Konstanty Ildefons Galczynski
       Novelės

       Konstantas lldefonsas Galczynskis (1905-1953) – viena spalvingiausių Lenkijos prieškario ir pokario literatūrinio gyvenimo asmenybių. Išgarsėjo savita poezija. Buvo ir vienas iš lenkų absurdo literatūros pradininkų. 1933-1936 m. gyveno Vilniuje. Bene ryškiausiai jo biografiją aprašė Cz. Mitoszas knygoje ,,Pavergtas protas“.

Porfiriono Asiliuko mirtis
Nojus II
Kaip daktaras Kulczakas pateko į pragarą ir iš jo ištrūko
Naujos ligos
Atsargiai išpūtinėkite kandiklius

Į viršų

       Porfiriono Asiliuko mirtis

       Paraoptinis reginys

       Kaip žinia, įvyko tai, kas įvyko: Asiliukas mirė ir ne herojine, o greičiau olandiška mirtimi, kitaip tariant, mirė Olandijoje.
       O buvo taip.
       Dar neseniai, prieš porą dienų, Porfirionas Asiliukas buvo mielas berniukas, visą laiką skyrė mėgstamiems užsiėmimams, mylėjo savo motiną, puikiąją ponią Asiliuk, dėvėjo žalią skrybėlę ir kas vakarą nešdavosi į lovą dvi dešreles.
       O kas dabar? Nebėra Asiliuko ir viskas pasirodė besą niekai ir dūmai.
       Žiaurus yra Moira ir Laokoonas.
       Taigi pabandysime amžinąja plunksna ir šaltu kultūros istoriko objektyvumu aprašyti paskutiniąsias šio iškilaus žmogaus dienas.
       Tuo metu Porfirionas turėjo tris sužadėtines ir visų jų vardai rimavosi.
       Ir viskas buvo taip gražu, taip gražu!
       Rytinius piknikus rengdavo vieno renesansinio šedevro fone su staltiese ant žalios žolės, likeriu ir kalafiorais.
       Puikioji ponia Asiliuk taip pat būdavo sujaudinta.
       Vakarais atvažiuodavo frakuoti poetai su špagomis ir limuzinais, be žmonų. O kai Jaroslavo Iwaszkiewicziaus salėje prasidėdavo vadinamasis Didysis Serklis, pensionų auklėtinės vaizdžiai įsikišdavo pirštus į burnas ir dainuodavo per nosį: ,,O, se tre žoli“.
       Karalius niekada neatvažiuodavo, motyvuodamas tulžies akmenimis.
       Kaip tik Asiliuko mirties išvakarėse orgija pasiekė zenitą.
       Kunigaikščiui Burberry kilo siaubinga idėja maitinti gulbes ,,Varšuvos Kirpėjo“ numeriais ir vargšės turėjo plaukioti tvenkiniuose vemdamos skaudžiais sąmojais. Kunigaikštis Burberry sardoniškai juokėsi.
       O kitą dieną Asiliukas mirė. Ak, kaip tai buvo gražu: gulėjo tylutis kaip kriauklelė ir išblyškęs lyg kokliai, nuo kurių kažkas nugremžė medžioklės sceną.
       Motina sakė: neverk. Porfirionas atsikalbinėjo: imsiu ir verksiu.
       Ateidavo visokie mokesčių rinkėjai, bet niekas nepadėjo. Geso čia pat akyse ir vis bandė sugalvoti kokį nors eschatologinį aforizmą.
       18.15 liepė, kad jį išneštų į balkoną. Olandija gulėjo prie jo kojų kaip bronzinė moteris, nešiojanti gedulą. Juodais kanalais sunkiai slinko valtys iš sidabro ir nerimo. Ne vieno jūreivio akyse buvo matyti palmė ir liūtas.
       Asiliukas atsiduso.
       – Ar turiu tai seismografuoti, Massa? – paklausė vyriausiasis sekretorius.
       – Dar ne, dar šiek tiek palaukite, gal plastiškiau atsidusiu.
       Valandos sėlino lyg katės, kurios prasilenkia rūsyje.
       Prie Asiliuko palinko trys jo sužadėtinės.
       Viena laikė šaukštelį,
       antra – staltiesę,
       o trečia – kakavos puodelį.
       – Kai iš tiesų jau sugalvosi mirti, pasakyk mums, – atsiduso Dženė, – mes eisim žaisti teniso.
       – Sutarta, – išdidžiai atkirto Asiliukas.
       Agonija prasidėjo pagal tvarkaraštį: kaip tik tą minutę to nususėlio Gomeyros garlaivis išplaukė į Borneo.
       Ir atėjo visi sekretoriai ir kanceliarijos vedėjas, ir visos mašininkės, ir spaustuvės direktorius, ir Bernardas Shaw.
       Asiliukas darėsi vis gražesnis ir vis labiau nesuvokiamas.
       Pasakė:
       – Jei tamstoms atrodo, kad man nenusišvilpti į savo mirtį, tai tamstos smarkiai, grubiai ir prasčiokiškai klystate. Esu filosofas ir helėnas. Eikit lauk.
       Ir išėjo visi sekretoriai ir kanceliarijos vedėjas, ir visos mašininkės, ir spaustuvės vedėjas, ir Bernardas Shaw.
       O paskui kalbėjosi tik su savimi ir su saule, kurią mylėjo kaip savo geriausią auksinį sąmojį. Dalijo palaiminimus į kairę ir į dešinę, o žalios papūgėlės ant spindinčio marmurinio peristilio drebėjo kaip Shelley'o vandenynai.
       Gera buvo, iš tiesų gera, kad ir ką kalbėtų tas Borneo nususėlis Gomeyra.
       Tuo metu puikioji ponia Asiliuk kūkčiojo kaip mašina. Porfirionas ją ramino:
       – Neverk, įžengsi kartu su manimi į tą patį Fejerijos rojų, kuriame Rimbaud kaip beždžionė laipioja į alkoholio kolonas.
       Ir sutraiškė puikiosios ponios Asiliuk galvą Rimbaud tomu,
       Atlikęs šį darbą, krito ant pagalvių ir sunkiai alsavo: apie kažką galvojo ir kažko iš širdies gailėjosi. Shaw teigia, kad tuo metu Asiliuko akyse pasirodė ašaros.
       Galbūt.
       Bet kokiu atveju mirė tardamas žodžius: ,,Viešpats mano ir Hum – Dievas mano“.
       Laidotuvės įvyko naktį. Iš dangaus tarsi plytos krito angelai. Ponią Heksenzus teko gaivinti penkis kartus. Apskritai buvo net gražiau nei Žano Polio laidotuvėse. Ir dar didesnis buvo policininkų nerimas.

       1928

Į viršų

       Nojus II

       ,,...Ir buvo jis (laivas) keturiasdešimties uolekčių ilgio ir keturiasdešimties uolekčių pločio, iš vidaus ir iš išorės smala išteptas“, kaip sakoma knygoje.
       Kaip tik ši smala varė Nojų iš proto. Lipo prie jos kaip musė tai barzda, tai drabužio pakraščiai, o nusiplauti buvo neįmanoma, nes muilas tebesnaudė ateities amžių glūdumoje.
       Bet ne vien firma ,,Nojus ir s-ūs“ kentėjo nuo smalos: viena žirafa taip stipriai prilipo prie borto, kad neįmanoma buvo jos nė kirviu atplėšti. Po trijų dienų rafinuotos kankinystės nustipo ir paliko ligotus palikuonis. Turbūt todėl jie dabar yra vieni iš tų padarų, kurie saugomi vien karštuose Afrikos rezervatuose.
       Keturiasdešimt dienų truko ši kelionė. Visas keturiasdešimt dienų Nojus aukščiausiuoju įsakymu buvo uždarytas tvankioje savo laivo celėje. Bet dėl to neprotestavo, nes tuščiuose, kiek akis užmato, vandenynų plotuose nebuvo matyti nieko gyvo: nei paukščių, nei žvėrių, nei jokios redakcijos.
       Sunku aprašyti, kas dėjosi laive pirmąsias dvi savaites: nuolatiniai kivirčai su sūnumis, visokie nesusipratimai: tai, sakė sūnūs, pametei kryptį, tai virtuvė kaip šunims, tai stogas kiauras ir t.t.
       Nojus, kiek išgalėdamas guodėsi vynu, o sudėtingesniais atvejais lupo sūnus lazda, tiksliau pasakius, rykšte.
       Aišku, psichologiniu požiūriu, tai darė iš nuobodulio, nesant jokių pramogų. Pats neaiškiausias buvo Semo vaidmuo. Kiekvieną ginčą jis užbaigdavo žodžiais:
       – Pamatysi, tėveli, visa tai labai negerai baigsis. O Chamas kaip Chamas, tiesiog prasčiokiškai rėkdavo ant savo teisingojo tėvo:
       – Tu prieštvaninis mamute!
       Tik vienas Jafetas buvo kiek ramesnis. Vakarais išeidavo į denį ir grodavo bandža labai liūdnas melodijas.
       Penktą savaitę Nojus ėmė kiek nerimauti:
       – Apskritai ar tas Araratas yra, ar jo nėra! – ir taip šaukdamas užsidarė savo kajutėje. Pasidėjo priešais Senąjį Testamentą ir parankų ano meto pasaulio žemėlapį ir kelias valandas kruopščiai tyrinėjo visas galimas kelionės kryptis.
       Kitą rytą išaušo ilgai lauktoji diena. Viena iš Nojaus žmonų, skalbusi baltinius priekiniame denyje, pranešė, kad horizonte matyti kažkokios formos. O kai rūkas išsisklaidė, prieš keleivių akis iškilo didžiulis kalnas, jis atrodė lygiai taip pat, kaip aprašyta Biblijoje.
       Kas gali apsakyti Nojaus džiaugsmą? Uždainavo garsiąją dainą ,,Eloj-him bum-tarara! Štai kalnas Ararato“, išbučiavo sūnus, apkabino kupranugarius ir žmonas, galų gale ėmė šokti ir taip juokingai trypė, kad net seni, rimti leviatanai, apimti geros nuotaikos, paleido iš šnervių čiurkšles vandens.
       Ši visuotinė laimė buvo taip energingai aplaistyta vynu, kad vairininkas blogai pasuko vairą ir laivas nuplaukė ne ta kryptimi. Kitą rytą teko grįžti atgal Semui tyčiojantis, kad viskas ir taip negerai baigsis. Bet vidudienį laivas jau buvo kalno viršūnėje. Vanduo pamažu slūgo ir saulė, įprasta prieštvaninė saulė, švietė virš bangų.
       – Pats laikas paleisti balandę, – pasakė Nojus ir paleido. Bet ši nieko neparnešė. Jos sparneliai buvo šlapi, o mažutės akys – pilnos siaubo.
       – Pirmiausia reikėjo siųsti ne balandę, o varną, – suniurnėjo Semas, rodydamas reikiamą knygos eilutę.
       – Nesikišk ne į savo reikalus, – atkirto Nojus ir antrą kartą paleido balandę. Grįžo soti ir patenkinta, tačiau parnešė ne alyvos šakelę, o šį laišką:

       Gerb. Ponui Nojui. Ant tariamojo Ararato kalno.
       Gerbiamasis kolega,
       Man labai gaila, bet esu pirmasis, nors ir antrasis. Kalnas, ant kurio Tamsta esate, nėra Araratas. Araratas yra ten, kur aš jau tris dienas gyvenu su žmonomis ir vaikais. Gyvename labai gerai. Jei Tamsta šiandien norėtumėt užeiti pas mus taurės vyno, būtume sužavėti. O dėl pirmumo ir laurų nesijaudinkite. Per kitą tvaną Tamsta atplauksite pirmas. Kiekvienam savas laikas.

       1931

Į viršų

       Kaip daktaras Kulczakas pateko į pragarą ir iš jo ištrūko

       Daktaras Kulczakas (vidaus ligos ir homotechninė chirurgija) sėdo į vežimą ir maloniai paprašė vežiko, kad nuvežtų į stotį. Lynojo ir lyg paveikta to lietučio Krokuva atrodė dar labiau apipuvusi ir apipelijusi. Pagaliau visiškai nesvarbu, kur ruošėsi važiuoti daktaras Kulczakas. Svarbu tai, kad iš Siuvėjų gatvės vežikas staiga pasuko į šoninę gatvelę, apvažiavo Universitetą (iš didžiosios U), ir daktaras Kulczakas su visu vežimu, vežiku ir baltu arkliu staiga atsidūrė tikrų tikriausiame pragare.
       Taip atsitikus, tikras katalikas imtų šaukti ,,Jėzau Marija“, bet kadangi daktaras K. buvo ateistas, jis mandagiai išlipo iš vežimo, sumokėjo vežikui ir nuolankiai įsirioglino į smalos kubilą, kad patirtų deramas kančias. Pragaras lyg ir amžinas, bet ir teologijos teorijos kartais kinta, tad niekada nevalia prarasti vilties. Apie vidudienį dr. Kulczakas paprašė velnių, kad išleistų jį valandėlei išgerti juodos kavos. Neišleido. Vakare jam užsinorėjo moters. Negavo.
       Ir Kulczakas ėmė justi, kad gyvenimas slenka nuobodžiai, maitinimas darosi nekoks, o smala karšta. O Marijos katedros bokšto trimitininkas kas valandą trutumatum, materialistiškai žvanga tramvajai, o varpai skamba teologiškai. Be to, net laikraščių jokių nėra. Kad nors nusiskusti galėtum! Kur tau... Augink, brolau, barzdą nors iki pat motinėlės žemės, kaip tie nevispročiai iš pirmųjų trumpų Karolio Chaplino filmų.
       Vieną vakarą Kulczako krūtinėj ėmė kažkas baladotis. Pasitikrino. Na taip, širdis. Širdelė. Gailestingumo paukštelis. Ornitologiškai kalbant, lakštingalėlė. Ir staiga – smala ar ne smala – Kulczakui viskas ėmė patikti. Pragaras – na ir kas čia tokio? O jei aš tą pragarą (t. y. ne aš, bet Kulczakas taip sako) meile įveikčiau?
       Ir taip iš širdies spustelėjo kumščius, kad katilas sprogo ir visas pragaras išsitaškė į šalis. Na ir gerai. Visai nieko. Nes meilė viską nugali, taip pat judina saulę ir žvaigždes, kaip gudriai pasakė italų poetas prof. Dante Alighieris.

       1947

Į viršų

       Naujos ligos

       Esu neturtingas medicinos studentas. Gyvenu pas Klimaszewskius. Kuris nors iš Klimaszewskių nuolat serga. Jie baisiai nuobodūs, mirtinai mane vargina, ėda ir kankina. Ziziai tonzilių uždegimas, Ziuziai nejuda akies vyzdys, o Bodziui kažkas atsitiko galvoj, ir jis nuolat ryja nuorūkas. Bodziui pritaikiau Freudo metodą: patariau nuorūkas ryti sąmoningai – kasdien po pilną peleninę, ir tik tada, kai tuščias skrandis. Dabar namuose penketas vaikų – iš Krokuvos specialiosios talentingų neurotikų mokyklos prieš savaitę išmetė Vacių ir Pucių. Išmetė už termometrus. Talentingi neurotikai Vacius ir Pucius sudaužė visus termometrus visame mieste: visose optikose, vaistinėse, net stotyje, kur nuo amžių stovėjo senosios Krokuvos pasididžiavimas – kelių metrų aukštumo termometras, pripiltas mėlyno spirito, su paveikslėliu antroje pusėje.
       Negana to, Vaciaus ir Puciaus sugrįžimo dieną išsijungė elektra, vanduo užpylė vonios kambarį ir virtuvę, o senasis Klimaszewskis gavo atostogų dviem savaitėms. Be abejo, niekas iki šiol nesutaisyta. Klimaszewska guli. Vaikai kniaukia, loja, kvaksi, kriuksi ir žvengia, o tėvelis nuo neveiklumo puolė į depresiją, verkia, skaito didžiulę knygą ,,Apie civilizacijos žlugimą“ ir kas kelios minutės leidžiasi vaistus. Be abejo, nėra nė kalbos, kad galėčiau ramiai studijuoti. Net naktį, vėlyvą naktį, kai tik įžiebiu savo vargetišką medicinos studento žvakelę, kai tik pasikloju priešais save knygas ir užrašus, tuojau – o, prakeiktieji namai! – pasigirsta beldimas ir siaubingiausiai apsirengęs priešais mane atsistoja Klimaszewskis. Po pažastimi – tas kliedesys „Apie civilizacijos žlugimą“, o rankoje – švirkštas.
       – Pažvelkite į mane, – sako jis. Pažvelgiu. Matau liūdną žemo ūgio žmogų naktiniais marškiniais, ant kurių kažkieno gera ranka išsiuvinėjo žygiuojančius ančiukus.
       – Kaip manote, ar man išijas, ar lumbagas? Ir tai, ir tai, ar ne? Nebūtina gydyti, tik reikėtų kuo nors padėti organizmui kovoti su liga, ar ne? (Žvakė baigia degti. Kada pagaliau griebsiuos mokslo?) O ką galvojate apie tototusiną?
       Tototusinas – tai naujos ampulės nuo kosulio, jas Klimaszewskis parsivežė iš Olandijos. Išradėjas – prof. Ben Mirza, Amsterdamas, pašto dėžutė nr. 421.
       Klimaszewskis leidžiasi vaistus nuo visų ligų: nuo slogos, kosulio, galvos niežulio, skambesio ausyse, žagsulio, žąsies odos ir vakarinio liūdesio.
       Negana to, kiekvieną sekmadienį dėl šventos ramybės turiu dalyvauti niūrių ponių ir ponų, geriančių česnako bei trauklapio sultis ir besigydančių elektra, klubo posėdžiuose.
       Posėdžiai vyksta vadinamajame salone.
       Jau valandą prieš svečiams susirenkant šeimininkas pradeda trinti rankas ir kažką niūniuoti. Vėliau iškilmingai nuima fotelių uždangalus – pasimato bepročių pavasario spalvos pliušas. Paskui – kova su kandimis. Pagaliau ant kėdutės pastatomas patikimas ir nuostabus aparatas ,,Elektrovigor“. Kiekvienas svečias ima į rankas metalinę lazdelę ir supurtytas srovės pašoka į aukštį sulig ,,Žalgirio mūšiu“, kabančiu virš fortepijono. Rankenėlę suka Pucius. Kas porą minučių kuris nors šaukia: „O, man jau geriau!“ Ir visi šypsosi taip, lyg jiems kas rautų plaukus iš nosies. Po elektrizacijos visi geria arbatą. Kiekvienas pasakoja apie savo arba savo giminaičių ligas. Kuo baisiau, tuo geriau.
       Klausausi ir kenčiu.
       Ir kaip galiu maištauti, jei jau dvejus metus esu skolingas Klimaszewskiams už kambarį?
       Tačiau praėjusį savaitgalį trūko mano kantrybė.
       Pasakiau:
       – Ar girdėjote, kad plinta keliolikos naujų ir negirdėtų baisių ligų epidemija?
       Be abejo, tikėjausi, kad mane išmes iš namų, kad įniršio apimti pamirš skolą, kad pagaliau apsigyvensiu kur nors kitur. Kur tau! Dar labiau mane pamėgo.
       Apibūdinau jiems šias ligas:
       A) Horizontalifobija
       Pacientai, sergantys horizontalifobija, negali pakęsti lygaus kraštovaizdžio. Tai - idiosinkrazė su vėmimu ir drebuliu, Šie nelaimėliai amžiams pasmerkti gyventi kalvotose vietovėse. Jiems nepasiekiami tie privalumai ir geri uždarbiai, kuriais džiaugiasi vidutinis didmiesčio gyventojas. Gydymas savo darbo montaignes russes, be abejo, sukelia daugybę nepatogumų ir rūpesčių.
       B) Termometroklastija
       Paskutiniąja jos stadija serga Vacius ir Pucius Klimaszewskiai. Ji prasideda nuo nedidelio susierzinimo. Vėliau susierzinimas išauga į neapykantą. Pagaliau vargšas termometroklastas ima daužyti visus termometrus, visokius: vonios, sieninius, kabančius ir stovinčius. Nesuskaičiuojamų nuostolių patiria ne tik patys ligoniai ir jų suvargusios šeimos, bet ir visa visuomenė.
       C) Mėlynasis gripas
       Mėlynojo gripo bacilą, kuri išoriškai panaši į muilo gabaliuką, Lavrentjevo nuomone, nešioja musė nono. Susirgusieji mėlynuoju gripu jau trečią dieną tampa pirmarūšio ultramarino spalvos, vengia pažįstamų ir apskritai moraliai pasileidžia. Po penkių dienų jie sustingsta, suakmenėja, o septintąją – paprastai rytinio miego valandomis – subyra į miltelius, kurie primena audinių dažus. Vienintelis dalykas, kuris šiek tiek padeda susirgusiam mėlynuoju gripu, – visiška ramybė.
       D) Mandolinitas
       Mandolinitą gali sukelti net labai nedidelis susijaudinimas. Ligonio galva ištinsta ir įgyja mandolinos – kakleliu žemyn – formą. Vyrai gelbstisi augindami barzdas. Moterims išeities nėra. Žmogus, sergantis mandolinitu, negali eiti nė į mylimo dėdės laidotuves ar į kokias svarbesnes iškilmes, nes savo išvaizda sukelia kitiems nepadoraus juoko priepuolius.
       E) Aksakovo liga
       Labai keista ir baisi liga. Ligoniui nuolat auga nauji dantys. Jau po mėnesio ligonio burnos ertmė ima panėšėti į olą su stalaktitais ir stalagmitais. Kai dantų išdygsta per penkis šimtus, ligonis miršta iš gėdos.

       1937

Į viršų

       Atsargiai išpūtinėkite kandiklius

       Mes, cigarečių be filtro rūkytojai, esame tarsi didelė šeima. Mūsų yra daug milijonų. Jei mums pavyktų labiau susitelkti, kas žino, ar netaptume rimta politine jėga. Deja, tarp visus žmones vienijančių dalykų yra vienas daiktas, kuris mus išskiria, – kandiklis.
       Tie, kurie juos naudoja, ypač tie sąžiningesnieji, kuklesnieji, kurie dalija cigaretę į dvi dalis (vieną surūkys dabar, antrą pasilaikys kitam kartui), keliolika, o gal ir keliasdešimt kartų per dieną susiduria su dideliu rūpesčiu, kaip išstumti iš kandiklio nuorūką.
       Jei kalbamės, tarkime, su sklerotiška ir labai nervinga dama, tai, be abejo, labai pavojinga tiesiai šviesiai jai pasakyti:
       – Man išties be galo įdomu, ką maloningoji ponia pasakojate apie savo asmeninį susitikimą su Akseliu Miunte, tačiau man reikėtų nueiti į sodą išpūsti kandiklį. (Beje, žodis ,,išpūsti“ skamba labai storžieviškai.)
       Arba:
       – Ar jus, ponia, kartais netyčia nesinešiojate smeigtuko? Turiu išvalyti visą šį jovalą.
       Taip elgdamiesi, darome išsyk dvi kiaulystes: pirma, paskolinti smeigtuką prašome asmenį, su kuriuo mūsų nesieja šeimyniniai saitai; antra, žodis „jovalas“ asocijuojasi su kiaulėmis ir kiaulienos kotletais, negerai, kai kiaulienos kotletai mums užgožia platesnius akiračius. Mūsų rūpestį padidina ir tai, jog, išstūminėjant nuorūką iš kandiklio degtuku, ji dažnai įstumiama dar giliau, ir tada mes esame priversti pirkti naują kandiklį. Kadangi nieko gero neduoda nė kandiklio daužymas į tvorą ar į bato kulną, turime liūdnai konstatuoti, jog mums padėti gali tik pneumatinis išpūtimo metodas.
       Tai labai pavojingas metodas.
       Per savo ilgą ir sunkų gyvenimą mačiau daug nuorūkų, išpūstų tiesiai į dubenį su kremu. 1907 metais buvau liudininkas, kaip salone sudegė du broliai – gaisras kilo nuo nuorūkos, kurią pernelyg energingai išpūtė vieno cirko savininkas.
       Be to, poreikis išpūsti kandiklį dažnai sukelia nesveiką entuziazmą, maždaug tokį:
       – Tegul ir pasaulis sugriūva, man nerūpi, man reikia išpūsti kandiklį! Vienas skulptorius gavo užsakymą iškalti paminklą. Dirbo sunkiai, be to, darbą turėjo pabaigti sutartą dieną. Tačiau kartą užsikimšo jo kandiklis.
       Žmona ir sako:
       – Leosiau, daryk paminklą! O jis atkerta:
       – Palik mane ramybėje! Turiu išpūsti kandiklį! Pūtė aštuonias dienas, nebaigė kalti paminklo ir susigadino sau gyvenimą.

       1938

       Versta iš:
       Gakzynski K. I. DZIELA. T. 4. Proza. Warszawa: Czytelnik, 1958

       Iš lenkų kalbos vertė VYTAUTAS DEKŠNYS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt