Henri Gougaud

       POMIRTINIO PASAULIO DEPARTAMENTAI IR TERITORIJOS

       1322 metų rugsėjo 12 dieną teismo sekretorius vienuolis, vardu Sikras, Tulūzos inkvizicijos registrų knygoje smulkiai aprašė vieną procesą, kuris, jei patikėsime gan bejausmiu teisėjo ir kaltinamojo pašnekesio tonu, nebuvo kuo ypatingas ar itin svarbus. Nusikaltimas, nors ir neįprastas, matyt, buvo įkvėptas ne šėtono. Tikriausiai todėl kaltintojas, vyskupas, vardu Turbje (ne itin protingas, bet įžvalgus, griežtas ir liesas religinis technokratas), kalbėjo tądien su auka kaip tikras tėvas, – panašiai policijos komisaras kartais elgiasi su vėpla recidyvistu. Kaltinamasis Žanas Tiseranas, nuo mažens vertęsis smulkiais namų apyvokos darbais, buvo nuolankiai susitaikęs su apgailėtinu ujamo bėdžiaus likimu. Štai kaip jis išpažino savo kaltę teisėjui:
       – Prieš velykas Sent Etjeno parapijos abatas, dievas jį tesaugo, mane maloningai pasamdė kasdien po paskutinių pamaldų iššluoti ir švariai, negailint vandens, išplauti bažnyčią. Taigi vieną vakarą, temstant, kai likau bažnyčioje vienas, pilioriaus šešėlyje pamačiau išblyškusį, gerai apsirengusį žmogų, kuris mostelėjo man prieiti. Prisiartinęs ir pašvietęs žibintu jam į veidą, pažinau metrą Gijomą Davi, garbųjį pirklį, pas kurį kitados tarnavau. Mane nusmelkė baimė, nes metras Gijomas prieš pusmetį buvo miręs. Parpuoliau ant kelių, maldaudamas nedaryti nieko pikta, nes nė akimirkos neabejojau, kad prieš mane – vaiduoklis.
       Jis švelniai paliepė atsistoti ir, ramindamas mane, tarė šiuos žodžius:
       – Aš tikrai esu šmėkla. Sugrįžau iš dangaus prieangio paprašyti tave vienos paslaugos, kurią tik tu gali man padaryti. Prieš pat mirtį pasiskolinau iš pusbrolio Arno, tu jį pažįsti, keturis auksinius ekiu. Visa bėda, kad nukeliavau į dausas nespėjęs apmokėti skolos. Meldžiu tave nubėgti dar šį vakarą į mano namus. Čiužinyje rasi pinigų kapšelį. Nedelsdamas nunešk jį skolintojui ir perduok jam mano padėką.
       Pažadėjau metrui Gijomui įvykdyti jo valią, o paskui ryžausi paklausti, ką jis sutiko anoje karalystėje: angelus ar velnius. Jis pažvelgė į mane su gailesčiu ir nieko neatsakė. Paskui pranyko už pilioriaus. Daugiau niekad jo nebemačiau.
       Taip kalbėjo Žanas Tiseranas.
       Vyskupas Turbje (įsivaizduoju, kaip atlaidžiai jis šypsosi ant savo vyskupiškos pakylos) tarė jam:
       – Ar žinai, kad geras katalikas nebendrauja su mirusiaisiais? Anoje karalystėje, kaip moko mus motina Bažnyčia, tėra tik pragaras, skaistykla ir rojus; vaiduoklių prieangiui, apie kurį tu kalbi, ten nėra vietos. Taigi, sūnau mano, tavo regėjimai eretiški.
       Kaltinamasis su nuolankiu atviraširdiškumu paprieštaravo:
       – Dievas mane saugo, monsinjore, nuo erezijos. Esu ištikimas Bažnyčios tarnas. Tebūnie taip, kaip jūs sakote, kad geram katalikui nedera matyti regėjimų. Bet tada malonėkite pripažinti, kad jų nė nebuvo.
       – O betgi, – kalbėjo toliau vyskupas Turbje, – metras Arno mums pasakė, kad jo velionis pusbrolis iš tikro buvo skolingas tuos keturis ekiu, kuriuos tu jam nunešei. Iš kur tu sužinojai, kad Gijomas Davi juos buvo pasiskolinęs?
       – Nieko panašaus, monsinjore, aš visai to nežinojau. Jau dvejus metus nebetarnauju pas jį po to, kai buvo pasiskolinti tie ekiu.
       Čia baigiasi Žano Tiserano kvota. Aukos nuoširdumas, matyt, suerzino inkvizitorių, ir jis pasiskubino padėti tašką, nuteisdamas vargšelį dešimčiai metų ištremties. Taigi Žanas Tiseranas paliko miestą ir tapo valkata. Jo pėdsakai visiškai būtų dingę, jei ne vienas kaimo klebonas, kuris vieną žiemos vakarą priglaudė klebonijoje mirštantį iš bado Žaną Tiseraną. Klebonas išklausė žmogelio išpažinties, ir jo patirtos negandos jam pasirodė tokios įdomios, kad užrašė jas neblunkančiu rašalu ant pergamento. Štai ką byloja tas dokumentas, kurį visai neseniai vienos Pirėnų bažnyčios griuvėsiuose atrado archeologas medievistas Žermenas Soli:
       „Aš, Žanas Tiseranas, išpažįstu, kad 1322 metais Tulūzoje, Sent Etjeno bažnyčioje, mane aplankė velionio mano pono šmėkla. Už tai, kad iš krikščioniško gailestingumo sutikau minėtai šmėklai padaryti nedidelę paslaugą, inkvizitorius vyskupas Turbje nuteisė mane kaip eretiką ir ištrėmė. Dėl tos priežasties išvykau iš miesto ir, neturėdamas jokių lėšų, nukeliavau į Narbonos¹ apylinkes, kur parsisamdžiau vynuogių ėmimo darbams. Žiemą, kai skurdas visai prispaudė, nusprendžiau grįžti į Tulūzą, nors neturėjau tokios teisės, kadangi mirti svetur nieku būdu nesinorėjo. Traukdamas namopi, smuklėje sužinojau, kad vyskupas Turbje į rudens pabaigą pasimirė. Ta žinia nė kiek manęs nenuliūdino, o tik dar labiau sutvirtino mano ryžtą. Deja, negalėjau tučtuojau jo įgyvendinti, nes buvau priverstas elgetauti, belsti į uždaras duris, prašinėdamas duonos. Tai va, vieną vasario vakarą, kai, radęs priebėgą nuo vėjo tuščioje avidėje, pro praviras duris liūdnai žvelgiau į lygumą, pamačiau ateinant aukštą, liesą vyriškį, dėvintį auksu siuvinėtą drabužį. Kadangi jis panėšėjo į vaiduoklį, o aš nebenorėjau dar kartą įpulti į eretiškų regėjimų nuodėmę, užsimerkiau. Vis dėlto turėjau atsiliepti į šiurkštų balsą, kuris į mane kreipėsi ir kurį pažinau kuo puikiausiai. Tas balsas man pasakė:
       – Žanai Tiseranai, pažvelk į mane, aš tau nedarysiu nieko pikta.
       Paklusau ir, te dievas man atleidžia, ant savo priebėgos slenksčio pamačiau stovint tiesų kaip žvakę vyskupą Turbje. Iš siaubo vos galo negavau, bet visgi drebančiu balsu paklausiau:
       – Tai argi jūs nemirėte?
       Jis man liūdnai atsakė:
       – Miriau, ir man reikalinga tavo pagalba.
       Nusiminęs jam tariau:
       – Monsinjore, pasigailėkite manęs, aš gana prisikentėjau per jus.
       Tada jis ėmė melsti jam atleisti, ką aš mielai ir padariau. Paskui paprašė mane grįžti į Tulūzą, ir apsilankyti pas vieną kilmingą damą, kurios vardo neminėsiu. Tai damai turėjau pasakyti, kad nueitų į vyskupo rūmus ir ten iš slaptavietės – jis tiksliai nupasakojo, kaip ją rasti, – paimtų tam tikrą pinigų sumą, skirtą jųdviejų sūnaus dievobaimingam auklėjimui. Nė mažiausio noro neturėjau paklusti jo valiai. Ačiū dievui, šiuose svetinguose namuose, kur mane graužia liga, nemirsiu kaip eretikas.“
       Čia baigiasi išpažintis. Neturtingas klebonas, priglaudęs Žaną Tiseraną, tyčia nuslėpė pergamentą, ant kurio ji buvo surašyta. Neilgai šis dvasininkas, pavarde Sori, buvo neturtingas. Naujausi tyrinėjimai rodo, kad pusę Žanui Tiseranui patikėtos misijos jis atliko savo nuožiūra. Nuvyko į vyskupo rūmus ir iš slėptuvės paėmė pinigus, skirtus neteisėto sūnaus auklėjimui. Tos sumos pakako vyskupo vietai nusipirkti. Manoma, kad dėl savo įžvalgumo ir gerumo, kuris niekam nekėlė abejonių, po keleto metų jis buvo paskirtas didžiuoju inkvizitoriumi.

       ¹ Narbona – miestas pietų Prancūzijoje, prie Liono įlankos. (Atgal>>>)

       Vertė Laima Rapšytė
       Versta iš: Henri Gougaud. Departements et territoires d'outre-mort, 1978

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt