Fiodor Dostojevskij

Status in statu*. Keturiasdešimt būties amžių
"Rašytojo dienoraštis", 1877 m. kovas

       Prietarų sukelta neapykanta - štai kuo vietinius gyventojus kaltina žydai. Jeigu jau pradėjome kalbėti apie prietarus, tai kaip jūs manote: ar žydas yra mažiau nusiteikęs prieš rusą, negu rusas prieš žydą? Argi ne labiau? Štai aš jums pateikiau pavyzdžius, kaip paprasti rusai žiūri į žydus; o prieš mane žydų - ne prasčiokų, o išsilavinusių žydų - laiškai. Kiek šiuose laiškuose neapykantos "vietiniams gyventojams"! Svarbiausia - rašydami jie patys to nepastebi.
       Matot, tam, kad tokioje glaudžioje ir nepažeidžiamoje vienybėje gyventų keturiasdešimt amžių, tai yra beveik visą istorinį žmonijos laikotarpį, kad daug kartų praradusi savo teritoriją, savo politinę nepriklausomybę, įstatymus, beveik tikėjimą, kiekvieną kartą vėl susivienytų, vėl atgimtų su ta pačia idėja, tik šiek tiek kitokiu pavidalu, vėl iš naujo atkurtų įstatymus ir tikėjimą, ši gyvybinga tauta, stipri ir energinga tauta, nepanaši į jokias kitas, negalėjo apseiti be status in statu, kurį ji saugojo visada ir visur, per pačius baisiausius tūkstantmečius trukusius trėmimus ir persekiojimus. Kalbėdamas apie status in statu, aš visiškai nieko nekaltinu. Tačiau kas yra šis status in statu, kur slypi šios amžinos ir nesikeičiančios idėjos esmė?
       Aiškintis tektų ilgai, netgi neįmanoma tokiame trumpučiame straipsnyje, neįmanoma dar ir dėl to, kad, nežiūrint į keturiasdešimt amžių, dar neatėjo tam tinkamas metas, ir galutinį žodį apie šią didžią gentį žmonija ištars ateityje. Tačiau, nesigilinant į reikalo esmę, galima pakalbėti bent apie išorinius status in statu požymius. Šie požymiai: svetimumas ir nutolimas dėl religinių dogmų, laikymasis nuošalyje, tikėjimas, kad pasaulyje egzistuoja tik viena tauta - žydų, o kitas, nors jos ir yra, reikia laikyti neegzistuojančiomis. "Pakilk virš tautų, sukurk savo veislę ir žinok, kad dabar tu Dievo vienintelis, kitus išnaikink, paversk vergais arba išnaudok. Tikėk pergale visame pasaulyje, tikėk, kad visi taps nuolankūs. Visus niekink ir su niekuo nebendrauk. Netgi kai neteksi savo žemės, savo politikos, kai būsi išblaškytas po visą žemę tarp kitų tautų, vis tiek tikėk tuo, kas tau pažadėta, tikėk visada, viskas išsipildys, o kol kas - gyvenk, niekink, vienykis, išnaudok ir lauk, lauk..." Štai šios status in statu idėjos esmė, kurios išsaugojimui, žinoma, sukurti vidiniai, gal ir slapti įstatymai.
       Jūs, ponai išsilavinę žydai ir oponentai, sakote, kad tai nesąmonės, kad "jeigu ir egzistuoja status in statu (ji neva buvo anksčiau, o dabar telikę tik jos pėdsakai), tai tik dėl persekiojimų, ją pagimdė tik religiniai persekiojimai viduramžiais ir seniau, šis status in statu atsirado tik iš savisaugos jausmo. Jei jis dar ir gyvuoja, ypač Rusijoje, tai tik todėl, kad žydai dar nelygiateisiai su vietiniais gyventojais". Bet man atrodo: jeigu jie ir taptų lygiateisiais, tai vis tiek nieku gyvu neatsisakytų savo status in statu. Maža to: neužtenka status in statu atsiradimą priskirti vien persekiojimams ir savisaugos jausmui. Niekaip neužtektų stiprybės išlikti visus keturiasdešimt šimtmečių, pabostų taip ilgai kovoti už gyvybę. Net stipriausios pasaulio civilizacijos niekada negyvuodavo ir pusės to, jos prarasdavo politinę jėgą ir etninius bruožus. Pagrindinė priežastis yra ne vien savisaugos instinktas, o idėja, įtraukianti ir genanti pirmyn, savyje slepianti kažką tokio gilaus, ko žmonija, kaip jau minėjau, dar negali iki galo įvardinti. Tačiau aišku viena - čia svarbiausias religinis charakteris. Savasis vedlys, besivadovaujantis savo idealais ir savo įžadais, ir toliau neabejotinai veda savo tautą į užsibrėžtą tikslą ankstesniojo Jehovos vardu. Juk neįmanoma, kartoju, net įsivaizduoti žydo be Dievo, maža to, aš netgi netikiu, kad yra išsilavinusių laisvamanių žydų: visi jie vienodi, ir vienas Dievas težino, ko susilauks pasaulis iš išsilavinusių žydų! Dar vaikystėje skaičiau ir girdėjau žydų legendą, kad jie ir dabar atkakliai laukia Mesijo, visi, tiek pats paprasčiausias žydpalaikis, tiek labiausiai mokytas iš jų, filosofas, kabalistas ir rabinas. Visi jie tiki, kad Mesijas juos vėl suburs Jeruzalėje ir savo kardu išguldys visas tautas po jų kojomis. Girdėjau, kad daugelis žydų būtent dėl to stengiasi įsigyti tik vieną profesiją - prekiauti auksu ir jį apdirbti. Visa tai tam, kad, pasirodžius Mesijui, jie neturėtų naujos tėvynės, neprisirištų prie svetimšalių žemės nuosavybės teise, o lengvai galėtų išsinešti viską su savimi auksu ir brangenybėmis:
                                             "Zagorit, zablestit luč dennicy,
                                             I kimbal, i timpan, i cevnicy,
                                             I srebro, i dobro, i sviatyniu
                                             Ponesem v staryj Dom, v Palestinu".
       Tokią girdėjau legendą, tačiau tikiu, kad šios idėjos būdingos daugeliui žydų kaip instinktas ir nesulaikomas potraukis. Ir, žinoma, tokių idėjų neįmanoma išlaikyti be griežto status in statu. Jis ir gyvuoja. Vadinasi, priežastis slypėjo ir slypi ne vien tik persekiojimuose, o kitur - idėjoje...
       Jei iš tikrųjų egzistuoja tokia ypatinga ir griežta vidinė žydų santvarka, jungianti juos į kažką atskiro, tai nebegali kilti klausimas apie visiškai vienodas jų ir vietinių gyventojų teises. Savaime suprantama, kad visa tai, ko reikalauja humaniškumas ir teisingumas, visa tai, ko reikalauja žmoniškumas ir krikščionybė, - turi būti suteikta žydams. Tačiau jeigu jie, apsiginklavę savo santvarka ir išskirtinumu, savo etniniu ir religiniu atskirumu, apsiginklavę savo taisyklėmis ir principais, visiškai priešingais tai idėjai, kuria bent iki šiol vadovavosi visas europietiškas pasaulis, pareikalaus visiškai lygių visų teisių, tai ar kartu su jomis jie negaus kažko papildomo, kažko daugiau, kas suteiktų persvarą prieš vietinius? Čia, aišku, jie prisimins kitus kitataučius: "Na, tarkim, lygios arba beveik lygios teisės, tačiau žydai jų turi mažiau už visus kitus kitataučius, taip yra todėl, kad mūsų, žydų, bijo, kad žydai laikomi blogesniais už kitus kitataučius. O kuo gi blogas žydas? Jei žydų tauta ir turi negerų bruožų, tai tik todėl, kad jiems padeda atsirasti pati rusų tauta, būdama nekultūringa, neišsilavinusi, ekonomiškai neišsivysčiusi ir nesugebanti gyventi savarankiškai. Juk pati rusų tauta reikalauja tarpininko, vadovo, verslo globėjo, kreditoriaus, pati jo šaukiasi, pati jam atsiduoda. Žiūrėkite, Europoje visai atvirkščiai: stiprios dvasia, savarankiškos ir išsivysčiusios tautos, seniai pripratusios ir mokančios dirbti, nebijo žydams suteikti visų teisių! Ar girdėti Prancūzijoje apie ten gyvenančių žydų status in statu blogybes?"
       Turbūt, šie argumentai stiprūs, tačiau iš pradžių noriu pasakyti vieną pastabą: "Juk tada žydijai ten ir gerai, kur tauta dar nekultūringa, dar nelaisva ar mažai išsivysčiusi ekonomiškai, kaip tik ten jai pats malonumas!" Ir vietoj to, kad savo įtaka pakeltų vietinių gyventojų išsilavinimo lygį, suteiktų jiems žinių, įdiektų ekonomikos pagrindus, vietoj to žydas visur, kur tik gyveno, dar labiau žemino ir tvirkino žmones, dar labiau engė žmoniją, ten dar labiau krito išsilavinimo lygis, dar bjauriau plito beviltiškas ir nežmoniškas skurdas bei neviltis. Paklauskite vietinių gyventojų mūsų šalies pakraščiuose: kas veda žydus į priekį, kas vedė jau tiek amžių? Jums vieningai atsakys: negailestingumas; "tiek amžių juos ginė tik negailestingumas ir troškulys pasisotinti mūsų prakaitu ir krauju".Ir tikrai, šalies pakraščiuose žydai, vadovaudamiesi vietiniais įstatymais, dėjo visas pastangas, kad vietiniai gyventojai pakliūtų į kuo didesnę ir beviltiškesnę priklausomybę nuo jų. O, jie visada surasdavo galimybes pasinaudoti teisėmis ir įstatymais. Jie visada mokėjo draugauti su tais, kurie valdė žmones, ir ne jiems dabar verkšlenti dėl savo nepilnateisiškumo. Ganėtinai jie jų gavo iš mūsų, šių teisių į mus. Apie tai, kas atsitikdavo su rusų tauta ten, kur apsigyvendavo žydai, liudija mūsų šalies pakraščių istorija. Ir ką gi? Parodykite man kokią kitą kitataučių gentį, kuri galėtų lygintis su žydais tokiu siaubingu savo įtakingumu. Tokios nerasite; šia prasme žydai labai saviti lyginant su kitais, to priežastis, žinoma, - jų status in statu, kuris dvelkia negailestingumu visiems nežydams, nepagarba kiekvienai tautai ir genčiai, kiekvienam žmogiškam sutvėrimui, kuris nėra žydas. Koks gali būti pasiteisinimas, kad, girdi, Vakarų Europoje tautos neleido savęs pavergti, o rusų tauta, girdi, pati dėl to kalta? Rusai savo šalies pakraščiuose pasirodė silpnesni už europietiškas tautas (vien tik dėl ilgą laiką vyravusių žiaurių politinių aplinkybių), todėl juos reikia išnaudoti ir galutinai pribaigti, o ne jiems padėti? Jei jau kalbama apie Europą, pavyzdžiui apie Prancūziją, tai ir ten status in statu vargu ar neatnešė žalos. Žinoma, krikščionybė ir jos idėjos nyksta dėl jų pačių, o ne dėl žydų kaltės, tačiau vis dėlto negalima nekreipti dėmesio į stiprią žydų įtaką Europoje, kurioje jie daugelį ankstesnių idėjų pakeitė savosiomis. O taip, visais laikais žmogus dievino materializmą, įžvelgdavo laisvę ir ją suprasdavo tik kaip apsirūpinimą pinigais, visomis priemonėmis, iš visų jėgų. Tačiau niekada šie siekiai nebuvo taip atvirai ir didaktiškai laikomi aukščiausiu principu, kaip mūsų devynioliktame amžiuje. "Kiekvienas už save ir tiktai už save, bet koks žmonių tarpusavio bendravimas vien tik dėl savęs" - štai dorovinis daugelio dabartinių žmonių** - nekvailų žmonių, dirbančių, nežudančių, nevogiančių - principas. Negalestingumas žemesnėms masėms, brolybės išnykimas, vargšų išnaudojimas - visa tai jau buvo ir ankščiau, buvo visada, tačiau niekada nebuvo iškeliama kaip aukčiausia tiesa ir mokslas. Krikščionybė tai smerkė, o dabar, priešingai, - visa tai laikoma geradaryste. Turbūt neveltui žydai karaliauja visose biržose, neveltui valdo kapitalus ir kreditus, neveltui, kartoju, jie valdo ir visą tarptautinę politiką, o kas bus toliau, aišku ir patiems žydama: artėja jų karalystė, visiškai artėja! Įsigali idėjos, prieš kurias nublanksta meilė žmogui, tiesos troškimas, krikščioniški, tautiniai jausmai, net tautinis Europos išdidumas. Viešpatauja materializmas, aklas, grobuoniškas asmeninio turto godulys, siekimas visomis priemonėmis kaupti pinigus. Visa tai vietoj ankstesnės išganingos krikščioniškos dorovinės vienybės idėjos laikoma aukščiausiu tikslu, protu ir laisve. Jie nusijuoks ir pasakys, kad visa tai visiškai ne dėl žydų. Žinoma, ne vien tik dėl jų, tačiau jei žydai Euopoje įsiviešpatavo ir suklestėjo būtent tada, kai ten įsivyravo šitie nauji dorovės principai, tai negalima sakyti, kad žydai neturėjo tam įtakos. Oponentai teigia, kad žydai, atvirkščiai, yra vargšai, visur gyvena vargingai, ypač Rusijoje, kad turtinga tik pati jų viršūnė, bankininkai ir biržų karaliai, o likusios devynios jų dalys iš dešimties - tiesiog elgetos, ieškantys duonos kriaukšlės, mainikaujantys tam, kad užsidirbtų kapeiką pragyvenimui. Taip, tai turbūt tiesa, tačiau ką ji reiškia? Ar tai nereiškia, kad pačiame žydų (bent didelės jų dalies) veiklos principe, pačiame išnaudojime slypi kažkas neteisingo, nenormalaus, kažkas nenatūralaus, kas juos pačius ir nubaudžia. Žydai tarpininkauja, prekiauja svetimu darbu. Kapitalas yra sukauptas darbas; žydas mėgsta prekiauti svetimu darbu. Tačiau tai kol kas nieko nekeičia; užtat žydų grietinėlė vis tvirčiau ir tvirčiau valdo žmoniją bei siekia pakeisti pasaulio esmę pagal savo supratimą. Visi žydai rėkia, kad tarp jų yra ir gerų žmonių. O Dieve, negi apie tai kalbame? Dabar mes kalbame visai ne apie gerus ir blogus žmones. Argi amžiną atilsį Džeimsas Rotšildas buvo blogas žmogus? Mes kalbame apie visumą ir jos idėją, mes kalbame apie žydiją ir jos žydišką idėją, kuri vietoj "nevykusios" krikščionybės užkariauja visą pasaulį...

* - valstybė valstybėje (lot.) (Atgal)
** - pagrindinė buržuazijos idėja, praeito šimtmečio pabaigoje pakeitusi ankstesnę pasaulio tvarką ir tapusi pagrindine viso europietiško pasaulio idėja šiame šimtmetyje (Atgal)

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt