Viktoras Jerofejevas
       PERSIŠKOS ALYVOS

       Apsivilkusi permatomą lietpaltį, raudonu kaip jautiena veidu Bela Isakovna Koch linksmai žingsniavo tarp sodo namelių.
       Žydės gerokai skiriasi nuo rusių. Apie tai, iš esmės, mažai kas žino. Bet ir tarp žydžių Bela Isakovna, be abejo, labai išsiskiria. Tai – mano ir Belos Isakovnos paslaptis. Mes prisiekėme ją saugoti, tačiau yra už mus stipresnių dalykų. Kalbu apie metafiziką. Galbūt todėl žydai tapo išrinktąja tauta. Tokių žydžių kaip Bela Isakovna dėka. Tai jauna, kartą gimdžiusi moteris. Jai – dvidešimt šešeri. Jos plaukai garbanoti.
       Kramtydamas žolės stiebelį, stovėjau jos kelyje.
       Abiejų tautybių inteligentai norėtų panaikinti skirtumus arba apskritai juos neigia. Veltui stengiasi. Kalbėsiu tyliai, užuominomis, kad nieko neįsiutinčiau ir neįskaudinčiau.
       Pateikiama įvairių įrodymų, kad Dievas yra. Daugelis jų atmesti.
       Su Bela Isakovna nebuvome pažįstami ir nelinkčiodavome, bet kai ką vienas apie kitą buvome girdėję.
       Aš girdėjau, kad Bela Isakovna – apsileidėlė, o jos namai – šiukšlynas, kad ji prastai gamina valgį ir yra isterikė, kad Belos Isakovnos vyras, turintis fiziko diplomą, taip pat žydas, ją lupa. Dar girdėjau, kad Bela Isakovna nesutaria su motina. Sako, kad dvylikos metų Bela Isakovna persirgo tokia liga, dėl kurios motina pyko septynerius metus. Be to, žinojau, kad tuomet, kai stovėjau kramtydamas žolės stiebelį, Bela Isakovna keliavo iš suomiškos pirties. Ji nebuvo gražuolė, bet jos oda, trinama žemuogėmis, buvo tokia švelni, kokios neturi nė viena rusė.
       Tačiau odų skirtumai man nesvarbūs. Kalbu apie kitą skirtumą. Jį žino tik elitas. Tuojau paaiškinsiu.
       Bela Isakovna girdėjo apie mane šį bei tą ir buvo įsitikinusi, kad aš pusiau ar bent ketvirčiu žydas.
       – Kodėl jūs taip nusprendėte? – paklausiau.
       – Pats žinote, – atsakė Bela Isakovna. – O ką, ne? Aš neteisi?
       – Mano prosenelis buvo rumunas, – prisipažinau. Ji nusivylė. Ji paniškai bijojo, kad dabar užgrius vyras ir mudu užmuš. Ji tiesiog drebėjo. Manęs taip pat nežavėjo ši bendros žūties perspektyva. Ji vapėjo:
       – Jo darbas įslaptintas. Jis neturi teisės išeiti.
       Bet tai jos neguodė. Ji negalėjo rasti sau vietos. Ji šokdavo ant manęs, prašydama, kad bučiuočiau jos apatinę lūpą. Bučiavau, klausydamasis, ar kas neateina. Ji tiesiog rangėsi. Aš nė įsivaizduoti negalėjau, kad galima šitaip rangytis nuo bučinio į apatinę lūpą. Ji prašė, kad pasakyčiau ką nors švelnaus. Sutrikau. Per menkai ją pažinojau. Mes ką tik susipažinome. Todėl pasakiau:
       – Tu man patinki.
       Ji nusivylusi prunkštelėjo. Pamėginau užsiminti apie odą. Ji netikėtai susidomėjo.
       – Vadinasi, tu rumunas? – paklausė ir, nė neišgirdusi mano prieštaravimų, suspigo: - Jis parvažiavo! Mes žuvę!
       Stvėriau drabužius. Niekas neparvažiavo.
       – Na, pasakyk man ką nors švelnaus, – paprašė Bela Isakovna. – Na, ateik, mažyli.
       Mane susuko, bet nuėjau. Dabar išrinksiu žodžius ir pasakysiu viską, ką noriu. Tai štai: žydės, bent jau skirtingai nuo rusių, turi vieną nuostabią ypatybę. Jų makštis kalba. Tiksliau ji pati nekalba, bet ją galima priversti kalbėti kaip katę, brukant jai nasruosna pirštus. Na štai. Ji gali net dainuoti. Žinoma, ką nors nesudėtingo, kokią "Pamaskvio vakarų" ištrauką. Bet vis tiek tai nuostabu. Rusės merginos kur kas pragmatiškesnės ir tylesnės. Jos nė nepyptels. Jos kalba tik burna. O čia tokia ypatybė. Apie ją mažai kas žino todėl, kad daugelio neišlavėję pojūčiai. Grubūs santykiai. Jokio dėmesio. Nežinau, aš ne mokslininkas, į priežastis nesigilinu. Aš tik konstatuoju. O Bela Isakovna buvo ypatinga išimtis. Buityje ji merkantili ir galbūt netgi buka. Ji žinojo visų šalyje gaminamų automobilių modelius bei modifikacijas ir mėgo svarstyti apie sodybviečių prestižiškumą. Ji mokėjo anglų kalbą, o lovoje prašė daiktus vadinti tikraisiais vardais. Mes taip ir darėme. Ji nė karto gyvenime nevažiavo elektriniu traukiniu. Tačiau jos makštis buvo stebuklas. Ji ne tik kalbėjo. Ji atsakydavo į klausimus. Iš pradžių nė nesupratau, kai ji pasiūlė:
       – Nori, paklausk ko nors. Ji atsakys.
       Nesupratęs perklausiau. Bela Isakovna nusijuokė:
       – Klauskite – atsakysime.
       Iš pradžių uždaviau labai lengvą klausimą:
       – Kas dabar: žiema ar vasara?
       Atsakė teisingai. Buvo drėgna, sukirmijusi vasara.
       Aš paklausiau:
       – Kuo tu vardu?
       Tai šiek tiek priminė spiritizmą. Ji atsakė neslėpdama begėdiškumo. Tolumoje nusikvatojo Bela Isakovna.
       Čia aš įsidrąsinau ir paklausiau, ko seniai norėjau paklausti. Daugelį metų. Ir paklausiau:
       – Ar Dievas yra?
       Ji atsakė:
       – Yra.
       – Tai tiesa? – prigludęs skruostu, drebančiu balsu paklausiau.
       – Tiesa, – pasigirdo bejausmis atsakymas.
       Aš jau nekalbu apie tai, kad buvo apdergtas Kantas. Man nusispjaut. Tai buvo gamtos ir amžino moteriškumo balsas. Visiškai autonomiškas balsas. Aš neslėpiau ašarų. Pasirėmusi alkūne, Bela Isakovna stebėdamasi apžiūrinėjo mane.
       – Na ir klausimėliai! – prunkštelėjo Bela Isakovna. – Na ir klausimėliai!
       Ji atrodė nusivylusi. Kramtydamas žolės stiebelį, stovėjau jos kelyje. Aplink baigė žydėti persiškos alyvos.

1983

Vertė Benediktas Januševičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt