Viktoras Jerofejevas
Pasakojimai apie meilę (iš knygos "Dievas X")

       Meilė

       Neįmanoma galimybė? Galima tas, kas neįmanoma? Neįmanoma įsivaizduoti, kad be dievo pagalbos tarp milijonų skirtingų ir nelygiaverčių žmonių įsipliekstų tokios aistros, troškimai ir meilė. Žmonės, jei pažvelgti į juos iš šalies, visiškai nesutverti meilei. Jų interesai riboti, jie savanaudžiai, agresyvūs ir kerštingi. Ir štai tu staiga žvilgteli į vieną iš jų, kuris nešališku požiūriu yra tuščia vieta arba visiška menkysta, tavo žvilgsnis kažkaip ypatingai užsidega, tu pasiduodi ekstazei, išglembi, glostaisi, kvailai šypsaisi, tampi švelnus. Tau pasirodo, kad iki pilnatvės kažko trūksta, kad reikia prisijungti prie kito energetinio lauko. Tai keičia tavo gyvenimą ir tave patį.
       Vykstant tokiam stebuklui, mes neklausome nei savo, nei kitų balso, mes tampame maniakais. Praėjus kiek laiko, pradedame įsiklausyti, ir tada paaiškėja, kad tu ir tavo mylimasis - idiotai. Kuo daugiau klausos, tuo mažiau meilės.
       Apie meilę prirašyta milijonai knygų (Markso "Kapitalas" - irgi apie meilę, meilę proletariatui), tačiau niekur nenurodyta, kaip išsaugoti meilę, kaip atsispirti kitai nuomonei. Tikrų receptų labai mažai.
       Ateidama meilė atsineša ir savo irimą. Kiekvieną dieną ji lėtai sklaidosi ir nyksta rutinoje bei buityje. Meilė griūva, kai ji nėra abipusė, kai persijungia į kitą žmogų. Meilėje slypi infarkto ("infarkto iš meilės") ir nusivylimo, vadinamo frustracija, užuomazgos. Vis dėlto visi kažkodėl rizikuoja, stačia galva puola į ugnį. Ko gero, tai pati didžiausia paslaptis.
       XX amžiuje pervertintas sekso vaidmuo. Tai akivaizdu žiūrint į neištikimybės problemą: žmonės išduoda vienas kitą, tačiau meilė išlieka. Jie gali net išsiskirti. Po daugelio metų jie susitinka, jų kūnus dengia kitų žmonių bučiniai. Staiga jie supranta, kad vienas kitam yra artimiausi bei mylimiausi žmonės. Jokie metai, jokia laimė, ir prieš tai buvę gyvenimai nėra svarbūs. Kartais pataikoma labai tiksliai, susijungiama amžinai. Tokia meilė kelia man ypatingą virpulį. Tokioje būsenoje tau niekas nebesvarbu.
       Kaip tekstas tikresnis už autorių, taip ir meilė aukščiau už žmogų. Ne žmogus išsigalvoja jausmus, o jausmai manipuliuoja žmogumi. Beveik kiekvienas rašytojas turi idealų savo skaitytoją. Jo nebūtina matyti kiekvieną dieną. Rašai tam, kad būtent jis tave suprastų. Tas pats ir meilėje. Mylėdamas be perstojo kalbiesi su savimi.

       Meilė ir išmatos

       Nekreipti dėmesio į dujas, smarvę, perdimą, purviną, mylimo žmogaus išmatom suteptą tualetinį popierių ir pačias išmatas - tai galbūt pati didžiausia meilė, prieinama tik nedaugeliui.
       Visi kiti užsibarikaduoja tualetuose.
       Susitaikyti su tuo, kad mylimoji tuštinasi, yra ne taip jau paprasta. Išmatų kvapas glumina, nuteikia kažkaip skausmingai. Išmatų kvapas gali nužudyti meilę. Tokia miela, švelni, rūpestinga - ir tuštinasi. Tai netgi nepriklauso nuo mylimosios amžiaus - išmatų kvapas nepavaldus amžiui. Ypatingai šleikštu, kai mylimosios kakuliai išplaukia į unitazo paviršių. Užeini į tualetą, o ten jie netyčia ir plaukioja. Pasimetęs žiūri į juos ir galvoji, kaip keistai surėdytas gyvenimas. Stambios moteriškės tuštinasi kaip ožkos, o smulkutės, priešingai, netikėtai daug, stambiais gabalais, su geltonu skystimu.
       Tą įveikti galima įvairiai. Pauosčius jos išmatas, galima iš karto pasakyti, kad meilė baigta, ir su miglota stebuklo viltimi laukti naujos meilės. Galima apskritai niekada nemylėti tvirtai žinant, kad mylimoji vistiek pradės kada nors tuštintis - na, ištvers kokią dienelę, na, iš bėdos dvi, o po būtinai pradės, nori tu to ar ne. Žinoma, galima sau pasisakyti, kad mylima moteris apskritai nesituština, tačiau šis melas ankščiau ar vėliau vistiek išlįs į paviršių.
       Yra dar viena išeitis iš susidariusios padėties - pradėti valgyti jos išmatas. Iš esmės daugelis taip ir elgiasi, tik beveik niekada neprisipažįsta. Nelabai ir jauti, kad jie kvepia mylimosios išmatomis, nes su jais retai kada bučiuojiesi.

       Meilė katėms

       Maskvoje vis labiau madinga galabyti vienas kitą kirviais. Aišku, tai daroma iš pagarbos Dostojevskiui. Maskva paverčia Dostojevskį rašytoju paaugliams tiesiogine šių žodžių prasme.
       Šešiolikmetis Serioža, gyvenantis aikštėje tarp Sodų ir Suchariovo gatvių, labai nemėgo niekur nedirbančio girtuoklio tėvo, verčiančio šiukšlynuose jį rinkti tuščius butelius. Tėvelis dažnai mušdavo berniuką ir jo beveik nemaitino. Jis maitindavo benames kates. Jo bute jų užsiveisė tiek daug, kad nebuvo įmanoma net praeiti. Neapykantos proveržius tarp tėvo ir sūnaus sulaikydavo bobutė, bet ji apsivalgė kieme augančių rūgštynių, susirgo dizenterija ir pateko į ligoninę. Štai tada ir prasidėjo dostojevskiška istorija.
       Vėlų šeštadienio vakarą, neiškentęs eilinio mušimo, Serioža sugriebė virtuvėje gulėjusį mėsininko kirvuką ir trinktelėjo tėvui per galvą. Po to kibo į darbą ir plušėjo visą naktį: nukirto tėvui galvą, abi rankas ir kairę koją. Dešiniosios nelietė, nes jau pavargo. Iš nukirstų galūnių ant kačių apdergtos dujinės viryklės jis išvirė sriubą ir surengė tikrą puotą katėms. Jos murkė iš malonumo ir pešėsi tarpusavy dėl geresnių mėsos gabaliukų.
       Kai milicija suėmė paauglį, šaldytuve rado pustuštį puodą su buljonu, išvirtu iš tėvo.
       - Ar gėrei jo? - paklausė sekliai.
       - Aš ne žmogėdra, - išdidžiai atsakė berniukas.
       Seriožą patupdė į kalėjimą. Kai jį pamaitino areštinės valgiu, šis ilgai dėkojo milicininkams ir prisipažino, kad jau seniai taip skaniai nevalgė.

       Keturios meilės iliuzijos

       Tu atėjai lyg laimė, o išėjai iš mano gyvenimo lyg prakeiksmas - tada man siaubingai skaudu.
       Tu atėjai lyg prakeiksmas, o išėjai lyg laimė - vadinasi, ačiū Dievui.
       Tu atėjai lyg prakeiksmas ir išėjai lyg prakeiksmas - tada aš paskutinis kvailys.
       Tačiau jei tu atėjai lyg laimė ir išėjai lyg laimė - vadinasi, aš esu dievų numylėtinis ir niekada nemirsiu.

       Meilės vėžys

       Meilė niekada nesibaigia gerai. Mylimas žmogus - pats pikčiausias priešas. Mylimas žmogus įgyja nebūtų bruožų ir užglaisto akivaizdžias ydas. Jei ko gyvenime ir reikia bijoti, tai tik meilės. Meilė - tai pasiutligė. Meilė - melagingi žodžiai, pelėkautai, pralaimėjimas. Mylimas žmogus gali taip skaudžiai smogti, kad atsigausi jau kapuose.
       Akylai stebėk, kaip tau ištaria "aš tave myliu". Aš tave myliu - labai klastinga formulė. Esmė tame, kas joje slypi. O slypėti gali viskas.
       Neleisk, kad tau sakytų, jog tave irgi savaip myli, jog tu savas ir artimas žmogus.
       Jei tavęs nori, tačiau nemyli, tai gali būti pavadinta ištvirkimu. Tada bent jau linksma. Jei tave myli, tačiau tavęs nenori - tai meilės vėžys. Ši liga nepagydoma.

       Išdavystė

       Visi mes, žinoma, savotiški išdavikai. Gyvenime mes išduodame savo įsitikinimus, pomėgius, įpročius. Tai normalu.
       Jeigu jaunystėje aš mėgau varškės pyragaičius, o dabar negaliu jų pakęsti, tai aš - pyragaičių išdavikas. Už tai mane vargu ar sušaudys, bet netgi tokioje menkoje išdavystėje slypi problema: gali įsižeisti bobutė, kuri tais skanėstais vaišino.
       Išdavystė, suprantama, ne vien tik pyragaičiai. Išdavystė - vienas stipriausių žodžių, jis kvepia krauju, žmogžudyste arba mažų mažiausiai savižudybe.
       Tėvynės išdavystė, mąstant griežtomis kategorijomis, yra metafora. Kai kurie mano, kad lengviau kalbėti apie santuokinę neištikimybę - čia lyg ir viskas aišku. Statistika teigia, jog 55% Rusijos vyrų yra neištikimi. Kodėl? Kodėl vyras įsitikinęs, kad jo žmonų kūnai priklauso tik jam ir negali priklausyti niekam kitam? Iš esmės mes visi išduodame vakarykščius papročius. Vieni daugiau, kiti mažiau. Manoma, kad neištikimybė prasideda susilpnėjus meilei. Mažiau mylint tėvynę, mažiau mylint žmoną. Gerai. Tačiau ar galima išduoti žmoną, jei ją pasiutusiai myli? Girdžiu garsų "Negalima!". Bet juk tai pats saldėsis.

       Muštynės

       Kai mušies iš meilės, trenk iš visų jėgų. Negailėk šito gyvulio. Mylinti moteris muša vyrą iš nevilties, dėl to, kad daugiau taip gyventi nebegali, o vyras muša moterį norėdamas ją pamokyti ir išauklėti. Tada, kai moteris nustoja mylėjusi, ji muša vyrą iš keršto. Puikiai matyti, kad baigiasi neviltis ir prasideda kerštas.

       Nugalėti meilę

       Skridau iš Maskvos į Nepalą. Šalia manęs atsisėdo apysenis vienuolis ganėtinai dvokiančiu oranžiniu apdaru. Tokių veidai - ne veidai, o velykiniai margučiai. Mums jau pakilus į orą, jis staiga sugriebė mane už rankos, konvulsiškai suspaudė ir ėmė gailiai, trūkčiojančiai juoktis.
       - Tu ką? - nesupratau aš.
       - Bijau, - atsakė.
       - Betgi tu budistas, - pasakiau aš.
       Vienuolis neįveikė baimės. Galbūt jo budizmas tėra tik bandymas pasislėpti nuo kančios ir susinaikinimo. Aš irgi panorau įsitverti vienuolio alkūnės. Aš irgi panorau pasakyti:
       - Pabūk su manimi.
       - Kam?
       - Aš bijau būti vienas.
       Ne tik turtų bei garbės, bet ir meilės kartu su savimi į karstą nenusineši. Galbūt mes sugalvojome meilės istorijas tik tam, kad neliktume vieniši. Mes užkrovėme meilei jai nereikalingą kūrybos naštą. Sugalvoję žodį "meilė", pabrėždami jį, tapę nuo jo priklausomi, mes galbūt išvengėme nemirtingumo, užtrenkėme vienintelį liuką, prisipažinome pralaimėję. Meilė mums surišo kojas ir rankas. Jei tu talentingas ir bent kiek prisidedi prie visuotinio kūrimo, tai meilė lieka užnugaryje, ji išsisklaido migloje. Savimi meilė uždengia juodą pasaulio tvėrimo skylę. Pažvelgsim ten. Ten viskas nepastebimai juda. Tai skirta drąsiems. Skrisime tolyn per vienodą tuštumą. Išsilaisvinsim nuo išgalvotų žodžių. Dievas - ne bičas.

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt