James Joyce

       „ARABIJA“

       Šiaurės Ričmondo gatvė buvo aklinė ir tyki, išskyrus tą valandą, kai paleisdavo Brolių krikščionių mokyklos mokinius. Negyvenamas dviaukštis namas stovėjo aklajame gale, kvadratine aikštele atskirtas nuo savo kaimynų. Kiti gatvės namai, žinodami, jog juose gyvenama padoriai, žvelgė vienas į kitę rudais šiltakraujais veidais.
       Buvęs mūsų namo savininkas, kunigas, numirė galinėje svetainėje. Suplėkęs seniai nevėdinamo namo oras tvyrojo visuose kambariuose, o negyvenamas kambarys už virtuvės buvo priverstas senų nereikalingų popierių. Tarp jų aš radau keletą minkštais viršeliais knygų, kuriu lapai buvo nuzulinti ir drėgni: Valterio Skoto ,,Abatą“, „Pamaldų komunikatą“ ir „Vidoko memuarus“. Pastaroji man patiko labiausiai, nes jos lapai buvo pageltę. Už namo buvo apleistas sodas, kurio viduryje augo obelis ir šen bei ten stirksojo krūmas; po vienu radau surūdijusią velionio savininko dviračio pompą. Jis buvo labai labdaringas kunigas; savo testamentu visus pinigus paliko brolijoms, o namo baldus – seseriai.
       Kai ateidavo trumpos žiemos dienos, sutemos nusileisdavo dar nespėjus mums papietauti, ir kai susirinkdavome gatvėje, namai jau būdavo tamsūs. Dangaus lopas virš mūsų švytėdavo besimainančia violetine spalva, ir gatvės žibintai tiesė į jį savo blyškias šviesas. Šaltis geldavo kūną, todėl dūkdavome iki įkaitimo. Mūsų šūksmai aidėdavo tylioje gatvėje. Įsišėlę dumdavome tamsiais purvinais takais už namų, kur laukinių gentys iš lūšnų čaižydavo mus rykštėmis, prie pajuodusių, varvančių sodų galinių vartelių, kur dvokė atmatų duobės, prie tamsių dvokiančių arklidžių, kur vežikas gremžė ir šukavo arklį arba žvangino susegtais pakinktais. Kai grįždavome į gatvę, ji visa būdavo užlieta šviesos, sklindančios iš virtuvių langų. Jei pamatydavome mano dėdę, sukantį iš už kampo, pasislėpdavome ir tūnodavome šešėlyje, kol jis dingdavo už durų. Arba jei Mengeno sesuo pasirodydavo tarpduryje ir kviesdavo brolį gerti, arbatos, stebėdavome iš savo slaptavietės, kaip ji dairosi po gatvę. Žiūrėdavome, ar ji pasiliks, ar grįš vidun, ir jeigu pasilikdavo, išslinkdavome iš šešėlio ir klusniai eidavome prie Mengeno laiptelių. Ji laukdavo mūsų, ir šviesa, sklindanti pro praviras duris, apibrėždavo jos siluetą. Brolis visuomet pirmiau paerzindavo seserį, tik paskui įeidavo vidun, o aš stovėdavau prie turėklų ir žiūrėdavau į ją. Jos suknelė bangavo, kai ji judėdavo, o puri ilga kasa švytavo ant nugaros.
       Kiekvieną rytą gulėdavau ant grindų priekinėje svetainėje ir stebėdavau jos duris. Nuleista užuolaida karojo per colį nuo palangės, tad aš negalėjau būti matomas. Kai ji pasirodydavo tarpduryje, man imdavo pašėlusiai plakti širdis. Aš nerdavau į prieškambarį, čiupdavau knygas ir išbėgęs eidavau paskui ją. Nenuleisdavau akių nuo rudos jos figūros, ir kai priartėdavome prie tos vietos, kur mūsų kėliai skyrėsi, paspartindavau žingsnį ir aplenkdavau ją. Taip kartodavosi kas rytą. Niekada jos neprašnekinau, nebent pasakiau keletą atsitiktinių žodžių, ir vis dėlto, išgirdęs jos vardą, visas kraujas pašėlusiai užkaisdavo mano gyslose.
       Jos atvaizdas lydėdavo mane netgi tokiose vietose, kur nebuvo nė šešėlio romantikos. Šeštadienio vakarais, kai teta vaikščiodavo po krautuves, aš privalėdavau eiti kartu ir nešti ryšulius. Mes eidavome tviskančiomis gatvėmis, kur grūsdavosi girti vyrai ir besiderančios moterys, aidėdavo darbininkų keiksmai, spigios pardavėjų litanijos ir balsai dainininkų, dainuojančių monotonišką talalinę apie O'Donovan Rosą arba liaudies dainą apie mūsų gimtosios šalies vargus. Visi tie garsai susilieję man teikdavo vientisą gyvenimo pojūtį: įsivaizduodavau, kad saugiai nešu savo monstranciją per priešų minią. Jos vardas kartais netikėtai išsprūsdavo iš mano lūpų keistose maldose ir liaupsėse, kurių aš pats nesuprasdavau. Akys dažnai pritvindavo ašarų (negalėčiau pasakyti kodėl), ir kartkartėm atrodydavo, tarsi kažkoks srautas plūsteldavo iš širdies į krūtinę. Apie ateitį nedaug tegalvojau. Nežinojau, ar užkalbinsiu ją kada, o jei užkalbinsiu, ar išdrįsiu pasakyti, kaip dievinu. Bet mano kūnas buvo tartum arfa, o jos žodžiai ir judesiai – tartum pirštai, liečiantys arfos stygas.
       Kartą vakare nuėjau į galinę svetainę, kur mirė kunigas. Vakaras buvo tamsus, lietingas, ir namuose buvo visiškai tylu. Pro išdaužtą lango stiklą girdėjau, kaip lietus plaka žemę – plonos, nesiliaujančios vandens strėlės smigo į šlapią dirvą. Kažkoks tolimas žibintas ar šviečiantis langas spindėjo žemiau manęs. Džiaugiausi, kad nieko daugiau man nesimatė. Visi mano pojūčiai, rodės, troško apsigaubti šydu ir, jausdamas, kad slystu iš jų, taip suspaudžiau delnus, jog jie ėmė virpėti, o aš vis šnabždėjau: ,,O meile! Meile!“
       Galop ji užkalbino mane. Kai išgirdau pirmuosius žodžius, taip sumišau, jog nežinojau, ką atsakyti. Ji paklausė, ar aš eisiu į „Arabiją“. Nepamenu, ką atsakiau: taip ar ne. Tai būsiąs nuostabus rytietiškas turgus, ji labai norėtų nueiti.
       – O kodėl negali? – paklausiau.
       Kalbėdama ji suko ir suko sidabrinę apyrankę aplink riešą. Ji negalėsianti nueiti, nes šią savaitę rekolekcijos jų vienuolyne. Jos brolis ir dar du berniukai pešėsi dėl kepurių, ir prie turėklų stovėjau aš vienas. Ji laikėsi už virpsto, palenkusi į mane galvą. Priešinio žibinto šviesa palytėjo jos baltą išlenktą kaklą, apšvietė sukritusius ant jo plaukus ir, slystelėjusi žemyn, – ranką ant turėklo. Dar žemiau ji pagavo vieną suknelės kraštą ir apšvietė baltą apatinio sijono apvadėlį, kuris matėsi tik tada, kai ji stovėjo palinkusi.
       – Tau gerai, – pasakė ji.
       – Jeigu eisiu, – tariau, – tau ką nors parnešiu.
       Kokia aibė nesąmonių niokojo mano mintis dieną ir naktį po to vakaro! Troškau sunaikinti nuobodžias įsiterpusias dienas. Mane erzino pamokos mokykloje. Naktį miegamajame, o dieną klasėje jos atvaizdas išnirdavo tarp manęs ir puslapio, kurį stengdavausi perskaityti. Žodžio „Arabija“ skiemenys aidėjo man tyloje, kur džiūgavo mano siela, ir gaubė mane rytietiškais kerais. Aš paprašiau leidimo nueiti į turgų šeštadienio vakarą. Teta nustebo ir pasakė, jog tikisi, kad tai nebus kokia masoniška išmonė. Klasėje beveik nebeatsakydavau į klausimus. Mačiau, kaip iki tol draugiškas mokytojo veidas pasidarė rūstus; jis pasakė nemanąs, kad aš būčiau pradėjęs tinginiauti. Niekaip negalėjau surinkti savo besiblaškančių minčių. Nebeturėjau kantrybės jokiam rimtam darbui, kuris dabar, įsiterpęs tarp manęs ir mano troškimo, atrodė man vaikų žaidimas, bjaurus, monotoniškas vaikų žaidimas.
       Šeštadienio rytą priminiau dėdei, jog vakare norėčiau nueiti į turgų. Jis kuitėsi prie kabyklos prieškambaryje, ieškodamas šepečio skrybėlei, ir trumpai atsakė:
       – Taip, vaikeli, žinau.
       Kadangi jis buvo prieškambaryje, negalėjau nueiti į svetainę ir atsigulti prie lango. Išėjau iš namų blogai nusiteikęs ir lėtai nukiūtinau mokyklos link. Oras buvo negailestingai Žvarbus, ir mano širdis jau ėmė nuogąstauti.
       Kai grįžau namo pietų, dėdė dar nebuvo parėjęs. Buvo dar anksti. Atsisėdau ir ilgai sėdėjau, nenuleisdamas akių nuo laikrodžio, o kai jo tiksėjimas pradėjo erzinti, išėjau iš kambario. Užkopiau į antrąjį aukštą. Aukšti, šalti, tušti, niūrus kambariai išvadavo mane iš nelaisvės, ir aš dainuodamas ėjau iš kambario į kambarį. Pro priekinį langą mačiau draugus, žaidžiančius gatvėje. Jų šūksmai pasiekdavo mane vos girdimi, neaiškūs, todėl prispaudžiau kaktą prie vėsaus stiklo ir ėmiau žiūrėti pro jį į tamsų namą, kur gyveno ji. Išstovėjau gal valandą, nematydamas nieko, tik rudai vilkinčią figūrą, mano vaizduotės sukurtą: baltą išlenktą kaklą, ranką ant turėklo ir iš po suknelės išlindusį apvadėlį, atsargiai palytėtą žibinto šviesos. Kai nusileidau žemyn, radau misis Merser, sėdinčią prie židinio. Ji buvo sena, plepi moteriškė, palūkininko našlė, renkanti naudotus pašto ženklus kažkokiems religiniams reikalams. Turėjau kęsti jos plepalus, kol išgėrėme arbatą. Pietūs užsitęsė daugiau kaip valandą, o dėdė vis negrįžo. Misis Merser pakilo eiti: ji apgailestavo negalinti ilgiau laukti, kadangi buvo jau po aštuonių, o ji vengdavo vaikščioti vėlai, nes vakaro oras kenkė jos sveikatai. Kai ji išėjo, ėmiau žingsniuoti po kambarį, gniauždamas kumščius. Teta tarė:
       – Ko gero, šiandien tau teks atsisakyti to turgaus.
       Devintą valandą išgirdau dėdę rakinant prieškambario duris. Girdėjau, kaip jis kalbėjosi su savimi ir kaip susvyravo kabykla, kai kabino apsiaustą. Aš viską supratau. Kai dėdė įpusėjo pietus, paprašiau jo pinigų nueiti į turgų. Jis buvo pamiršęs.
       – Žmonės jau pirmą miegą numigę... – ėmė aiškinti jis.
       Aš nešyptelėjau. Teta pasakė jam energingai:
       – Nejaugi negali duoti jam pinigų? Tegu eina. Juk šitiek laiko išlaukė.
       Dėdė labai apgailestavo pamiršęs. Sakėsi tikintis sena patarle: „Vien duona sotus nebūsi.“ Jis pasiteiravo, kur aš ketinu eiti, ir kai paaiškinau jam antrą kartą, paklausė, ar aš moku „Arabo atsisveikinimą su savo žirgu“. Man einant iš virtuvės, jis buvo bepradedąs deklamuoti pirmąsias eilutes tetai.
       Stipriai spaudžiau rankoje floriną, kai žengiau plačiais žingsniais Bakingemo gatve stoties link. Gatvės, užtvindytos žmonių ir nutviekstos dujinių žibinių, priminė man kelionės tikslą. įlipau į tuščio traukinio trečios klasės vagoną. Nepakeliamai ilgai gaišęs, traukinys palengva pajudėjo iš stoties. Jis šliaužė pirmyn tarp sugriuvusių namų, paskui viršum mirguliuojančios upės. Vestlend Rou stotyje žmonių minia siūbtelėjo prie vagono durų, bet nešikai nustūmė juos atgal, aiškindami, jog tai specialus traukinys į turgų. Likau vienas tuščiame vagone. Po kelių minučių traukinys sustojo prie specialiai pastatytos medinės platformos. Išėjau į gatvę ir pamačiau apšviestą laikrodžio ciferblatą – rodyklės rodė be dešimties minučių dešimt. Priešais mane stovėjo didžiulis pastatas, ant kurio aiškiai matėsi magiškas pavadinimas.
       Niekur neradau įėjimo, kur būtų reikėję mokėti šešis pensus, ir, bijodamas, kad turgų tuojau gali uždaryti, įsmukau pro turniketą, padavęs šilingą pavargusiam vyriškiui. Atsidūriau didžiulėje salėje, nuo pusės aukščio apjuostoje galerija. Beveik visi kioskai buvo uždaryti, ir didesnė salės dalis skendėjo tamsoje. Tyla buvo tokia kaip bažnyčioje po pamaldų. Nedrąsiai nuėjau į salės vidurį. Būrelis žmonių stoviniavo prie dar atidarytų kioskų. Priešais užuolaidą, ant kurios spalvotomis lemputėmis buvo išrašyta Cafe Chantant, du vyriškiai skaičiavo ant padėklo pinigus. Klausiausi, kaip krinta monetos.
       Sunkiai beprisimindamas, ko čia atvažiavau, nuėjau prie vieno kiosko ir pradėjau apžiūrinėti porceliano vazas bei gėlėtus arbatos servizus. Prie kiosko durų jauna mergina šnekučiavosi su dviem vyrukais ir juokėsi. Atkreipiau dėmesį į jų anglišką tartį ir ėmiau išsiblaškęs klausytis pašnekesio.
       – O, aš niekada to nesakiau!
       – Taigi sakėte!
       – Taigi ne!
       – Argi ji to nesakė?
       – Sakė. Aš girdėjau.
       – O, tai... prasimanymas.
       Pastebėjusi mane, mergina priėjo ir paklausė, ar aš norėčiau ką pirkti. Jos tonas nebuvo padrąsinantis, atrodė, kad ji kalba su manim tik iš pareigos. Nužemintai pažvelgiau į didžiulius ąsočius, kaip rytiečių sargybiniai stovinčius abipus tamsių kiosko durų, ir sumurmėjau:
       – Ne, ačiū.
       Mergina perstatė vieną vazą ir grįžo prie jaunuolių. Jie vėl ėmė kalbėti apie tą patį. Gal porą kartų mergina žvilgtelėjo į mane per petį.
       Dar kiek pastovėjau prie kiosko, nors žinojau, kad tai beprasmiška, tik tam, kad įtikinčiau ją, jog susidomėjau jos prekėmis. Paskui lėtai nuėjau į šalį ir nužingsniavau salės viduriu. Du pensai skambtelėjo į šešių pensų monetą mano kišenėje. Girdėjau, kaip kažkoks balsas viename galerijos gale šaukė, kad užgeso šviesa. Salės viršuje dabar buvo visiškai tamsu.
       Žvelgdamas į tą tamsą, mačiau save – tuštybės vejamą, išjuoktą sutvėrimą, – ir mano akys degė skausmu ir pykčiu.

       Vertė Violeta Nastopkienė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt