<< Atgal
Sergej
Kozlov Jožik v
tumane ir kiti Ežiuk,
ar tu kada nors klauseisi tylos?
Klausiausi. Ir
kaip? Ogi
nieko. Tylu. O aš mėgstu,
kai tyloje kas nors juda.
Pasakyk, kas, - paprašė Ežiukas.
Na pavyzdžiui,
griaustinis, pasakė Meškiukas. Voveraitė Tai buvo nepaprasta rudens diena! Buvo tiek daug žydrumos,
tiek liepsnojančių lapų, tiek saulės, jog vakarop Meškiukas apsiverkė. Ko gi tu? paklausė Ežiukas. Nežinau, pasakė Meškiukas. Verkti norisi. Pažiūrėk, gi... Aš mačiau, pasakė Meškiukas.
Todėl ir verkiu. Ko gi čia verkti? Džiaugtis reikia, pasakė Ežiukas. Aš iš džiaugsmo verkiu, pasakė Meškiukas. Argi iš džiaugsmo verkiama? Dar ir kaip! ir Meškiukas pradėjo raudoti. Nusiramink, ko tu! Ežiukas letenėle paglostė Meškiuką.
Rytoj vėl švies saulė, vėl plevens lapai ir skris žiemoti paukščiai. Išskris, sukūkčiojo Meškiukas ir apsiašarojo
dar smarkiau. Bet jie parskris, pasakė Ežiukas. Jie sugrįš.
Baigsis žiema, ištirps sniegas, ir jie sugrįš. Žiema, Meškiukas
karčiai verkė ir krūpčiojo. Na taip, žiema. Bet ji baigsis, ir viskas prasidės iš
naujo. Nenoriu! Nenoriu, girdi! Ko gi tu nenori? Kad viskas praeitų ir išlėktų! sušuko Meškiukas. Tai juk neilgam, pasakė Ežiukas. Tu gi pats
žinai. O kaip gražu žiemą! Žiemą aš irgi verksiu. Žiemą? Bet kodėl? Man bus jos gaila,
ir Meškiukas pradėjo taip verkti, jog Ežiukas suprato: žodžiais
čia nebepadėsi.
Bėkim! sušuko jis.
Kur? užverktas akis pakėlė
Meškiukas.
Bėkim, sakau! Ežiukas stvėrė Meškiuką už letenos ir nutempė į
mišką. Kur tu mane tempi? Jie prabėgo seną nulaužtą beržą, supuvusiu tilteliu
perėjo per upelį, pralindo po nupjauta drebule ir, vingiuodami tarp sutręšusių
kelmų, pakilo į kalną. Žiūrėk! pasakė Ežiukas ir parodė Meškiukui
čia augančią voveraitę. Mažas aukso spalvos grybukas sulenktais keliais tupėjo
prietemoje ant samanų. Matai? pasakė Ežiukas. Jis neturi nei tėtės,
nei mamos, nei Ežiuko, nei Meškiuko, jis visiškai vienas, tačiau
neverkia. vertė
Darius Pocevičius tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |