Juanas Bonilla (g. 1966) - vienas originaliausių šiuolaikinės ispanų literatūros jaunųjų autorių. Išleido keturias apsakymų knygas (viena jų vaikams), du romanus, poezijos tomelį ir keletą straipsnių rinkinių. Kūryba versta į italų, nyderlandų, japonų kalbas. Apsakymas "Dulkė esi" - iš rinkinio "La Noche del Skylab" ("Espasa Calpe", 2000).

        JUAN BONILLA

        DULKĖ ESI

        Užmiesčio motelio kambarys.
Automobilių šviesos šliaužioja lubom kaip nustebusios gyvatės, skaisti mėnesiena veria niūrią tamsą, vidun srūvantis tirštos šviesos ruožas atsimuša į nešvarių drabužių krūvą.
        Kampe, ant nušiurusių plytelių, moteris, kurios grožio vis dėlto nepavyko įveikti nei pūliniams, nei išsekimui, į kulkšnį baigia leistis heroiną.
        Kvaišalai netrunka išvargusiame kūne išskleisti atvangą, ant vokų užritina akmenis, sutramdo galvoje dūkstančias pamėkles, vidurius pripildo ramybės, o viską aplinkui užlieja juodomis dujomis.
        Vėjas, šiurendamas krūmus, užtraukia seną dainą, kuri moteriai pavirsta lopšine, dainuota ją migdydavusios motinos.
        Lūpos bejėgiškai bando niūniuoti, o ji pati smenga į sapnų ir nesvarumo prarają.
        Naktis šliaužia lėtai kaip slogus pralaimimas karas.
        Kažkurią apyaušrio valandą kažkas praveria duris ir užeina vidun, uždega šviesą, kuri iškreiptoje moters sąmonėje yra ryto saulė, įkaitindavusi jos vaikystės būstą.
        Vyriškis be jokių aikčiojimų ir nuostabos taria moters vardą, bet tas balsas yra jos brolio, purtančio ją iš apsnūdimo, nes metas jau keltis ir eiti į mokyklą.
        Vyras judina moterį. Vokų akmenys baisiai sunkūs. Bando pastatyti ant kojų. Atneša stiklinę vandens, kuriuo drėkina nosinę ir vilgo jai smilkinius, kaklą, o tie lašai - prakaitas, nes mergaitė mokosi sporto klasėje, dusyk - ji šiepia dantis, nes tuoj tuoj taps nugalėtoja - dusyk buvo pati greičiausia mokykloje ir vėl atbėgs pirma.
        Vyras čiuopia moters pulsą, o išvydęs, kokie įtempti žandikauliai, glosto jai smakrą, bet ta ranka - mokytojo, sveikinančio mergaitę dar sykį laimėjus vidutinio nuotolio bėgimą.
        Vyras skambina greitajai, o moters kakta lėtai riedantys lašai - grėslios hematomos skrendant į dangų - nukelia ją į tą drėgną vakarą, kada mirė motina.
        Greitoji pagalba ilgai neužtrunka: penkias, šešias minutes.
        Per tą laiką vyras aptvarkė kambarį, kur porą mėnesių nebuvo kėlęs kojos, ir net nežvilgtelėjo į moterį, kuri prieš kelias valandas jo atsakiklyje paliko paskutinio atsisveikinimo žinutę.
        Ji dėkojo už daugybę nuostabių akimirkų ir meldė atleidimo už nesusipratimus, sugadinusius jų santykius.
        Pasigirdus greitosios sirenai, viešbutyje užsidega šviesos, varstosi dviviečių kambarių durys, apkabinėtos paklodėmis, keliaujantys komersantai krapštosi traiškanas ir vieni kitų klausinėja, kokia ten velniava, ar kas numirė, o gal senę iš ketvirtojo aukšto, čia gyvenančią jau penkiasdešimt metų, dėl suskaudusios karpos vėl ištiko nervų priepuolis.
        Stengiamasi pagelbėti moteriai, o ši leidžiasi į kelionę, į kaimą, kur gyvens drauge su jaunesniuoju broliuku ir su tėvu, pakriošusiu žmogėnu šiurkščiais ūsais, braižančiais jai skruostus, kai bučiuoja, raukšlėta oda.
        Netyla garsas, kurį skleidžia po žemėmis yrantis jos motinos kūnas.
        Keistas garsas, begalinis - tarsi besisukančios planetos, vemiančio milžino, eižėjančių kalnų.
        Ji ant šviežios žolės, dvelkiančios ką tik atėjusiu pavasariu.
        Žvelgia į apmūsojusių kalnų grandinę horizonte, aukštą dangų, kurį kartkarčiais išvagoja lėktuvo išmetamų dūmų grioviai.
        Tik tas garsas, nuo kurio nepabėgsi.
        Ją neša į greitosios pagalbos automobilį.
        Pastate užgęsta šviesos. Netrukus vėl girdėti knarkimas ir atodūsiai. Senė iš ketvirto aukšto priešais veidrodį apžiūrinėja karpas.
        Mašinoje medikai rodo vienas kitam neviltį ar abejingą susitaikymą reiškiančius ženklus. Gydytoja tikrina pulsą, akių reakciją, paskui imasi drastiško krūtinės masažo. Bet tai - jos tėvo sesuo, kuri tik ir ieško dingsčių bartis ir apkumščiuoti. Gydytojos šūksniai - nagi, nagi, pakentėk - yra jos tetos - na, na ką, nekenčiu tavęs, - smūgiai taip pat tetos, bet ji nepravirks, iškęs, nusprendžia mergaitė, iškęs.
        Veltui visos pastangos.
        Mirė, ištaria gydytoja gūdžiu balsu, dabar susiliejančiu su balsu kaimo mokytojos, kuri išklausė neviltingų mergaitės sumanymų pabėgti liūdnomis akimis ir supratinga šypsena.
        Pala pala, patarė ji, kurgi tu eisi? Turi mažumėlę pakentėti.
        Greitoji lekia į ligoninę, kuri tviska tarp kitų pastatų kaip ledo skulptūra.
        Prieš atsiduriant šaltutėlėje salėje, kurioje rikiuojasi kiti sustingę kūnai, laukiantys šarvojimo (ant kiekvieno lavono kojos nykščio prikabinta etiketė), vyras, kurio atsakiklis įrašė paskutinius moters žodžius, glosto jai kaklą, įdubusius skruostus, burną, iš kurios belikusios dvi blankios linijos, bet ta ranka bei lūpos - Ernesto, susivėlusio vaikinuko violetinėm akim, aną tolimą naktį tvarte pirmąkart pažinusio moters kūną, vaikino, prisipažinusio, kad myli, kurį ji mena labai ryškiai, prisimena ir vakarą, kai pasiūlė jam bėgti ten, kur niekas negalėtų juodviejų surasti. Vaikinukas atsakė niekada nepaliksiąs motinos.
        Dabar tamsa ir šaltis patalpoje yra lygiai tokie patys, kokie tvyrodavo jos paauglystės kambaryje tomis žvarbiomis žiemos naktimis, kai būdavo girdėti, kaip motinos kūnas atšoka nuo skeleto, kai ji pati nyko graužiama minčių apie neįmanomą pabėgimą.
        Jai baisu.
        Žaliuzės nuleistos, langinės užvertos, neprasiskverbia nė pluoštelis mėnesienos.
        Jai šalta.
        Tačiau tėvas nusprendė neduosiąs vaikams antklodžių - kad grūdintųsi.
        Girdi žingsnius, girgždančius medinėmis grindimis ir artėjančius prie jos miegamojo.
        Bet ten sargas, įsliūkinęs į ledinę salę tartum vagis ir atnešęs į jos buveinę pykinantį anyžinės kvapą, kaip ir visi anuometiniai rytmečiai.
        Sargas, pakriošęs žmogėnas šiurkščiais ūsais, raukšlėta oda, uždeda karštas rankas ant moters šlaunų ir vedžioja per adatų subadytą kūną.
        Mergaitė rėktų, tačiau užgniaužia tą norą, nes žino, kad jei taip darys, bus blogiau, kad nevalia piktinti kaimynų: ji neturi priešintis ateiviui, sliuogiančiam į jos guolį, glostančiam ją ir kuždančiam - ar nori, kad sušildyčiau; jis išlemens, kokia ji panaši į savo motiną ir įsiskverbs į ją, gyvuliškai, kaip įsiskverbs po daugelio metų sargas, kuris, prieš ištrykšdamas bevaisėse įsčiose, prieš visam pasauliui pagaliau užgęstant ir galų gale nutylant tam garsui, kurį skleidžia dūlantis motinos lavonas, trūkčiojamu tėvo balsu sušnibždės: "Nieko nieko, kekšele, tau juk vis vien".

        Iš ispanų kalbos vertė AUDRIUS MUSTEIKIS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt