| << Atgal
Miroslav Holub
Eilėraščiai
Miroslavas Holubas (g. 1923) žinomas čekų poetas
12 eilėraščių knygų autorius
Jo kūryba išversta į daugelio pasaulio kalbų.
Durys
Musė
Balsai kraštovaizdy
Kančia
Katė
Mokslas apie nariuotakojus
Vakarinis natiurmortas su protoplazma
Patologinė anatomija
Į viršų
Durys
Eik ir atverk duris.
Tikriausiai yra už jų
medis, o gal miškas,
ar sodas,
arba magiškas miestas.
Eik ir atverk duris.
Tikriausiai ten krebžda šuo.
Arba yra ten veidas,
galbūt akis,
o gal paveikslo
paveikslas.
Eik ir atverk duris.
Jei bus ten miglos,
iškris.
Eik ir atverk duris.
Ir jeigu ten būtų vien
tiksinti tuštuma,
jeigu ten būtų vien
tuštumos dvelksmas,
ir jeigu ten
nieko visai
nebūtų
eik ir atverk duris.
Bent jau
skersvėjis
bus.
Į viršų
Musė
Tupėjo ant gluosnio,
stebėdama
mūšį prie Kresčato,
staugsmą,
švokštimą,
vaitojimą,
trypsmą ir kritimus.
Prancūzų raiteliams
keturioliktą kartą puolant,
susiporavo
su rudaakiu musoku
iš Vadinkuro.
Trynė sau kojeles
ant perskrosto arklio,
apmąstydama
musių nemirtingumą.
Palengvėjusi nutūpė
ant mėlyno
Klervo kunigaikščio liežuvio.
Kai viskas nurimo
ir vien šnabždesys irimo
dar vaikščiojo tarpu kūnų,
ir vien
kelios rankos bei kojos
dar trūkčiojo po buku,
pradėjo dėt kiaušinius
į vienintelę
karaliaus ginklininko
Johano Uhro
akį.
Tada ją ir prarijo čiurlys,
lekiąs
iš degančio Estrės miesto.
Į viršų
Balsai kraštovaizdy
Rūkai būdrauja.
Iš neaprėpiamų tolių lemūrų staugsmas.
Žolių dvasios mėnesienoje juokiasi.
Žmonės mano, kad verkia oras.
Kamienus tamsa žiaumoja.
Dvasia bekojo kepėjo
apie raugą klejoja,
tankumynuos dainuoja
pakartasis eigulys.
Siuvėja
iš džiovininko kamaraitės
leidžiasi siūleliu.
Amžinybės naktis parūgštinta.
Kareiviai
dar baltomis milinėmis
šlagbaumų vargonėlius
lirlina palei stotį.
Debesėliuos aludė ūžia.
Bet rytą dvasios numirs
ir bus nuodugniai palaidotos
antpirštyje,
kepalėliuose,
kietmetriuose,
gelžgaliuose,
rankenose,
nemirtingose
kaip ir mes.
Į viršų
Kančia
Bjaurūs tie gyvūnėliai, bjaurūs kriokiantys
gyvūnėliai,
Vos įžiūrimi po adatos smaigaliu,
už pečių rangos Tyrimų Kreivės,
Šlykštūs gyvūnėliai, apsiputoję,
pasišiaušusiom nugarėlėm
Vienas po kito
Užveria rožinius nasrelius
Atveria rožinius nasrelius
Bąla
Moja kojytėmis
tarsi labai tolimu
lynu bėgdami
Užveria bjaurias mėlynas akytes
Atveria bjaurias mėlynas akytes
ir jau
po
visko
Na o aš tai nieko neklausiu
ir niekas nieko neklausia
O bjaurių gyvūnėlių gabaliukus
paleidžiame pabėgiot popierinės
elektroforezės
balta dykyne
Pasiganyti melsvai žaliam chromatografo
akivare
Gabalėliais leidžiame pasimaudyti
alkoholyje
ir ksilole
O beribė bjauraus gyvūnų dievo
akis kiekvieną žingsnį jų seka
mikroskopo stebykloje
Gabalai gyvūnėlių ramūs
tarsi gėlytės vazoje
tarsi kačiukai tvenkinyje
tarsi pumpurai pribrinkę
Na o aš tai nieko neklausiu
ir niekas nieko neklausia
Jeigu jau gyvūnėliai nenorėjo sveiki gyvent
savo bjaurų gyvenimą
balutėse
ir grioviuose
Jeigu jau nenorėjo graužtis
tarpusavy
Jeigu jau nenorėjo mylėtis
akimirksniuos tarp siaubo ir bado
Jeigu jau nenorėjo visom akim
visomis poromis siubti tą
savo purviną kvapnų mažą pasaulį
Neįtikėtinai išsigandę
Laimingi neįtikėtinai
Kaip ta materija, kuriai jau daugiau neduota.
Na o aš tai nieko neklausiu
ir niekas nieko neklausia
Nes tai ničnieko nekeičia
Bandymai sekasi arba ir nepasiseka
Kaip ir visa šiame pasaulyje
kuriame tiesa žengia pirmyn
kaip gražus sidabro buldozeris
vilnijančioje tamsoj.
Kaip ir visa šiame pasaulyje
kuriame sutikau pamestą merginą
vestuvinių rūbų krautuvėje
Kuriame sutikau generolą
ažuolo lapais apžėlusį
Kur sutikau sužeistųjų rinkėją
niekaip nieko nerandantį
Kur sutikau vyriškį
praradusį savo vardą
Kur sutikau puikią, šaunią bronzinę
neįtikėtinai išgąsdintą žiurkę
Kur sutikau žmones galinčius padėti
gyvybę ir žmones galinčius padėti
galvą ant rankų
Kur pagaliau kas žingsnis sutinku
save patį.
Į viršų
Katė
Buvo lauke naktis
nei knyga be raidžių.
Ir miesto sietu
amžinoji tamsa varvėjo žvaigždžių link.
Sakiau jai,
neik tenai,
tykos tavęs nasrai,
piktos akys,
bergždžias kailiukų riksmas.
Sakiau jai,
neik tenai,
kam tau
tie niekai?
Tačiau atsivėrė langas,
ji išėjo,
juoda katė juodon naktin
ir ištirpo
juoda katė juodoje naktyje
taip ištirpo,
kad niekas jos niekada nebematė.
Nė ji pati.
Tiktai kartais
gali girdėt,
kai tylu,
pučia šiaurys,
kai giliai
savin įsiklausom.
Į viršų
Mokslas apie nariuotakojus
Erkė Adactylidium
gema motinos kūne,
iš vidaus suryja morinos kūną
ir tuo pat poruojasi
su visom septyniom
savo sesėm.
Tad, kai užgema,
yra jau tarsi numirus:
viskas jau praeity
ir yra visiškai laisva
juodame taikinio vidury
neprivalomos būties židinėly:
absoliutus poetas,
nesegmentuotas,
be čiuptuvėlių,
aštuoniakojis.
Į viršų
Vakarinis natiurmortas su protoplazma
Namai apauga
sutemos kerpėmis,
radijo naujienos
karstosi fasadais,
karbonadas dainuoja.
Protoplazma vardu
toks jau tasai gyvenimas
iškiša pro visus langus
ataugas su smiliomis bobų galvom,
aplieja praeivį,
įsismelkia į lovą priešais,
susiurbia ašaras, atplaišas barnių,
nėštumų ir abortų,
išteplioja automobilius ir televizorius,
tvinksta kiaušinių kainomis,
gleivėja neištikimybėmis,
nenustygdama pažeria sporas
mūsų laikais taip nebuvo.
Ir dar patamsyje švyti
tarsi džiūstanti mirus jūra
tarp uogienių, duknų ir stratosferos.
Į viršų
Patologinė anatomija
Ilsis čionai ramybėje
varguolių liežuviai,
generolų plaučiai,
įskundėjų akys,
kankinių oda.
Mikroskopo stiklelių
absoliute.
Biblines inkstų plokšteles kiloju,
baltuose smegenų paminkluose skaitau
skaidos
hieroglifus.
Štai jums, krikščionys,
dangus, rojus ir pragaras
buteliukuose.
Jokio riksmo,
net atodūsio.
Stena dulkės.
Tyli istorija,
kapiliaruose
perkošta.
Nebyli brolybė. Lygybė nebyli.
O iš mirtinos kančios trispalvių
gudravimo siūles
kasdien
pešiojame.
iš čekų kalbos vertė ALMIS GRYBAUSKAS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
