Sergej Kozlov

„Jožik v tumane” ir kiti

– Ežiuk, ar tu kada nors klauseisi tylos?

– Klausiausi.

– Ir kaip?

– Ogi nieko. Tylu.

– O aš mėgstu, kai tyloje kas nors juda.

– Pasakyk, kas, - paprašė Ežiukas.

–       Na pavyzdžiui, griaustinis, – pasakė Meškiukas.

Jei manęs visai nėra

Dar truputėlį, ir tuoj įsižiebs žvaigždės, patekės mėnulis ir linguodamas plauks virš tylių rudens laukų. Paskui mėnulis pažvelgs į mišką, užkliuvęs už pačios aukščiausios eglės viršūnės trumpam stabtels, tada jį ir pamatys Ežiukas su Meškiuku.

– Žvilgtelk, – pasakys Ežiukas.

– A–ha, –  pasakys Meškiukas.

O mėnulis pakils dar aukščiau ir savo šalta balzgana šviesa užlies visą žemę.

Taip buvo kiekvieną šio šalto ir giedro rudens vakarą. Kiekvieną vakarą Ežiukas su Meškiuku kartu susitikdavo pas Ežiuką arba pas Meškiuką ir abu apie ką nors kalbėdavosi. Štai ir šiandien Ežiukas pasakė Meškiukui:

– Kaip vis tiktai gerai, kad mes turim vienas kitą!

Meškiukas linktelėjo.

– Tu tik įsivaizduok: manęs nėra, tu sėdi vienas ir neturi su kuo pasikalbėti.

– O kur tu?

– Manęs nėra.

– Taip nebūna, –  pasakė Meškiukas.

– Aš irgi taip manau, – pasakė Ežiukas. – Tarkim, manęs visai nebūtų. Tu vienas. Ką gi tu darysi?

– Eisiu pas tave.

– Kur?

– Kaip kur? Į tavo namus. Ateisiu ir pasakysiu: „Na ko gi tu neatėjai pas mane, Ežiuk?” O tu atsakysi...

– Tai kvailas! Ką gi aš sakysiu, jeigu manęs nėra?

– Jeigu tavęs nėra namie, reiškia, tu esi išėjęs pas mane. Tada parbėgsiu namo. A–ha, tu čia! Ir pradėsiu...

– Ką?

– Barti tave!

– Už ką?

– Kaip už ką? Už tai, kad nepadarei taip, kaip buvom susitarę.

– O kaip buvom susitarę?

– Iš kur aš žinau? Tačiau tu turi būti arba namuose, arba pas mane.

– Bet manęs juk visai nėra. Supranti?

– Juk tu sėdi štai šičia!

– Aš gi tik dabar sėdžiu, o jei manęs visai nebus, kur aš būsiu?

– Arba pas mane, arba savo namuose.

– Taip būtų, jeigu aš būčiau.

– Na taip, – pasakė Meškiukas.

– O jei manęs visai nėra?

– Tada tu sėdi prie upės ir žiūri į mėnulį.

– Manęs ir prie upės nėra.

– Tada tu kur nors išėjai ir dar nesugrįžai. Aš nubėgsiu, apieškosiu visą mišką ir tave surasiu!

– Tu jau viską apieškojai, – pasakė Ežiukas. – Ir nesuradai.

– Nubėgsiu į gretimą mišką!

– Ir tenai manęs nėra.

– Perversiu viską aukštyn kojom, ir tu atsirasi!

– Manęs nėra. Niekur nėra.

– Tada, tada... Tada aš išbėgsiu į lauką, – pasakė Meškiukas. – Ir sušuksiu: „Ežiu–u–u–k!” O tu išgirsi ir sušuksi: „Meškiu–u–u–k!” Štai.

– Ne, – pasakė Ežiukas. – Manęs nė kruopelytės nėra. Supranti?

– Ko tu prie manęs prikibai? – supyko Meškiukas. – Jei tavęs nėra, tai ir manęs nėra. Supratai?

– Ne, tu esi, o štai manęs – nėra!

Meškiukas nutilo ir paniuro.

– Na Meškiuk!..

Meškiukas neatsiliepė.

Jis žvelgė, kaip aukštai virš miško pakilęs mėnulis lieja savo šaltą šviesą ant jųdviejų su Ežiuku.

vertė Darius Pocevičius