Senovės indėnų poezija

         "Šie žmonės naudoja raides bei ženklus, kuriais knygose užrašinėja senas istorijas ir savo mokymą. Šių spaudinių, piešinių bei figūrų dėka skaito istorijas ir gali kitiems paaiškinti bei kitus mokyti. Mes radome daug šių knygų, bet ten nieko nebuvo, išskyrus melą ir prietarus, padiktuotus paties velnio. Šių žmonių sielvartui ir dideliam gailesčiui, mes viską sudeginome".
         Taip rašė iš misijos į Ispaniją sugrįžęs vyskupas DIEGO de LANDA 1556 m. savo "Relacion de las Cosas de Yucatan".
         Tarp indėnų buvo paplitusi gamtos, meilės, karinė bei filosofinė poezija, mitai, maldos, užkeikimai…
         Žymiausi dar išlikę kūriniai (daugeliu atvejų užrašyti jau lotynų kalba): majų pranašysčių knygos "Čilam Balam", užrašytos XVI-XVII a., kičių mitologinis istorinis epas "Popol Vuh", užrašytas XVI a. bei Teskoko valdovo Nezahualcoyotlio (1418-1472) eilių rinkinys "Rabinalači", užrašytas 1850 m.

Vertė Gytis Norvilas                        

HIMNAS VIRAKOČAI*

O užkariautojau Virakoča,
visur esantis Virakoča!

Tu, kuris kaip niekas kitas siųstas į žemę.
Tu, kuris esi nuo pasaulio pradžios iki jo pabaigos.
Tu, kuris dovanojai gyvastį ir drąsą mums,vyrams,
ir sakei:"Privalai būti vyras",
ir moterims sakei:"Privalai būti moteris"!

Tu sukūrei juos ir suteikei jiems būtį!

Globok juos,kad gerovėje ir taikoje gyventų!
Tu, kursai aukščiausias danguje
audrose tarp debesų,
dovanok ilgą gyvenimą
ir priimk mūsų auką, Kūrėjau!

* Kečujų mitologijoje - demiurgas, visų žmonių pirmtakas ir pasaulio kūrėjas, saulę, mėnulį ir žvaigždes sukūręs Titikakos ežere.

KARO DAINA

Gersim iš savo kaukolių,
pasipuošim savo dantų karoliais,
drošim lumzdžius iš savo kaulų,
šoksim aimanoj savo odų,
kuria aptemti mūsų būgnai.

MEILĖS DAINA

Gėlės
semia
kukurūzų laukus,
gėlės,
skleidžia taures
tarsi tu savo lūpas.
Kaip kolibris
trokštu aš būti,
kuris skverbias žiedan.

Su šia
mano daina
privalai užmigti,
vidurnakty
su tavim aš būsiu.

MEILĖS DAINA

Koks švelnus tu buvai
karvelis,
anuomet,
kai save
tavo akių atspindy radau.

Žaižaruojančios akys
tą kraupiąją naktį ,
jų žaibai kiaurai varstė mane.

* * *

Pačiam nakties vidury,
kai dar diena nemanė brėkšti
kai dar nieko įžiūrėt negalėjai,
ėjo jiedu abu,
svarstė, ką pasakę dievai
ten anapus Titikako.

KUKURŪZŲ SODINTOJOS GIESMĖ

Pagailėk mano ašarų,
pagailėk mano baimės!
Tavo varganas padaras,
vargana tavo tarnaitė
maldauja su ašarom.
Įvykdyk vandens stebuklą,
įteik lietaus dovaną
šitiems nelaimėliams,
šitiems tavo vaikams,
kuriuos tu sutvėrei!

* * *

Valgyk, valgyk, tu turi duonos,
gerk, gerk, tu turi vandens!
Šiomis dienomis
dulkės užgrobė žemę,
šiomis dienomis
maras išdarkė žemės veidą,
šiomis dienomis
kyla juodi debesys,
šiomis dienomis
stiprieji sutrypė kraštą,
šiomis dienomis
šventyklos virto griuvėsiais…

* * *

Iš gėlių ir sielvarto ašarų
lipdau aš,
dainius, savo giesmę.
Apie užmuštus ir nužudytus
mirties viešpatijoj,
galvoju.

Jie leidosi,
valdovai ir viešpačiai į žemę.
Kaip suglebusios plunksnos kecalio*,
kaip suaižėję brangakmeniai
išbluko dabar kilniadvasiai…

* Kecalis - tankių Centr. Amerikos miškų paukštis.
Indėnų kalba "kecal" - šventasis paukštis.

* * *

Gatvėse voliojasi sulaužytos ietys.
Mes susišiaušėme plaukus.
Mūsų namų stogai nudirti,
sienos raudonos nuo kraujo.

Kirmėlės šliaužo gatvėmis ir aikštėm,
smegenim aptaškyti mūrai.
Rausvi yra vandenys,
rūškani lyg odos rauginimo žievės,
ir kai mes gėrėme,
buvo jie ašarų skonio.

Apdrėbėm sienas moliu,
o mūsų turtas buvo tik suplyšęs tinklas.
Skydai (mūsų karių)
neįstengė mūsų apsaugot.
Graužėm šaknis
ir kramsnojome jūržoles.
Dulkėmis ir griuvėsiais
malšinome savąjį alkį,
driežais, kirmėlėm ir žiurkėm.
Išvydę mėsą,
rijome ją beveik žalią,
griebdavom nieko nelaukę
ir surydavom.

Mums buvo nustatyta kaina: kaina
jaunam vyrui, šventikui, vaikui,
jaunai mergaitei. Už vargano senio galvą -
tik kukurūzų dvi saujos,
tik dešimt musšūdžių, tik dvidešimt sūrių
jūržolių paplotėlių, tokia buvo kaina.

Auksas, žadeitas*, brangūs drabužiai,
Kecalkoatlio** plunksnos,
viskas, kas kadaise turėjo vertę,
pavirto į nieką.

* Mineralas - žalios, žalsvos, rečiau baltos spalvos indėnų ypač vertintas akmuo.
** "žaliomis plunksnomis apaugusi gyvatė", viena iš trijų svarbiausių Cen. Amerikos indėnų dievybių - dievas - pasaulio, žmonių ir kultūros kūrėjas, stichijų valdovas, žynių ir žinių globėjas.

* * *

Išsiveržę
pumpurai širdy mano
pačiam nakties vidury
netruks pražysti.
Tonana*, mūsų motina,
geismą jų žindė.
Tlasolteotla**,
meilės deivė,
troškulį numalšino.

* Tonana - "deivė su kasomis" personifikuoja dangų ir žemę, gyvybę ir mirtį; iš kurios krūtų tryško "dangaus pienas" - lietus, ji visos drėgmės valdovė.
** Tlasolteotla - "deivė - purvo (ekskrementų) rijikė" - actekų žemės, derlingumo, seksualinio palaidumo ir nuodėmių atgailos deivė, nusidėjėlių globėja.

* * *

Kodėl gi aš nemirštu,
jei apie dangų galvoju?

Ak, mano širdis
mano esybę jau paliko,
kolei aš dar gyvas esu.

* * *

Mūsų Tėvas,
Saulė,
brangiu plunksnų gobtuvu,
grimzta
į žvilgančio akmens urną,
išpuoštas
turkio vėriniu,
supamas ryškių gėlių,
kurios krinta ir
krinta
lyg nežemiškas lietus.

IŠ SENIŲ PAMOKYMŲ

Nepulk prie moters kaip šuo prie ėdalo!
Kalbėk neskubėdamas, nesiaudrink…
Išlaikyk saikingą toną, nei per aukštai, nei per žemai!
Tebūnie tavo kalbėsena švelni ir aistringa.
Kuomet ką matai ar girdi,
ypač iš blogos pusės,
nuduok, kad nematai, užsičiaupk!

Neversk dukart šaukti,atsiliepk iš karto!

Ramiai vaikščiok gatvėmis,
nei per lėtai nei per greitai…
Nenukabink nosies
ir neužriesk aukštyn!
Nežvilgčiok nuolat dešinėn ar kairėn,
priešingu atveju tau sakys:tu pusprotis,
neišauklėtas ir pasileidęs.

Valgyk prie stalo lėtai, ne per godžiai,
negriebk dideliais kąsniais,
neskubėk prisigrūsti burnos
ir neryk kaip šuo savo valgio!
Nedraskyk pyrago į gabalus,
neužgulk godžiai savo dubens!
Valgyk taip, kad kiti iš tavęs nesijuoktų.
Nusiplauk prieš valgį rankas, burną,
daryk tai ir po pietų!…
Valgydamas neišdarinėk bjaurių grimasų,
Nesivaipyk!
Atidžiai ir be triukšmo!…
Nešliurpk gerdamas,
kaip mažas šunpalaikis!…
Nekosėk, nesispjaudyk
ir žiūrėk,
kad neapdirbtum kaimyno drabužių!

NAKTIES DAINA

Visur čia žemėje
aimanos.
Žalieji brangakmeniai guli,
bet sudaužyti,
auksas suaižėjęs,
o Kecalkoatlio* plunksnos sulaužytos…
Visur čia žemėje
aimanos.

* "žaliomis plunksnomis apaugusi gyvatė", viena iš trijų svarbiausių Cen. Amerikos indėnų dievybių - dievas - pasaulio, žmonių ir kultūros kūrėjas, stichijų valdovas, žynių ir žinių globėjas.

ŽIEDŲ DAINA*

Mes greitai išnyksime,
bet skaidrios bus mūsų širdys.
Aš,
Nezahualcoyotlis, klausiau:
"Jei gyvename mes žemėj,
bet ne tikrovėj,
tai gal tik šioj melodijoj?"

* ši daina parašyta Tekskoko valdovo bei poeto Nezahualcoyotlio (1418-1472).

* * *

Mes trokštame tik miegoti,
sapnuoti,
tai netikra, ne,
tai apgaulė,
kad atėjome amžinai gyventi šioj žemėj.

Pavasario žolei priklauso
mūs širdys,
jos ir vėl žaliuos,
jų žiedlapiai išsiskleis…

Tada mes prilygsime rožių kerui,
kuris išskleidžia žiedus,
o po to šie nuvysta.

* * *

Karo svaigulys sklinda.
Kariai - ereliai, kariai - jaguarai:
kai vieni pražysta,
kiti ima vysti.

Kiek jų su visam išėjo?
Kiek dar yra su Tavim,
Tavo globoj, Dieve,
gyvena?

Zvimbia ir žybsi virš lauko
karo gaisras.
Garbę ir šlovę,
jis užgesina
per naktį,
o ji springsta savo dulkėmis.
Tačiau niekados nevys karo gėlės,
kurios plyti lig vandens pakraščių.
Spindintys žiedai karių - jaguarų,
ginkluotų skydais,
per naktį
liks tysoti dulkėse.
Jaguarai tokie pat didvyriai,
guli nukauti,
kaip ir lietaus lašai
sukritę laukuos.