|
<< Atgal
Naujoji rusų literatūra. Mitas, fantazija, melas
ar gryna tiesa? Šiais sistematizavimo bei klasifikavimo, prasmės bei esmės ieškojimo
laikais ne vienas literatūrologas, meno kritikas ar šiaip apsiskaitęs knygų
žiurkėnas vieną ar kitą rašytoją vis bando ir bando priskirti tam tikrai
literatūros srovei ar krypčiai. Kartais pavyksta, bet dažniausiai ne.
Ką turi bendro naujasis ekonominis disidentas,
protinio darbo proletaras S.Dovlatovas ir naujasis fašistas, rusiškasis
H.Milleris E.Limonovas? Kas sieja naująjį D.Charmsą, visų menų
meistrą D.Prigovą bei keiksmažodžių virtuozą, sekso ir smurto
apologetą V.Sorokiną? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad niekas, na, galbūt panašus
jų amžius, ta pati socialinė aplinka, kurioje jie gyveno ar gyvena. Aišku, praėjus
kokiam šimtmečiui jų kūryba jau bus tvarkingai sudėliota į lentynėles su
atitinkamais užrašais. O dabar apie juos galima kalbėti ką tik nori, spėlioti ir
burti, meluoti ir fantazuoti.
Panašiai elgiasi ir Viktoras Jerofejevas, trijų
rašytojų jo paties, D.Prigovo ir V.Sorokino knygos JoPS pratarmėje
pabandęs aprašyti naujosios rusų literatūros užuomazgas. Kaip sako
V.Jerofejevas: Jei skaitytojai nekvaili, jiems kas nors, žiūrėk, ir paaiškės.
Vertėjas
Viktor Jerofejev
JoPS mokymas
Užriškit man akis ir duokit stiklinę balto
saldaus portveino kartu su raugintais kopūstais. Ir pridėkite disidento bučinį. Štai
tada iš karto viską prisiminsiu. Nuogą lemputę virš galvos. Gražias isterikos
dėmes. Visą grupės JoPS istoriją. Nuo pat pradžios ligi galo. Lyg viskas
būtų buvę vakar. Maskvoje po skaitymų mus girdydavo degtine, o Piteryje duodavo
portveino su raugintais kopūstais. Mes su Sorokinu neatsisakydavome ir kitokių
pasiūlymų. Piterio komunalkės bedugnės. O Prigovas, kaip visiems žinoma, visada geria
tik alų.
Kietos sėdynės kupe Maskva-Leningradas,
tuščiose barškančiose stiklinėse pašėlusiai virpa arbatos šaukšteliai. Už lango
iš kairės į dešinę greit skrieja sniegas. Vyriškių veidai melsvi lyg pagal naktinį
Susisiekimo ministerijos užsakymą. Sudvisęs oras nežada saldžių sapnų. Vienas
melsvaveidis siaubingai panašus į angelą. Kito smakras bei kakta chtoniniai.
Trečiasis veidas, gulintis ant mano kelių, kaip nekeista, priklauso man.
Dar neatėjo laikas pasakyti visą tiesą apie
mistinę grupės JoPS (Jerofejevas-Prigovas-Sorokinas) veiklą, jis greičiausiai
niekada ir neateis. Daugybė žmonių, įsipainiojusių į šią istoriją, dar gyvi,
todėl dėl visiems suprantamų priežasčių nieko apie tai nekalba. Miruoliams irgi
neverta per daug gražbyliauti. Visų geriausia būtų tekstus, pirmąkart surinktus kartu
šioje knygoje, pakišti skaitytojams tegul jie patys laužo galvas, kas iš tikrųjų
įvyko. Tekstai svarbesni už visokias išpažintis. Jei skaitytojai nekvaili, jiems kas
nors, žiūrėk, ir paaiškės. Gera proga patiems pasitikrinti savo nuovoką.
Jūs tarytumei lavonai, po kurio laiko lėtai
ištariau aš.
Mano bendrakeleiviai kažkaip nedraugiškai
išsiviepė.
Na, pagaliau, pritariamai burbtelėjo
pirmasis.
Susiprotėjo, linktelėjo antrasis.
Tai ką, neteisybę pasakiau, ar ką? tingiai
krūptelėjau aš.
Gal ir teisybę, tačiau koks iš esmės
skirtumas? paryčiui ištarė Chtonikas. Nesiskutę, mes valgėme bandeles pusrūsio
arbatinėje viename iš miesto prospektų.
Man patinka, kai merginos baisiai bijo,
saldžiai pasiraivė apsnūdęs Angelas.
O aš giliai viduje pats jų bijau,
prisipažino mums Chtonikas.
Dabar aišku, kodėl jūs šlubas,
prisipažinau aš Prigovui.
Gyvenimą įsimylėję avinai, susiraukė
Sorokinas, metęs žvilgsnį į pusgyvius, po kavines vos pašliaužiojančius
leningradiečius, ir iš pasibjaurėjimo ėmė krutinti rožinius savo pirštus.
Kaip teisingai jūs pastebėjote, Vladimirai
Georgijevičiau, gyvenimas tai sapnas, - sutiko Prigovas.
Pradžiai jums pasufleruosiu, kad JoPS
egzistavo dviejuose pogrindžio lygiuose. Pirmajame lygyje JoPS iš esmės nedaug
kuo skyrėsi nuo visų kitų pogrindinių vėlyvojo sovietmečio organizacijų
begalės vakarietiško roko mėgdžiotojų, džiazo muzikantų, avangardinių tapytojų,
visokių protestuotojų, politinių bei ekonominių disidentų. Su visa šia publika JoPS
artimai nebendravo, nors kai kurie iš mūsų asmeniškai ir turėjo tokių bičiulių.
Rytoj Romoje susitinkame su Popiežiumi,
priminiau aš.
O aš ką, prieš? gūžtelėjo pečiais
Prigovas.
Kodėl visi rašytojai toks mėšlas?
patyliukais nustebo Sorokinas.
Popiežius atrodė nepatenkintas mūsų entropija.
Štai visas pasaulis verčiasi aukštyn kojomis,
o jūs užsiiminėjate estetika, kruopščiai trinate ribą tarp gyvenimo ir mirties.
Žodis pats mus pasirinko tokius, kokie esame,
nuoširdžiai atsakiau aš.
Romos Popiežius nužvelgė mus ir švelniai
pratarė:
Pasaulinę literatūrą visais laikais kūrė
godūs niekšai, maniakai, išgamos, pusžmogiai ir iškrypėliai.
Aš įsimylėjau, prisipažino jam Prigovas,
šviesiaplaukę merginą vardu Kvaiša.
Kas gi kitas, jei ne jūs pasirūpinsit, kad
pasaulis amžiams pražystų? apglėbė mus Popiežius.
Mes keitėme religijas kaip pirštines ir nei vienoje
jų neradome nei ramybės, nei stiprybės. KGB mūsų nemėgo, mus sekė, tačiau tuo pat
metu ir prisibijojo, todėl nekliudė mūsų slaptoms užsienio kelionėms. Žmogiškąja
prasme labiausiai nuvylė Tibetas.
Visus rusus reiks padaryti budistais,
kerštingai pažadėjo Prigovas.
Pirmajame andergraundo lygmenyje JoPS ne
kartą išnėrė į paviršių per savo koncertus, kurie vyko privačiuose butuose,
rūsiuose, nelegaliuose arba pusiau legaliuose klubuose Maskvoje, Leningrade, Kijeve,
Machačkaloje, Tbilisyje, Novosibirske ir kitur. Tokių pasirodymų simbolis plika
palubėj kabanti lemputė.
JoPS atrodė lyg kamuolinis žaibas,
mūsiškė publika tai puikiai atsimena ir iki šiol. Arba lyg lėktuvo užgrobimas:
tokio šoko bei klyksmo aš vėliau niekada nebepatyriau. Pasakysiu dar daugiau: žmonės
nebeišlaikydavo juos tiesiog vimdė čia pat, salėje. Nors jie buvo ir pažangūs,
bet vis dėlto dar sovietiniai žmonės. Čia susipynė viskas: džiugesys, bezdalai,
neapykanta, milicijos patruliai, diskusijos, KGB, sąmyšis rašytojų organizacijose,
kelios dešimtys klausytojų savižudybių dėl buities ir būties problemų, kratos,
gatvių muštynės, naktiniai nuotykiai, moralinis pakilumas bei staigus moralės krytis.
Prisimenu, kaip jauna filologijos studentė Sonečka Kupriašina pasiimdavo mūsų
kūrinius ir kultūringai išeidavo masturbuotis į moterų tualetą.
Tibete Sorokinui davė Dievo telefoną, tačiau šiam
paskambinus iš gatvės automato, rodė užimta. Mes sukūrėme madą Che Guevarai.
Kaire susitikome su islamo teroristais, jaunais smailiaveidžiais išminčiais. Visi be
išimties nemėgome Amerikos. Tačiau vėliau kažkaip nejučia ją pamėgome.
Vyrai, varykit, sakė mums teroristai.
Prigovas pasiūlė klastingą planą.
Nežinau, kas labiau kaltas, kad Žemės planeta
tokia apdergta, tačiau mes visi troškom tik vidinio tikėjimo tyrumo. O apskritai man
labiausiai patinka mūsų idėja sunaikinti komunizmą Rusijoje. Mūsų patikėtiniu tapo
Gorbačiovas, nors tai tik viena iš globalios operacijos dalių. Tam tikrą laiką mes
draugavome su Bitlais, mums patiko jų užmojai, išeinantys už
krikščionybės ribų, nors, kita vertus, jų viduje knibždėjo tos pačios salmonelės,
prieš kurias mes ir rengėme sukilimą. Sorokinas pervertino kinų grėsmę, o Prigovas
traukė visokias baisias daineles. Jis nenorėjo mirti antrą kartą.
Rusų literatūroje JoPS neperėmė jokių
tradicijų, tarp rusų rašytojų galima rasti tik kažkokius tolimus pusbrolių
pusbrolius ir pseudobrolius, giminystę su kuriais primena tik panašios pavardės. JoPS
neturėjo analogų ir užsienio literatūroje. Grupes paprastai vienija kūrybinis jos
narių artumas. O pasaulyje nebuvo nepanašesnių į viens kitą žmonių negu mes.
JoPS spontaniškai gimė tylų 1982 metų
rudens vakarą mano bute netoli Smolensko aikštės. Už langų vyto persiškos alyvos.
Sorokinas išgėrė degtinės ir tarė:
Taip.
Prigovo kaukolė siaubingai prasiviepė.
Pizdec, ištarė Sorokinas.
Visi trys tą vakarą atrodėme kaip reta susikaupę,
gal šiek tiek liūdnoki, nuo mūsų sklido kažkokia ypatinga šviesa.
Ar atsimenat, kaip šakališkai stūgauja mūsų
literatūrinis draugas Ch., kai persigėręs užsilipa prieškambaryje ant dėžės?
paklausė Sorokinas.
Šamanas, atsakė poetas Prigovas. Koks
šarmas.
Aš skulptorius, truputį užsigavo
Prigovas.
Dabar taip staugs visa rusų literatūra,
pasakė Volodia.
Ir literatūra užstaugė.
Niekas iš mūsų niekada neketino keisti narių
skaičiaus ar sudėties. Mistiškai taikliai pataikėm į patį dešimtuką.
Tikriausiai taip ir būtume pasilikę pirmajame
pogrindžio rate, jei ne skandalas Leningrade po eilinio mūsų pasirodymo. Triukšmą
dirbtinai sukėlė amžinatilsis Viktoras Krivulinas. Iš pradžių viskas vyko kaip
visada. Tik plika lemputė palubėj atrodė kiek didesnė bei šviesesnė nei įprasta. Ji
blausiai apšvietė mūsų moteriškos lyties gerbėjų nosis ir nuogus kelius.
Salėje sėdėjo ta reta filologijos studenčių
rūšis, pieno baltumo oda, protingomis paukštiškomis galvelėmis, plonais smaližių
pirštukais ir aštriais smakrais, kurie, kaip ir jų užpakaliai, beviltiškai nudrimba
artėjant prie trisdešimties. Jeseninas ne veltui sakė, kad pačios mylimiausios jo
gerbėjos yra žydaitės.
Už alyvų, už agrastų... kažkas tyliai
pratarė salėje, kai aš skaičiau Gyvenimą su idiotu.
Pederastai! užbliovė literatūrologas
Andrejevas.
Užvirė kruvinos muštynės. Sorokinas, Prigovas ir
aš sutvarkėme kokį šimtą niekšų bei humanistų. Krivulinas, gindamas plunksnos
garbę, drąsiai mojavo ramentu. Garsiai pokštelėjo lemputė. Jos skeveldros pažiro į
juodą tamsą. Viena žydaitė sugriebė mane už rankos, ir mes, gelbėdamiesi nuo
milicijos, išsprukome į vidinį kiemą. Paskui mus skuodė Sorokinas ir šlubčiojantis
Prigovas. Ir štai tada, kai mes sutūpėme ratu akmeninėje Peterburgo duobėje,
gyvenimas staiga nusiėmė savo kaukę, ir mes suakmenėjome, išvydę tikrąjį jo
veidą. Taip užgimė mūsų vienatvės trejybė.
Klausyk, karštai sušnibždėjo žydaitė,
ateik rytoj.
Kur? nesupratau aš.
Brezento palapinėje ant Kongo upės kranto,
džiunglėse liūčių sezono metu mes prisiekėme ištrėkšti žmoniją į sieną. Ši
priesaika vėliau atsispindėjo mūsų apsakymuose bei Prigovo oratorijose. JoPS
sukūrė genetinės ekologijos strategiją, kuri savo ekstremizmu išgąsdino islamo
teroristus.
Literatūrinės JoPS kūrybos pamatą ir
sudaro ši genetinės ekologijos teorija. Tai mistinė doktrina apie sielos išgarinimą
iš kūno manipuliuojant kalba, ji panaši į viduramžių formatos bei
senovės kinų kai-shu kaligrafijos mokslą. Čia svarbi ir gnostinė
teorija, teigianti, jog visi žemo intelekto žmonės, the lower middle class,
vergai, šunys ir kiti gyvūnai neturi sielos, jos nepaveldi ir neperduoda palikuonims.
Iš tikrųjų tai mes išpranašavome bei išprovokavome 1990-2000 metų Rusijos
popkultūrą, kuri paruošta pagal trauktinės Skystas fašizmas receptą.
JoPS sugalvotas skysto fašizmo
apibrėžimas iš dalies paremtas idėja, kad minia pasiduoda įtakai, kai apeliuojama į
jos instinktus, viešai parodomos jos ydos. Mes prisidėjome prie europietiškos
pasąmonės hiperseksualizavimo (visų pirma Vokietijoje ir Austrijoje). Sorokino
Norma, Prigovo milicininkas štai šio didžio kelio etapai. Aš irgi
savarankiškai užsiiminėjau skystu fašizmu prancūzų Rivjeroje, visų pirma
Nicoje (tai daugybės emigrantų bei vietinių nacionalistų miestas) rašiau romaną
Paskutinis teismas. Skystas fašizmas ypač tinka Rusijai su jos ilgamete
avinų morale. Nei vienas grupės JoPS narys niekada neabejojo, kad Rusija
neturi ateities ir jos dienos suskaičiuotos. Galų gale mums nusibodo melaginga
apnuoginto, vienišo gyvenimo retorika. Įveikę milžinišką pasipriešinimą, mes
peržengėme būties ribas ir ten laisvai atsikvėpėme. Rašėme skirtinguose kambariuose
skirtingais plunksnakočiais. Beprotiškai mylėjome savo žmonas: Veslavą, Nadeždą,
Iriną. Buvome baisiai išmintingi. Kaip teisingai pastebėjo mūsų tautietis poetas,
Nobelio laureatas, mūsų dar iki šiol laukia politinio korektiškumo kalėjimas.
Padarėme viską, kad visas pasaulis sužydėtų tulpėmis arba lyg suplėkęs
prancūziškas sūris bent pelėsiais.
Vertė Darius Pocevičius
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|