Igor Jarkevič

       Solženycinas, arba Balsas iš pogrindžio

       Jei būčiau Aleksandras Isajevičius, tai Galina Višnevskaja ir Mstislavas Rostropovičius leistų pagyventi savo viloje, o pro šalį einantys paprasti žmonės sakytų:
       – Kankinys!
       Kartais lyg netyčia mane lankytų gailestingų žydų delegacijos ir siūlytų emigruoti į Izraelį, o aš žmogaus, prakandusio rūgštų obuolį, mina jiems atsakyčiau, kad rašytojo vieta toje palatoje, kurioje guli jo tauta. Naktimis sapnuočiau Jafės apelsinus ir kartų dykumų kvapą, tačiau rytais dėl nieko nesigailėčiau.
       Jei būčiau Solžas, tai pas mane į Riazanę atvyktų Tvardovskis ir mano rankraštį nugabentų Maskvon – ten mane išspausdintų ir priimtų į Rašytojų sąjungą, o dabar mane, paprastą onanistą, iš visur veja ir kairieji, ir dešinieji, nors kenčiančią tautą užjaučiu nė kiek ne mažiau negu Solžas. Daugelis žymių žmonių – ne tik Galia su Slava – didžiuotųsi susipažinę su manim, o dabar visi stengiasi kuo greičiau pamiršti vargšą onanistą, mane. Galų gale, jei būčiau Solžas, tai mano balsą išgirstų visa Rusija, ir jei mane (t.y. Solžą) bandytų apdergti blogiečiai neurastenikai, tai visi jiems atrėžtų:
       – Neliesk, jis šventas. Jis pirmasis, kuris sudėliojo visus taškus ant i.
Niekas manęs nemyli – o tada, kai būčiau Solžas, – visai jaunos mergaitės su dar nesusiformavusiomis krūtimis ir riestais užpakaliukais miegotų pasikišusios mano knygeles po pagalve, joms kažkas skambintų, kviestų – tačiau jos atsakytų:
       – Negaliu, aš užimta, aš... – ir paslaptingai dūsautų į ragelį, vargšės ožkytės.
       Jei būčiau Solžas, tai draugaučiau su Beliu ir mes kartu paniekinamai raukytumėmės išvydę KGB užrašą, nekęstume bet kokio totalitarizmo, net latentinio. Tūkstančiai disidentų – kiekvienas savaip – ieškotų mano knygose Kelio ir kiekvieną dieną, vėl ir vėl prisigėrę, vadintų mane mūsų epochos Levu Tolstojumi.
       Jei būčiau Solžas – turėčiau sūnų, jį pakrikštytų Kropotkinskos cerkvėje, ir visi, eidami pro šalį, šnibždėtų:
       – Čia! – ir rodytų pirštu. Vėliau nusileistų į metro, viską pamirštų – bet tai juk vis tiek kažką reikštų.
       Kai būčiau Solžas, mane norėtų apdovanoti, ir visai nesvarbu – gaučiau medalį ar ne – vis tiek tai būtų įvykis. O dabar – vaikystėje laimėjau stalo teniso varžybas, bet tuo niekas nesidžiaugė, vėliau net įžeidinėjo, sakydami:
       – Ir vėl tie onanistai lošia negarbingai.
       Štai jei būčiau Solžas, pas mane ateitų daug jaunų raudonskruosčių rašytojų su pirmaisiais savo kūriniais. Ir apskritai, ateitų daug žmonių, ir moterų, ir vyrų, ir kiekvienas turėtų man ką pasakyti, ir aš turėčiau ką jiems patarti. Iš mano namų jie išeitų lyg ant sparnų. O aplinkui stovėtų išrikiuota KGB agentų grandinė...
       O dabar kartais visą savaitę žmonių kalbos neišgirstu.
       Vienas tiesos žodis kalnus nuverstų.
Jei iš tikro būčiau Solžas, parašyčiau laišką rašytojų suvažiavimui, po to valdžia mane apkaltintų ir išvadintų šūdžiumi. O iš tikrųjų šūdžiai būtų jie patys, nes kentėjo visa Rusija, nebuvo jokios demokratijos, tik tvirta tirono ranka, buvo smaugiamas bet koks laisvas žodis – ir jei ne geležinė kantrybė, o jie, apsirijėliai, jau viską pamiršo, beširdžiai... Staiga pajusčiau, kad tai šen, tai ten kalasi želmenėliai, kad tautos krūtinėje įsiplieskia ugnis, o vėliau, nugalėjus tironiją, į paviršių išlįstų jų tamsūs darbeliai, tų, kurie niekada nieko nepasimokė iš savų ir svetimų klaidų, tų, kurie buvo pasiryžę viskam vardan asmeninės gerovės, ir tiek bjaurios smarvės pasklistų aplinkui, nes, nežiūrint į jų pažadus, jiems rūpėtų tik jų reikalai, ir jie nė girdėt nenorėtų apie amžinąsias knygų leidybos problemas. Tada niekas jau nebeužgesintų to gaisro.
       Septynis kartus atmatuok, vieną kartą duok.
       Jei iš tikrųjų būčiau Solžas, visos istorinės ir kitokios paralelės susikirstų manyje – stolypinas leninas pavlikas morozovas sniego senis besmegenis – visi jie būtų greta manęs – masonai leibgvardija kitos šiukšlės, mintančios mūsų krauju – ir jei ne šviesus Kristaus atėjimas... Kaip tada aš tikėčiau Dievu ir Dievo numylėtiniais!
       Juk jei būčiau Solžas, tai galėčiau blaiviu žvilgsniu apsižvalgyt aplinkui, daug patyrusiu, daug mačiusiu žvilgsniu, stebėčiau net ne savo akimis, o giminaičių ir draugų – ir man atsivertų patys paprasčiausi dalykai, nuo amžių slypintys giliai viduje, mintantys krauju, gimdantys kraują ir tapę pačiu krauju – o, tada aš galų gale suprasčiau juos, dėkojančius už kiekvieną veltui gaunamos duonos kąsnį. Juk vargšai Peterburgo kalės vaikai net nežino, jog juos ištiks bėda, nebeliks veltui gaunamo ėdalo, bėda ištiks ir jų vaikus, o bus jau per vėlu... Ek, kaip aš užsivedžiau, vargšas onanistas! Seniai taip nebuvau įsikarščiavęs, o viskas dėl to, kad tvankiomis rugpjūčio naktimis užmigti neįmanoma, ir gretimame kambaryje vartosi mano mielas draugas Petia. Ir varto miegančią bei į nieką nereaguojančią savo bobą.
       Rytoj ryte Petia sušuks:
       – Prieš ką ranką pakėlei, išgama? Prieš šventąjį, prieš Solžą!
       Petenka, angele mano, juk maža prieš ką pakėliau, svarbiausia – ką supratau ir kuo viskas baigėsi.
       Jei būčiau Solžas, Petečka, nebijočiau storų riebių pirštų, nepabūgčiau atvėsusios arbatos. Štai vakaras, namie liūdna, tik sulūžęs laikrodis ir nudegę degtukai perskilusioj lėkštelėj – ir šitokio natiurmorto neišsigąsčiau, juk tada kažkas man paaiškėtų ir nušvistų, ne taip, kaip dabar. Dieve, nepalik manęs, ką nors kitą palik, tik ne mane! Iš visų plyšių skamba velniška muzika – rokas ir džiazas – gudrus derinėlis... Už ką gi tu, Dieve, mus, vargšus onanistus, apleidai?
       Jei žinočiau, kad aš Solžas, o ne niekingas tarakonas, gal ir barzdą užsiauginčiau, o dabar kiekvieną dieną pjaustausi niekam tikusiu skustuvu ir atšipusiais peiliukais, nes juk pinigų nėra – iš kur pas vargšą pinigai? Bloga visiems, ne tik man, jau seniai buvo galima prasigerti, apsirūkyti, imti gyventi su moterim – vienu žodžiu, degraduoti. Tačiau kažkas didesnis už mane įlindo į vidų (o jeigu tai meilė?), apraizgė tampria virvute ir nieko neklausdamas vedasi paskui.
       Akla kaliausė varnų nebaido.
       Kai tapčiau Solžu, parašyčiau daug storų ir turiningų kūrinių, tarp jų - „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“, pirmąją kregždutę, pranašaujančią galo pradžią. Tada į viską žiūrėčiau kitaip, negu daugelis mane supančių žmonių, žinočiau, kur tiesa, o kur jos nėra, kodėl jos nėra, ką reikia daryti, kad ji atsirastų, kaip apskritai gyventi toliau, o dabar aš, vargšas onanistas, nieko nežinau ir jau seniai susipainiojau.
       Jei iš tikrųjų būčiau Solžas, Petenka Bliudskis nepasirodytų čia su savo boba, o atsineštų įdomią knygą, ir mes ilgai kalbėtume apie Rusijos gelbėjimą ir jos atgimimą, o štai dabar – jie, tik pamanykit, vartosi. Gal tada mes vartytumės visi drauge.
       O dabar – manęs niekas negelbsti, neturiu sūnaus, niekas manęs nemyli – joks vyras, jokia moteris, niekas manimi nesidžiaugia, nebeliko jokios vilties – ir tik todėl, kad aš ne Solžas. Ek, jei būčiau juo – pakiščiau visus savo tomus po tos merginos, kuri dabar su Petenka, užpakaliu ir ištratinčiau ją ligi galo už visus žinomus ir nežinomus kankinius bei nelaimėlius. O po to viską visiems atleisčiau...
       Jei būčiau Solžas, nieko nereiktų slėpti nuo žmonių. O dabar tenka slėpti viską, nes aš vargšas onanistas.
       Jei būčiau Solžas... Beje, įdomu, o gal vienu metu galima būti ir Solžu, ir vargšu onanistu?

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt