudai pagaliau turi.ateiti galas.
       O per Velykas, einant į bažnyčią, pensininkų daržuose išlindo pirmieji žiedai. Švietė saulė. Ėjau kartu, nes norėjau pasiklausyti choralų. Senolis mosikavo lazda ir žengė dideliais žingsniais. Įsikibau į jį ir paklausiau, kodėl jis sekmadieniais eina į mišias. Dėl motinos, atsakė jis, čiupo mane ir nusitempė. Mama atsiliko, ir klauptuose mes buvome pirmieji.
       Jei senolis žinotų, iš kur ta baimė, ji praeitų. Tikriausiai jis ką nors nujaučia. Galbūt kas nors rodosi: kas nors nusidažo melsvai, o kas nors rausvai, kas nors blizga, o kas nors blausu.

       Vyras miega. Tik traukinys ir mirtina tyla, ir tamsa nuo Čia ligi ten.
       Prisimenu kelionę sutemus toli už vakarų pasaulio sienų. Lange – šalies dienos vaizdas, pačiame vešlios gamtos prieglobstyje, iš visų pusių. Bet tankmėje tyko minos. Jau 19 metų niekas nekelia čia kojos, ir pati gamta susisuko sau lizdą šiame chaose ir peri čia savo jauniklius, niekieno netrukdoma, visiškoje ramybėje. Ten, juodutėliame šlaite, žydi beržas, jam 19 metų, jis stiprus. Tokių beržų jau niekas nebenukirs.
       Vyrams pasidaro šalta, ir jie labiau susisupa į savo striukes.
       Tai praeina. Traukinys atvyko. Tamsu kaip po karo.
       Kiūtinu į aikštę priešais stotį. Svetimkalbiai vyrai aplink mane tarsi košė, vėstanti ir skystėjanti.
       Čia šalta. Sausis.
       Tiesa, galiu daryti ką noriu, bet negaliu norėti, ko noriu – ir koja už kojos pėdinu link aukštojo namo.

       Šviesa? Juk jie niekuomet nedegina svetainėje šviesos. Net nežinojau, kad jos ten esama. Ir ką gi jie veikia žiemą svetainėje? Juk jie paprastai sėdi virtuvėje, kur šilta nuo krosnies.
       O gal senolis taip bijo, kad jam reikia kiek galima daugiau šviesos? O gal jis guli ne miegamajame, bet svetainėje, ant sofos, nes miegamasis už svetainės, per daug toli nuo mamos, kai ji būna virtuvėje. Arba atėjo gydytojas, mama pakvietė jį į svetainę ir įjungė šildymą. Arba jau po viskam, senolis jau guli pašarvotas, visi susirinkę, šviesa svetainėje – tai graudulinė.
       Ketvirtadienis. Lygiai 19 val. Einu.
       Tylu it vidurnaktį ir tamsu, lyg degtų vien dujinė viryklė. Šioje gyvenvietėje tūno senatvė ir godžiai laukia mirties, užėmė gyvenvietę, prasiskverbė net į aukštąjį namą. Viršuj, kur dega šviesa, guli senolis, po poros minučių aš būsiu ten ir bet kuriuo atveju nežinosiu, ką sakyti.
       Gerai, jei jis miega, bet jei nemiegos ir žiūrės į mane?
       O gal jis miršta, o mama verkia, apkabinusi jo kojas.
       O jei jis apskritai nemiršta, sėdi sau nuogas, plačiai išsižergęs, ir spokso į mane, aš išsigąstu, o jis springsta juokais?
       Bet jei jis nemiega, jei jis nusiteikęs rimtai ir paklaus manęs, kas su juo bus?
       Šviesa 12-ame aukšte. Viduje nešmėsteli joks šešėlis, Šviesa man nemaloni. Atrodo, lyg amžinai degtų ir niekada nesudegtų, niekada skaisčiai nesuliepsnotų, įkyri ir per daug balta.
       Kiti langai tamsūs. Kiti sėdi kitoje pusėje, savo mažutėse virtuvytėse prie krosnies. Tik poros vienišių languose stovi neramiai mirkčiojančios žvakutės sugrįžtantiems.
       Aplink viskas išbetonuota, taip pilka mėnesienoje, stačiai knieti perpjauti kam nors gerklę, šitoje nykioje bręstančioje tuštumoje. Prie automato išsitraukiu tris šokoladukus ir praryju juos vienu kąsniu.
       Įėjimas iš anos pusės, anoje sienoje, ten, kur virtuvės. Vėjas ūžteli į prieangį. Lifte kabo folijos skutai, jie plevėsuoja nuo automatikos sukelto šilto oro gūsio lyg Florio tapetai vėjyje. Nusiplėšiu du ilgus ir smailius.
       Trakšt, liftas sustoja. Durys čekšteli, ir aš išlipu, tiksliai, lyg užprogramuota, Šito apgailėtino automato dalis.
       Koridoriuje tamsu. Durys užsidaro. Automatas grįžta į savo ritmą. Grabalioju jungtuko. Kažką užčiuopiu ir paspaudžiu. Sumirksi neoninė lempa. Net šalčiausioje šviesoje aš pasijuntu saugiau ir tiesiai einu tiesiu koridoriumi, prieinu iki durų, skambinu.

       Miela mama, štai ir aš!
       Koridoriuje tamsu. Mamai už nugaros pro svetainės durų stiklą sklinda šviesa. Tik vėliau sušvinta jos akys, tokios mėlynos, ir žiūri taip tiesiai į mane.
       Ji stovi, nieko nesako, nieko nekalba. Svetainėje tylu.
       Pasikabinu paltą ant vagio.
       Tu tikriausiai alkana, sako ji, eina į virtuvę, dega šviesą, rišasi prijuostę. Vilki žieminį seną juodos vilnos drabužį. Ta vilna kanda.
       Einu paskui ją, sėduosi ant kėdės, žiūriu, kaip ji šeimininkauja, ir valandžiukę užsimirštu.
       Juk tuos, kuriuos gerai pažįsti, sutapatini su jausmais, kurie apima šalia jų. Kartais toks jausmas tėra kvapas, dvelksmas, susipinantis su garsu, skambtelėjimu ir sudarantis nepakartojamą to žmogaus paveikslą.
       Mama stora ir plati, o kai ji mane užkliudo, man suniežti.
       Tylėdama ji stato prieš mane amžinąjį senių valgį – dešra, sūris, drėgnos duonos kepalas.
       Valgau ilgai.
       Pas tėvą eisi dabar?
       Nukraustome likučius, nusiplauname ir nusišluostome rankas, mama nusiriša prijuostę.
       Sukietėja, sustoja, nebeteka, pakeičia formą ir sukrešėja. Įsikimba, tvirtai laikosi, smaugia, joja, užsispaudžia. – Bet ne! Senolis juokiasi. Bedante burna, palaimingai lyg kūdikis. Mano pieno brolis. Tave pažįsta, tau juokiasi?
       Įeinu į kambarį. Gerai pažįstami daiktai mane slegia: nučiupinėtos sienos, nusėdėta sofa, nugulėtos pagalvės, apkrautas stalas, alavijas, didelis ir vešlus.
       Šalia tėvo sėdi sūnus. Tyli kaip žuvis ir žiūri į jį tragišku žvilgsniu.
       Senolis nuoširdžiai tebesikvatoja, kol pritrūksta kvapo, kol ima žiaukčioti ir dusti. Mama ir sūnus pašoka ir tempia jį, kol mėlynos kojos nuslysta nuo lovos, ant linoleumo, kol jis atsisėda.
       Jis sėdi priešais ir žiūri į mane. Nutyla, ir aš turiu valdytis. Imu kasytis kaklą, ir atrodo, kad tuoj prakrapštysiu skylę. Jo kairė akis pradeda ritmiškai trūkčioti.
       Man norisi išeiti.
       Senolis susiraukia, šniukši nosim, tarsi užuostų peles, ir šneka, iškelia pirštą ir sako man veidan: Tai iš kitos pusės. Ateina, artinasi ant pirštų galų. Aš jaučiu, šiąnakt užuodžiau. Negerai. Visai negerai. Bet dabar aš gudresnis, klastingai sako jis ir vėl uodžia, sulenkia iškeltą smilių ir įsikiša jį į ausį.
       Tai buvo didis sujudimas, kitoks ūžesys. Aš šnekėjausi tai su vienu, tai su kitu žmogumi, ir mano žodžius patvirtino ir sutiko su manimi. Nuo tada aš stebėjau savo kūną: diegliai krūtinėje. Kraujas darosi gelsvas, kojose atsiranda krešuliai, jie kyla aukštyn, sudžiūsta ir prikimba, gabaliukas po gabaliuko, vis toliau – reikalas tas, žodžiu, jis oriai kreipiasi į mus visus, – kad reikia pakeisti padėtį.
       Po to jis susigūžia, ima kažką murmėti ir mekenti, nuščiūva, rodo į savo prakirptas kelnes, ant kurių plečiasi dėmė, ir verkšlena:
       Išvietėn! tampo kelnių raištį ir dejuoja: Jozefai, Jozefai!
       Mama šaukia, kad reikia butelio.

       Vonia ankšta, čia pilna tūbelių užraitytais galais.
       Niekaip negaliu rasti butelio.
       Pakišu ranką po šalčiausiu vandeniu, koks tik begali bėgti. Atidarau langą. Lauke tykojo rūkas. Beldžiasi mama.
       Ji rado butelį miegamajame po lova ir palaikė jam, bet jis daugiau nieko nepadarė. Jau dvi dienos, kai nieko.
       O ar jis geria? klausiu aš.
       Jis vis reikalauja alaus, pasiskundžia jinai, o kai aš atnešu gero virinto pieno, jis sučiaupia lūpas. Bet troškulys jau toks didelis, kad jis čiulpia vandenį iš skuduro, rytą, kai jinai jį prausia.
       Klausiu, kodėl jam neduoda alaus. Juk cukrus, sako ji, jam alaus negalima, daktaras sakė.
       Lyg ne tas pat, kaip ten su tuo cukrumi, sakau aš ir atidarau duris.
       Ji ima žliumbti. Pastato butelį ir nueina virtuvėn.
       Matau, kad grįžta nešina alumi. Girdžiu, kaip atidaro butelį, paskui kažkas geria, godžiai, greitai, daug.
       Man pasidaro geriau. Pavyko prisiimti šiek tiek atsakomybės.
       Iš už kampo ateina šviesiaplaukis sūnus, Egbertas, ir sako man, kad dabar pernešiąs senolį į miegamąjį, lovą iš mažojo kambario – į svetainę, o sofą iš svetainės – į mažąjį kambarį. Aš jam turėsianti padėti pernešti lovą, sako jis ir nužvelgia mane. Aš jo nemėgstu ir klausiu kodėl. Jis neišlaiko žvilgsnio ir sako todėl.
       Ateina mama ir paaiškina. Trise stovime koridoriuje. Šalimais guli senolis. Name tylu.
       Ji sako, jog lovoje esanti įduba, į kurią jis vis įsmunka, o tada jam trūks oro ir rodysis šmėklos, kurios šnekės, kad jis turi mirti, o juk jis visiškai pasveiksiąs, šaukia ji jam iš už kampo, šaukia dviem oktavomis aukščiau, kaip kokiam nykštukui. Senolis juokiasi gama žemiau. Mama nieko nebesako. Aš nueinu į kambarėlį ir patikrinu lovą. Ateina sūnus. Tampome pirmyn atgal.

       Aš lieku kambarėlyje. Prie galinės sienos stovi spinta, pirmoji, kurią senolis pirko Vakaruose. Durys nebesilaiko ant surūdijusių vyrių. Dabar spinta stovi atdara vietoj lentynos stiklainiams ir dėžutėms iš maisto produktų skyriaus, ir buteliams su mamos spaustomis sultimis. Šalia spintos – stalas tešlai kočioti, ant jo tamsiai žalias kartonas, dar miltuotas po paskutinio kepimo. Ant grindų visose pakampėse tušti buteliai, tokie, kurių nesuperka. Kairėje ir dešinėje prie sienos stovi po sofą. Viena čia stovi visą laiką, o ant kitos dar ką tik gulėjo senolis. Tarp jų link lango eina ruoželis linoleumo. Trumpa, minkšta geltona užuolaida, pro ją šviečia mėnulis. Viskas atrodo. netikra. Netikrumo jausmas mane pagauna, slegia krūtinę, gniaužia gerklę.
       Siena languota, šviesiai žaliais ir violetiniais langais. Maži ploteliai, kvailai užkrauti vienas ant kito, labirintai.
       Senolio sofa dar skleidžia jo kvapą. Nenoriu jos matyti ir ją užkloju. Miegosiu ant kitos. Todėl padedu ant jos savo švarkelį.
       Viską, ką atsinešiau, palieku krepšyje, o krepšį pakišu po stalu. Tada mano daiktų niekas nejudins, ir aš apsaugosiu švarius savo baltinius nuo svetimų rankų.
       Beldžiasi mama: Tai tu eisi gulti? dviprasmiškai klausia ji, neslėpdama nuovargio.
       Ne! Aš nenoriu miego.
       Aš nenoriu naktį gulėti, negalėdama apsiginti nuo mane užplūstančių baimės bangų, geriau jau viską matyti.
       Ši naktis mano. Aš pabudėsiu!
       Nė nebando prieštarauti. Sutinka ir nueina.
       Būsiu praktiška; šiltai apsirengiu, susirišu plaukus, kad niekas niekur nenukristų, nesusipainiotų, kad nė viena mano dalelė netrūnytų ir nemirtų.
       Svetainėje dar dega silpna šviesa. Pakampėse tvylo šešėliai. Prie pat lemputės sūnus atrodo senstelėjęs. Laukia, kada galės išeiti. Miegamasis uždarytas.
       Jis miega kietai, nedrąsiai sako mama. Aš atplėšiu duris.
       Senolis dejuoja. Jis čia pražus. Aš uždegu šviesą. Jis nemiega.
       Tarpdury stovi mama ir sūnus. Mama pasitraukia ir prieina. Paglosto jam kaktą. Jis užsimerkia. Ore nė menkiausio dvelktelėjimo. Aš išsigąstu. Jis užknarkia.
       Mes išeiname. Paliekame šviesą, durys atidarytos. Mes čia pat.
       Stovime trise, grupelė. Šalia mūsų knarkia mirštantis žmogus. Bet šią akimirką man tai atrodo jauku.
       Jiedu kalbasi. Aš pavargusi, klausausi neatidžiai, matau neaiškiai. Tęžtu, manyje jau kažkas braška. Mielai išeičiau.
       Bet mama mane paliečia ir sako, kad gulčiausi į jos lovą šalia senolio, tada galėčiau sau miegoti, man nereikėtų budėti, bet būčiau ganėtinai arti ir pabusčiau, jei kas.
       Taip, taip! rėkiu aš, čiumpu mamą ir ją papurtau. Jei aš gulėsiu ir miegosiu, jis lįs pas mane kaip ir pas tave, nes jis bijo ir galvos, kad aš tai tu.
       Aš ją purtau ir purtau. Mama labai išbalusi.
       Sūnus dingsta.
       Mama sako, kad eina praustis.

       Kai žmogus vienas, jis ima krebždėti. Beprasmiškai stovi tvyrančioje tyloje.
       Bėga vanduo. Mama prausiasi.
       Ji miegos mano kambarėlyje; bet nenoriu, kad ji miegotų mano lovoje. Tegu gulasi į kitą.
       Ji ateina su naktiniais marškiniais ant stambaus kūno ir be dantų. Praeina pro mane. Padaužo senoliui lovą ir pasilenkia virš jo. Paskui atsitraukia ir prieina prie manęs. Nenoriu jos matyti su tokia burna. Bet ji prieina prie manęs ir nori mane pabučiuoti. Ji irgi jau sena ir naivi. Atkišu veidą trumpam bučiniui. Ji pakšteli ir nueina.

       Pusė pirmos. Tyla gaubia stalą, kėdę, rankas ir kojas. Nors rėk. Bet aš įtemptai klausausi, kaip stiprėja nakties garsai.
       Ir aš pati skleidžiu triukšmą, mano pulsas, širdis. Man atrodo, rasčiau varžtelį, jį išsukčiau, ir viskas baigta, mašina sugedo.
       Man pasidaro karšta. Reikia išeiti į balkoną. Šlept šlept, ji nueina, atidaro balkono duris, durys girgžda, ji išeina į lauką.
       Čia šalta. Giedra. Rūkas išsisklaidė, dega šviesos. Nuo mirgančio neono pasaulis atrodo blausus.
       Blankūs ir vaškiniai žmonės vartosi lovose. Šviesa priešais tai dega, tai ne, ir taip be perstogės, ilgai, tarsi signalas arba skausmo simbolis, skausmo, kuris užeina ir praeina. O ten guli žmogus, vienui vienas, ir gerai supranta savo padėtį. O gal jis jau miršta, ir šviesa derinasi prie jo, žybteli, prigęsta, kol visai nustoja degti.
       Įsiklausau, kas dedasi kambaryje, bet ten visiškai tylu. Jis tikriausiai miega.
       Deguosi cigaretę. Vėjas užpučia man ugnį.
       Tai tarsi vaikystė. Niekas nepasikeitė. Atrodo, lyg žaisčiau slėpynių, ir man ima mausti pūslę.
       Niekas nepasikeitė. Laikas – tai kažkoks nesusipratimas, slogus sapnas, kvailystė.

       Man regis, jis juokiasi. Tikrai, jis juokiasi. Guli vienui vienas, nežino, ar jį kas nors girdi, ir juokiasi juokiasi.
       Niekas nepabunda. Aš viena su besijuokiančiu seniu.
       Įspraudžiu galvą tarp kelių. Aplinkui kaukia vėjas. Balkone nejauku, jis priklauso tamsiai vėjuotai nakčiai, tuščiam negyvam pasauliui.
       Juoko papliūpos, vienodas, nepertraukiamas kvatojimas.

       20 po dviejų nueinu pas jį.
       Jis jau be kvapo, bet vis dar juokiasi.
       Nepastebi manęs, o gal tik apsimeta. Aš jį pašaukiu. Jis negirdi, o gal nenori girdėti. Juokiasi. Prieinu artyn. Paliečiu. Šaukiu: Jozefai, Jozefai!
       Rėkte rėkiu, kad jis mane išgirstų. Rėkiu: Jozefai!
       O jis juokiasi juokiasi.
       Žemai palenkiu galvą, kad jo negyvas žvilgsnis įsiremtų į mane. Jis kvėpuoja man į veidą.
       Užgulu jį, sugriebiu už pečių, purtau ir šaukiu:
       Jozefai, Jozefai!
       Tada jis liaujasi. Žvilgsnis atgyja, jis žiūri man į akis. Kūnas ima kilotis kaip stūmoklis. Marškiniai šlaput šlaputėliai. – Jozefai!

       Truputį prieš 3 jis užsimano alaus.
       Šito gero pilnas šaldytuvas. Uždegu virtuvėje šviesą ir išsiimu 2 butelius. Vieną jam, kitą sau. Tada vėl išjungiu šviesą.
       – Jo lūpos suskeldėjusios ir sutrūkinėjusios. Liežuvis raudonas ir išburkęs. Per vidurį geltonos apnašos.
       Pakišu jam butelį. Jis bando pasikelti, bet neišeina. Pastatau butelį ant naktinio staliuko, suimu jį už riešų ir kiek įstengdama kilsteliu. Bet pakeltas jis išslysta man iš rankų, sunkiai drimba ant paklodės ir išsekęs žiūri į mane.
       Mėginu dar sykį, atremiu koją į lovos kraštą, čiumpu jį už rankų, trūkteliu aukštyn ir pakišu jam po nugara kelį. Pagaliau. Pagaliau jis gali atsigerti, gurkšt, gurkšt, kol ima bėgti į marškinius. Pastatau butelį ir ištraukiu kelį.
       Jis vėl žlegteli, ir jam pradeda trūkčioti akis.
       Na, kaip tu, Jozefai? kvailai klausiu aš.

       Jozefas, gimęs Bohemijoje, tėvai Ignacas ir..., specialybė – žemdirbys visą gyvenimą, likimas – bėglys.
       Tėvas pirko ūkį, o sūnaus dėka ūkis suklestėjo. Jis samdė mergas ir bernus, turėjo ganyklų, dirbo žemę, laikė šiek tiek gyvulių.
       Kai jam sukako 60, jis gavo vienkartinę kompensaciją, nes būdamas 50 turėjo palikti sodybą rusams. Už tuos pinigus jis nusipirko baldus šiam butui. Nuo 50 iki 65 arė svetimuose ūkiuose. Nuo tada gauna pensiją. Iš pensijos taupo sūnums, o sau ir mamai perka tik pačius būtiniausius daiktus. Tai neleidžia pasenti.
       Dabar jam eina 90-tieji.
       Pernai buvo auksinės vestuvės. Jis dar šuko ir vienai marčiai paslapčia palaižė ausį.
       Bet kai prieš tris savaites jis buvo su mama bažnyčioje, pareiškė jai, jog tai paskutinis kartas.

       Sisioti! sako jis.
       Ką daryti? Žadinti mamą? Sukuosi kaip „sukutis“.
       Senolis guli nugrimzdęs į pagalvę, išmuštas dėmėmis, ir dejuoja: Sisioti! ir abiem rankom spaudžia sau pimpilą, kad neprileistų į lovą.
       Reikia nutempti jį į tualetą. Visa kita tegu padaro pats; vėl jį pakeliu, ir jis vėl man išslysta, keliu dar kartą ir kaip anąsyk įsispiriu koja – juk aš tau rankas išnarinsiu! Jis pasikelia, aš nukeliu nuo lovos jo kojas; jis sėdi, palinkęs į priekį, nukarusiomis rankomis. Aš jį suimu, patraukiu į save, pakišu prieš jį koją, kad jis nenusiristų – nenuriedėtų linoleumu, nesitrenktų į ledinį paviršių, nesudužtų.
       Dabar jis stovi stačias, stovi priešais, ne didesnis už mane, susverdėja, palinksta ir drimba ant manęs. Sekundę stovime, matuoklė milimetrą krypteli, staiga išeina iš skalės ribų, ir mes griūvame, aš krentu virš jo į pagalves.
       Jis baltas ir šlapias nuo prakaito.
       Pasikelk ir sėskis. Su tualetu nieko nebus. Teks imti butelį.
       Mama pastačiusi jį čia pat. Aš graibau ilgame jo kelnių prarėže.
       Nežiūrėk! Nespoksok į mane!
       Sučiumpu kažką švelnaus ir minkšto ir įkišu į butelio gurklį.
       Atrodo jaunai ir sveikai, nekaltai ir žavingai.
       Jo ranka ieško ir siekia butelio, nori uždengti. Bet jis nepajėgia. Nieko neišeina. Jis nepratęs daryti į butelį.
       Staiga jis pastebi svetainę, svetainėje šviesiau, jis pradeda juoktis, juokiasi ir kalba:
       Juk tai mūsų kambarys – kažin kur jis tarėsi esąs – jaukiai čia mes susitvarkėme.
       Jis kalba praeitimi, dairosi šen ir ten ir prisimena spintą ir stalą:
       Viskas mūsų -
       ir žiūri į mane, lyg aš būčiau antroji šito „mūsų“ pusė, staiga nusigręžia nuo šviesos, šiurkščiai stveria mane už rankos ir sako:
       Aš kai ką sugalvojau. Aš noriu parduoti. Pirksi?
       O ką, klausiu.
       Visą mano turtą.
       O kadangi aš nežinau, ką sakyti, jis numoja ranka:
       Aš jau pardaviau, viskas.
       Ir nustumia butelį.
       Ir griūva. Lova subraška. Senolis guli nejudėdamas ir išdidus. Aš vėl užkeliu jo kojas. Pėdos pamėlynavusios. Užtraukiu ant jų antklodę.
       Kvėpavimas rimsta. Rimsta, o netrukus lyg ir visai nutrūksta.
       Nakties tyla darosi žiauri ir klastinga.
       Einu plautis rankų.
       Kai grįžtu, jis guli prileidęs į lovą, vėl inkščia ir šneka:
       Ak Dievulėli, dabar plaukiosime vandeny kaip žuvelės!
       žiūri į mane ir klausia:
       O tu irgi žuvis?
       O kai aš tylėdama papurtau galvą, jis rimtai sako pats sau, įbedęs žvilgsnį į tamsias lubas:
       Per vandenį plaukė žuvis.
       Jozefai! -
       Taip, atsako jis.
       Aš turiu patiesti tau sausą paklodę!
       Taip, atsako jis.
       Viskas šlapia, viską reikia nuimti. Bet jis jaučiasi esąs kažkur toli, nieko nemato, guli sau, baltas ir nuogas, taip jis galėtų atrodyti ir būdamas jaunas.
       Aš jį nušluostau, suvynioju į baltas paklodes ir palieku miegoti.
       Miegodamas jis knarkia. Atsitupiu prie lovos ant grindų.
       Šviesa šiek tiek mirguliuoja, nors tai elektros šviesa.
       Aš išgeriu jo alų.
       Baik, Jozefai. Užsičiaupk! Kai tu išsižiojęs, įkrenta skruostai, nosis pasidaro smaila ir negyva, svetima, trikampis.
       Timpteliu jo antklodę. Jis paklūsta man, kaip kasnakt paklūsta mamai, užsičiaupia, sunkiai apsiverčia ir tyliai miega toliau.
       Jo rankos išskėstos ant antklodės, kad jis galėtų kvėpuoti. Jos tapo minkštesnės, platesnės, baltesnės. Per vidurį atsiranda dėmės.
       Koks svetimas nakties metas. Didžiulis, be apčiuopiamų ribų. Traška braška vamzdžiai. Pučia vėjas. Aukštasis namas girgžda per vyrius.
       Senolis miega tyliai ir kietai.

       Išgirstu, kaip sušvilpia ir pravažiuoja pirmasis traukinys. Naktis baigėsi, pradeda kursuoti traukiniai. Tuoj bus daugiau traukinių, prieblanda ims tirpti ir traukti iš tamsių pakampių.
       Septynios. Galiu žadinti mamą.
       Dar kartą prieinu prie jo. Jis žiūri į mane. Ko žiūri? Gal miegi atsimerkęs? O gal tu numirei ir esi negyvas? Ne, jis kvėpuoja. Ryto šviesoje dega jo akys.
       Ar jo juokas skirtas man?
       O gal jis ko nors nori? Dabar tai jau jos reikalas.
       Septynios. Aš nieko daugiau nenoriu žinoti, einu.

       Ji susigūžia ir pašoka, stovi prie lovos ir žiūri į mane išplėstomis iš siaubo akimis. Susivaldau ir raminu ją, sakau, jog jis miega. Jinai stovi suglumusi, šneka padrikus žodžius.
       Ką čia su ja kalbėsi. Aš noriu ramybės ir tik dabar pastebiu, kad ji miegojo mano lovoje.
       Nors stauk. Neliko nieko sava.

       Ji stovi vonioje ir triukšmingai tvarkosi. Kai visą naktį budi įtempęs ausis, rytą kiekvienas garsas atrodo šaižus. Einu į virtuvę ir tylėdama ryju.
       Iš vonios ateina mama, apsirengusi tamsiais drabužiais.
       Jis dar gyvas, sakau pati sau, nesąmoningai pastuksenu į medinį virtuvės stalą ir einu pro ją praustis.
       Vanduo šaltas ir karštas, žmogus jaunas ir nukaršęs – gal jis miega? O gal ne? Čiulba tulžiai.
       Iš lauko į kambariuką skverbiasi šviesa. Užuolaidų nėra, o automobiliai suka ir suka už kampo. O kad jie įstrigtų, skardos krūvos, išmetamųjų dujų teršalai, subliūškę skudurai, ir plevėsuotų sau vėjyje kaip Florio tapetai.
       Noriu miego! Galiu pasirinkti savo lovą, kurioje miegojo mama, arba tėvo sofą, ant kurios guli netvarkingai patiesti patalai. – Tie patalai dar iš tėviškės, mama savo rankomis plėšė plunksnas, o kai teko bėgti, jie tempė juos ant kupros, ir žymu, kad tie patalai matę šilto ir šalto.
       Aš įlendu į blėstančią senos moters šilumą. Praeis. Tuoj sušilsiu pati, ir toji šiluma bus mano.
       Susiriečiu, jaučiu smulkius mezginius, čiupinėju šiurkštų audinį, po akies voku regiu tuštumą, jaučiu savo kūną, daug ką užuodžiu, ilgomis sunkiomis kojomis supuosi kažkur kažkokiuose plokščiuose sapnuose, aukštyn žemyn.
       Ir neaiškiai girdžiu juos kalbantis. Jis darsyk pakilo iš savo lovos ir leidžiasi jos vedamas, ilguoju keliu, į tualetą, girdžiu jo šlepsėjimą, atsargumą ir baimę, girdžiu, kaip sunkiai jis sėdi ant puodo krašto. Jų žodžiai dusliai aidi, aidi iš tuščių patalpų ir praeities.
       Paskui vėl viskas nutyla; aš pramiegojau ir nežinau, kaip jis atsikėlė ir ar jie šaukėsi pagalbos; galvoje man viskas sukasi.

       Senolis sėdi savo lovoje svetainėje, atsirėmęs į kelius, virš jo kabo Nukryžiuotasis, su šviežiais kačiukais vietoj aureolės. Senolis spokso žemyn, apžiūrinėja grindų piešinį, ir nesuprasi, ar jis mane mato, ar pažįsta.
       Mama klūpo priešais jį ir nori įsiūlyti jam kukulių. Ašarodama pažiūri į mane ir sako:
       Jis nebenori, o juk tai buvo jo mėgstamiausias valgis.
       Visiška praeitis. O jis suduoda sau per veidą, verkia kartu su ja, dar kartą suduoda ir kalba:
       O juk kukuliai su slyvomis buvo jo mėgstamiausias valgis.
       Taip, sako mama, jis galėdavo suvalgyti jų 30, o rungtyniaudamas su samdiniais – ir 40, ir 50 -
       ir darkart pamėgina jam vieną įbrukti. Tada jis išmuša kukulį jai iš rankos ir vėl ima tyrinėti grindų piešinį, sukūkčioja, susitvardo, sunkiai nusigręžia, tuo parodydamas, jog nori likti vienas.
       Mudvi išeiname su kukuliais iš kambario ir stačiomis suvalgome juos virtuvėje, imdamos rankomis.

       Šuliniu į supermarketą. Man reikia ten šį bei tą nusipirkti. Nenoriu važiuoti liftu. Greitai nulipu 100 įvijų laiptelių.
       Dabar galėčiau nueiti, nueiti nuo aukštojo namo, pro 5 sustingusias tuopas, nerti į tykančias krautuvėles, leistis įsiurbiama.
       Juk aš žinau, kaip jiedu sėdi ten viršuje ir kaip jinai laiko jo rankas, apžiūrinėja ir mato atsiradusias naujas dėmes, išpampusias gyslas ir ima smarkiau trinti jam pamėlynavusius pirštų galus.
       Čia apačioj tuščia ir nyku, iš visų keturių pusių skamba vokiškos dainos, be pertraukos, ir mes pamirštame apie kainas, svirduliuojame tarp prekių ir knisamės po visokį šlamštą.
       Išsirenku keletą dėžučių ir stoju į pensininkų eilę.
       Senolis pasiteiravo, ar jau užsakyti mirties liudijimai, ji paklausė kokie, o jis atsakė:
       Tau ir man.
       Jau seniai jis begalvojo apie save ir apie ją kartu. 3, 4 dienas ir tylias naktis jiedu gyveno atskirai. Kiekvienas sau. Jis pasitraukė ir paliko ją sėdėti, nebesišnekėjo su ja, nebekreipė dėmesio.
       O jinai liks tarsi jo dalis, sėdės, ieškos žvilgsniu aplinkui, vėl melsis, bet ir sakydama šventus žodžius, negalės suvaldyti minčių, galvos ir gyvens tame, kas bus. Įsivaizduos jį šalia, laikysis jo paveikslo, bet sykiu žinos, kad rytoj tas paveikslas pagels ir subyrės, ji dings virtuvėje ir barškins puodus.
       Pasiimu savo pirkinius, užmoku ir vėl pakylu į viršų.
       Kai grįžtu, jis pašaukia mane vardu.

       Mudvi sėdime kambaryje prie stalo. Jis miega. Mes geriame kavą. Kalbamės pašnibždomis. 5 tuopos spokso mums į langą. Jau vėl temsta.
       Paskui turi ateiti draugas. Mama tvarko ir taiso, atneša jo dantis, išvynioja iš skudurėlio, nori įstatyti jam, kad jis geriau atrodytų prieš draugą.
       Jis pusiau miega, nepatogiai, o kai bandome jį pakelti, jis pasvyra kairėn ir sudrimba. Ji duoda jam alaus. Spaudžiamas jis ginasi, lošiasi atgal.
       Jinai atsiklaupia ir įspraudžia jam tarp žandikaulių rausvą šlykščią vaškinę plokštelę su viršutiniais dantimis. Jis inkščia. Ji kiša ir grūda, kol jis iš skausmo išsižioja ir plokštelė įlenda įstriža. Tada jis ją išima ir ima čiulpti ir laižyti lyg riestainį.
       Mudvi jį paguldome ir duodame jam ramybę. Bet jis pamėlynuoja, glosto sau pilvą ir įkvėpdamas kiekvienąkart sudejuoja. Mudviem baugu, mudvi laikomės už rankų.

       Ateina draugas, atsisėda prie lovos, nieko nekalba, spokso negyvu žvilgsniu sau į koją, tirtėdamas po apopleksijos, retais, gelsvai baltais plaukeliais ir tokia pat oda. Jozefas miega.
       Tada prabyla mama, vaišina pačios keptu pyragu ir saldžiu vynu, ir ilgai jį įkalbinėja, kol pagaliau jam ima bėgti seilės, jis pamiršta gulintįjį mirties patale ir valgo valgo, ir geria, nieko nekalba, laižosi pirštus, kol saldumynų nebelieka, tada atsilošia ir vėl padėrsta.
       Aš pasilenkiu ir jį užkalbinu, teiraujuosi apie jo parištą ranką. Jis krusteli, braškėdamas irgi pasilenkia ir pasakoja man apie vyšnių metą, kai susilaužė ranką, ir nuo to laiko ranka parišta ir skauda, ir jis ima verkšlenti, jog negali nei gulėti, nei miegoti, vis per tą ranką, pasisuka ir pirmą kartą pasižiūri į Jozefą, savo draugą, mėgina pajuokauti ir niurna, kad Jozefas už jį daug sveikesnis, nes miega.
       Ir jis negalįs nešioti krepšių, kalba jis man, ir negalįs atlikinėti procedūrų, sąnariams reikia, ir negalįs vedžioti savo žmonos, ji akla.
       O kodėl žmona neatėjo kartu, klausiu. Jis dar labiau pasilenkia ir, šnairuodamas į tą, kuris miega, tyliai sako, jog ji per daug bobiška ir niekada neina pas mirštantį ir stengiasi tai išmesti iš galvos.
       O kai ateina laikas, sako jis ir, palinkęs prie manęs pernelyg arti, įsistebeilija man į krūtinę, tai jau niekas nebepadės.
       Aš greitai pasitraukiu prie lango, lauke užsidega šviesos. Viskas vėl taip kaip vakar ir rytoj, o erdvė ir nežinomybė gniaužte gniaužia man širdį.
       Draugas taip pat atsistoja, ištiesia virš lovos savo sveikąją ranką ir sako:
       Jozefai, laikykis, Jozefai -
       atitraukia ranką, o mama visą laiką stovi šalia ir glamžo prijuostę, ir išeina iš kambario paskui jį. Tada išgirstu kūkčiojimą. Tai ne ji – jis.
       7-tą sučirškia telefonas. Pašokame. Jozefas irgi girdėjo ir dabar dairosi po kambarį. Skambina sūnus, nebeateis. Jis rėkia mamai į ausį, lyg ji blogai girdėtų, o juk silpnos tik jos akys. – Jis tik dabar grįžo namo, ant kalno ledas. Automobilis nučiuožė žemyn. O dabar ir jam, ir Lotai jau per vėlu.
       Ragelyje šniokščia.
       Jozefas vėl užmigo. Taip praslenka vakaras.
       Mano oda išdžiūvusi, traukia. Mano kūnas man svetimas. Eidama kliuvinėju.
       Jozefas guli laukdamas, paskendęs savo kančiose. Jo pilvas pūpso. Jis nebegali nueiti į tualetą, o buteliu nesinaudoja ir po savimi nedaro, jo viduriuose pradeda rūgti ir pūti.
       Virtuvėje prie viryklės stovi mama, plati ir bežadė, ir ant silpnos ugnies verda mums naktipiečius. Paskui vėl prireikia jį pakelti, nes jinai bijo, jog jis daugiau niekada neatsikels. Mes jį vėl tąsome. Užsidedame jo rankas sau ant kaklo. Priverčiame jį nueiti iki alavijo. Suglumęs senolis tripsena pamėlusiomis kojomis, kurios šiandien silpnesnės nei paprastai. Jis įsitveria, pakimba ir smaugia mus. Prie alavijo jo nebenulaikome. Jis sustoja ir įsistebeilija į alavijo dyglius. Mes apsisukame jo glėbyje ir tempiame jį atgal prie .lovos, o jis nemato kelio ir stena iš baimės. Prie lovos jis mums išslysta, griūna ir daugiau nebepasikelia.
       Kažkur kažkas įjungiama ar išjungiama. Traškėjimas nutyla. Geriau atnešiu jam alaus. Jis kilsteli, kai paliečiu. Lyg mato mane, lyg ne. Palaikau jam butelį. Jis išgeria viską iki paskutinio lašo.
       Ateina mama su marškiniais. Užtraukia ant jo antklodę ir tapšnoja, tapšnoja, lygindama ją. Tada nueina į kambariuką.

       Aš esu ištikimesnė, ir niekas tam neprieštarauja. Sėdžiu paskendusi savo mintyse, šiuo metu niekam nejausdama priešiškumo ir visai patenkinta. Retkarčiais klausausi jo kvėpavimo, kuris trūkčioja, sustoja, nurimsta, vėl atsiranda. Kartkartėm pakrapštau stalą, kad įsitikinčiau, ar dar funkcionuoju.
       Staiga pajuntu tylą. Suklūstu, įsiklausau. Jis nebekvėpuoja,
       Aš kilnoju tavo rankas: Jozefai, Jozefai! grįžk.
       Jis žiūri į mane nekvėpuodamas. Reikia sugriebti abi rankas ir pakelti jas aukštyn, kuo aukščiau, virš galvos, o kakta spausti tau krūtinę, dar ir dar sykį, kad plaučiuose sprogtų naujos pūslės. Į mano plaukus dvelkteli silpnas atodūsis. Aš nesiliauju, tęsiu darbą, aukštyn žemyn.
       Jozefai: tu nemirsi, kol tavo krūtinė neatsiskirs nuo širdies, o tai aiškiai matysis, ir aš laiku tave įspėsiu, tada būsi pasiruošęs.
       Jis atsigauna. Ėmė kvėpuoti. Jis vėl čia. Guli sau žmogėnas, susivyniojęs į mėsą, ir kvėpuoja kaip ir kiekvienas žmogus kiekvieną dieną.
       Mano pavargusi siela tuoj nusibaigs. Melstis jinai jau nebegali. Aš šlapia, nors gręžk. Sukaitusi ir atbukusi atsitupiu ant linoleumo ir įsistebeiliju į šitą protagonistą.
       Aš geriu jo alų. Viską paverčiu malonumu. Geriu. Vėl tampu tik stebėtoja. Mane užplūsta švelnus ir neapibrėžtas pasitenkinimo jausmas. Senolis miega.
       Einu į virtuvę ir užsirūkau, o jį palieku vieną su jo kvėpavimu. Manęs negraužia sąžinė. Net toji kova man teikia džiaugsmo, nes suvokiu, kad laimėjau.
       Staiga jis ima šaukti: šviesą!
       Viską metu ir dumiu pas jį.
       Šviesą! Šviesą! šaukia jis ir: O kas už tai mokės?
       Už ką? klausiu.
       Už tokią ryškią šviesą.
       O paskui tyliai ir su nuostaba, žiūrėdamas į kažkokią grožybę, kurią mato ant lubų: Ar už tai reikės mokėti, ar gausim už dyką?
       Ką? klausiu.
       Tai, kas žybsi, sako jis ir markstosi nuo žaibų.
       Aš laikau jo ranką. Kartais jis paprašo vandens. Alaus nebenori, sako, alaus skonis ne toks. Tikriausiai jam dabar norisi kartumo kaip vaikui.
       Jis daug šneka, daug klausinėja. Klausinėja apie daugybę nepažįstamų žmonių, kuriuos regi aplink save, kas atsitiks, jei nebepatekės saulė, klausia, ar aš taip pat žuvis, o mano motina, kaip ji atrodo, kaip žuvis? Ūmai nutyla, turbūt todėl, kad negaliu atsakyti nieko, kas rodytų, jog suprantu. Jau beveik miegodamas dar paklausia: Ar amžinybė nuobodi? ir užknarkia.
       Pavyzdžiui, poreikis palaikyti už rankos. Staiga man panyžta kaklą. Paleidžiu jo ranką ir imu kasytis. Žinau, jog tai jam gali reikšti netektį, nesaugų miegą, bet vis tiek kasausi.

       Aš ir pati pavargau. Klausausi, kaip ramiai jis alsuoja, supuosi ant jo alsavimo bangų, traukiu jo kvapą į save ir savo krūtinę. Ką jauti, kai prarandi formą? Ko gero, miršti drauge. Galbūt tik gyvenime būname dviese, o mirdami vėl susiliejame į vieną, išsiplečiame, priimame visus ir bet ką, leidžiame įsiveržti į mus erdvei ir laikui, ir dar visokiausiems galams kaip vėjo botagui.
       Aš priešinuosi, dar priešinuosi, bet galiausiai į kažką nusiritu, Į miego pūslę, įžiebiama ugnis, Dievo rykštė:
       Nes prie namo, kairėje pusėje, ten, kur takas į daržą, ten jie juos įmetė, mano dėdę, mano tetą ir mano brolį Abrilį, klaikiai suplėšytus ir sudarkytus, kruvinus, milžiniškus kaip griuvėsiai, pabaisas.
       Aš užsidariau namuose, nulindau į tolimiausią kertę ir užsibarikadavau, viską sutempiau ir sukroviau prie sienos. Naktis. Noriu nuleisti langines. Viena užsikerta. Panika! Niekas neturi patekti į vidų. Viskas, kas lauke, priklauso magijai. Tai, kas buvo ant sienų, dabar persikraustė į šakas. Plėšiu langinę. Viršuje ji atplyšta. Aš nusijuosiu diržą, užsilipu ant palangės ir tvirtai pririšu langinę prie jos kartelės. Viršuje dar žiojėja juodas plyšys, bet diržas laiko ir netrūksta. Dumiu atgal į galinį kambarį, palieku atdaras duris ir atsisėdu, nes iš čia galiu matyti, kas prie manęs artinsis.
       Naktis kažką pagimdys. Aš drebu susisupusi į lygias antklodes. Šalimais dega silpna šviesa, kad neapžlibčiau nuo visiškos tamsos, jei kas nors luš ir į vidų įsiverš naktis.
       Budri ir apsunkusi nuo įtampos, atsirėmusi nugara į lauko sieną, pajuntu, kad lauke kažkas braukia per mūrą. Pašoku, šluostausi, trinu nugarą ir tik kai paklausiu savęs kodėl, man topteli, jog aš pamaniau, kad ji gali būti kruvina. Atsisėdu vidury kambario. Oras tarsi štapelis slopina pavojų iš išorės. Sėdžiu tiesiai.
       Rytas buvo nuostabus, ir aš išėjau iš namų. Ant kiekvieno lapo žaižaravo akinanti saulė. Tyras oras. Jokio kvapo. Aš užšoviau duris. Tegu namuose viskas būna kaip buvę. Nenoriu, kad kas nors atsivilktų ir šlaistytųsi.
       Nulipau laiptais į kiemą ir patraukiau link gatvės. Aš juos, aišku, mačiau, bet saulės šviesoje jie man veikiau atrodė kaip akmenys. Gatvėje susitikau savo bendramokslę Rozvitą.
       Keletą metų su ja nebendravau. Ji laikėsi šaltai, nors pažvelgė man į veidą, ir kadangi gerai mane pažinojo, suprato, kas man yra. Taigi ji privertė mane prašyti: Ateik šiąnakt į mano namus, kad aš nebūčiau tokia vienui viena.
       Ji nuėjo. Nuėjo gatve ir dingo iš akių. Likau stovėti ant saulės nutvieksto tuščio susiklaipiusio grindinio. Nė gyvos dvasios. Einonas Amerikoje, Vincentas pas protėvius, ar ateis Rozvita, bala žino, o man už nugaros – kruvini mano šeimos griuvėsiai, kurie gali tapti agresyvūs.
       Dabar man aišku, jog palyginus su tuo, ką man teko ištverti, aš nebuvau kaip reikiant pasiruošusi ilgai priešintis.
       Grįžau namo. Sutvarkiau visus kambarius, atlapojau langus ir prisiverčiau papietauti savo kruvinos šeimos akyse. Nemaniau, kad tai pavyks. Paskui aš atplėšiau juos nuo sienos ir palaidojau. O tada gyvenau po senovei, buvo ir šilto, ir šalto, bet viskas ėjosi kaip iš pypkės, juoda, balta ir taip toliau – sapnas pats išsisklaido kaip raukšlė – daugybę ilgaplaukių sielų pagimdo naktis – didžiuliai laukai, nesveiki žiedai javuose.

       Matau, kaip jis mane apžiūrinėja, ir nubunda. Brangusis, ko žiūri į mane. Kokia aš pasimetusi – tai senolis, Jozefas, jis vardu Jozefas, jam sunku kvėpuoti ir jis glosto man ranką.
       Seniai? – Argi jam negana savo kančių?
       Jis žiūri į mane atviru žvilgsniu. Šiąnakt aš priklausau jam. Jis saugo mane nuo priešų ir tuštumų, kurios prisipildo gelsvos masės, kol per kraštus ima lietis visokiausi dalykai. O kiekvienas daiktas mums gali būti pavojingas. Negyvi daiktai nemiega. Daiktai negyvi, bet vis tiek puola. Man tereikia likti pas jį, jo delne, tada nieko neatsitiks.
       Bet nuo ryškios šviesos man į plaukus įsivelia drugys, įsinarplioja ir visiškai susipainiojęs užtrokšta. Nebeišskrenda. Prikimba. Aš sukišu į plaukus pirštus. Tada Jozefas išsikaparnoja iš savo pagalvių, ištraukia jį man iš garbanų, numeta ant grindų ir nupučia po lova.
       Mažas šaltas mėnulis iššauna iš mano širdies ir nušvilpia pašėlusiu greičiu į visatą, o ten, ant juodai baltos paklodės, įsitaiso kaip šuva pievoje ir ilsisi toje vietoje.
       Na, ką dabar veiksime – eikš, sako jis ir kinkuodamas lenkiasi prie manęs. – Jos simpatiškos akys, tos katės. – Ar tu gerai moki melžti?
       Mane pasiekia nerišlūs žodžiai, jis atjaunėja, pasiekia mane, suima ir įsitraukia į savo tarpupasaulį. Karšta ir pūslėta – pusiau materija – pusiau vaizdiniai. – Ar tu taip pat turi kūniškas akis ir matai mane, kaip kad mato žmogus, klausiu tavęs?
       Kai ateis Kristaus karalystė, kūnas prisikels, atsakau tau.
       Neatmenamais laikais Niekieno sūnus eidamas pajūriu rado gražios mergaitės lavoną ir mylėjosi su juo. O kai daugiau nebegalėjo, palaidojo lavoną ir nusižudė.
       Tu darai neteisingas išvadas, sako jis ir spinduliuoja jaunyste.
       Bet ateitis mums tik peizažas vandens paviršiuje, sakau liūdna ir pakerėta jo grožio, ir meilė užplūsta tarsi senų senovės prisiminimas, visas šakas šakeles, ir užvaldo mane.
       Tai skrydis, nepaprastas skrydis. Ką tik senas ir leisgyvis jis klausia: Kurgi ji? O dabar čiumpa mane ir išsineša iš lemties, kurią man skyrė žvaigždynai.
       Jo lytis jauna kaip ir jis pats. Jo širdis plaka mano krūtinėje. Aš myliu jį, ir mudu nuskriejame už daugelio kaimų.

       Po to jis išsekęs kaip šulinys, guli tarsi suparalyžiuotas ir švokščia. Aš įlipu pas jį į lovą ir atsiklaupiu jam prie krūtinės, pakeliu jo nugarą ir pakišu po ja kelį. Šitaip tau bus lengviau kvėpuoti.
       Kurgi ji? pakartoja jisai ir apgraibom ieško kito mano kelio. Paskui nutyla, grumiasi su mirtimi.
       Aš spoksau į Jozefo krūtinę, ir man atrodo, lyg ji akyse augtų, kaip ir jo pilvas, kuris kelia antklodę, o po ja – nuogos ir šaltos jo mažos pamėlusios pėdus. Bet aš negaliu pasitraukti jų sušildyti, nes jis susmuks į pagalves ir auglys neduos kvėpuoti.
       Mano kelis nutirpsta, pasidaro nejautrus ir šaltas po sena karšta nugara.

       Jam veidan pro langą šviečia negyvos žvaigždės ir nuo tos šviesos jo veidas toks baltas, kokį piešia ir mano baimė.

       Tada į šviesą iššliaužia vėžys. Naktį jis išropoja, naktį, kai visi nusiplauna apgaulingą grimą ir nebeslepia savo ydų.
       Tai trunka gana ilgai. Pagaliau jis kėpso, tiesiai prieš mane, Jozefui ant krūtinės, per patį vidurį. O Jozefas miega, prislėgtas mirties, įsikūnijusios padare, kuris iššliaužė.
       Ar tai kažkas žmogiška, kažkas natūralu?
       Jozefo kančia mane įspėja, aš jau žinau, su kokia jėga ūmai gali smogti tas apsimetėlis. Strykteliu ir ištraukiu kelį. Jozefas prasmenga pataluose ir nejuda, o tas, kuris kėpso ant jo, padaro tą patį. Jei žus žmogus, žus ir vėžys, pamanau aš, ir mane apima troškimas naikinti.
       Aš girdžiu, kaip jis kalba ir kažką sako meilužio balsu, bet negaliu suprasti. Jis nerimsta iš ilgesio. Jis supasi ant miegančios krūtinės, savajam lizde. – Ir tuomet aš pradedu derėtis su juo dėl ano gyvybės.
       Jei tu augsi lėtai, ilgiau gyvensi, sakau aš.
       Iš pradžių aš išsideru kelias dienas, paskui kelias savaites, o paskui metus, iki kito sausio.
       Bet senolis nebeturi jėgų trauktis ir sako: Ačiū, nereikia, Tai galutinis sprendimas. Vėžys turės mirti šiomis dienomis, kartu su Jozefu, kuris šito nori.
       Man greitai bus 100 metų, ir aš trokštu ramybės, ir dar turėčiau būti asilas ir gyventi ilgiau, bet vis dėlto, sako Jozefas, aš dabar nenoriu vėl eiti su tavimi šokti.
       Ir nusigręžia nuo manęs.
       Siena už jo baltai raštuota, Nukryžiuotasis kabo per aukštai nuo jo. Viena akimi jis tyrinėja sienos raštą. Kita akis ašaroja. Žvilgsnis nuklysta nuo rašto ir pasiklysta, neberanda kelio atgalios, susivynioja, susipainioja ir išsitiesia šioje akinamai baltoje patalpoje.
       Atrodo, kad jis miršta. Paslydo ant rašto, žnektelėjo ir nebepasikėlė. Viskas baigta. Bet ne, jis vėl kepurnėjasi, sukrapšto paskutines oro atsargas ir vėl kiūtina per labirintą ant sienos.

       Paveikslas iš šviežių lavono dalių. Ak, galva! Pirštas! Puzzle mozaika, toks žaidimėlis kantrybei išmėginti, raštas, jausmai keistai išklysta iš kelio, bet aš vis dėlto jį matau, pralaimėjusį ir nusigręžusį į sieną. Regis, kad jo kūnas subyrės. Plaukai ir barzdos šeriai atrodo balti ir suaugę su pagalve. Mane užplūsta laiko nerealumo pojūtis.
       Staiga man kyla noras išmėginti pačiai save, ir mielai išgąsdinčiau mirštantį, galbūt su kauke, galvoja pasiutvaikis, o gal sustaugsiu kaip laukinis.
       Jo naujos kančios daro jį man svetimą ir belytį. Štai Floris – Floris man artimas, nes jis degė, ir todėl aš vis sapnuoju, kad jis nori eiti maudytis. Bet Jozefas, pasiklydęs savo raštuose, lygioje kovoje kuo nors būti ir išlikti, kaip Florianas, degdamas ant šitų įvijų laiptų, šiame bokšte, praėjusį sausį, lygiai prieš metus bet Jozefas, aš nesuprantu, ko jis nori, ko jam reikia. Tikriausiai sėdi kaip ir aš po stiklu, kurtinėja ir klaidžioja kaip išmanydamas ir negali rasti, ko jis nori, ko jam reikia, ir negali nieko pasakyti, šiuo laikotarpiu.
       Jo figūra mąžta, vis labiau tolsta, vis labiau mąžta. Bet staiga atstumas vėl susitraukia, o aš matau, jog taip yra todėl, kad jis prakalbo, nes jis kalbina mane, klausdamas: Ar tai buvo šį pavasarį, du jaunuoliai, ir jie išdykavo?
       Aš sakau: Ne. Lyg suprasčiau, kaip jam eina laikas. – Ne, tai buvo jau seniai!
       Negali žinoti, sako jis ir priima mano naivumą kaip atsaką, nors jaučia, kad guli gerai ir viskas gali būti priešingai,
       Jis sukritęs, geltonas. Oras veria plaučius, menkas, drėgnas ir smailus, tarsi siūlas per adatos ąselę. Pilvas išpampęs, baisus.
       Jei nesibaigs tučtuojau, baigsis netrukus. Mane suima baimė. Nesu pasiruošusi, nežinau, kaip galėčiau tau kuo nors padėti.
       Mirtis – tai ne mitas, ji tikrai ateina. Nemoku jokios maldos. Kilsteliu jį aukštyn, kad gautų oro, tąsau ir tampau, kol pastatau varguolį ant kojų. Pasilenkiu ir užsiverčiu jį ant kupros, ir mudu velkamės porą žingsnių prie didžiojo krėslo.
       Kam aš taip padariau? Jozefai! – Sėdėdamas jis atrodo gyvesnis. Sėdint nemirštama. Atnešu jo patalus ir užkloju jam kojas. Jis sunkiai nustumia juos. Dūsta nuo kiekvieno judesio. Jam reikia, kad aplinkui būtų tuščia ir šalta. Atlapoju balkono duris. Šalčio gūsis įsiveržia į kambarį, skaudžiai nusmelkia mus. Jozefas alsuoja giliau. Iš abiejų lūpų kampučių teka seilės. Jis nepajėgia sėdėti ir kniumba. Jam ties krūtine tarp krėslo atramų parišu rankšluostį, vietoj skersinio. Jis atsiremia į jį, užsikvempia. Vėl ima stigti oro, užspaudžia kvėpavimą. Jozefas švokščia ir tiesia rankas į priekį.
       Man baisu. Negaliu viena. Pakviesiu mamą, mamą!
       Keturios. Tamsi naktis. Mama siaubingai pašoka, kai įeinu į kambarį, dar siaubingiau nei praeitą naktį, nieko neklausinėja, puola, puola pro mane, pas jį.
       Jis kybo ant rankšluosčio, geltonai mėlynas, ir spokso į jos didelį veidą. Paskui žvilgteli į mane ir rodo į mamą: Kas ji?
       Čia Marija, sakau.
       Kuri groja armonika? klausia.
       Ji nei juokiasi, nei verkia. Nieko nebegali, nieko nebežino, kaip ir aš.

       Aš visai nesupratau mamos ir jos skausmo. Staiga mane užplūsta gerumas tai senai moteriai, ir aš apkabinu ją. Bet tai ją pažadina. Ji pravirksta.
       Jozefas nubunda iš savojo mirimo, užspaudžia ranka jai burną ir ją nutildo. Daro tai sverdėdamas, drebėdamas ir šneka: Juk mudu daug kartų esame išdykavę... ir dar labiau palinksta į priekį, nes rankšluostis tempiasi, ir atrodo, tarsi jis norėtų įsispausti į jos didelį veidą. Jinai liaujasi, susitvardo, vėl žiūri į jį. O jis šneka toliau: O dabar mudu vėl išdykausime? Armonika?
       Vos prašneka. Viskas sutrūkinėję ir atsivėrę, tačiau mums atrodo, lyg jis šypsotųsi. Paduodu jam vandens. Ryjant daugiau bėdos nei iš vandens naudos.
       Dabar jiedu lieka vienas prieš kitą, ji laiko jį už rankų, ir jeigu jis nemiega, įsmunka į josios akis ir įstringa jose. Tylus mažutis maudulys, norėčiau būti ta, kuri su juo, ir lygiai toks pat tylus mažutis palengvėjimas, kad tai ji.
       Pasitraukiu per 3 žingsnius, į jo lovą, ir atsigulu ant pilkšvų jo pagalvių.

       Lik ten, kur esi, priimk tai, kas bus.
       Aš buvau teisi, nes prieš mane plevena garsas, garsas, tiesus it kūnas, aš atpažįstu jį kaip savąjį ir tavąjį, ir daugelio kitų, iš visų sluoksnių ir įvykių.
       Mama, ji meldžiasi. Renka senus žodžius, užkalbėjimus. Nurimsta pati ir nuramina mane.
       Jozefas miega priešais.
       Pratisi ir garsūs driekiasi jos žodžiai, driekiasi kaip juosta, slysta įmantriom sienom, juodi pakyla nuo jų, ir aikštėje lieka baltų statinių pakopos.

       Išlipu iš jo mirties patalo ir išeinu į balkoną, į ankstyvą rytą.
       Rūkas, nykuma. Gegužės šalnų tuopos. Mano protas glūdi tuščiose trumpose gatvelėse, o tuo metu iš vidaus mano ausis malonina motinos psalmė. Bet kai jis išvysta mėnulį, išnyrantį, iš tų laikų, kai dar nebuvo miręs nė vienas žmogus, sustingusį ir švytintį, kai seka paskui jį per tylią ledinę naktį, galų gale atsipeikėja ir aiškiai pamato, kad mėnulis tai žmogus, kad žmogus tai mėnulis.
       Žmogus gyvena kaip žolė,
       kaip gėlė laukuose žydi jis,
       o kai pakyla vėjas,
       jos nebelieka,
       ir ji neberanda sau vietos,
       kalba viduje motina.
       Matau ją pro stiklą. Sėdi susisupę į antklodes, tikrų tikriausią žiemą kaip žvėrys.
       Pirmasis traukinys sušvilpia, sužvanga, perskelia ledą.
       O Dievo malonė tęsiasi amžinybių amžinybę – baigia ji giedoti psalmę.
       Kodėl čia tupiu būtent aš? O jei galėčiau panorėti ko nors kito, tai ko?
       Ar norėčiau būti motina viduje, giedančia kaip ir pridera, užuot šėlus vėtra lauke ir nežinojus, kur, kur ta vieta, kur yra tai, kas buvo, kas kur buvo prieš tai? – Kur yra Jozefas ir vėtra, aš, su jos praeitimi. Ant kalno? Ar praeitis jau baigėsi, praėjo, ir niekas, net Jozefas jos nežino? – Ar todėl, kad ji niekada nebuvo tikra?
       Jis kybo ant rankšluosčio priešais mamą, nieko nemato, negirdi, neužuodžia, nejaučia skonio, negalvoja ir nejaučia.
       Mama užvertė savo Bibliją ir klausinėja: Ar pažįsti mane? Ar pažįsti?

       Jozefai! Jozefai! – Jis senas. Jis nejaunas.
       Reikia eiti miegoti, man viskas pinasi.
       Bet kai aš iš čia išeisiu, gali atsitikti taip, kad jis numirs prieš man grįžtant, ir man jo neteks nė skiautelės.
       Apakusi nuo ašarų galėčiau raudoti ir raudoti tol, kol sužinočiau, kur jis. – Turiu laikytis savęs, antraip rytoj ir aš gulėsiu negyva.
       Tačiau manęs laukia diena ir naktis, diena ir naktis, diena ir naktis, ir manasis galas artinasi taip pat kaip ir bet kieno kito – jo. Nereikia jaudintis.

       Žemai lygumoje, dykumoje, tikrovėje prasideda diena. Jie jau ropščiasi iš lovų, žibina šviesas, kuria krosnis, šliurpia iš įtrūkusių puodukų be ąselių, šlepsi šen bei ten, atveria langines ir žiūri į vėjuotą naktį, geriau žinodami, jog jau rytas. Rūkas smelkiasi jiems į marškinius ir kelnes.
       Taip jie nubunda žengdami į sutrikusias gatves iš namų, kuriuose nevalia likti. Naktis buvo vargana, ir artinasi diena, kai jie nebegalės oda uždengti dantų, taip jie ir laukia nusiminę, kol kitą savaitę ateis kas nors ir pasiteiraus apie juos, o jų čia jau nebebus.

       Po truputį plečiasi jautrus raudonis. Skrenda paukščiai. Traukiniai važiuoja be paliovos.
       Kaip vaikystėje, važiuoti autobusiuku į mokyklą, palei upę, ryte. Sausio mėnesį kiekvieną rytą dangus būdavo raudonas.
       Autobusiuke sėdėdavo tuščia mano forma, o mano vidus būdavo prie upės, rausvoje šviesoje, prieblandoje, migloje, samanose, žolėje. Mielai būčiau likusi pas samaninius žmones – raudonas pasaulis srūva į kitą pasaulį – nieko nesuprantu - tačiau viduje slypi ši palaima, ši palaima – mano rankos tekėtų upe, o mano praeitis užgestų ir upė išsilietų, mes tampame švelnesnės, ne tokios ryškios, sunkiau apčiuopiamos... – nenusakoma... kaip vanduo, pilamas su vandeniu į vandenį, – visa, ką aš turiu, ištįsta, išsisklaido... visa, kas pastovu... net mano vardas...
       Vietoj to turėjau jų bijoti, vaikų ir mokytojų, vairuotojų, kontrolierių, priešės, draugės. Likdavau autobusiuke ir užsisklęsdavau savyje užuot gynusis išorėje. Šitaip žaloji save ir netenki savo žavesio, o kaip tik tada mus ir užpuola... Jie pelnosi, čiulpia, juokdariai, nesiaukojantieji, nenumanantieji, širdžių ėdikai.

       Jie sėdi vienas prieš kitą ir miega. Jis dar labiau užsikvempęs ant rankšluosčio. Ryja seiles. Garsiai.
       Jos galva atkraginta. Jiedu miega, seniai, galbūt paskutinį kartą viename kambaryje vienas šalia kito, paskutinį kartą miega kartu. Man topteli, kad jie pramiegos jiems dar likusį laiką.
       Tėvas krūpteli, jinai taip pat krūpteli. Jiedu priklauso vienas kitam.
       Bet ką ji darys, kai liks?
       Išskalbs paskutinius baltinius, paskutines kojines nuo jo kojų, paskutinius marškinius, prisigėrusius mirties prakaito. Valys ir kraustys, vis rūšiuos daiktus, kurių jai nebereikia ir kuriuos nori atiduoti, bet niekas jų nenori. Iš pradžių senolio batus, daug vėliau marškinius, kai kurie iš jų kaip nauji, sako jinai, taip jis juos saugojo. Galų gale šukas ir skutimosi reikmenis, kurie dar ilgai gulės vonioje, prie prausyklės. Ji dar dažnai stovės ir žiūrės į jo daiktus, ir vaizduosis, kad jis tebevaikšto po kambarius. Ji verks ir ginsis, tačiau jų butas priklauso socialinei rūpybai, o mažai senutei trijų kambarių per daug, pareikš ir perpus sumažins pensiją.
       Tada jai vėl teks kraustytis ir išskirti 2 lovas, vieną pastatys gatvėje, ir viliuosi, jog ji nepamatys, kad niekas jos nenori ir ji stovi iki ryto, kol atvažiuos čiuptuvai, įmes ją į konteinerį ir sutraiškys.
       Ir liks jai tik tai, ko reikia dienų galui. Mama visada buvo kukli, ir nėra ko tikėtis, kad kiti brangiai įvertintų likusią jos dalį.
       Paskui ji išsikraustys iš tų paskutinių kambarių, kur gyveno su juo, atsikraustys ant kalno, kur stovi sūnaus namas, niekada nebenusileis žemyn, liks ten, aukštai, siauroje išimtinėje, ir už gerą žodį atiduos maistui taupytus skatikus. O bėgant laikui jie atims iš jos vieną iš dviejų kambarių, už kuriuos ji moka, ir likusi jos dalis vis mažės, o kai jie nutars, kad antrojo kambario reikia anūkui, kuris kaip tik tuo metu gims, ir likusią dalį geriau pakišti po laiptais, ta likusi dalis ir išnyks, net nereikės vaidinti liūdinčių, nes tokių menkų likučių niekas nepasigenda.
       Net nežinau? ko jiems palinkėti.
       Jiedu sėdi vienas prieš kitą ir miega. Palieku juos vienus. Tebūnie vieni. Jie knapteli.

       Nejaučiu poreikio praustis ir be niekur nieko griūvu į seną lovą. Ji man sava ir miela. Aš myliu mamą, kuri čia gulėjo.
       Bet būdrauju ilgai ir nesuvaikau savo minčių. Visa susijaukę ir nerišlu.
       Gretimais ramu. Ramiai galėčiau užmigti. Bet vartausi, įsitvėrusi miego, kuris neima. Bet ima kitas, nes nebeturiu jėgų laikytis pirmojo, nusiritu, nusmunku, suktuku leidžiuosi per kambarius, atsitrenkiu, guliu su tuo kitu miegu, per kurį vėl galiu galvoti ir stebėti.
       Manasis laukas neapibrėžtas, kamuojamas prieblandos. Miegu, bet man gresia pavojus, tą aš žinau, bent jau čia, ant šitokių pagalvių, ant brezento, kuriuo aptraukti čiužiniai, sudėvėti ir papilkėję nuo naudojimo. Esu pavargusi, vos besilaikau, reikia eiti, ieškoti lovos. Tik brezentas ir čiužiniai. Daugiau nieko, nuo čia iki pat galo. Tenka gultis ir gulėti kaip ir ten, reikia gultis ir kietai kietai miegoti, kitaip susirgsiu.
       Apie pietus matau vidudienio šviesą. Bet dar nesibaigė. Aš dar čia ir ten, ir negaliu taip greitai.
       Bet kai aš išsiropščiu, nueinu per koridorių, pas anuos, tėvą, motiną, trenkia tarsi paikystė: Jozefo rankos juodos, o nuo jo lovos driekiasi žarnelė. Prie žarnelės kabo maišiukas, maišiukas pritvirtintas prie lovos krašto. Žarnele į maišiuką teka rausvas skystis, tuoj bėgs per kraštus. Jozefo veidas, išblyškęs kaip vaškas, kažkur toli.
       Viešpatie Dieve! Kaip jie tave sudarkė. Viešpatie Dieve! Nužudykite jį iš karto, kad jis nesibaigtų kaip vabalas, kaip daiktas, kaip šlamštas!
       Rausvas skystis žarnelėje teka, sustoja, pakimba, teka. Nuplėšiu antklodę: jo pimpilas! Pro pimpilo skylutę įkišta žarnelė! Jis guli nuogas su 2 sulenktomis kojomis tarsi gemalas, gimęs iš drėgmės.
       Mama man viską paaiškina.
       Buvo atėjęs daktaras ir įkišo jam kateterį, nes kitaip galėjo sprogti pūslė. Aš juk žinau, kad jis nieko nepadarydavo, mačiau jo pilvą. Bet daktaras, kišdamas kateterį, viduje, kur labai švelnu, kažką pažeidė, todėl dabar šlapimas su krauju.
       Bet ką jis padarė rankoms?
       Ji laiko mane, tarsi turėtų jėgų mane sulaikyti.
       Gyslos perdžiūvusios, todėl nuskausminamuosius suleido į raumenis, sako ji man ir priduria, tyliai, lyg pranešdama žinią: Jam skauda raumenis. Jau tik raumenis.
       Ką tu žinai, ką gi tu žinai? Ar tu ką nors žinai? Tai pasakyk man!
       Aš nenumaldoma.
       Mama nori pakeisti kruviną maišiuką, ištraukia jį iš segtukų prie lovos krašto, prijungia prie žarnelės naują ir šneka apie visagalybę, ir sako: Aš viso labo tik išsekusi moteriškė ir niekuo negaliu judviem padėti.
       Palikite mane su juo vieną, ir nežinau ką. Noriu dingti iš čia, nežinau, nežinau. - Jis man ne tas, nusibaigęs. Gryna mėsa. Bauginanti, išmestina.
       Staigiai, sausai, cakt, dūris į kūną.
       Geriau jau jis, geriau jau aš jam... geriau jau aš jį... bet aš gi negaliu jo nudurti! Tablečių neturiu. Dujų nėra, su elektra nežinau ką daryti... bet negaliu gi jo uždusinti, jis ir taip vos kvėpuoja... bet gal maldomis prišauksiu mirtį.
       Susikaupiu, tvirtai suspaudžiu jo juodą ranką ir bandau kalbėti mirties maldą.
       Bet aš nežinau, kas bus. Tačiau mėginu: Išsiveržia garsus Prašau, skamba nuodėmingai, trūkčiojamai, kančia.
       Jis žiūri į mane, jo akys mėlynos.
       Esama dviejų tautų, pradeda jis, pasakysiu jums, visiems!
       Patyli ir spokso į apskritimą, klausosi, dėlioja žodžius kaip oratorius, tokius didingus: Esama dviejų tautų, jos didelės ir mažos, blogos ir geros. Čia esama gerų žmonių, ir ten esama gerų žmonių... nerandu žodžių... puikių žmonių, gerų žmonių. Aš pats pripažinau juos gerais... visus, ir bloguosius, nes mažieji yra didieji. Nes manasis teisingumas kyla iš nuotolio, ir aš stebiuosi... Noriu pasakyti, - jo žvilgsnis nuklysta siena, grindimis, per kėdes, per visą kambarį – noriu kai ką pasakyti, bet nedrįstu prieš tokią daugybę.
       Sakau, kad čia nieko nėra. Tačiau jis nuleidžia tai negirdomis, čiumpa mane už rankos ir tempia. Jo akys žiba. Bet aš nenoriu. Jo kvapas kitoks nei praėjusią naktį, sausas. Jo rankos juodos. Tuoj viskas pajuos taip kaip ranka. Tačiau burna šypsosi, šypsosi, ir jis tempia mane. Man akyse sušmėžuoja naktis. Jis švelniai sako: Tuoj paišdykausime... ir užsiverčia mane ant savęs.

       Lieku pas jį jo lovoje. Jis išseko ir išnyko. Retkarčiais sudrėkinu jam burną, apvyniojusi vata lazdelę ir suvilgiusi vandenyje.
       Dabar dienos valandos slenka kaip nakties valandos. Popietė popietei. Mama nesirodo.
       Maišiukas prie lovos jau vėl beveik pilnas. Raudonos gyslos jo veide patamsėja, nes veidas blykšta, kakta, nusis. Nosis smailėja ir išsišauna, o veidas įkrenta... Jis jau nebepanašus į valstietį.

       Jis pabunda nuo skausmų. Sako: Padėkit! Įnirtingai grabalioja ir užčiuopia mane. Įsikimba man į krūtinę. Man skauda. Bet šiaip jaučiu, jog mano kūnas sveikas ir nepriekaištingas.
       Jei galėčiau ką nors atiduoti... Ko gi aš pajėgčiau atsisakyti dėl jo iš savo sveiko ir nepriekaištingai dirbančio organizmo? Kas galėtų atsitikti, ką valiočiau ištverti? Galvos skausmą, danties skausmą, dieglius, pykinimą...
       Jis vis tvirčiau kabinasi man į krūtinę. Ar tai ir yra tas skausmas, kurį turiu kęsti, kad jam palengvėtų?
       Jis vis labiau ir labiau spaudžia krūtinę. Ak, jo ranka juoda, ir man per daug skauda. Nebegaliu, Jozefai, ir nubloškiu tavo ranką!
       Jozefas suakmenėja iš skausmo. Jo akys nei mato, nei juda. Jo vienatvė absoliuti. Dar girdžiu jo Padėkite, bet jis man to jau nebesako.
       Krūtinės man nebeskauda.
       Žmogus miršta vienas. Ir aš mirsiu viena. Mums negalima padėti.
       Šniokščia vamzdžiai. Man topteli, o, kad būčiau skystis, galėčiau sutekėti į didžiules Jozefo žaizdas ir nuskalauti jo skausmus. Visur šniokščia, iš visų vamzdžių, visur aplinkui.
       Atrodo, tarsi aš stojuosi, paspaudžiu ranka jam krūtinę, mano kvapas iš plaučių suteka jam į rankas ir į pirštus, o iš pirštų – į jo negalią – atsiranda spaudimas, sūkurys, mainai.

       Šeštadienio popietė, 3 valanda. Visur jau baigė leisti vandenį kavai. Vamzdžiuose viešpatauja tyla. Jozefas miega kietai ir lygiai kvėpuoja.
       Mama atneša kavą. Ji iškepė mielinių sausainių ir peni mane vietoj jo, o gal iš meilės man. Kemša man viską kavos šaukšteliu. Ji nepasotinama.

       Po pietų – pasaulio pabaigos nuotaika. Niekas nejuda. Nei galo, nei krašto. Jokio žodžio, šūksnio, amtelėjimo, riksmo. Pilkšvai gelsva klastinga diena. 5 sustingusios tuopos. Kanda šaltukas.
       Mama įjungia televizorių. Sporto laida. Ji išjungia garsą ir nežiūri, nes taiso juodąjį Jozefo kostiumą, švarko pamušalas, kelnių saga. – Prieš savaitę jis sakė jai, kad, kai jis mirs ir guls į karstą, apvilktų jį juoduoju kostiumu, sako man dabar mama.
       Keičiasi programa. Mama prieina ir išjungia, ir eina su kostiumu į virtuvę, jo valyti ir garinti.
       Atsistoju šalia jos. Juk Jozefas miega. Garindama, su languotu skuduru, ji pirmą kartą vėl praveria burną: Jis net alaus nebenorėjo, sako ji.
       Lieku su ja ir žiūriu į languotą rankšluostį, kaip jis keičiasi, drėgnas, sausas, susigarankščiavęs, lygus, kyla garas, kvepia, man tai padeda užsimiršti, ir aš stebiu ją, kol ji baigia darbą.
       Ji užkabina kostiumą ant pakabo, o aš pirma nueinu į kambarį, nes manau, kad ji ateis iš paskos ir pakabins kostiumą atgal į spintą. Bet ji pakabina jį ant vagio paltams.

       Jozefas dar miega. Mama tebešeimininkauja. Aš išeinu laukan į šaltį, noriu rūkyti.
       Ir pamatau, kaip į kambarį įeina daktaras. Ir mama su juo. Lieku čia ir rūkau. Ji jam kažką sako. Jis linkteli ir išsitraukia savo instrumentus, pasisuka į Jozefą, jį apčiupinėja, pažadina. Gerai matau Jozefą, nors jis toli nuo manęs, o jo kampe jau prieblanda. Juk sausis. Jis kažką sako daktarui. Šis nutraukia – nieko nieko – nusisuka ir vėl susikrauna savo instrumentus. Jį purto, aš matau, matau, kaip jį purto.
       Tada mama jį išveda.
       Sumindau nuorūką, bet man dingteli, jog mamai teks valyti, tad pakeliu ją ir išmetu per balkono kraštą pavėjui, o pelenus ištrinu ant grindų.

       Jozefas nemiega ir žiūri į mane. Prieinu. Žiūrime vienas į kitą. Bet jis ilgai neišlaiko ir vėl nusilpsta.
       Kvėpuoja lygiai, bet kažkas jį kamuoja. Jis snaudžia ir stena. Tik nepridaryk į lovą!
       Nueinu į virtuvę pas mamą ir pasakau jai. Ji nesiklauso. Sutvarkysiu pati. Atsinešu iš vonios rankšluosčių ir savo birią pudrą.
       Pakeliu antklodę. Kateteris styro blogai, bet nepajudėjęs. Pastumiu Jozefą šonan, turiu jį nuvalyti. Sunki ir glebi jo koja kliudo žarnelę ir šiek tiek ištraukia ją iš pūslės. Reikia vėl įkišti arba kviesti daktarą. Bet man regis, kad jį purtė, o aš padarysiu tai švelniau nei kas nors kitas, suimu Jozefą, lyg norėdama jį paglamonėti, ir kupina kuo švelniausių jausmų įstumiu kateterį jam pro skylutę, kol šis įsiremia.
       Jozefas atsimerkęs ir tylėdamas žiūri į mane. Vos pastebėjusi tai, prišoku ir užmerkiu jam akis. Jozefas man leidžia ir nesipriešina.
       Neregys, kaip numirėlis, o aš dar užmerkiau jam akis.
       Jis nebeatsimerkia. Kad ir kaip prašytum.
       Galų gale padarau kaip mama, kuri dabar lauke ir barškina puodus. Nuvalau jį, nušluostau, papudruoju ir išnešu pridergtus skalbinius. Paprašau švarių. Mama man juos paduoda.

       Skambutis. Lankytoja. Kaimynė. Ji atneša pilną prijuostę kažko ir nori tuoj pat patekti pas Jozefą. Tačiau Jozefas guli nuogas, ir aš jos neleidžiu. Niekas neturi jo matyti, tokio išsižergusio. Tačiau kaimynė mąsto kaip ir kiekvienas, kuris mąsto, ir nusprendžia, jog pusiau miręs taip pat nejaučia gėdos kaip idiotas, tad paprasčiausiai nustumia mane ir įsibrauna į kambarį, pas tą, kuris guli nuogas ir miršta. Bet kai pamato jį, stabteli ir sako: Viešpatie Dieve.
       Aš puolu, suvynioju jį į švarias paklodes ir užkloju.
       Moterėlė susitvardo, prieina prie jo galvūgalio ir vadina jį tėvuku. Jozefas nebeatsimerkia.
       Moterėlė išskleidžia prijuostę. Ji nukraustė didįjį stalą, nuėmė medvilninę staltiesę ir užtiesė jį balta damastine. Dabar traukia iš prijuostės kryžių ir rožinį iš mažų karoliukų, ir butelį su apdraskyta etikete, ir siunčia mamą giesmyno, uždega baltą žvakę, prilipina ją prie lėkštės, spokso. Mama atneša giesmyną.
       Kaimynė prisiartina prie manęs. Nepamiršk, sako ji, kai jau bus baigta, kas nors turi peržegnoti jį švęstu vandeniu, kilsteli butelį ir suplaka vandenį iki putų. Mirkteli akį, murma, kad gavo jį iš kunigo, paima ir padeda prie kitų fetišų, stovinčių ant damasto.
       Jie kaip kokie negrų daiktai, niekučiai iš Bahijos arba Trinidado, varguolių reikmenys, iš kurių jie stato raganų namukus gintis nuo baltojo žmogaus ir jo smūgių.
       Kaimynė sukinėjasi ir šniukštinėja. Jos veidas perkreiptas, ji kresna, pėdos šleivos, pirštai nelankstūs. Nuo sunkaus darbo, sako ji ir sako, kad iki 70 tarnavo pas svetimus, o dabar jai 80, bet randai taip ir liko.
       Jai esant kambarys pasidaro jaukesnis, ir tai mane stebina, nes pažiūrėjus į ją atrodo, kad turėtų būti priešingai. Aš suminkštėju, mielai atsipalaiduočiau.
       Dabar Juzefas tikrai miega.
       Ateina mama, atneša ką tik išvirtos kavos ir dar 2 mielinius sausainius.
       Su moterimis man saugiau. Jos tyliai įjungia televizorių. Dega balta žvakė. Nuo fetišų krenta šešėliai. Lauke dar labiau sutemsta ir viskas nutolsta.
       Jozefas kriokia, tačiau moterys šnekučiuojasi, ir jo negalia atrodo nebe tokia svarbi. Ten, kur jis guli, tamsu, ir niekas nepamatytų ir neišsigąstų, jei jo veidas dar labiau pabaltų.
       Nukryžiuotasis susilieja su tamsia siena, tik sidabriniai kačiukai tebešviečia aplink jį.

       Moterys užsiplepėjo. Kaimynė pasakoja apie žmogų, kuris prieš 7 metus staiga išsipūtė ir mirė.
       Jozefui reikia naujo maišelio. Aš pakeičiu. Jis nesijudina.
       Sėdžiu su moterimis.
       Kai buvau maža, motinos jau nuo ryto šnekėdavo apie negyvėlius.
       Buvo sausis, kai mirė pirmoji iš jų, ir jos lankė ją 3 dienas ir naktis lovoje ir sėdėjo šalia, susisupusios į antklodes, su karšto vandens buteliais prie strėnų. Langai buvo plačiai atlapoti, naktį plieskė šviesa.
       Jos bijojo, kad tai gali būti tariama mirtis ir saviškė nubus karste, ir nenuleido nuo jos akių.
       Sėdžiu su moterimis ir klausausi.
       Kaimynė pasakoja apie žmogų, kurį užkasė praėjus dienai nuo mirties, o po trijų dienų vėl atkasė. Apie sukuistą karstą, apdergtas įkapes, kruvinus nuo draskymo nagus.
       Bet ką tada daryti? aimanuoja mama.
       Jokiu būdu neatiduoti, kol nepasirodys aiškūs irimo požymiai, pataria ji mamai tvirtu balsu. Pamato mane, paglosto ir kuo maloniausiai sako: Ak, kūdikis jau atsipeikėjo.
       O kokie gi tie irimo požymiai? klausinėja mama, nekreipdama į mane dėmesio.
       Juodos rankos, pasigirsta atsakymas, ir įsivyrauja kapų tyla.
       Ar šiandien dar ateis kunigas, įsiterpiu aš. Man čia nesmagu, moterėlė palenkė mane prie savęs ir pina man kasas.
       Kunigas, šūkteli ji, paleidžia mano plaukus ir pašoka. O kada gi jis ateina, kada?
       Mama nežino, ar jis ateis, nes galbūt jis visai neateis, ir jai gėda, kad jis ateina ne kasdien.
       O ar jau patepė? kužda lyg neleistiną klausimą.
       Mama ima purtyti galvą.
       Jau laikas, ragina.
       Mama pratrūksta. Nudumia savojon virtuvėn. Girdėti, kaip įnirtingai barškina puodais.

       Jozefas miega. Kaimynė atsisėdo galvūgalyje ir gieda iš giesmyno. Staiga jis kilsteli ir garsiai pareikalauja burmistro.
       Mama atlekia iš virtuvės miltuotomis rankomis. Kaimynė ją nustumia, tegu eina kepti.
       Telefonas. Jis skamba per garsiai. Kiekvieną kartą čia visi išsigąsta.
       Pakeliu anksčiau, nei spėja prišokti moterėlė. Tai kunigas, ir aš perduodu ragelį mamai. Bet ji žliumbia ir todėl nieko negali pasakyti, kaimynė paima ragelį, prisideda prie ausies ir sako, kad jis ateitų, kunigas, nes mirtis jau ant slenksčio ir mirštantysis pats šaukia ir reikalauja patepimo. Tačiau Jozefas reikalauja burmistro. Už lango naktis, tarsi paskutinė naktis.
       Skambutis. Jozefas išgirsta ir juokiasi: Atėjo burmistras! sako jis.
       Bet čia sūnus su žmona. Ne kunigas, ir net ne burmistras.
       Koridoriuje ilgai kuždamasi. Ten stovi mama. Kaimynė susigūžia ir dingsta.
       Dabar jie įpuola pro duris, užgriūva Jozefą, o šis gaudo kvapą ir nusisuka veidu į sieną. Tai jie ir stovi nenumatytą akimirką be žado. Tada Lota ima tapšnoti per Jozefo antklodę, tapšnoja ir tapšnoja, kol paviršius tampa lygus it veidrodis ir atspindi lempos šviesą.
       Ji tebetyli, nežino, kaip reaguoti į Jozefo, miruolio, nusisukimą.
       Ji yra bjauri ir žvilgteli jam po antklode.
       Girdėti, kaip krapštosi mama. Sūnus stovi bežadis ir išblyškęs, bejėgiškai susidėjęs rankas ant papilvės. Tada Lota ryžtingai pergali save, surenka kavos puodelius, paima juos ir nuneša per kambario vidurį.
       Sūnus stovi tyliai ir netvirtai ir žiūri sau po kojomis. Lauke šaižiai cypteli stabdžiai. Jis krūpteli skubiai, ūmiai grįžteli, bando nuslėpti savo išgąstį ir įjungia pačią ryškiausią šviesą.
       Per šviesu, sakau aš.
       Kam? atsako jis.
       Šviesa lieka. Jis sūnus. Nueina ir atsisėda į krėslą, kuriame praeitą naktį sėdėjo Jozefas.
       Nusisuka ir spokso į tamsų langą.
       Jozefas apsimeta arba miega. Ramiai galiu glostyti jam karštus plaukus.
       Duodu jam vandens nuo lazdelės su vata. Jis ryja, taigi nemiega.
       Jo lūpos sutrūkinėjusius. Kokie plyšiai kūne! Jozefai!

       Ateina moterys ir atneša naktipiečius. Jos dengia stalą ir tarškina indais.
       Kodėl valgome ne virtuvėje arba koridoriuje? Jokio atsako.
       Mama sėdi susigūžusi, spokso į lėkštę, pjaustosi valgį kąsniais ir nepakelia akių.
       Pasakoja, jog nuskuto jį prieš 7 dienas, ir nuo to laiko, sako ji, tarsi iš jos viską palaipsniui atiminėtų, barzda nebedygsta.
       O Lota pasakoja apie žmones, kuriems barzda auga ir mirštant, ir net po mirties, ir nagai taip pat, ir plaukai. O maži vaikai net ūgteli keliais centimetrais, sako ji.
       Mama kreipiasi į sūnų ir sūnaus žmoną, naktimis budinčią medicinos seserį, ir labai tyliai ir nuolankiai klausia: Kiek laiko jis dar kankinsis?
       Jis dar ilgai nemirs. Lotos žodžiai. Tai dar gali trukti keletą savaičių. Iš pradžių jis turi apsipilti šaltu prakaitu.
       Savaičių? klausia mama, ir man neaišku, ar nuo to jai suspaudžia širdį, ar palengvėja.
       Prieinu prie Jozefo ir uždengiu jam ausis. Jis nejuda. Jo prakaitas šaltas. Aš jo neišduodu.
       Skambutis. Girdžiu kunigą. Mama verkia. Jie skubiai čiumpa savo indus, prasibrauna pro Dievo tarną ir uždaro duris.
       Kunigas iš kaimo, užuodžiu mėšlą nuo sutanos.
       Jozefas atpažįsta savo kunigą, sunkiai pakelia ranką ir laimina jį, kaip pridera pagal ritualą.

       Jozefas miega klausydamasis, o mama laiko jį už rankos, o jos ranką laiko kunigas, o aš laikau kunigo ranką, o kita mano ranka palikta Jozefo nuožiūrai.
       Didžioji mokytoja, Šventoji Dvasia, sėdi tarp mūsų ir trina rankas.

       Vėlai vakare kunigas išeina. Mama irgi išeina, atsargiai.
       Užgesinu šviesą. Prisitraukiu kėdę prie pat jo lovos. Iš lauko į kambarį krenta šviesa, ir aš matau, kad jo akys atmerktos.
       Mudu sėdime šalia vienas kito ir laikomės už rankų. Praeina šiek tiek laiko, ir jis manęs paklausia, kur mes dabar eisime.
       Praeina dar šiek tiek laiko, ir dar šiek tiek, nes ką gi aš žinau. O jis vėl klausinėja: Kur mes nueisime, kai mirsime? ir juokiasi, lyg būčiau pasakiusi jam vietą, ir tikslinasi dar kartą, klausdamas, ar aš turėjau galvoje dangaus karalystę - juokiasi ir sako: Ak, ką tu, eisime į mišką!
       Jis laiko mano ranką apkabinęs savąja.
       Tai aš eisiu, sako, ir bando keltis.
       O aš? sakau.
       Tu ir aš, juk mes, šiaip ar taip, vienodi, sako jis ir tvirčiau mane apkabina.
       Kaipgi aš, ką gi aš veiksiu miške, man dar ne laikas mirti. Man dar reikia pragyventi daug metų.
       Jis apkabina mane visą.
       Mes stovime ant smėlėtos žemės. Už 100 metrų nuo mūsų prasideda miškas. Jis ošia.
       Bet aš nenoriu ir priešinuosi, tada jis mane paleidžia ir krenta.
       Ištraukiu ranką, įsitveriu į kėdę, jos atramos suskeldėjusios. Senas kietmedis, nelinksta ir nelūžta... Kas tai buvo? Čia viskas aišku ir suprantama: pusiau nukraustytos ir paliktos užstalės istorijos, aplinka prie mirštančiojo patalo, naktis ir šaltis. Bet kas tai buvo? Gal geriau uždegti šviesą? Kad nenuslysčiau į vaizdinius, kurių negaliu perprasti? Gal geriau atsikelti ir išeiti, pažadinti mamą?
       Jozefo ranka guli, vis dar ištiesta. Minkšti audiniai, beveik negyvi.
       Lyg kviesdamas meilei jis ištiesia pirštus. Kambariai išsiplečia į lauką. Aš vėl paimu jo ranką. Mūsų pirštai susineria.
       Mes perlipome kalną ir nusileidome į užuovėją. Čia tvyro anų laikų tyla ir laikas. Nėra nė ženklo dienos ar nakties. Kas jo burna, kas jo rankos, kas vadinama šlaunimis, o kas pėdomis. Ir tariesi matanti namą, ir atrodo, lyg ganytųsi karvės. Ir iš tiesų žmogus šaukia savo .karvę. Ir iš tiesų žmogus kirto medžius.

       Už lango traška ir braška. Šaltis atslūgo. Atšilimas.
       Ak! Ir ar verta, vėl ir dar kartą įkvėpti ir iškvėpti, jausti alkį ir susitvardyti?
       Jozefas atsisuka ir traukia mane.

       Šalia sėdinčios moters guli vyras. Ji šildo šaltą jo ranką ir juokiasi. Juokas iš juoko.

       Nutirpau nuo ilgo sėdėjimo ir jaučiu, kad noriu atsistoti ir pažiūrėti į laikrodį. Mano kojos šaltos kaip ledas, o mano ranka, kurią noriu ištraukti iš Jozefo rankos, sustingusi kaip ir jo. Turiu atlenkti jam pirštus.
       Jau 7, bet vis dar tylu. Sausis, sekmadienis, traukiniai pradeda kursuoti vėliau.
       Jozefas apsipylęs šaltu prakaitu. Kvėpuoja retai ir silpnai. Viena akis pusiau atmerkta, žvelgia kažin kur į tolį, kita užmerkta, su dvigubu voku. Užspaudžiu pusiau atmerktąją akį.
       Išeik, Viešpatie, keliauk toliau, Jozefai.

       Vėl sėdžiu krėsle, kaip ir pirmiau. Galvoje gimsta vaizdiniai, persikelia ant sienos, atgyja ir ima suktis: tolimų kelių klajūnas, senut senutėlis japonas. Su savo laiko aptaisais jis traukia tuo pačiu keliu kaip ir Jozefas, pamažu nusimeta šarvus, išsilaisvina iš vyturų ir bandažų, išeina iš nykumos, iš akinančio spindesio į prieblandą, į miško šviesą.
       Žinau, kiek plaukų jam ant galvos, ir žiūriu į jo esmę iki pat slystančio pagrindo.

       Sušvilpia pirmasis traukinys. Švinta.
       Savo lūpomis paliečiu Jozefo burną. Vėsi belytė būtybė. Bučiuoju jį, bučiuoju dar ir dar kartą, nepaisydama nieko. Ir išgirstu mamą. Ji eina per koridorių. Ilgai miegojo. Jau 8. Ji atidaro duris ir įeina.
       Iš pradžių pažiūri į mane, paskui į Jozefą. Atėjo iš nakties ir mato patamsyje. Vyzdžiai išsiplėtę ir tokie lieka. Ji ilgai stovi ir žiūri į mus. Tada nueina ir atidaro duris. Stovi saulėje. Ji šviesi.
       Gerai išsimiegojau, sako ji. Dabar tu pamiegok.

       Paleidžiu Jozefo ranką iš savosios ir išeinu iš čia. Bažnyčios varpai. Prieškiemyje pirmieji žmonės. Girdžiu liftą. Einu į virtuvę. Negaliu atsivalgyti.
       Kambaryje, mamos lovoje, pasineriu į miegą. Nieko nežinau.

       Prieš mano lovą iš gelmės išdygsta mama, Stovi baltutėlė, užimdama visą mano akiplotį, ir visą laiką nedrąsiai mane žadina: Vidudienis, sako ji, jis šiandien mirs.
       Ilgas smakras užsiriečia į viršų ir sutrumpėja. Taip ji ir stovi, kol mano akys visai atsimerkia. Tada vėl nueina.
       Ant sienos – saulės dryžiai. Linijų raizginys. Šviečia. Sekmadienis. Jei būtų ne sausis, čiulbėtų paukščiai.
       Visi gaus mirti. Mirtis – neamžina kančia.

       Su savo baltais marškiniais einu ten. Iš pradžių nė nepastebiu jo, toks baltas ir netikras guli jis po apklotais. Beveidis ir svetimas. Beveik nebe čia, beveik niekas, beveik už visų kalnų.
       Per žarnelę niekas nebebėga. Maišelis ne pilnesnis negu rytą.
       Jozefo nebėra, o ten guli svetimas.
       Mama sugieda trumpą giesmelę. Mergaitės balsu.
       Žvakė dega saulės šviesoje. Aplink ją stovi ir blizga fetišai. Butelis atkimštas. Giesmyno nėra. Jis mamos skreite. Ji sėdi ant mano naktinės kėdės. Jos ranka jo rankoje vietoj manosios. Bet jis nebesugniaužia saujos.
       Pakviečiau sūnų, sako ji.
       Kada jis ateis?
       Iš pradžių jie turi pavalgyti. Sekmadienis.
       O kada jis ateis?
       Kai pavalgys.
       Lyg prabilusi tyla, prabilusi tuštuma, Jozefo kūnas išleidžia duslų garsą. Mudvi krūptelime. Galva prie galvos. Bet juk nieko nebuvo, nieko, tik tuščias beformis oras. Jozefas guli kaip gulėjęs. Atsipalaidavęs ir tolimas.

       Ak, sako ji ir laiko mane prie savęs. Laikas verčia ją skubėti. Ak, sako ji, aš buvau tokia jauna, ir blaškosi. Buvo kunigas, ir nieko daugiau: Jis dažnai skambindavo man varpais. Tai būdavo jo ženklas, ir todėl kaime dažnai kildavo sumaištis, nes niekas nežinojo, ką reiškia varpai naktį. Tik aš. O aš išbraižydavau jo vardą žvakėse, kurias statydavau Marijai, ir tai būdavo mano ženklas. Ir taip galėjo tylutėliai tęstis toliau. Bet tuo metu po kaimus apylinkėje klajojo elgeta, ištiesusi ranką kalbindavo ji viengungius ir pasakodavo, ką mačiusi beklajodama, ir gaudavo už tai kokį skatiką, o kai būdavo švenčiamos vestuvės, tai ir keletą. Ir kritau aš jai į akį. O po mėnesio atvažiavo žmogus, pliaukščiojo botagu ir šnekėjo, kad turįs tuziną karvių ir kad jo laukuose derlinga žemė. Nuvažiavo jis pas mano tėvą ir ėmė man pirštis. O aš pabėgau, nusileidau į bažnyčios rūsius ir pasislėpiau. Viršuje buvo mišios, ir man neliko nieko kita, kaip paimti gabalėlį baltos kreidos ir parašyti ant juodų sienų žinią apie tai, kas dedasi.
       Bet elgeta sukiojosi kaime, matė mane sprunkančią, visus apėjo ir visiems išklojo. Jie atskubėjo, jau iš toli girdėjau dundant ir trankantis, išlindau iš rūsių ir nubėgau į viršų, tiesiai į mišias, įsispraudžiau į klauptis altoriuje po dangų siekiančiais vitražais rytinėje navoje.
       Kunigas pamatė mane ir per visas mišias nenuleido nuo manęs akių, o kai mišios baigėsi, jie puolė ir sučiupo mane. O kunigas stovėjo lyg įbestas prie altoriaus plikomis rankomis, ir jie ištempė mane į šviesą, prieš žmones, turėjau pasirodyti ir patikau aš tam valstiečiui, jis paėmė mane ir pasisodinu į savąjį vežimą, ir išvažiavo su manimi iš kaimo. Bet kai važiavome per laukus, ėmė skambėti varpai.
       Dabar ji pratrūksta kvatotis. Tai priepuolis, ji negali liautis ir tik paskui susivaldo. Ir baigia pasakoti, ramiai ir abejingai, ir sako: Ir Jozefas mane vedė, ir viskas buvo gerai, jis manęs niekada nemušė ir niekada nenaudojo prievartos, sako ji ir valandžiukę verkia.
       O tada dar kai ką priduria, taip, kad jis išgirstų, jei dar girdi, ji sako: Kunigo aš neužmiršau, bet laikui bėgant jis vis labiau ir labiau tapo man tik kunigu.
       Dabar ji visai nusiramino, vėl gali tylėti. Paleidžia mane, galiu eiti.

       Aš užkaičiu vandenį kavai. Ji gieda kambaryje.
       Floris sudegė, Jozefas senas ir pasisotinęs gyvenimu, kunigas skambina varpais.
       Išsiplaunu galvą, išsišluostau ausis tomis lazdelėmis, kurias padariau sutrūkinėjusiai Jozefo burnai, apsivelku gražiausiąja savo suknele, nes artinasi mirtis, ir einu gerti kavos.
       Mama tebegieda. Į manąjį virtuvės kampą šviečia saulė. Esu čia kaip ir ten, ir beveik nebesusigaudau šioje sekmadieninėje šviesoje, tarp šitų pigių daiktų. Melodijos, kurias ji gieda, virsta ornamentais, juostomis, vaizdiniais, ir jie ošia.

       Pasirodo kaimynė ir įsliūkina į mirštančiojo kambarį, iš tolo pasveikina mamą, droviai žvilgteli į senolį ir atsisėda,
       Mama nebegieda. Tikriausiai dėl kaimynės.
       Kai ateis Kristaus karalystė, kūnas prisikels, ištaria šioji tyloje.
       Dabar visi tyli. Tik senolio kvėpavimas, kurio klausomasi.
       Bet kaimynės žodžiai įsmigo. Aš juk žinau juos, aš juk girdėjau juos kartą...
       O kas bus su sudegusiais? Nes jei neliko kūno, nebus kam prisikelti. Nesu tuo tikra. Laimė, Florianas tik apdegė.

       Štai ir sūnus su žmona. Jie skambina į duris, beldžiasi, ateina. Lota atsineša pyragą. Žingsnis po žingsnio įslenka jie į koridorių. Nesisveikina. Veidai sustingę kaip lavonų. Jie susitapatina su tuo, kas vyksta, o juk jie sveiki ir gyvi.
       Lota privairuoja prie mirštančio, įvertina padėtį, liūdnai paspaudžia mamai ranką ir pareiškia, jog tuoj baigsis jo kančios,
       Sūnus slampinėja po koridorių.
       Grįžtu į savo kampą virtuvėje. Bet jie atseka man pavymui. Sūnus sustingsta tarpdury, o žmona įeina ir supjausto medaus pyragą.
       Ateina visi. Mama taip pat. Tik moterėlė lieka kambaryje.
       Mama springsta ir sako, jog pyragas gardus.
       Jauku. Retkarčiais kuris nors nustoja kramtyti, pasuka galvą, įtempia ausis ir klausosi, ar anas kambaryje dar kvėpuoja.
       Ūmai mama pravirksta ir tekina grįžta pas jį.

       O viduje vis tas pat: kvėptelėjimas, pertrauka, vėl kvėptelėjimas. Kūnas tuščias ir nejautrus. Nebejaučia nei skausmo, nei glamonių... Galiu sėdėti ir čia, šitoje ilgoje dabarty, kuri tęsiasi ir tęsiasi, nes ten nesibaigia tai, kas jau seniai praėjo.

       Pyragas suvalgytas. Drėgnais pirštais Lota surenka trupinius. Pagaliau kiekvienas turime mirti, sako ji. Tik gaila, kai miršta jauni. O ji esanti medicinos sesuo, budinti naktimis, sako, ir kasdien susidurianti su mirtimi akis į akį, ir šioji nebegalinti vedžioti jos už nosies. Visi žmogeliai miršta vienodai. Visi papasakotų tą patį. Nes miršta smegenys.
       Sūnus spokso į pastalę. Gretimais tylu. Naktimis budinti medicinos sesuo užsičiaupia.
       Bet susimąstymą perskrodžia mintis, išplėšia mane iš šios švelnios dabarties ir nubloškia į ateitį, ir aš klausiu, kas budės prie mirusiojo, ir sakau, kad norėčiau budėti aš.
       Tačiau sūnus atsako: numirėlį šiandien pat reikia išgabenti iš namų. Palikti jį lovoje ilgiau būtų nusikaltimas.

       Einu, man reikia pas Jozefą, jam jau beveik galas, manęs per ilgai nebuvo. Mama laiko jį už rankos ir kalba savo maldas. Kaimynė kiurkso.
       Apsiniaukė. Tuoj sutems. Mama duoda jo ranką man. Jai reikia į tualetą. Vėl sėduosi savo vieton. Sėdžiu kaip ir kasnakt ir laikau jį už rankos. Ji tapo minkštesnė, dar minkštesnė.
       Pasirodo sūnus, praeina pro šalį, prieina prie alavijo, ten apsisuka, grįžta prie mūsų ir tarytum išnyksta. Paskui jį ateina Lota ir ima plekšnoti antklodę.
       Kvėpavimas nutyla, vėl pasigirsta, sulėtėja, nutrūksta. Luta liaujasi plekšnojusi. Moterėlė išlenda iš savo kampo. Sūnus žiopčioja lyg dusdamas.
       Skubiai atitraukiu ranką nuo jo rankos. Kad tik nepaliesčiau mirties.
       Bet jeigu jame dar kas nors yra, kas kenčia ir vadinasi Jozefu?
       Vėl ištiesiu jam ranką.
       Jis dar kartą įkvepia. Akys įkrenta. Jo ranka spaudžia manąją.
       Jozefai! Jozefai!
       – ir jis smarkiai iškvepia.
       Prisimenu mamą, jos čia nėra, ji privalo ateiti.
       Lota užčiaupia man burną, o sūnus rėkia, kad nereikia rodyti jų motinai to, ko negalima išvengti, atlapoja balkono duris ir išlekia lauk.
       Žiūriu į Jozefą ir galvoju apie mamą. Nieko, visiškai nieko. Prisiartina kaimynė. Sulaikau kvėpavimą – aš galiu nekvėpuoti ilgai ir iš karto nenumirti.
       Jo mechanizmas dar kartą įsiurbia tai, ką pajėgia įsiurbti, ir tuoj pat viską išstumia, ir baigta. Visi stovi sustingę ir laukia. Jo veidas susiaurėja, mano akyse. Ranka tvirtai įsikirtusi į manąją. Dar vienas kvėptelėjimas. Visi krūpteli. Aš šaukiu mamą. Ji ateina. Dabar Jozefas iškvepia paskutinį kartą.
       Daugybė mažų raudonų gyslelių dingsta. Kraujas suteka iš visų galų ir susirenka į balą viduryje. Kraujas sustingsta.
       Sūnus stovi lauke, apšviestas vakaro žaros, kuri kaip tik skverbiasi pro debesis, ir šnypščiasi nosį. Kaimynė prikniubusi prie rožinio. Perduodu mamai Jozefo ranką, bet šioji suglemba.
       Dusliai sugurgia, sudunda, garsas iš Jozefo krūtinės, mirtina baimė – pasikartojimas? ženklas? apgaulė? Visi aikteli, išskyrus Lotą, jai tas ne naujiena. Tai oru likučiai, išeiną iš plaučių, tokių dalykų pasitaiką dažnai.
       O dabar tarsi kunkuliuotų. Negyvo veido išraiška nesikeičia. Man tai primena virimą. O ar tikrai čia išėjo tik oras?
       Ir šitai prieina. 4 valanda dienos.
       Lota turi ritinėlį elastinio tvarsčio ir nustumia mamą, prieina, prie pat galvos, ir pariša smakrą, kad šis nenukartų žemyn, suvynioja visą ritinį, vis vynioja ir vynioja, kol galų gale prieš mus guli komikas, kuriam skauda dantį.
       Kaimynė su tuo nesutinka, bando įsikišti, paverčia butelį. Švęstas vanduo išsilieja ant grindų, susigeria į kilimą ir išnyksta. Mama užsikvempusi ant kėdės.
       Lota atsitraukia per du žingsnius ir nužvelgia savo darbą, pareiškia, jog anaip jis atrodęs gražiau, prieina ir vėl nuriša tvarstį, paplekšnoja ir pataiso jam veidą, ir lieka patenkinta.
       Ji nubloškia antklodę ir ištraukia kateterį jam iš pimpilo, čikšt? Kraujo lašas nurieda per kiaušelius. Audiniai vidinėje šlaunų pusėje šiek tiek juda nuo Lotos prisilietimo. Ši nueina, kruvinais pirštais, palikusi jį gulėti nepridengtą. Jį užkloja kaimynė. Tėvuk, vadina jinai Jozefą, tėvuk.
       Koja liko kyšoti. Ta pati koja, kuri visada buvo savotiška; balta ir be gyslų, likutis, senų žmonių šlamštas, niekam jo nereikia.
       Mama užsikniaubusi ant lavono, vėl laiko jį už rankos, sugeria iš materijos kylantį šaltį, gyvena juo.
       Sūnus ateina iš balkono prie telefono. Kalbama apie lavono išvežimą. Numerį pasiruošė iš anksto. Taip pat ir gydytojo numerį. Jo tėvas mirė, sako jis ir reikalauja liudijimo. Grįžta Lota, jos pirštai švarūs. Graži mirtis, sako ji ir šniurkščioja nosimi.
       Kažkuris uždega lempą. Ak! Kaimynė nuoširdi ir stovi prie lavono.
       Sūnus pakyla, pirkti karsto, sako jis. Lota bėga jam pavymui.
       Eik paskui juos, aiškiai prabyla mama, karstas turi būti geras.

       Šalta. Sausis. Kėpso seniai besmegeniai. Jie ištvėrė atlydį, bet liko be galvų. – 27-ta diena.
       Pakalnėje sustojame. Ant kalno gyvena sūnus, pakalnėje karstadirbys. Tarp jų auga miškas. Viename ruože medžiai iškirsti, o jų vietą užėmė kryžiai. Tai kapinės. Matau jas. Šviečia Amžinosios Šviesos.

       Suolai, pailgi stalai, skrynios.
       Karstai, sako dailidė.
       Išrenku ąžuolą su palmės šaka ant dangčio.
       Šitą ir jokio kito.
       Sūnus pastuksena į medį ir klausia, kiek laiko tvers karstas.
       Tai priklauso nuo žemės. Ir ąžuolas nėra amžinas – pelėsiai ir puvėsiai, žemė ir pelenai – ar tą poną laidosite čia, miške?
       Na taip! Čia ant kalno po medžiais!
       Tada tvers ilgus metus. Žemė sausa, akmenuota, smėlis, kiek akys užmato jokio šaltinio. Nei žmonių, nei krioklių triukšmo. O medžiai sulaiko lietų.

       Kelias atgalios ilgas, naktis čia pat, o gatvėse vietomis nėra juostų. Savo baimės kamarėlių šviesoje kiurkso pensininkai ir rausia savuosius kelius, be paliovos, visą gyvenimą, ir visi randa tą pačią išeitį.

       Jozefas atrodo jaunesnis. Jaunesnis, baltesnis, nei galėtų būti senas kūnas. Pasiryžęs. Pasiryžęs kam? Kas suteikia negyvam daiktui išraišką. Kas pakeičia negyvą?
       Sausis. Kaimynė sustatė fetišus jam apie galvą. Ir poteriautojos balsas.
       Mama stovi prie lango. Per nakties tamsą ji žvelgia aukštyn į medžius. Aniedu nusivilko paltus ir pro viską nuėjo prie stalo. Jie ketina duoti skelbimą, ir mamai tenka eiti ieškoti senų laikraščių, su pranešimais apie mirtį, kad būtų galima nusirašyti. Lota garsiai skaito frazes.
       Poteriautojos balsas užkimsta.
       Bet kaimynė ir aš, mudvi matome, kad iš mirusio žmogaus kažkas kyla, kas sujudina orą nuo apačios iki viršaus. Srautas, tėkmė. Kaimynė trukteli gurkšnį iš tuščio butelio.
       Per tą laiką anie prie stalo rado savąją frazę. Ir sūnus perskaito ją garsiai tarsi prakalbą, ir išsikerpa iš laikraščio, ir įsikiša į piniginę. Rytoj jis nueis į redakciją ir paduos skelbimą. Mama surenka senus laikraščius, sutvarko juos ir padeda į vietą.
       Praėjo pusvalandis, Jozefas tyli, jis tapo svetimesnis.
       Kaimynė susikrauna savo turtą į skreitą, palieka butelį ir išmaklina pro duris.
       Mirusįjį šiandien išneš taip, kad niekam nekristų į akis. Bet galiūnas dailidė su abiem savo milžinais sūnumis nepralenda pro duris su didžiuliu karstu. Palieka karstą pusiau laiptinėje, pusiau bute, perlipa per jį ir eina atnešti Jozefo. – Kodėl nesuvyniojate jo į antklodes kaip ligonių, nepaguldote ant neštuvų ir atsargiai neišnešate iš namų. Arba užriškite mamai jos mėlynas akis.
       Jie pasisuka į ją ir nuoširdžiai įspaudžia užuojautą į tuščias rankas, ir pakeistu tyliu balsu teiraujasi, kokiais rūbais turi vilkėti velionis. Jie nežiūri į jį. Neištaria jo vardo. Jis prarado vardą. Rytoj jį išbrauks iš visų knygų. Jis daugiau nieko nereiškia. Vardas laisvas. Ir butas laisvas, ir kambarys, ir spinta, ir lova, ir žmona, ir aš.
       Mama eina į koridorių. Nukabina nuo vagio šventadieninį kostiumą ir ištraukia iš spintos geruosius marškinius.
       Vyrai stoviniuoja, kol dailidė pasilenkia prie manęs ir tyliu balsu klausia, kada mirusysis paskutinį sykį praustas.
       Aš nieko nežinau ir turiu klausti mamos. Rytą, sako ji.
       Dailidė ir jo sūnūs sako, kad jeigu taip, tai Jozefas pakankamai švarus. – Pakankamai švarus kam?
       Jie nuvelka jam paskutinius marškinius. Rankos glebios ir nesilaiko, o galva tabaluoja ir mataruoja. Todėl jie perkerpa geruosius marškinius ir uždeda juos, baltus kaip sniegas, jam ant nesveikos, negyvus krūtinės.
       O apykaklę pleistru priklijuoja aplink kaklą, kad nestyrotų, nes ji krakmolyta ir sulenkta dvigubai. Suraito juodas kelnes kaip moteriškas kojines ir įkiša glebias kojas per skyles. Dailidė pakelia dubenį. Sūnūs užmauna kelnes ant nuogo kūno balta ir švelnia oda, su kraujo dėmele ant kiaušelių, dabar kraujas tamsus ir krenta į akis, nes kiaušeliai balti ir giliai įsmukę. Ir juodąjį švarką užtraukia ant rankos su skiepų žyme iš vaikystės, paskui ant kitos rankos, ir dirbdami čiumpa jam už blyškių plaštakų. Marškinių rankoves sutraukia ir šiurkščiai sugrūda po pažastimis.
       Mama paduoda juodą kaklaraištį. Tai butaforija su plastmasinėmis sąsagomis. Dailidė pakiša jį po apykakle.
       Jozefas sutvarkytas. Sūnūs pakelia jį, dailidė užsiverčia jį ant pečių. Išeina iš kambario. Eina prie karsto Sūnūs nuvožia dangtį. Viduje pliusas ir lėlių nėriniai. Jie nukelia senolį. Dailidė klaupiasi. Sūnūs prilaiko. – Aš galvoju apie senus kaulus, kurie taip greitai lūžta. – Viena koja kyšo iš karsto. Ją atlenkia atgal kaip medžiagos kraštą.
       Mama stovi čia pat. Žiūri.
       Vyrai sudeda jam rankas kaip kokiam molio motiejui.
       Mama stovi.
       Vyrai užvožia dangtį. Užkiša kaiščius. Tvirtai užspaudžia.
       Išgirdęs trinktelėjimą, ateina sūnus. Paspaudžia dailidei ranką, duoda arbatpinigių sūnums, paima mamą už parankės ir sako: Viskas baigta.
       Vyrai apriša karstą dideliais diržais – plėškės lyg kraustantis su pianinu – sunkiai kelia karstą ir velka per ilgą siaurą aikštelę. Lipa į liftą. Sūnus įsitempia mamą vidun. Aš lieku čia. Liftas ūžia. Laukiu. Apačioje jie išeina pro duris ir nusileidžia 4 laipteliais į kiemą. Vėjuota ir šalta. Ant trijų galvų plaikstosi plaukai.
       Jie spūdina prie katafalko. Atidaro duris. Įstumia karstą. Stena. Sūnūs įšoka vidun. Dailidė užtrenkia duris. Sėda prie vairo. Nuvažiuoja. Niekas nemoja.
       Vien tamsa mėnulis švietė kai už kampo palengva greit pasuko mašina ten stati sėdėjo žmonės ir tylėdami šnekėjo o nušautas žvairas kiškis po smėlynus čiuožinėjo.

       Plastikinis maišiukas tebekaba prie lovos krašto. Jame dar tebėra tai, kas ištekėjo iš pilvo. Lova sujaukta. Pačiupinėju paklodę. Ji šilta. Šaltas Jozefas ilgai išsaugojo šilumą. Ant paklodės nutekėjęs kraujo dryželis.
       Ūmai atskirta nuo jo, aš nesusigaudau, esu palikta, išblaškyta po visą kambarį. O kiti eina namo, ir mama sustingusi, ir sako, kad aš irgi eičiau.

       Lakstau aplinkui ir leidžiuosi per slėnį kaip sparnas. Oro erdvė šniokščia. Atsiduriu šalia picerijos. Prie stoties tuoj 9. Einu valgyti picos.
       Jie sėdi už languotų stalų ir stebi mane. Balta kaip lavonas, sako ruoniukas.
       Nežinau, ar man grįžti. Paeinu galiuką. Svetainėje dega neseniai atsiradusi šviesa. Dumiu tenai.

       Sėdžiu ant naktinės kėdės. Lova tuščia. Mažas kraujo dryželis likęs joje.
       Mama išeina. Ji manęs nenori. Aš jos irgi nenoriu. Noriu būti čia. Ji ten. Ji prausiasi kaip ir kasnakt ir praeina pro šalį. Eina į savo kambarį, gulasi į savo lovą, šalia lovos, kuri buvo Jozefo. Durys užrakintos. Apačioje virš grindų pro plyšį nesiskverbia jokia šviesa.

       Naktis užslenka su visomis savo ydomis: per šalta, per tyli, per ilga, per tamsi. Priskaičiuoju ją kaip 4-ąją naktį su Jozefu ir nejaučiu nerimo, ir nebijau, ir užgesinu šviesas. Palieku tik sieninę lempą koridoriuje, kad šviestų į kambarį. Grįžtu savo vieton ir budžiu budynes, kurias norėjo iš manęs atimti.
       Garsai užplūsta kaip visada. Tebetvyro tas pats kvapas. Sėdžiu ilgai, o kai naktį sėdi ilgai, burnoje skonis toks pat kaip ir kas naktį. Akys užmerktos. Viduje šviesu ir tamsu kaip paprastai. Mano ranka ant paklodės. Paklodė yra paklodė.
       Mirtis sudūžta, ir džiaugsmas uždega šviesą. Šiek tiek Jozefo yra čia, sustiprėja, atsiranda, sužaliuoja.
       Mėlynomis akimis Jozefas žiūri į tamsą pakraščiuose. Taip! Šok, mielasis prote, spėliok, kol atspėsi arba apsvaigsi! Nusimetu drabužius ir kojines, įlendu į mirties patalą ir išlaižau jį skersai išilgai, nuo galvos iki kojų, kaip naujagimis veršiukas.
       Mes miegame labai ilgai. Ir dar miegame, kol aš pabundu.
       Kristus nukrito nuo kryžiaus, ir aš laikau jį rankoje. Maža figūrėlė šilta ir žiba ryto šviesoje.
       Atsikeliu ir pakabinu jį ant vinies. Mama neturi matyti jo su manimi.

       Pirmadienis. Ateina moteris, kuri prekiauja kiaušiniais. Kiaušinių mama paima dvigubai mažiau.

       Mama išardė lovą. Čiužiniai pastatyti balkone. Pagrindas kabo ant krašto. Jis su galais. Daiktai garuoja ryto šviesoje.
       Ji klūpi ir valo lovos rėmą, braukia aukštyn žemyn, šlapiu skuduru, kiekvieną skersinį, kiekvieną vinutę. Vilki juodai. Mudvi nesišnekame.

       Vakare žiūrime televizorių. Naktį miegu ir pabundu 5-tą nuo traukinių bildesio.

       11-tą laidotuvės.
       Atvyko senasis sūnus ir dar vienas iš Amerikos. Tas būtų tapęs valstiečiu, bet yra bėglys kaip ir Jozefas.
       Tada nuo kalno nusileidžia šviesiaplaukis sūnus, Egbertas, ir dar su Lota. Čia dar keletas svetimų veidų, tvirtais skruostikauliais ir mėlynomis akimis, paskutiniai Bohemijos gyventojai. Besijuokiantis vaikas. Jis toks pat bedantis kaip Jozefas ir atrodo į jį panašus.
       Kaimo žmogus, žemdirbys, atgula į žemę. Didinguosius žodžius susako kunigas.
       Karstas uždedamas ant katafalko. Mes traukiame paskui jį į kalną. Einu šalia sūnaus iš Amerikos. Kūkčiojantieji žygiuoja. Lota žengia priekyje. Kylame į dangų.
       Sniego pusnys ant takų. Paukščių būriai. Švieži kapų kauburėliai, duobės. Amžinosios Šviesos.
       Sustojome. Atėjome. Bohemijos gyventojai mojuoja baltomis nosinėmis. Nuleidžiamas karstas. Mama stovi sustingusi.

       Ant kalno stovi sūnaus namas. Matau jį pro plikus medžius. Mama gauna raktą ir eina tenai. Kiti patraukia į kapinių valgyklą. Aš einu į traukinį.
       Jozefai! Jozefai!

       Versta iš: Ulla Berkewicz. Josef stirbt. Erzaehlung. Suhrkamp Verlag Frankfurt am Main. Dritte Auflage 1983
       Iš vokiečių k. vertė Dalia Kižlienė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt