Ján Johanides

       NARĄ TRAUKIA JŪRŲ SROVĖS

       I

       Ligoninėje man visi buvo labai malonus. Nieko neaiškino. Nepasakė, kad turiu vėžį, tiktai kad į darbą nereikės eiti, o jau jie manęs neužmirš. Taigi teks nunešti į raštinę nedarbingumo lapelį. Tačiau namo pareidinėsiu gerokai vėliau negu paprastai. Martai labiausiai patinka, kai pareinu tik naktį – gali pasėdėti su kuo nors, kas ją geriau supranta.
       Kai vakar pietaujant (buvo sekmadienis) paklausiau, ar aš kartais nenusibodau jai, atsakė, jog ne, girdi, su manim jaučiasi gerai – gali daryti, ką nori. Visokie ,,nepažįstamieji“ jau keleri metai siunčia man perspėjimus, kad aš niekada jai nerūpėjau. Tikiu jais. Savaime suprantama, kad ji rūpinasi tik savimi. Turi draugių (pavyzdžiui, Gitą, kuri prideramai užbaigė filosofijos fakultetą ir išsiskyrė su vyru). Vaikšto su ja į koncertus ir seka kompozicijas iš partitūrų. Dažnai lanko dailės parodas ir šnekasi su Gita apie mirtį, kurios aš kaip reikiant nesuvokiu.
       Gita kartą pasiūlė man ieškoti didelės meilės, jeigu su Marta esu nelaimingas. Neskyriau tam jokios reikšmės.
       Tiktai sykį Marta paklausė, „kuo aš, tiesą sakant, domiuosi“. Ir tuoj pat paaiškino klausimą: ji nori žinoti, „dėl ko aš gyvenu“. Tada aš domėjausi bifšteksais, romšteksais, pjausniais, kepenėlėmis su grietine – esu virėjas.
       Taigi nuėjau į raštinę. Kaip tik mokėjo avansą, kurį buvau pasiėmęs prieš kelias dienas. Raštinėje buvo daugiau žmonių negu paprastai, po kiekvieno pasakyto žodžio be rimtesnės priežasties kildavo juokas. Čia kaltas avansas. Nedarbingumo lapelį padaviau mūsų kasininkei ir paprašiau, kad nuneštų į kadrų skyrių, kuris yra ne mūsų pastate. Kasininkė ten vaikšto pas savo motiną.
       Užsukau į virtuvę. Peteris laukė bifštekso. Jis dirba mūsų viešbutyje kelneriu jau nuo rugsėjo. Jis paklausė manęs, „ką pasakė gydytojai“. Atsakiau, kad „neapibrėžtam laikui“ pripažino nedarbingumą. Peteris nusikvatojo ir pajuokavo, kad jam dabar būtų gerai gauti nedarbingumo lapelį, galėtų garažą statyti. Nusipirko automobilį ir ketina statytis garažą. Paskui kalbėjo kad po pietų eis sūnui meškio pirkti.
       – Žinai, raičiojasi ant žemės ir kemša viską į burną. – Aš pritariau, o jis pakartojo: – Raičiojasi visur, geriau tegu žaidžia su meškinu!
       Jis pasižiūrėjo į laikrodį ant rankos. Nusičiaudėjo. Išsiėmė rūpestingai išlygintą nosinę, nusispjovė į ją. – Tai vis nuo to kvailo rūkymo. – Pasižiūrėjo į mane, tarsi žvilgsniu kažko prašydamas, bet aš nesupratau. Nusiplovė rankas. Kai šluostydamasis priėjo prie manęs, pastebėjau, kad jis skutosi elektrine mašinėle nusiprausęs.
       – Eime drauge, – pasakė šypsodamasis .– Abu pirksime tą meškį. – Atsakiau, kad turiu dar šį tą padaryti. Bet mano atsisakymas man pasirodė labai juokingas. Juk nebuvo reikalo likus vienam svarstyti, ar tai baisu, jog mirsiu, ar ne, taip pat nebuvo reikalo ir eiti su žmogumi, kuriam iš esmės aš nerūpiu, nors jis ir manytų, kad myli mane. Tai buvo lygiai tas pat.
       Peteris ėmė klausinėti, kur aš einu, ar pasikeičiau butą su tuo kioskininku. Aš tylėjau, o jis vėl ėmė prašyti, kad vis dėlto eičiau su juo.
       Jis grįžo persirengęs, gražiai, madingai, – kaip visi kelneriai. Išėjome iš viešbučio.
       Pasirodė tramvajus, ir aš apsidžiaugiau. Džiaugiausi, tarsi būčiau turėjęs dėl ko.
       Kai pagaliau nupirkome meškį, Peteris nei iš šio, nei iš to paklausė, ar dar „tebetvirtinu“, jog esu patenkintas vedybomis. Atsakiau visiškai nesutrikęs, kaip iš tikrųjų ir yra, jog taip. Jis žiūrėjo į mane nepatikliai, būgštaudamas kaip tas gydytojas, kai buvau ligoninėje pasitikrinti, visa tai man atrodė beprasmiška.
       Peteris nusigręžė nuo manęs, jo veidas – man susidarė toks įspūdis – tapo piktas ir pasipūtęs, ir jis suirzęs tarė:
       – Na gerai, dar priminsiu tau šiuos žodžius. – Paklausiau kodėl, nes žmogus turėtų žinoti, kodėl žada priminti kito pasakytus žodžius. O jis paklausė, ar prieš jį nevaidinu kvailelio ir kalbu nuoširdžiai. Nesupratau, ko jis nori iš manęs, todėl pakartojau: „Esu patenkintas vedybomis“ ir paklausiau, ar tam mane kvietėsi pasivaikščioti. Jis užpyko ir kalbėjo kažką apie melą ir išdidumą. Aš juk nebuvau išdidus.
       – Tavo žmona daro, ką nori, o tu pakenti – pasakė jis ir nutilo įsižeidęs. Man jo truputį net pagailo. Nenorėjau užpykinti, bandžiau išaiškinti, jog neturiu pagrindo būti nepatenkintas, kad Marta eina kur jai patinka, jog man tai netrukdo, jog tai jos reikalas. Peteris išraudo ir išvadino mane kvailiu.
       – Žmona niekada tavęs nemylėjo! Ar tu pagaliau supranti? – Ir taip toliau... Kalbėjo, jog Marta mane išnaudoja, ir visą laiką krapštėsi pakaušį. – Marta niekada tavęs nemylėjo, – pakartojo vis taip pat įpykęs, ir aš su tuo sutikau. – Ir tu vadini tai laimingomis vedybomis? – Atsakiau, kad Martai tikriausiai patinka šitaip gyventi, ir užsiminiau, jog man seniai žinoma visa tai, ką jis sako.
       Peteris ėmė juoktis, girdi, jis visa tai žinąs ir kaip tik dėl to ir pasakojęs man. Aiškino, kokia nesąmonė šitaip ką nors mylėti.
       Myliu Martą, bet taip, kaip ir kitus žmones. Tiesa, jis nesuprastų mano žodžių. Bet tas nesvarbu. Todėl vėl nieko nepasakiau. Ar jis pakeitė savo nuomonę apie mano „išdidumą“, gerai nežinau, nes kaipmat tą užmiršau. Jis pasakė:
       – Dabar patylėk!
       Pasižiūrėjau į jį. Kalbėjo, jog, būdamas mano vietoje, gerai jai atkeršytų, ir įtikinėjo mane, kad „viską kaip reikiant apgalvočiau“. Man susidarė įspūdis, kad jis stengiasi išmokyti mane neapkęsti arba bent sužadinti domėjimąsi neapykanta.
       Atsigulęs perbėgau mintimis visą dieną, bet kai užmerkiau akis, viską pamiršau.

 
       II

       Pabudau kaip visada penkiolika po penkių. Tai mano laikas. Vonioje susigriebiau, kad labai skubu. Net juokas suėmė. Stengiausi vaikščioti tyliai ir kuo mažiau, nes Marta dar miegojo. Įpratau šitaip per daugelį metų. Kavą gerdavome stačiomis, užsitraukdami cigaretės durną. Pirmosios cigaretės skonis būna kaip ir vakar, kaip prieš metus, po jos pajuntu silpnumą kojose. Po pirmos cigaretės ir kavos paprastai turiu atsisėsti ir valandėlę atsikvėpti. Sėdžiu ir žiūriu į nutrinta. linoleumo raštą.
       Tai dėsningas silpnumas rytą su kava skrandyje ir poveikiu nikotino, nuo kurio kelioms akimirkoms nugeibstu ir man visai nesinori keltis. Paskui pakylu nuo taburetės tarsi pats nuo savęs ir tada man krinta į akis koks nors daiktas ar virtuvės smulkmena: prieskonių maišelis ant lango, svogūnus pjaustanti Cilka, kasos garsai..
       O šiandien, lipdamas į tramvajų, pirmą kartą pastebėjau, kaip tylomis žmonės vyksta į darbą. Todėl taip erzina ausį tramvajų dundesys. Beje, dar pastebėjau, kad rytą tramvajai bilda kažkaip garsiau, bet neatkreipiau dėmesio, kad žmonės mažai kalbasi.
       Užėjau į „Štefankos“ kavinę, užsisakiau kavos ir įsivaizdavau, kaip viskas vyktų toliau, jeigu būčiau darbe. Cilka pjaustytų visai dienai morkas. Cilka niekada neprabyla pirmoji. Žinoma, niekas iš mūsų nieko jos neklausinėja, nebent apie virtuvės reikalus. Tik kartais paprašome jos atnešti mums alaus iš baro, nes paprastai dvidešimt trisdešimt butelių iki pietų išgeriama. Paprastai, kada verdame, skanaujame, kiekvienas pridedame savo, norisi, kad kas ką nors pasakytų. Retsykiais Malecas, vyriausias virėjas, paragina ją: „Pasakyk ką nors, Cilka!“ – O ji tik šypteli ir klausia: „Ką?“ – Ir toliau visi tylime.
       Pasišnekame kartais, kai atidarinėjame langus, girdi, jau ruduo, arba jau ateina žiema.
       Pasitaiko dienų, kada kas nors atsitinka: kas nors pargriūna, užsigauna arba ko nors ieško. Tokiais atvejais nutraukiame darbą ir diskutuojame įvairiais klausimais: apie citrinas, kokių megztinių galima gauti ,,Dunojuje“, apie tai, kad kažkur pastatytas naujas namas arba kaip kas miegojo. O paskui sakoma: „Na, jau pasišnekėjome“, – ir vėl kiekvienas imamės savo darbo, nors dar lūkuriuojame, gal kas ką pasakys ar bent nusijuoks. Dažniausiai taip ir būna.
       Pavakare, gaminant pjausnius, man dingtelėjo mintis, kad aš su Cilka nepasisveikinau. Pažiūrėjau į ją. Pasirodė, kad ji kažko nusiminusi ir pasenusi. Ji mirkė pjausnius į kiaušinius, ir aš nusistebėjau, kaip ji čia gyvena.
       Suprantama, gyvena. Tas aišku, bet tada man parūpo sužinoti daugiau apie jos gyvenimą. Knietėjo paklausti, kaip ji jaučiasi arba kaip išsimiegojo. Kažko panašaus – bet nepaklausiau. Man atrodė, jog ji būtų sutrikusi ir pasižiūrėjusi klausiamai, tarsi kažką būčiau norėjęs gauti už tai, kad atkreipiau į ją dėmesį. Jaučiau, kad ji užslėpusi viduje kažkokį sunkumą ir jai nelengva mirkyti kiaušiniuose tuos kiaulienos pjausnius, bet galėjau ir apsirikti. O ji neišsiduos ir nepatvirtins mano spėliojimų. Staiga jį paklausė manęs: „Kas naujo namuose, draugas Dovalai?“
       Nustebau, išgirdęs tokį jos klausimą, jis man buvo netikėtas. Reikėjo atsakyti, bet ką? Buvau įsitikinęs, kad namuose iš esmės nieko naujo. Jeigu vakare atsitiktinai susitinkame su Marta, ką nors pasakome vienas kitam ir einame miegoti. Todėl ir atsakiau Cilkai, kad nieko ypatingo. Suprantama, jaučiau, jog nieko nepasakiau, todėl ir paklausiau jos, ar jau turi butą. Laimė, kad tai prisiminiau. Prieš gerus tris mėnesius kartą ant laiptų ji man kalbėjo, kad ieško buto. Priėjau prie lango ir pamačiau musę, nusilpusią nuo šalčio. Negalėjo užlipti ant stiklo. Šovė į galvą mintis, kad galėčiau ją kilstelėti – tokios kvailos mintys kartais ateina žmogui į galvą. Cilka atsakė, kad jau nebeturi vilties. „Tuščios pastangos“, – sušnibždėjo. Gal reikėjo paklausti, kur dabar gyvena. „Pas tetą gyventi labai sunku“, – kalbėjo ji toliau, o aš pasilenkiau prie savo pjausnių.
       – Šeimą varžo, kaip sakoma, – tariau po valandėlės.
       – Teta niekur manęs neleidžia. – Ir aš įsivaizdavau sukneles, didžiules apvalias šviesas ir visa, ką ji mėgsta ir kas su tuo susiję.
       Dangų aptraukė debesys lyg prieš sniegą. O vakarais po susirinkimo paprastai eidavau išgerti kavos.
       Vilkdamasis prisiminiau, kad rytoj – šiandien tai jau vakar – turiu eiti į radiorentgenoterapijos kabinetą, nes galbūt sergu vėžiu, pakeliui dar apmokėsiu sąskaitą už metinį žurnalą „Mokslas ir technika“.
       Tramvajuje vėl susitikau Cilką, nors stotelėje jos nemačiau. Šyptelėjome vienas kitam, kaip paprastai daro žmonės, kurie nuolat susitinka. Po pažastimi ji laikė nedidelį paketėlį, suvyniotą į kalėdinį popierių. Pasakė, kad nupirko seseriai „tokią baleriną pastatyti ant staliuko“.
       Pašte reikėjo laukti. Dar skubėjau į skalbyklą. Marta sakė, kad atsiimčiau marškinius, nes ji neturinti laiko. O paskui mėgavausi kava. Man nepatinka kava, kurią pats išsiverdu, verčiau geriu kur kitur, nors ir prastesnę. Užsukau į „Tatros“ užkandinę ten gana gera kava. Čia radau ir Cilką, tarsi būčiau norėjęs žūt būt pradėti su ja kažkokį nuotykį. Nusišypsojau jai, kaip prieš valandėlę tramvajuje, o ji dar pridūrė, kad „mums sekasi susitikinėti“. Atsisėdau prie jos. Gurkšnojome tylomis. Kai susiruošiau eiti, ji dar liko sėdėti. Gal ko laukė. Lauke jau snigo. Atsukau sniegui veidą ir žiūrėjau, kaip pamažu kilo ir neišvengiamai vėl krito viena iš snaigių.
       Jau buvo pavakarys. Dar išgėriau kavos „Štefankoje“, kur rinkosi vis daugiau žmonių. Bokse prie kolonos įsitaisė du vyrai, savo ilgus montgomeriškus apsiaustus pasikabino ant kėdžių atkalčių, o didžiules gauruotas kepures laikė rankose. Prie staliuko pasistatė nedidelį lagaminą ir virve perjuostą portfelį. Kai priėjusi padavėja pasakė, jog čia negalima laikyti apsiaustų ir lagaminų, jie pakraipė galvas, atsistojo, – nežinau, ar ką užsisakė, – ir iš lėto, tartum vilkdami sunkius nešulius, nuėjo prie rūbinės. Atrodė, kad jie iš kaimo.
       Apsimokėjau ir išeidamas pamačiau tuos du sodiečius, stovinčius prie rūbinės nusiminusius. Rūbinė buvo tuščia. Niekas ten nesėdėjo.
       Vaikščiojau gatvėmis. Prisipažįstu – nesijaučiau jose gerai. Atrodė, kad žmonės galvotrūkčiais kažkur skuba. Bet taip atrodė todėl, kad pats neturėjau kur skubėti. Išėjęs iš darbo, visada turėdavau kokių nors pareigų: nupirkti produktų, užeiti į valyklą, nupirkti bilietą į kiną arba išgerti judos kavos – tai irgi laikiau kasdienine pareiga, – taigi nė nesuvokdavau, jog ir pats skubu. Visa tai atrodė įprasta. O dabar viskas mane erzino ir baisiai norėjau pamatyti virtuvę, ant stalo išdėliotus pjausnius, iš sriubos išimtas daržoves ir kaulus, duonos kriaukšles, kurias kolega trina kaulų smegenimis. Apimtas tokių minčių, nejučiomis paspartinau žingsnį ir pasukau link viešbučio virtuvės. Jaučiau kažkokią gėdą, kad noriu ten eiti, nors esu netinkamas darbui.
       Galvodamas apie tai, kad teks viso to atsisakyti, be tikslo slampinėjau palei viešbutį ir staiga išgirdau, jog mane kažkas šaukia. Tai buvo Cilka. Baisiai apsidžiaugiau ją pamatęs.
       Pasileidau link jos, bet ji staiga sustojo. Stovėjo ir sukaliojo pirštinę. Man pasirodė, kad jos akys didesnės, negu buvo vakar. Lyg galvojo apie kažką. Jaučiausi, tarsi būčiau padaręs jai kažkokį nemalonumą. Nežinau kodėl. Nė nežinojau, ką jai pasakyti, bet ji aplenkė mane.
       – Norėčiau su jumis... – pradėjo nedrąsiai, bet, tarytum staiga pasiryžusi, sustiprino balsą: – Norėčiau su jumis apie šį tą pasišnekėti. – Ir užbaigė taip pat tyliai, kaip ir buvo pradėjusi. Pasakė, kad eina į direkciją su nedarbingumo lapeliu, ir aš paklausiau, kas jai yra. Tylėjo. Pagalvojau, jog ir aš tylėjau, kai vakar manęs Peteris klausė.
       Iš lėto žingsniuojant Sukilimo aikšte aukštyn, ji prisipažino, jog laukiasi. Aš supratau, kad ji nenori gimdyti. Apskritai man neatrodė keista, kad ji pasisakė man, visai svetimam žmogui, šiaip, be kokių nors sumetimų. Šitaip būna. Tiesa, prašė, kad nepykčiau, jog ji taip netikėtai pasipasakojo savo bėdas, o toliau, kaip įprasta, kalbėjo apie savo meilę.
       – Susipažinau su vienu... Dirba „Slovnaftoje“. Jis nori mane vesti, žadėjo, bet su sąlyga, kad aš tuo atsikratyčiau. – Akys buvo sklidinos ašarų, o aš pasirodžiau kvailesnis, negu esu, ir paklausiau, kuo atsikratytų. Klausimas ją nustebino.
       – Kuo turite atsikratyti? – paklausiau dar kartą, o ji ėmė graibyti rankomis orą.
       – Na... tuo, tuo... – mikčiojo, nenuleisdama nuo manęs akių.
       – Kūdikiu? Taip? – pasakiau, ir ji patvirtino.
       – Žinote, aš labai myliu vaikus, bet jeigu jis nenori... Paklausiau, ar todėl jos nenori, kad ji myli vaikus, ir ar norės jos paskui. Žinoma, ji manęs nesuprato. Pasiūliau jai gimdyti, ir šitaip galės įsitikinti, ar tasai iš „Slovnaftos“ tikrai myli ją.
       – Bet aš jau... – įsiterpė į mano kalbą, jos sakinio pabaiga buvo pakrika: – Aš jau šiandieną, kaip čia pasakius... Jau viskas sutarta!
       Paaiškinau, kad dar galima viską sutvarkyti. Ji nesutiko. Girdi, jau užsimokėjusi ir tegu jau taip būna...
       Pakviečiau ją išgerti kavos su plakta grietinėle. Sutiko. Jaučiau, kad leisis perkalbama. Po ilgos šnekos pagaliau pažadėjo, kad paliks viską kaip buvę. Nenuėjo ir į direkciją. Taigi atsitiktinumas, susitikimas gatvėje, mano noras nueiti į virtuvę ir kava su plakta grietinėle galbūt prisidės prie to, kad Cilkai gims kas nors ir ji gal bus laiminga iki gyvenimo pabaigos.
       Nežinau kodėl, bet Cilkai užsiminus apie direkciją, panorėjau užeiti tenai ir pasišnekėti su Učniku, kuris ten dirba kultūros propagandos skyriaus vedėju.
       Kai įžengiau į jo kabinetą, kuris buvo kieme esančiame pastate, jis sušuko, jog ateinu kaip specialiai pakviestas.
       – Jūs mums visada padėdavote, – kalbėjo jis persisaldžiusiu balsu. Paskui valandėlę patylėjo, tarsi laukdamas, kol aš paklausiu, koks reikalas. Aš ir paklausiau. – Žinote, noriu rytoj pakabinti sienlaikraštį. Jau viskas paruošta, tik reikia užklijuoti ant mėlyno popieriaus.
       Kairiąją sienlaikraščio dalį turėjo sudaryti laikraščių iškarpos, o dešiniąją – mūsų kolektyvo laimėjimai ir trūkumai. Pakraipiau galvą ir pasakiau, jog padarysiu, bent laiką praleisiu, ir paprašiau, kad paskambintų, jeigu vėl atsiras kokio darbo. Jis pasiuntė atnešti du butelius čekiško alaus ir šimtą gramų paryžietiškos Bratislavos dešros. Pavalgęs ėmiausi darbo. Kai ėmiau į rankas klijus, jis paklausė:
       – Kaip tavo liga?
       Jaučiau, kad nenori sakyti „vėžys“, bet atsakiau, jog gerai. Šiaip ar taip, juk nesijaučiau blogai.
       – Darbuokis čia, o aš dar turiu reikalų, – pasakė jis išeidamas. Kai viską suklijavau, pastebėjau, kad apatinė laikraščio dalis kažkokia tuščia, nors iš pradžių maniau, jog popieriaus neužteks. Nupiešiau kelis ornamentus. Paskui rūkiau ir stebėjausi, kad taip greitai viskas išėjo su Cilka, kad ji taip greit sutiko ir kad visa tai kažkaip... Nežinojau, kaip pavadinti. Po pietų, beveik ligi sutemų, vaikščiojau, o vakare pusę aštuonių manęs laukė staigmena: Marta. Sėdėjo prie užtiesto stalo. Vilkėjo suknele, kurią kadaise pagyriau, šypsojosi ir pasakė, kad ilgai užtrukau, o ji nekantriai manęs laukia. Po skanios sriubos ji atnešė veršienos, paskui sūrio, visaip tupinėjo apie mane. Teisinosi dėl vakarykščio vakaro, o aš pareiškiau, jog visaip pasitaiko. Pasakojo, kalbėjo, bet pertraukiau ją ir paklausiau, ko nori. Staiga nutilo.
       Norėjo automobilio. Sužinojau, kad „vienas toksai“, kurį ji gerai pažįsta, nes dirba drauge institute, parduoda visai tvarkingai išlaikytą „Feliciją“, girdi, tai naudingas pirkinys.
       Nežinau, kam reikėjo tokio didelio pasiruošimo tokiam mažmožiui. Pasakiau, kad taupomoji knygelė yra sekretere ir kad rytoj duosiu jai savo pasą, kad galėtų pasiimti pinigus. Ir kad viskas atrodytų kaip reikiant, priminiau, jog būtina automobilį gerai patikrinti. Tai buvo džiaugsmo. Kvietėsi į savo miegamąjį, girdi, kam apskritai miegu tame kambarėlyje. Pasakiau, jog kitą kartą, jog tai niekur nepabėgs, dar turime laiko. Pagaliau taip mane pralinksmino, kad dar valandėlę kalbėjausi su ja apie tai,
       kokia puiki proga įsigyti automobilį ir kiek čia mes galime taupyti.
       Atsiguliau ir prieš užmigdamas galvojau, kaip šiandien gražiai snigo.
       Automobilis stovėdavo priešais namus, kur gyvename. Oranžinis, beveik naujas, kaip ir smulkūs mažmožiai ant mano staliuko kambarėlyje kiekvieną vakarą: keksiukai arba pora vanilinių pyragaičių lėkštelėje ar ant servetėlės. Kartais, užžiebęs naktinę lempą, rasdavau keksų paketėlį su užrašu „Raudonkepuraitė – vienam paukštukui“. O kai Marta nebepirkdavo ir liovėsi rodyti dėmesingumą saldumynais, kuriuos suvalgydavau su juoda kava, vakarais pats nusipirkdavau „Raudonkepuraitės“, kad turėčiau po lempa tą savo paukštelį, kuris čiulbėtų man ir mano vėžiui.
       Ėjo dienos. Kaimynai ir viso namo gyventojai sveikino mane naujo automobilio pirkimo proga įprastais žodžiais: „Kas taupo...“ arba „Kas sąžiningai dirba...“. Tiesa, buvo ir tokių, kurie priekaištavo, kam nupirkau automobilį „tokiai pasileidėlei, kuri nemoka gerbti savo vyro“. Tai buvo žmonės, turintys savo požiūrį, savo tiesas, savo supratimą, ir aš išklausydavau juos, kai mane sustabdydavo. Kai retkarčiais sėdėdavau namie, o Martos dar nebūdavo, ypač kada temdavo ir tonai įgaudavo rimties, man užeidavo juodos nevilties valandėlės. Tada paprastai pritraukdavau staliuką prie lango ir žiūrėdavau į vieno iš daugelio gatvės medžių mažas, kuklias šakeles, o veidą glostydavo radiatoriaus šiluma...
       Reikėdavo pralaukti tokias valandėles, nes jos užeidavo staiga ir dingdavo netikėtai kaip laimė, kuri nukrisdavo man tarsi iš dangaus ir buvo maloni nelyginant užsimiršimas.
       Sykį naktį man paskambino Peteris. Girdi, nori susitikti ir pasikalbėti. Pasakiau, kad jeigu jam laikas tinka, tegu ateina septintą į „Tatros“ užkandinę. Jis sutiko.
       Laukė manęs ir tikriausiai užėmė visą staliuką prie durų, nes man įėjus kažkoks jaunuolis gėrė arbatą stačiomis. Peteris nieko nepasakojo, siurbčiojo kavą ir tik pasakė, kad esąs pavargęs ir mes galėtume susitikti šeštadienį.
       – Gerai pasikalbėjome, – pasakė jis, kai skyrėmės. Pastebėjau, kad jis kažkoks susenęs, o gal prieblandoje tik taip pasirodė. – Aš tau dar paskambinsiu, – pašnibždėjo. – Iki pasimatymo.
       Dieną prieš tai, eidamas per Sukilimo aikštę, pamačiau Cilką. Ją lydėjo žemas, kresnas jaunuolis odiniu paltu su diržu – tokį vilki mūsų vairuotojas. Jo veidą gaubė vakaro prietema, ir jis buvo neryškus. Jiedu žingsniavo link parduotuvės kaip ir dauguma žmonių, ir abu atrodė kažkokie tikri viskuo – jeigu kas jiems būtų paprieštaravęs, savaime aišku, būtų įsižeidę.
       Parėjau namo jau pusę devynių. Reikėjo sukaupti jėgų, nes užsirašiau į talką su savo kolektyvu. Marta jau miegojo. Pavaikščiojau po mūsų butą, permečiau akimis, ką čia turime, pakreipiau galvą ir pasinėriau į ramybės ir užsimiršimo būklę. Užmigau tuoj pat, kaip paprastai.
       Tinklinio aikštelė buvo beveik baigta. Darbą pradėjome šeštą. Daugelis atneš gydytojų pažymėjimus, kad negalėjo ateiti. Buvo gaivus oras, gerai kabino kastuvas. Įkasėme abu stulpus, o po to dengėme garažą, Vienuoliktą jau ramiai sau rūkėme mūsų bufete, po pietų beliko sutvarkyti kiemą.
       Nė nežinojau, kad jau gruodžio dvylikta. Kaip greitai bėga laikas. Šiandien direkcijos raštinėje, kur rašiau darbų ataskaitą, buvo pernelyg šilta, ir kai kalbėjausi telefonu su Peteriu, turėjau atsiprašyti ir padėti ragelį. Pasidarė labai sunku kvėpuoti. Namie visai kas kita – palieku per naktį atvirą langą. Peteris pasakė, kad mums reikia susitikti jau šiandien, nes ligi rytojaus negalės laukti. Susitarėme ,,Grand“ kavinėje. Jis pats pasiūlė. Ten loš šachmatais, nes nieko kito negalįs dirbti.
       Taigi susitikome. Radau jį lošiantį su pensininkais, ir man pasirodė, kad šiandien jis nesiskiria nuo jų. Tai buvo tarsi pirmas jo senatviškas vakaras. Jis pasakojo apie savo „nusivylimą“. Jo žmona dirba „Tempe“ ir ten susipažino, kaip jis pasakė, su „tokiu ūsuotu daugintoju“. Pastebėjau, kaip Peteris atsisega ir vėl užsisega švarką, bet sugavo mano žvilgsnį ir tuoj pat susikišo rankas į kišenes.
       Toliau pasakojo, kaip jį „tas tikras chamas“ išnaudojo. Iš pat pradžių jis pasirodė jam godus.
       – Nuėjau pas jį į darbą, – kalbėjo Peteris. – Išsikviečiau... toks aukštas, žinai, liesas... nieko ypatingo, garbės žodis, nieko ypatingo. Stebėjausi, kodėl ji taip susižavėjo juo, pakviečiau jį... žinai, nuėjome į „Medžiotojų“ restoraną... – Peteris pasižiūrėjo į mane tarsi susigėdęs. – Tu gali pagalvoti, kad aš žeminausi, bet tiek to... Juk žmonės esame. Pakviečiau aš jį, užsisakėme vyno butelį, ir prašiau, kad negriautų šeimos, kad turime du vaikus... Ir žinai, ką jis pasakė?.. Žinai, ką pasakė? – Peteris kažkodėl išsiėmė pasą ir padėjo ant stalo. – Taigi, kad jinai jam nusibodusi, kad mes esame vyrai ir galime atvirai pasikalbėti, kad, girdi... Helenka dėl jo iš galvos kraustosi ir žūt būt nori nuo jo turėti kūdikį... taigi... supranti mane? Ir, girdi, visa tai... buvo tik atsitiktinumas, kad visa tai tik iš nuobodumo. Aš įsižeidžiau. Apmokėjau už vyną, kai jis nuėjo į tualetą. Prie baro sumokėjau už jį. Įsivaizduoji. O... – Peteris užkabino alkūne kavos puodelį ir apsipylė švarką. Tarsi žado neteko. Žiūrėjo į mane ir žvilgsniu prašė pagalbos. – Man nesinori gyventi... – šnibždėjo. Akys buvo pilnos ašarų.– Kaip aš eisiu namo? – kalbėjo. – Kiekvienas tai pastebės.– Aš pašaukiau padavėją, ji atnešė jam skudurą, bet ruda dėmė pilkame flaneliniame švarke liko. Jis mirkė skudurą į sedos vandenį ir drebančiomis rankomis bergždžiai trynė. Pagaliau įsitikinęs, kad jo pastangos tuščios, užsisakė gruziniško konjako. – Tai baisu, ir kaip aš galėjau, – kalbėjo jis. Be perstojo stumdė padėklą su nauja kava. Kai pro šalį ėjo padavėja, jis nutilo ir pakartojo „prašom dar po vieną...“. Po penkto stikliuko jis jau buvo girtas, be paliovos man šaukė „reikia dingti kur nors“, žmonos nebeminėjo. Iš jo sunkiai suvokiamų padrikų žodžių supratau, jog gaili švarko ir nori pasigerti, kad nematytų, kaip žmonės žiūri į tą jo dėmę.
       Gatvėje paaiškėjo, kad tasai jo „dingti kur nors“ reiškia eiti į „Jaltos“ restoraną, ten jis turįs „gerą pažįstamą, tą, kuri nešioja“. Neįstengiau susivaldyti ir šyptelėjau. Pasakiau, kad parvesiu jį namo. Žinoma, tai buvo tuščios pastangos, nors ir priminiau jam dėmę švarke. Sakė, jog tai niekis, jis nori mane supažindinti su ja.
       Eidamas namo prisiminiau, kaip sykį turėjau išvažiuoti į komandiruotę ir paskambinau Martai. Pasakiau, kad vakare nepareisiu ir pusę vienuoliktos išvažiuoju į Prahą. Tęsinys buvo kaip anekdotuose apie apgaudinėjamus vyrus. Į komandiruotę neišvažiavau, nes raštinėje sužinojau, kad pasitarimas atidedamas. Kai grįžau namo, žmona pristatė man malonų, dailiai apsirengusį jaunuolį kaip „perspektyvų autorių“, kuris dar studijuojąs, bet jau ,,žinomas“. Smulkiai paaiškinau, kodėl neišvažiavau, ir papasakojau apie raguotus vyrus keletą anekdotų, kurie man jau seniai nebekelia juoko, bet tam, kad būtų „išlaikyta forma“. Paskui pradėjome šnekėti apie literatūrą. Tas vyrukas iš tiesų buvo gerai apsiskaitęs, sąmojingas ir nuovokus. Pagaliau užbaigėme pokalbį, priėję amžinas tiesas: mirtį, meilę, gyvenimą ir t. t. Pasakiau jam, kad visa tai, drauge paėmus, kaip skutimosi reikmenys vonioje. Jis manė, kad juokauju, ir kvatojosi, o aš irgi šypsojausi ir pasakiau juokdamasis, jog iš tikrųjų visa tai ras vonioje. Jis juokėsi, bet akyse galėjai įžiūrėti liūdesį. Mano žmona tai pastebėjo, ir buvo gražu, kai paglostė jį žvilgsniu. Pasirodo, jis nepažinojo savo motinos. Bet jos ieškojo. Stengėsi būti laimingas. Juk tik kartą, tik vieną kartą vyras ieško moteryje savo motinos.
       Namas jau miegojo, kai atsidūriau savo kambarėlyje. Pravėriau langą ir lūpas, nes sunku buvo kvėpuoti. Atsiguliau. Trumpais įkvėpimais traukiau nakties vėsą. Virpėjo žvaigždės, tolimos, abejingos, tik aš buvau neabejingas ir nenorėjau išmokti neapkęsti. Užmerkdamas akis, galvojau apie nuolankumą.
       Su Marta susitikau per pusryčius. Šiandien nėjo į darbą, kosėjo, buvo išblyškusi, sakė, jog gavo slogą. Norėdamas ją paguosti ar bent išblaškyti, pasakojau apie akmenis, į kuriuos žiūrėjau dirbdamas talkoje. Kai nelyja, visi akmenys atrodo vienodi: blyškūs, apdulkėję, neįdomūs pažiūrėti, o kai užeina lietus, jie atgyja, tarsi iš vidaus, iš savo kūno ir liaukų, išleidžią dažų ir nusispalvina. Šlapi akmenys įdomūs. Žmogus mato jų gyslas, neryškias, rusvai raudonas, melsvas, gelsvas ir žalsvas. Mėgstu įvairių atspalvių daiktus. Nežinau, ar Martai irgi patinka šlapi akmenys. Šlapi akmenys man atrodo patikimesni ir nuoširdesni.
       Skambino man iš ligoninės. Pasakė, kad paimčiau tik „būtiniausius daiktus“. Dėdamasis skutimosi reikmenis, pagalvojau apie tas amžinas tiesas. Vadinasi, reikia gulti į ligoninę. Priėjau prie lango ir valandėlę stebėjau vieno iš gatvės medžių kuklią šakelę, veidą glostė radiatoriaus šiluma. Tai truko akimirką. Vieną tylią akimirką, ne daugiau.
       Dabar beliko pasikliauti laiku, skriejančiu jo permainingumu, kuris man yra dovanojęs tiek gražių valandų.
       Susidėjau į krepšį tuos savo ,,tualetinius reikmenis“ ir pagaliau dar kartą perėjau per butą, kur praleidau tiek metų. Nežiūrėjau į jį, tarsi palikdamas trumpam ar ilgam, ar visam laikui. Žiūrėjau į jį taip, tarytum jo niekada kaip reikiant nebūčiau supratęs. Atrodė keista, kad čia praleidau vienuolika metų ir vadinau jį savo namais.
       Paskui nuėjau pas Martą. Institute prie įėjimo reikėjo truputi palaukti, nes vienas vyriškis ginčijosi su durininku dėl kažkokio krepšio, kurį palikęs pas draugą Majerniką. Durininkas pasižiūrėjo į mane ir įspėjo:
       – Pas mus nerūkoma.
       Pasakė užkimusiu balsu, iškilmingai. Vyriškis, kuris kartojo, jog palikęs krepšį „pas tą, kuris čia buvo prieš tai“, vėl atakavo durininką.
       Kažkokia mergina ėjo pro šalį su raguoliais ir dešra. Paprašiau, kad pakviestų draugę Dovalovą.
       – Jūs jos vyras? – paklausė stebėdamasi. Pasakiau, kad taip. Netrukus atėjo Marta. Man atrodė, jog ji nustebusi ir susijaudinusi. Šluostėsi į apsiaustą rudom dėmėm išteptus pirštus. Pastebėjo, kad aš žiūriu į juos.
       – Tai nuo rūgščių, – pasakė nuvargusi. Krestelėjo galvą ir pasitaisė plaukus savo ilgais pirštais. Buvo graži kaip visada. – Ko norėjai? – paklausė, ir jos akys susiaurėjo.
       – Tiesą sakant, nieko ,– atsakiau ir paaiškinau, kad guluosi į ligoninę. Žiūrėjo į mane pro nuleistas blakstienas. Atrodė, lyg būtų užsimerkusi.
       – Buvai namie? – tyliai paklausė, jos žodžius supratau tik iš krutančių lūpų.
       – Taip, ir uždariau langus, – pasakiau. Ji nusijuokė.
       – Gerai, – sukrutino lūpas. – Gerai, – pakartojo kiek garsiau. – Pranešė, kad šalčiai ateina... Radijas pranešė... Kada grįši? – švelniai sušnibždėjo. Lauke kelis kartus nekantriai pyptelėjo vyras, sėdintis automobilyje. Žiūrėjau į Martos ranką. Atrodė, kad gyslos pabrinkusios. Pasitraukiau prie radiatoriaus. Laukiau jo įprastos šilumos. Nesklido.
       – Šiandien pas mus nekūrena, baisiai šalta, – pasakė staiga garsiai. – Bet, girdi, jau sutvarkė... Turėjome sėdėti su paltais.
       Bene pirmą kartą nedrįsau pasižiūrėti Martai į veidą. Paskui vis dėlto ryžausi.
       – Kada grįši? – pakartojo, ir jos akys iškart pasidarė baisiai didelės. Padaviau ranką. Paskui nė nebepasižiūrėjau į ją. Išėjęs pamačiau, kaip vyras, kuris ieškojo pas durininką krepšio, sėda į sunkvežimį.
       Viešbučio virtuvėje ir raštinėje geriau sekėsi. Cilka truputį drovėdamasi padavė man ranką ir žvilgtelėjo į išdėliotus pjausnius.
       Čia dar buvo Učnikas iš kultūros propagandos skyriaus ir kai kurie kiti pažįstami. Ėjau pas Učniką. Neradau jo kabinete. Durininkas neaiškiai, pasakė, jog matęs jį su kažkokiais popieriais.
       Pagaliau susiruošiau į tą ligoninę. Gatvės jau ūžė nuo prieškalėdinio sambrūzdžio, ir staiga prisiminiau Peterį. Atsisveikinti su juo? Skambinti į namus? Jaučiau, kad jam vis tiek Nežinau kodėl, bet aš netgi neprisiminiau jo veido. Akyse stovėjo tik gelsvai rudi gaurai to meškio, kurį tada pirkome jo sūnui. „Lik sveikas“, – pasakiau tyliai vėjui ir miglai. Niekas nėjo šalia manęs, niekas neišgirdo, bet mano atsisveikinimas gruodžio popietę nuskambėjo taip, tarsi ten būtų stovėjęs pats Peteris. Vien man liko mažytis to „lik sveikas“ prisiminimas. Manau, tokį pat įspūdį tie du žodžiai būtų padarę ir Peteriui, ir jis būtų juos pamiršęs, kaip pamiršiu ir aš pats.
       Mane pasitiko kažkoks gydytojas ir pasveikino, sakydamas esąs tikras, jog čia jausiuos gerai, jeigu sugebėjau gerai jaustis ligi šiol. Įsitikinau, kad tai buvo teisybė.
       Paskui prasidėjo priėmimas. Pagaliau, išsimaudęs vonioje, užsirūkiau. Po to išvėdinau vonią, kad nebūtų dūmų kvapo, ir mane nuvedė į palatą.
       Sanitarė parodė lovą sakydama: „Čia jūsų vieta“. Palata buvo dar tuščia. Atsiguliau veidu į langą ir žiūrėjau į dangų.

 
       III

       Pabudau temstant. Tuščioje palatoje sėdėjo tik senis, man dar nepažįstamas kaip pats vakaras. Galvą, nematomą tamsoje, buvo atrėmęs į laikraščius ant stalo. Man pasirodė, kad tiriamas jo žvilgsnis atėmė iš manęs miegą.
       Matyt, pajuto, kad nemiegu, nes sujudėjo. Pasitrynė lūpas. Be galo lėtai keldamasis nuo kėdės, jis vis labiau kūprinosi, o kai jau atsistojo, lenkėsi savo šešėliui ties staltiese, grubiais pirštais įsitvėręs jos krašto.
       Atsikėliau. Senukas priėjo prie naktinio staliuko. Eidamas kojų nelenkė per kelius, tik atsargiai kilnojo jas prieš save, įžiebiau šviesą. Galėjau ir nedegti, man šviesos nereikėjo, o seniui – irgi, nes buvo aklas. Savaime aišku, jis jautė esant kitą žmogų, bet neįstengė netgi atsitiesti, todėl tik pasuko galvą, tarsi būtų norėjęs mane apžiūrėti. Apatinė jo lūpa buvo atvėpusi, net nukarusi. Ji virpėjo. Jos netolygus krutėjimas priminė kažkokį vapaliojimą. Pagalvojau, kad akis jam atstoja lūpa, ir nusigręžiau nuo tos bedantės burnos žvilgsnio.
       Dideliu sulenktu smiliumi jis pamažu pasiekė net atsikišusią ausį. Palietė ilgus joje styrančius šerius.
       Čia... tu... Vladka? – paklausė tylutėliai. Šyptelėjo. Atsakiau, kad ne, ir taip pat šyptelėjau jam.
       – Aš čia naujokas, – pasakiau po valandėlės, ir seniui ėmė kretėti galva. Pravėrė burną, norėdamas kažką sakyti, bet ėmė drebėti lūpos ir žandikauliai, ir jis, stengdamasis sau padėti, mosikavo rankomis, tarsi kažką skirdamas ir traukydamas. Suraukė veidą ir vėl atkišo tą apatinę lūpą kaip čiuptuvus. Žengė prie manęs. Stebėtina, bet dabar jau lenkė kojas per kelius. Padavė man ranką. Spausdamas sudiržusią ranką, žiūrėjau į jo retus, trapius plaukus. Jis dar ir kairiąją ranką pridėjo prie mano riešo, ir jo lakstantys pirštai palindo man net po chalato rankove. Senis stovėjo tarsi užjausdamas mane.
       Į palatą įėjo gal trisdešimties metų vyras. Juodi plaukai sulaižyti kaip to muzikanto, kuris grojo „Štefankoje“. Apvaliame veide švietė šypsena. Atsistojo seniui už nugaros ir uždėjo abi rankas ant nematančių akių.
       – Atspėk, kas čia? – paklausė lipšniu balsu, kaip paprastai kalbinami vaikai, kai norima jais pasidžiaugti. Senis sukrenkštė, pasilenkė tarsi griūdamas, iššiepė dantenas ir džiaugsmingai pakartojo:
       – Vladka, Vladka!
       Tuo momentu į palatą įėjo sanitarė ir iškvietė mane į koridorių. Sanitarė neryžtingai sustojo, tarsi nežinodama, ar su manimi kalbėti čia, ar ne. Paklausiau, koks reikalas. Pasižiūrėjo į mane baimės sklidinomis, bet dėmesingomis akimis, o paskui nuleido vokus, kad ko nors neįskaityčiau tose akyse. Be paliovos trindamasi skruostą, ji pasakė: „Jūsų žmona užsimušė automobilyje prie Modros“. Kaip tik žiūrėjau į žalvarinę rankeną. Ant jos buvo užtiškęs baltų emalinių dažų lašas, o iš sanitarės žodžių teįsidėmėjau, kad „tas apačioje jau laukia“.
       Ėjau paskui sanitarę, nors nežinojau, ar ji mane kvietė. Sustojome prie nedidelio kambario, kur po pietų nunešiau drabužius. Prie durų stovėjo ir senyva gedulingai apsirengusi moteris. Ji priėjo prie sanitarės. Iš jos žodžių supratau, kad atėjo savo vyro drabužių. Sanitarei jau darant duris, gedinti moteris paklausė, kodėl jos skruostai paraudę. Man pasirodė, jog ji paklausė ir šyptelėjo jai todėl, kad sanitarė neverstų jos laukti, pirmiausia tvarkydama mano reikalus. Man buvo aišku, jog sanitarės skruostai paraudę todėl, kad ji trynėsi juos, pranešdama man apie žmonos mirtį.
       Tačiau sanitarė atsisuko į mane, padavė marškinius, megztinį ir kaklaraištį. Gedinti moteris graibstė jai už rankovės, ir mano pirštai susidūrė su jos riešu. Moteris varstė mane mažytėmis akimis, kurių jos veide beveik nesimatė. Maža, pakumpusi nosis buvo nuberta smulkiais spuogeliais, spuogai siekė ir kaktą, bet tik iki pirmosios raukšlės. Sanitarė nervingai trūktelėjo mano kostiumą nuo pakabos.
       – Aš būsiu čia, – pasakė. – Automobilis jūsų laukia.
       Nusprendžiau neiti į palatą, bet apsirengti tualete, nes jau bus susirinkę pacientai. Vilkausi viską baisiai skubėdamas ir tarytum girdėdamas už nugaros tūkstančių žiūrovų juoką. Sukaitau, kol paprasčiausiai apsirengiau. Drįsčiau pasakyti – net nusiplūkiau. Nežinau, kodėl vėl nusirišau jau pasirištą kaklaraištį, Įsidėjau jį į vidinę švarko kišenę. Užuodžiau dūmų kvapą. Matyt, kažkas rūkė tualete.
       Negalėjau atsikratyti to kvailo įspūdžio, kad už manęs stovi eilės kvatojančių žiūrovų, kurie jau buvo apsprendę mano gyvenimą kaip tam tikrą likimą, o dabar mėgaujasi žiūrėdami, kaip aš taikstausi su juo. Tai buvo kvaila, bet tokį įspūdį kartą aš jau buvau patyręs, ir tai buvo juokinga kaip ir dabar. Tai atsitiko palaidojus tėvą, kuris mirė karo metais. Žingsniavau priemiesčiu palei grindinį, ir suklupau. Pro šalį ėjo žmonės ir įspėjo, kad būčiau atsargesnis. Man tada irgi pasirodė, kad tie žmonės tarsi planavo tėvo mirtį ir tolesnį mano gyvenimą ir kad tuo savo „atsargiau“ įspėjo, jog leisčiausi pagaliau supykdomas.
       Sanitarė pareiškė man užuojautą, o paskui pradėjo šnekėtis su gedinčia moterimi. Pasakė, kad viskas paruošta.
       Taksi laukė prie „Metropolio“ kino teatro. Man priėjus, vairuotojas išlipo.
       – Tai jūs? – paklausė ar tik pasitikrino, kad tikrai čia aš. Ir tik dabar pagalvojau, jog net nežinau, kur yra Marta, užmiršau paklausti, o gal neįsidėmėjau, ką sakė sanitarė. Suprantama, reikėjo skambinti į „mūsų skyrių“, bet prisiminiau, kad nežinau sanitarės pavardės. Teko lipti į viršų.
       – Visai užmiršau jums pasakyti, – teisinosi ji. Sutikau ją koridoriuje ir nereikėjo ieškoti. – Trnavoje... ligoninėje. Žinote, paklausite budinčiojo apie tą avariją. Jis žinos.
       Automobilyje sėdėjau užsimerkęs. Ne todėl, jog norėjau miego, bet kad nieko nematyčiau ir nespigintų akių reflektorių šviesos.
       Budintysis ligoninėje tarsi būtų jau matęs laukęs ir norėjęs „kuo greičiau nusimesti tą naštą“. Tylėdamas paskubomis nuvedė mane į lavoninę, ir vos pravėrus duris, mano žvilgsnis krito į Martą. Gulėjo ant stalo ligi pat sučiauptų lūpų apklota plastikine skraiste. Plaukų sruoga buvo užkritusi ant kairiojo antakio.
       Ant taburetės galvūgalyje sėdėjo milicijos darbuotojas, už jo stovėjo neaukštas pliktelėjęs gydytojas, o prie kojų tas studentas – jaunas autorius, su kuriuo susipažinau namuose prieš tą komandiruotę. Jaunuolio galva buvo sutvarstyta, akys pritvinkusios ašarų.
       – Širdis, – tarė milicijos darbuotojas, atsistojo, nutraukė skraistę, bet tučtuojau vėl užklojo, uždengdamas ir velionės veidą. Nepastebėjau jokio kraujo. Gydytojas linktelėjo. Milicijos darbuotojas, atrodo, viršila, priėjo prie manęs ir pirmasis pasakė kelis užuojautos žodžius. Paskui kalbėjo toliau:
       – Čia, žinote, toks dalykas... bet vis tiek aš turiu pasakyti. Pažįstate tą jaunuolį? – atsisuko į studentą, ir aš patvirtinau. Viršila po to išsitraukė bloknotą, paprašė paso ir, prieš atversdamas jį ir pradėdamas rašyti, pasakė: – Beje, automobiliui iš esmės nieko neatsitiko.– Atsakiau, jog man tas nerūpi.
       – Reikės daryti skrodimą, – tarė gydytojas, viršilai išėjus. – Mano nuomone, ją ištiko priepuolis, kai automobilis nulėkė nuo kelio. Jaunuolis tik prasiskėlė galvą į stiklą, normaliai išlipo iš automobilio ir bėgo skambinti į Modrą. – Gydytojas nusišnypštė, smiliumi užspaudė kairiąją nosies skylutę, vėl nusišnypštė. – O kai mes atvažiavome, jau buvo mirusi. – Jis pasižiūrėjo į mane. Mūsų žvilgsniai susitiko, jo akys buvo rudos kaip skysta kava, ir jose atsispindėjo nuovargis. Susitarėme, kad Martos galima atvažiuoti rytoj vakare, būsianti jau po skrodimo, ir paklausė, ar pranešiau artimiesiems.
       – Neturi artimųjų, – atsakiau. – Tėvai seniai mirę. – Žinojau, kad Spiše gyvena kažkokia Martos seserėčia, bet per vienuolika mūsų bendro gyvenimo metų ji nė karto nebuvo pas mus ir nerašė.
       – Buvo visiškai vieniša, kai vedėte ją? – vėl paklausė gydytojas.
       – Taip, vieniša, – atsakiau. – Gydytojas atsistojo, išsiėmė iš chalato kišenės akinius, greitosiomis nusivalė juos skvernu.
       – Palieku jus čia... – sušnibždėjo. – Turiu eiti į viršų, – atsiduso – Prašom paskui įspėti budintįjį. – Pagaliau pareiškė man užuojautą. Valandėlę laikė mano ranką savojoje. Ji buvo minkšta ir karšta, tarsi būtų turėjęs temperatūros. Paskui palingavo galvą, ir priminė man tą senį mūsų skyriuje.
       Tačiau vos akimirką pabuvome dviese su tuo jaunuoliu, gydytojas sugrįžo ir kreipėsi į jauną autorių:
       – O laiškas? Atidavėte jam tą laišką? – Matyt, jaunuolį užklupo netikėtai, nes jis žiūrėjo užtinusiomis, išplėstomis ir nieko nesuvokiančiomis akimis. – Na, tą laišką... vis kalbėjote, kad jūs... – pakartojo gydytojas, bet neužbaigė.
       – Laišką... – sušnibždėjo jaunuolis ir be nuovokos pasižiūrėjo į mane. Girgždėjo durys. Jaunuolio lūpos krutėjo, ant jų pasirodė seilės, bet jis nieko nepasakė.
       Gydytojas dar truputį pastovėjo, nė nežinau, kada jis išėjo, nes mane užplūdo prisiminimai apie visa, ką gražaus buvau patyręs su Martą, nors ji to nė nenujautė. Nežinojo, kad žaviuosi ja, žaviuosi jos nuoširdžiu ir karštu laimės ieškojimu šiame pasaulyje, nors ji manęs ir nemylėjo, negalėjo pakęsti mano akių.
       Jaunuolis stovėjo sustingęs, įbedęs žvilgsnį į Martą, jo rankos tarsi kabojo ore. Staiga lyg mėšlungis supurtė jį visą, krūptelėjo, iš gerklės išsiveržė nirtulingas verksmas, nutraukė velionei nuo veido skraistę, bučiavo užsimerkęs jos plaukus, be galo švelniai ir atsidavusiai. Jo skausmo iškamuotas veidas atrodė vaikiškas ir tyras. Staiga jis atsitokėjo. Su siaubu pasižiūrėjo į mane, ėmė trauktis link sienos. Lyg pasiduodamas kilstelėjo rankas, vėl atrodė subrendęs, prisišliejo prie sienos. Girdėjau, kaip čeža jo alkūnės į mūrą, akyse – didžiulė baimė. Pasižiūrėjau į Martos lūpas ir į jo. Kodėl liovėsi ją bučiavęs? Todėl kad aš čia? Myluodamas Martą, truputį pakreipė jos galvą į kairę.
       Dabar įdubusias akis gaubė lengvi šešėliai. Atrodė, lyg staiga būtų jos atsižadėjęs.
       Iš ligoninės važiavome drauge vėlų vakarą. Lauke lijo. Greitajame traukinyje tylėjome, o Bratislavoje nusivedžiau jaunuolį į stoties restoraną, užsakiau žarnokų sriubos, po mažą alaus bokalą ir romo.
       Kai užsakiau romo gal penktąjį kartą, jaunuolis čiupo mane už rankos:
       – Noriu jums viską pasakyti, viską, viską... – šnibždėjo, bet aš nenorėjau klausytis. – Labai prašau... turiu jums viską papasakoti. Turiu! – kartojo atkakliai ir garsiai. Nekaltai nusijuokė pro tramdomą verksmą. Sakė, jog nežino, ar Marta iš tikrųjų taip neapkentė manęs, ar gal mylėjo „kažkaip savitai“. Tikriausiai niekada nemokėjo jos suprasti. Dažnai sėdėdavo su juo susimąsčiusi, nepratardama nė žodžio. Kartais rasdavo ją įtūžusią, o jam atėjus, nurimdavo, pasitaikydavo, kad užmigdavo atrėmusi galvą į jo krūtinę. Tokiomis valandėlėmis stebėdavo ją ir jam atrodydavo, kad ramiai miegančią ją pagauna kažkokia baimė ar siaubas. Spausdavo jam ranką, krutindavo lūpas, o kartą jam pasirodė, kad apie jos galvą švyti baltų gėlių aureolė. . Išsigando tos vizijos, tarsi ji būtų mirusi, pažadino ją, o ji nusišypsojo ir sušnibždėjo, kad netrikdytų jos, girdi, nemieganti ir nieko negalvojanti, bet labai laiminga. Kai pirmą kartą važiavo automobiliu, paklausė, ar jis žino, kodėl gera turėti automobilį. Nelaukdama atsakymo pati pasakė, jog žmogus automobilyje jaučiasi tarsi nuolat bėgtų nuo kažko. Kai jis paklausė, kam bėgti, atsakė, kad jis to nesupras, geraširdiškai nusišypsojo ir tuoj pat perėjo prie kitos temos. Ši mintis jį nuramino, dar bandė kvosti, bet tą vakarą ji buvo išsiblaškiusi ir paklausė, argi jiems nėra gera šitaip ir kodėl jis nori viską sugadinti. Kai tą vakarą po pirmo pasivažinėjimo jiedu skyrėsi, Marta pasakė juokais: jeigu mirsianti pirmoji, visą laiką saugosianti jį. Delnu užspaudė jai burną, o ji toliau juokavo, klausė, ar bent prisiminsiąs ją, kai jos nebebus. Jis spėjo, kad jos širdis nesveika, nes pati prasitarė, kai sykį šnekėjosi apie ligas. Girdi, lyg tarp kitko pasakiusi, jog dar prieš ištekėdama apie pusę metų išgulėjo ligoninėje. To aš nežinojau, bet tai nebūtų sukliudę mūsų vedyboms.
       O paskui jaunuolis maždaug taip kalbėjo: svarstęs, ar nereikėtų skirtis su Marta. Mąstydamas prieidavo išvadą, kad amoralu vogti kito žmoną, apsispręsdavo baigti visa tai, bet kai tik susitikdavo, neturėdavo drąsos pasakyti jai, nes Marta daug sykių būgštavo, kad jie išsiskirs be niekur nieko, kaip ir susipažino. Jam atrodė, kad jiedu išsiskirsią dėl „jos nesuprantamumo“, todėl kad nežino, ką ji galvoja, o jį laiko nepatyrusiu bernioku, nors, antra vertus, jis tvirtino, jog tai ir buvo gražiausia jų santykiuose, nes joje matė motiną. Jis spėjo, ar tik Marta nesielgė su juo ,,nesuprantamai“ dėl to, kad norėjo jį sulaikyti. Paskui pats tą mintį paneigė. Gal buvo jam visiškai nuoširdi, tik nemokėjo „atvirai išlieti jam savo širdies“, o šito jis geidė. Su juo jinai nežaidė, bet jis visa tai suprato kaip „amžiną artėjimą ir bėgimą“.
       Vakar jis pasiryžo „nesiskirti“. Automobilyje Marta juokais priekaištavo dėl „netesėto pažado“. Turėjo atnešti jai vieną savo apsakymą, kurį seniai buvo žadėjęs. Juokėsi, sėdėdama prie vairo, šaipėsi iš jo. Jis atsikirtas, irgi juokais, kad verčiau žiūrėtų, kaip važiuoja.
       Sustojo Modroje. Užėjo į restoraną, užsisakė kavos. Ten buvo tuščia, tik už jų sėdėjo trys vyrai, ko gero, iš komandiruotės grįžtantys tarnautojai. Gėrė vyno butelį. Girti nebuvo. Atrodė, kad jie kažkuo džiaugiasi, bet tai nebuvo panašu į kokias nors progines vaišes ar ilgesnį sėdėjimą. Marta valandėlę išėjo, o jis pagalvojo, ar tik jo neapima egoizmas, kuris reikalauja, kad Marta juo „žavėtųsi“. Girdi, „kažką panašaus“ būtų tuoj pat „išrovęs iš širdies“. Jis nė pats nežino, kaip nugirdo tų trijų vyrų pokalbį. Jie kalbėjo apie moteris, ir vienas jų koneveikė jas visas. Tai buvo nugeibęs, liesas vyras su storų stiklų akiniais. Jaunuolis pasakė, kad mielai būtų jį „sutriuškinęs“ už tokias kalbas. Tuo metu grįžo Marta, o jis vis dar stebėjo tą vyriškį. Labai niršo ant jo. Marta paklausė, kas atsitiko, o jis pasakė „palauk“. Paskui atsigręžė į ją.
       „Papasakok man ką nors“, – paprašė ji ir pasakė, kad nuo kavos jai nelabai gera. Tie jos žodžiai nuskambėjo kažkaip patetiškai, ir jis tylėjo, paveiktas jos tono. „Taigi papasakok ką nors, kiek galiu prašyti?“ – nusijuokė ji ir pataisė jam kaklaraištį. Tą akimirką Martos veidą jis pamatė iš arti. Jam pasirodė, kad ji kažkokia išdidi, ir beveik nesąmoningai pasakė: „Kas būtų, jeigu mudu išsiskirtume?“
       Tuoj pat atsisakęs savo žodžių, paėmęs ją už rankos ir stengęsis atgaivinti motinišką švelnumą tame veide, kuriame prieš akimirką šmėkštelėjo išdidumas. Ji tylėdama gėrė sodos vandenį. Kalbėjęs jai, kad „išsiskyrimo problemą“ jis seniai išsprendęs ir vesiąs ją, kai tik išsituoksianti.
       Sėdo į automobilį jam be paliovos klausinėjant. Marta vairavo labai susikaupusi. Staiga atsisuko į jį ir tarė: „Turiu krepšelyje laišką, reikia nuvežti jam į ligoninę“. Tai pasakiusi, ilgai ir liūdnai žiūrėjo į jį ir juokėsi, tarsi būtų kuo įskaudinusi. „Kai ką noriu jam paaiškinti“, – pridūrė paskui ir pasitaisė plaukus. Šypsojosi priešais lekiančiam keliui. „Tai nebūsime amžinai drauge, ką?“ – vėl paklausė, o jis priekaištavo jai dėl to.
       Ir staiga automobilis ėmė slidinėti. Marta užsimerkė. Jis tą atsimena. O jis pajuto, kad stiklas pramušė kaktą.
       Jaunuolis prašė manęs, kad atleisčiau, nes „ir šiaip gyvenimas jam neturi prasmės“ ir panašiai.
       Pasakiau, kad jis neteisus, gyvenimas turi prasmę ir reikšmę.
       – Ir dabar? – paklausė.– Ir dabar, kada esate ligonis ir netekote... netekote... – Neužbaigė, nors žinau, kad turėjo galvoje Martą. Jis beveik šaukte šaukė. Drebėjo jau ne iš gailesčio ir sielvarto, bet iš pykčio, jaučiau, kad tas pyktis gali virsti neapykanta. Pagaliau pradėjo mane plūsti, bet aš visai to nepaisiau. Sakiau, kad jis elgiasi neteisingai ir nelogiškai, nes vien savo neapykanta parodo, jog neabejingas gyvenimui. Paklausiau, ar gyvenimas jam neteko prasmės dėl to, kad prarado Martą. Nieko neatsakė, bet pareiškė, kad tas laiškas, kuriame Marta man norėjo kai ką paaiškinti, pasimetė. Žiūrėjo į mane, tarsi laukdamas, jog supyksiu. Vėl pasiūliau jam cigaretę ir paklausiau, ar aš to laiško teiravausi, jeigu aiškinasi. Nelaukiau, žinoma, atsakymo, pasiūliau jam eiti pailsėti ir pažadėjau palydėti. Sakiau, kad rytoj skausmas sumažės ir viskas atrodys truputį kitaip. Iš pradžių spyrėsi, o paskui nusileido, ir drauge su keleivių būriu išėjome iš stoties.
       Ilgokai buvome pasėdėję, ir mane truputį krėtė drebulys. Studentą laikiau už parankės, ir kai mudu ėjome, pasižiūrėjau į moterį, kuri apsidairiusi pasakė:
       – Nežinau, koks čia reikalas. – O kita, einanti šalia, pritarė ir pasitaisė skarelę.
       Po to pasukome į Gilųjį plentą, o tos dvi moterys irgi ėjo priekyje. Joms taip pat, matyt, reikėjo į bendrabutį.
       Kopdami įkalnėn, pajutome medžių drėgmę po atlydžio, mums priešais skubėjo į miestą merginos, aukštai virš mūsų kažkas užtraukė kelis dainos tonus, kurie maišėsi su mūsų žingsniais. Paskui daina nutilo, ir atrodė, kad tas nežinomas dainininkas stebi mus, slepiamas kalno, medžių šakų ir rūko. Staiga melodija suskambo garsiau ir šaižiau. Ji veikė raminamai, nors jos nesupratau, nes žodžiai buvo nežinomi ir, regis, prieš tai niekada nebuvau jos girdėjęs.
       Galvojau apie visa, ką man duodavo gyvenimas.
       Kiekvienas myli savo moterį dėl tam tikrų daugiau ar mažiau konkrečių priežasčių, bet yra ir tokių, kurie myli ir dėl nelabai apibrėžtos ir netgi visai neapibrėžtos priežasties. Gal vien dėl to, kad ją pamatė, kad apskritai susitiko, kad jinai irgi jį myli. Man atrodo, kad dėl panašios priežasties ir aš mylėjau Martą. Mačiau ją, žiūrėjau į ją tomis savo akimis, ir ji norėjo, kad ją imčiau.
       O toji ,,konkretesnė priežastis“, dėl kurios stiprėjo mano meilė jai, buvo jos nuostabus įžūlumas. Taip pavadinčiau tą jos nepaliaujamą laimės troškimą. Manau, jog iš pat pradžių ji jautė, kad aš užtikrinsiu jai egzistenciją ir dėl nieko nepriekaištausiu.
       Tą jos laimės troškimą vadinu nuostabiu įžūlumu todėl, kad pasidarė iš manęs „trampliną“, trampliną į tikslą, kuris, jos įsitikinimu, turėjo padaryti ją laimingą. Tas įžūlumas – kad ir koks jis būtų – mane domina, nesmerkiu jos. Jis įrodo, kad Marta, matyt, buvo labai nelaiminga ir vieniša. Mažmožiais, kurių jai parūpindavau, kai buvo gyva, norėjau tik įspėti, jog menkai tepagelbėsiu jai siekiant laimės. Nežinau, ar ji tą suprato.

       Vertė Stasys Sabonis

       Versta iš „Čas medených tvári“, 1969

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt