Russellas Edsonas (g. 1935) – vienas originaliausių JAV poetų, rašančių eilėraščius proza. Išleido vienuolika šio žanro knygų ir vieną romaną - „Parsivalio povo giesmė“ („The Song of Percival Peacock“). Pirmoji knyga - „Kaip tik tai, kas atsitinka“ („The Very Thing That Happens“) – išleista 1964 m.
       R. Edsonas savo trumpame sąlygiškame pasakojime derina banalybę su keistenybe, paradoksais atakuoja sveiko proto ramybę, vaizduoja antgamtines veikėjų ir objektų metamorfozes. Būdinga jo kūrinių schema: paprastas žmogus savo kasdieniškoje aplinkoje netikėtai susiduria su alternatyvia tikrove, kuri jį įtraukia, sugriauna jo mąstymą, sukelia pakrikimo jausmą. Kiekvienas R. Edsono tekstas yra unikalus pasaulis, valdomas savitos logikos, kupinas siurrealistinio išradingumo.

Vertėjas      

       RUSSELL EDSON
       MINIATIŪROS

Angelo mirtis
Aprašas
Ponas ir ponia Antienos pietūs
Staugsmas
Plaukimas baidare
Taksi
Nuoširdžiai apgailestaudami
Labdara

Į viršų

       ANGELO MIRTIS

       Buvo be proto – tai ir nesimeldė. Buvo tyras – tai ir nuvyto it gėlė.
       Jie negalėjo nustatyti tos būtybės lyties. Ji neturėjo nei lytinės angos, nei išangės.
       Skrodimo metu nerasta nei vidaus organų, nei raumens, nei kaulų. Visas buvo iškimštas senų Biblijų puslapiais ir vata.
       Jiems atvėrus kaukolę, ėmė groti „Vienos miško pasakas“; vietoj smegenų jie rado vaginą, penį, kiaušelius ir išangę, įsuktus į lytinius plaukus.
       Na va, taip daug geriau! – sušuko vienas daktarų.

Į viršų

       APRAŠAS

       Sode išdygo senyvas vyriškis, sėdintis kėdėje.
       Iš pradžių, rausdama žemę, it odinis kiaušinis pasirodė jo praplikusi galva. Dienoms bėgant, po truputį išlindo antakiai ir nemirksinčios akys... Žili plaukai, ausys pilnos žemių, nosis, žemė, priskretusi prie nosies plaukelių, vėliau pečiai, šalikas, užmestas ant pečių, kėdės nugarėlė, aplipusi žemėmis ir vabalais.
       Mėnesienos šviesoje – senyvas vyriškis, iki puses palaidotas po žeme. Švintant - vyriškis, skendintis seklioje rūko jūroje.
       Kai išdygo jis visas, nagai ir batai buvo aptraukti žaliu pelėsiu.
       Vieną naktį pastebėjom jį žiovaujant. Atsistojo ir tyliai nuėjo šalin.
       Jau kuris laikas jo kėdė lėtai grimzta atgal. Mes gi spėliojam – ar tai nebus koks mirusiųjų liftas.

Į viršų

       PONAS IR PONIA ANTIENOS PIETŪS

       Sena moteris pasikišusi po pažastimi antį įleidžiama į namus. Kaip Jus pristatyti, klausia jos.
       Ponas ir ponia Antienos pietūs.
       Ar galėčiau paklausti, kas yra kas?
       Mano vyras, rodydama į antį, atsiliepia moteris.
       Po kiek laiko liokajus vėl pasirodo, taip, prašom užeiti, jūs jau laukiami, virtuvė štai čia.
       Virtuvėje stovi didžiulė orkaitė. Prašom atleisti, vėl sako liokajus, bijau, kad neturime jums pakankamai erdvios keptuvės, teks naudotis sena metaline vonia. Aš tikiuosi, jūs neįsižeisite? Jūsų vyrui turime įprastą indą antienai.
       Ne, ką jūs, viskas gerai, aš apsimesiu, kad maudausi. Beje, ar turite užtektinai antienos padažo, klausia moteriškė.
       Galybę, virėjai jau paruošė puikų įdarą.
       Mano vyrą reikėtų nupešti, aš nusirengsiu pati, atsiliepia moteriškė.
       Puiku, labai mums pasitarnautumėte, kol virėjo padėjėja nupeš jūsų vyrą. Tiesa, ką galite pasiūlyti prie antienos, klausia liokajus.
       Laukinių ryžių, bet ne itin laukinių, kitaip valgomajame turėsim bėdos, ir galbūt truputį šparagų ūglių... Tik tegul būna ne per aštrūs, nes jie pavojingi; geriausia prieš patiekiant atšipinti juos į tekėlą.
       Bus padaryta, ponia, tik ar jūs nemanote, kad patikėti virėjo padėjėjai pešti jūsų vyrą gali būti šiek tiek nepatogu, na, žinote, ką turiu omeny? Ji dailutė, nenorėčiau, kad tarp vyro ir jūsų kiltų nesusipratimų, sako liokajus.
       Nesirūpinkite, nuramina jį moteriškė, mes profesionalūs antienos pietūs; jei pradėtume kirkintis su aptarnaujančiu virtuvės personalu, seniai būtume netekę darbo.
       Jei jūs nieko prieš, norėčiau, kad pašautumėt mus į orkaitę kuo greičiau. Aš jau ne tokia jauna, nors nesu dar susenusi, tiesiog dabar tai užtrunka ilgiau.

Į viršų

       STAUGSMAS

       Stambi moteris, apimta staigaus įsiūčio, kirviu užkapojo savo papūgą; visur kraujas: name, kaimynystėje, ant kelių, vedančių iš miesto. Sakoma, kad papūgos kraujo buvo rasta keliuose gretimuose miestuose, kad juo buvo aptaškyta net kelios artimiausios valstijos!
       Buvo manoma, kad ji mylėjo paukščius; žiemą paberdavo jiems trupinių.
       Kaimynai smalsaudavo – vieniša stambi moteris, gyvena tik su papūga.
       Ji visa apsitaškiusi krauju. Atrodo, kad ji nė nemato visų smalsuolių, susirinkusių paspoksoti, kaip ją išveda iš namų.
       Šiurkščiame medžiaginiame maiše išnešamas kruvinas kirvis. Iš paskos, ant sulankstomų ligoninės neštuvų, – papūgos kūnelis.
       Atrodo, kad stambioji moteris nė nemato smalsuolių, susirinkusių paspoksoti, kaip pareigūnai veda ją iš namų; nei kirvio, išgabenamo krauju persisunkusiame medžiaginiame maiše, nei papūgos ant sulankstomų neštuvų.
       Kraujas žliaugia sienomis žemyn pro namo viršutinio aukšto langus.
       Kartkartėm jis plūsteli antro aukšto laiptais, išsiveržia per slenkstį, nuteka gatve.
       Kažkas prasitaria, kad rūsyje – kraujo iki juosmens.
       Stambioji moteris užlaužtomis rankomis išvedama iš namų laiptais žemyn, iš prieangio per kiemą, smalsuoliai susirinkę paspoksoti, net jei kirvis išgabenamas kruvinam medžiaginiam maiše, net jei papūgą ant sulankstomų neštuvų išneša dviese.
       Staiga stambioji moteris ima staugti, garsas gimsta giliai viduje, veriantis, siaubingas.
       Žmonės traukiasi. Pareigūnai paleidžia jos rankas ir traukiasi.
       Kraujas trykšteli iš žolės, ir lėtai telegrafo stulpais rieda kraujo lašeliai, palikdami ilgas raudonas drūžes...

Į viršų

       PLAUKIMAS BAIDARE

       Mes irklavome baidarę laiptais į viršų. Mano irklas vis strigo tarp turėklų.
       Keletas upėtakių aplenkė mus, šokčiodami nuo laiptelio ant laiptelio, be abejonės, prisiminę, kur miegamasis. Jie atrodė it kažkieno lipančio paslydusios pėdos, tik krentančios aukštyn, lyg kine.
       Mes praplaukėme virš spintos, apačioje, po laiptais, jutome tamsių apsiaustų ir kaliošų, slypinčių painiose skėčių ir fetrinių skrybėlių olose, svorį; vanduo varvėjo ten, giliai po žeme, it nesibaigianti meditacija...
       ...Pagaliau, – ramus viršutinio koridoriaus užutekis. Švelniai panardinome savo irklus, idant nedrumstume tvyrančios tylos, atrodo, plauksime dienų dienas pro šeimyninius miegamuosius, medžių paunksnėje...

Į viršų

       TAKSI

       Vieną tamsią naktį paskambinau taksi. Tuoj pat jis įsiveržė išgriaudamas sieną; nesvarbu, kad kambarys trečiame aukšte, ar kad gelsvaodis vairuotojas – tik kanarėlių spiečius, panašus į vairuotoją, jos purpteli į šalis, geltonais fontanais trykšdamos pro taksi langus...
       Supratęs, kad esu pačiame stebuklo sūkuryje, nukeliu ragelį ir atšaukiu taksi: visos kanarėlės tuoj suskrenda vidun, vėl sulimpa į spiečių, panašų į vairuotoją. Taksi atsitraukia iš sienos ir siena užgyja...
       Bet aš nebegaliu sustabdyti vyksmo: jau siekiu ragelio kviesti taksi, kuris jau ruošiasi išgriauti sieną, kurio vairuotojas jau ruošiasi purptelt į šalis...

Į viršų

       NUOŠIRDŽIAI APGAILESTAUDAMI

                                                    Skiriama Charles'ui Simicui

       Lyg pasibaisėtina sraigė į svetainę įšliaužia unitazas, palikdamas drėgną pėdsaką, reikalauja būti mylimas.
       Tai neįmanoma, ir mes jį užjaučiame, nuoširdžiai apgailestaudami. Širdies knygoje nepaminėta santechnika.
       Nors mes ir praleidome su tavimi daugybę intymių akimirkų, tu esi joje tik nelaiminga nuoroda, kurios geriau neapkabinti...
       Ir unitazas iššliaužia, palikdamas dar vieną drėgną pėdsaką...

Į viršų

       LABDARA

       Sena moteriškė laidojo mirusį šepetį...
       Buvai geras šepetys, bet pasimirei. Dabar teturiu šluotą, dirbtinius dantis, porelę nuospaudų ir, jei šviečia saulė, – šešėlį. Visa kita jau mirę...
       Bet staiga ji suprato, kad šepetys nepasimirė, tik apalpo. Pauostė druskų ir toliau ištikimai tarnauja...
       Tačiau tuoj pat jai suskaudo vieną dirbtinių dantų.
       Vaje vaje, šaukė ji, skausmas taip skauda. Ir panoro, kad jos dirbtinis dantis pasimirtų.
       Tačiau tuoj pat jos šešėlį ištiko epilepsijos priepuolis...
       Dieve, Dieve, sušuko ji, – nieks nebetveria.
       Ir staiga vėl nualpo šepetys.
       O nuospaudos batuose ėmė himnus giedoti.
       O keliai ėmė kaltint viens kitą pasikeitus vietomis...
       Tik vienas vargšas šepetys liko ištikimas labdaros idėjoms...
 

       Versta iš: Edson R. THE TUNEL: SELECTED POEMS. Field Editions: Oberlin College Press, 1994
       Iš anglų k. vertė Marius Burokas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt