|
<< Atgal
Grazia Deledda
UŽDARYTOS DURYS
Paskutinį sekmadienį prieš karnavalą per
pačias linksmybes kaime pasklido liūdna žinia: miršta dona Manuela Kabras. Tuo metu
aikštėje šokėjai, užsimovę jaučių ir lokių kaukes, pritariant liūdniems
šauksmams trypė kažkokį laukinį šokį. Aplink susirinkusi minia, išgirdusi
nepaprastą žinią, staiga suskilo į kelis būrelius ir ėmė gyvai šnekėtis apie tą
įvykį. Dona Manuela buvo visų turtingiausia, visų dosniausia dvarininkė šioje
apylinkėje ir kartu labiausiai mėgstanti bylinėtis. Su kuo tik ji nesibylinėjo: su
kaimynais dėl langų ir lietaus vandens nutekamųjų griovių, su apylinkės gyventojais,
stengdamasi nuginčyti jų teisę vaikščioti per dirvonuojančias jos žemes, su
bažnyčios parapija dėl mažos koplytėlės, kurios apsidė buvo jos kieme. Kunigai ir
turtuoliai jos neapkentė, o vargšai mylėjo, nes ji slapta jiems padėdavo.
Čia buvo ir kaimo laiškanešys, kuris susirūpinęs
ėjo pro aikštę, laikydamas rankoje laišką. Ką daryti? Jis puikiai pažino šį
tvirtą braižą, šias kruopščiai išraitytas, tarytum spausdintas raides. Laiškas
buvo nuo pretoriaus, donos Manuelos dukters jaunikio. Perduoti jį šiandien ar geriau
atidėti rytojaus dienai? Susimąstęs jis praėjo pro koplyčią, uždarytą dėl ten
vykusio teismo, ir sustojo, neryžtingai žvilgčiodamas į donos Manuelos langus. Namai
ir koplytėlė su langais į slėnį stovėjo ant stataus kalno skardžio. Abu pastatai
buvo seni, dar pizaniečių laikų ir, matyt, priklausė vienam savininkui, ką ir norėjo
įrodyti dona Manuela. Visos durys buvo sandariai uždarytos, ir tik didžiuliai vartai į
kiemą retkarčiais prasiverdavo, praleisdami tarnus suglumusiais veidais.
Laiškanešys sustabdė einančią pro šalį
tarnaitę.
Na kaip?
Ilgai neištvers. Labai jau stora.
O kaip dona Manuelita? Čia jai atėjo laiškas.
Nuo jaunikio.
Ateinantį sekmadienį turi tuoktis. Viskas jau
paruošta. Dabar nežinau, kas bus...
Paėmusi laišką, tarnaitė pasuko atgal ir įėjo
į akmenimis grįstą, žole apžėlusį kiemą, virš kurio liūdname ir šviesiame
vasario danguje krankdami skraidė pulkai melsvai juodų varnų, pakilusių iš slėnio.
Atsiklaupusi ant akmeninių koplytėlės vartelių, tarnaitė greitai persižegnojo ir
nubėgo atiduoti laiško.
Žemame išbaltintame kambaryje, kur gulėjo
mirštančioji, buvo kunigas, daktaras ir kelios kaimiškai apsirengusios moterys.
Dona Manuela aukšta, apkūni, pabrinkusiu
raudonu veidu, gulėjo medinėje lovoje po baltu kaip sniegas apklotu. Jos galva buvo
parišta tamsia skarele, paraližuotas veidas iškreiptas grimasos. Atrodė, kad despotė
senė ir per miegus iš kažko šaipos. Šalia jos dona Manuelita, gležna, išblyškusi,
su tamsia palaidinuke, užsagstyta visomis sagomis ligi pat kaklo, atrodė kaip maža
išsigandusi mergaitė.
Pamačiusi tarnaitę ji krūptelėjo, bet nepajudėjo
iš vietos. Paskui paėmė laišką ir padėjo jį ant naktinio staliuko po varine
žvakide.
Kodėl neskaitote laiško? Skaitykite!
sušnibždėjo daktaras.
Bet sužadėtinė papurtė galvą: kokią prasmę
galėjo turėti šitas gyvenimo šauksmas artėjančios mirties akivaizdoje?
Greitai visi išėjo, ir mergina liko kambaryje
viena. Motinai tarsi palengvėjo, ir ji užsnūdo. Vakaro tylą trikdė tik gerkliniai
liūdni karnavalo dalyvių šauksmai, ir atrodė, kad jie sklinda čionai iš slėnio, iš
niūrių urvų, kur, jeigu tikėtum liaudies prietarais, tebegyvena milžinai ir
nykštukai.
Mergina atsargiai paėmė laišką ir galais pirštų
priėjo prie lango.
Laiškas buvo ilgas, tokio ilgo laiško ji dar
niekada nebuvo gavusi nuo savo nelabai aistringo jaunikio nuo to laiko, kai jis buvo
perkeltas į kitą darbą ir išvyko iš jų kaimo. Ji skaitė, skubėdama greičiau
baigti. Jai atrodė, kad leidžiasi nuo kalno į gilų slėnį šokinėdama nuo uolos ant
uolos, staiga paslysta, krenta į bedugnę ir užsimuša į aštrius akmenis. Ausyse jai
dar švilpė vėjas, ir jos kūną kaustė siaubas ir mirtinas šaltis.
Jaunikis rašė, kad niekada pas ją negrįš, tad
atsiima savo žodį.
Atsitokėjusi nuo apėmusio ją siaubo, Manuela ėmė
iš naujo skaityti laišką žodis žodin, bet jos sujauktas protas suvokė tik tas
frazes, kurios apstulbino ją pirmą kartą. Mūsų vedybų išvakarėse turime atlikti
išpažintį kaip prieš mirtį. Leisk man, Manuelitą, atlikti išpažintį prieš tave.
Tu gera, o tavo motina protinga ir tvirta moteris. Jūs suprasite ir atleisite man.
Praeityje aš turėjau moterį. Maniau, kad galėsiu nutraukti su ja santykius, bet ši
moteris grasina man sukelsianti skandalą. Suprask, aš tarnautojas, ji sugriaus mano
ateitį, o sykiu ir tavo... Galbūt vėliau... Gal paskui aš išsivaduosiu...
Manuelita stovėjo prie lango ir žiūrėjo į
virpantį rankose popieriaus lapelį, panašų į balto paukščio sparną. Jos stora
kasa, tartum karūna sudėta ant mažos galvos, melsvai žalio stiklo fone atrodė lyg
koks juodų erškėčių vainikas.
Motina išgyveno dar tris dienas. Kliedėdama ji
padrikai kalbėjo kažką apie vestuves, apie kraitį, apie mylimos dukters išvykimą.
Mergina neverkė. Ji paslėpė laišką savo kambaryje ir vis bėgiojo tikrinti, ar jis
vietoje, bijodama, kad laiškas paklius į svetimas rankas, ir galvojo, apie baisiausią
gėdą apie puikaus jaunikio, kuris kėlė visų vietos gražuolių pavydą,
atsisakymą ją vesti sužinos visas kaimas. Pamačiusi, kad laiškas vietoje, Manuelita
vėl eidavo prie motinos lovos. Kartais jai atrodydavo, kad kaip tik mirties vaizdas
stumia ją į tokią neviltį. Bet čia pat krūptelėdavo, tarsi apsižiūrėjusi, kad
pamiršo kažką labai svarbaus. Ak taip, laišką! Ir vėl ant pirštų galų nutipendavo
į savo kambarį, sklaidydavo ten lapelius, o paskui grįždavo prie mirštančiosios
lovos ir pasinerdavo mintimis į baisias mirties paslaptis. Jai vaidenosi, kad ir ji pati
miršta diena po dienos, valanda po valandos. Gležnutė ir silpna, ji visada gyveno
drūto ąžuolo ūksmėje. Dabar jai atrodė, kad jeigu motina liktų gyva, jai pakaktų
tik atsiremti į ją ir ji galėtų įveikti neviltį ir pamiršti savo gėdą. Bet
užgniaužti sielvartą viena neturėjo jėgų. Veltui ji blaškėsi, visur ieškojo
paramos, aplink buvo tuščia.
Trečiadienio vakare senei prasidėjo agonija. Ji
kliedėjo apie dukters vestuves, skaičiavo dovanas, o paskui, kai jai pasivaideno, kad
jaunavedžiai išvažiuoja, ji davė Manuelitai auksinę monetą ir sumurmėjo paskutinį
pamokymą:
Būk teisinga! Ir nerodyk savo silpnumo!
Greitai prasidėjo visiškas paralyžius, ir ligonė
neteko žado. Buvo uždegtos septynios sidabro žvakidės, kurias Kabrasai buvo
paveldėję iš senų laikų, ir Manuelita nulipo į kiemą ir atsiklaupė ant šaltų
koplytėlės laiptelių tarp karpažolės, blizgančios nuo šerkšno, kuokštelių.
Geltonas vasario mėnulis kilo pro juodus debesis, ir slėnis buvo kupinas paslaptingų
vėjo šnibždesių. Priglaudusi kaktą prie koplyčios durų, Manuelita uoliai meldėsi,
prašė, grasino, ir jos širdis buvo susijaudinusi ir liūdna it vėjuota ir blanki
naktis.
Viešpatie, padėk man, padaryk, kad mano motina
liktų gyva, arba paimk mane kartu su ja!
Bet durys buvo sandariai uždarytos, viešpats,
matyt, buvo apleidęs mažą koplytėlę, dėl kurios vyko ginčai; ir kai nelaiminga
mergina grįžo namo, dona Manuela jau buvo mirusi.
Tada ir Manuelita nusprendė mirti. Ji pasakė, kad
netekės, atleido vieną po kito visus tarnus, atlyginusi jiems, ir užsidarė savo
namuose nuo viso pasaulio. Tik sena tarnaitė, jos žindyvė, atėjusi rytais, padėdavo
apsiruošti.
Neparodyk niekam savo silpnumo! pasakė
motina.
Dona Manuelita norėjo mirti, bet taip, kad visi
manytų, jog tai nelaimingas atsitikimas. Kaip tai padarius? Žindyvė kartą sakė, kad
vynas, sumaišytas su druska, gali sukelti mirtinus dieglius.
Manuelita niekada anksčiau negėrė vyno. Pripylusi
į didelę taurę Olijastros vyno, ji įbėrė į ją druskos unciją ir, nugalėjusi
šleikštulį, vienu mauku išgėrė. Paskui atsigulė į lovą, bet, greitai pajutusi
karštį ir baisų troškulį, atsikėlė ir išgėrė dar vieną taurę. Paskui užuot
vėl atsigulusi, išėjo į kiemą ir nustebusi apsidairė. Pasaulis atrodė visai kitoks
negu paprastai: jis buvo toks puikus ir linksmas, kaip tolimais vaikystės metais, kai,
atsisėdusi ant koplytėlės laiptų, ji žaisdavo saulutėje žaidimą su penkiais
akmenėliais.
Svirduliuodama ir kniubdama perėjo kiemą, pakėlė
nuo žemės penkis akmenėlius ir, atsisėdusi ant laiptelių, ėmė žaisti: iš
pradžių mėtė akmenėlius į viršų, gaudydama juos atbula plaštaka, paskui padėjo
vieną akmenėlį ant laiptelių, o kitus ėmė mėtyti ir gaudyti: žaidžiant reikėjo
išsimiklinti ir pagriebti akmenėlius nuo laiptelių, kol kiti lekia ore.
Manuelita kvatojo iš pasitenkinimo, o kadangi ją
vis dar kamavo troškulys, kartkartėmis eidavo namo gurkštelėti vyno. Grįždama į
kiemą ji turėdavo atsiremti į sieną, kad nepargriūtų.
Buvo šilta giedra popietė. Prie sienos, kuri juosė
kiemą, žydėjo gudobelė, o nuo koplytėlės laiptelių apsvaigusi Manuelita matė
tolimus kalnus: mėlyni ir žali, jie tviskėjo kaip jos muarinė sutuoktuvių suknelė,
kabanti spintoje nuo to laiko, kai buvo atvežta iš Sasario.
Bet kodėl gi atsiminimas apie suknelę ir apie visa,
kas su ja susiję, liovėsi ją kamavęs? Prieš ją tarytum atsidarė durys, už kurių
slenksčio viskas atrodė gražu ir lengva. Ji prasėdėjo ant laiptelių ligi pat
saulėlydžio. Paskui ją apėmė malonus snaudulys ir, paleidusi iš rankų akmenėlius,
Manuelita užmigo.
Dabar Manuelita jau nenorėjo mirti. Ji rado
būdą, kuris nors ir laikinai, vis dėlto lengvino jai kančias, ir ji taikė tą būdą
kasdien. Rytais, atėjus žindyvei, kuri padėdavo Manuelitai apsiruošti, o piemenims ir
nuomininkams atnešus mokestį už ganyklas, jai būdavo sunku ypač pirmomis
dienomis, bet ji atsimindavo motinos pamokymą: Neparodyk savo silpnumo!, ir
tvardėsi. Užtat po vidurdienio, kai likdavo viena, prasidėdavo jos užburtas gyvenimas.
Atsirėmusi nugara į uždarytas koplytėlės duris, Manuelita šildėsi saulėje, žaidė
su akmenėliais, gėrėjosi kalnais, apgaubtais rausvų pavasario ūkanų, ir dažnai
stojosi ir ėjo išgerti vyno.
Bet retkarčiais apsvaigusi ir laiminga ji girdėdavo
kažkieno šauksmą, ir jai atrodydavo, kad ji pamiršo kažką svarbaus. Ak taip,
laišką! Tada eidavo į kambarį, imdavo baltą lapelį, skaitydavo jį ir frazės:
Galbūt vėliau... Gal paskui išsivaduosiu... sukeldavo jai džiaugsmingą
virpulį.
Bet sykį žindyvė pasakė jai, kad vietiniame
laikraštyje buvo pranešimas apie pretoriaus, dabar jau teisėjo, jungtuves su jo
miestelio mergina. Ši žinia nelabai nuliūdino doną Manuelita, bet laiško ji daugiau
nebeskaitė.
Praėjo ketveri metai. Manuelita laimėjo bylą dėl
koplytėlės, bet atidaryti jos nenorėjo. Ji laikė šią vietą prakeikta: juk pretorius
susipažino su ja kaip tik čia, teismui apžiūrint koplytėlę, ir čia jis sužinojo,
kad ji visų turtingiausia paveldėtoja kaime...
Vieną rytą pas ją atėjo piemenys nuomoti
ganyklų, vienas buvo kaip tik iš tų vietų, kur gyveno buvęs jos jaunikis. Žindyvė
paklausė:
Na ir kokia gi ji, ta jo žmona?
Puiki moteris, kaip tik jam. Griežta, niekas
apie ją blogo žodžio nepasakys.
Tai, vadinasi, melas, kad jis anksčiau turėjo
moterį, pagalvojo dona Manuelita ir tą dieną išgėrė balto stipraus vyno dar
neišėjus žindyvei.
Užuodusi vyno kvapą, žindyvė nustėro. Paėmusi
Manuelita už rankos, pasakė:
Pasižiūrėk man į akis, Manuje!
Šeimininkė pakėlė į ją akis ir ėmė raudoti.
Ašaros krito ant liesos krūtinės, kuri kadaise ją maitino pienu. Bet visi žindyvės
priekaištai, grasinimai, maldavimai buvo bergždi, tik dėl savo atsidavimo ir gailesčio
senė galėjo nuslėpti nuo kitų tai, kaip yra smukusi jos šeimininkė.
Praėjo dešimt metų po senosios donos Manuelos
mirties. Vieną rytą laiškanešys, tvarkydamas laiškus, pamatė tarp jų voką su juodu
gedulo apvadu ir labai nustebo. Adresas ant voko buvo užrašytas pažįstamu tvirtu
braižu, aiškiomis, tarytum spausdintomis raidėmis.
Gerbiamai poniai Manuelinai Kabras... Bet
juk jis, sako, jau vedęs? Galbūt jau našlys ir nori vėl išmėginti laimę?
Buvo ruduo. Pro silpnai privertus namų vartus buvo
matyti apžėlęs žole grįstas siauras kiemas ir siena, ant kurios raizgėsi skaisčiai
raudonos gėlės. Žindyvė paėmė iš laiškanešio laišką ir nusinešė į viršų,
į kambarį, kuriame numirė senoji šeimininkė.
Kaip ir anuomet, dona Manuelita skaitė laišką,
stovėdama prie lango. Lapelis virpėjo jos rankoje kaip balta plunksna su juodu apvadu.
Buvęs jaunikis, kuris per šį laiką iš pretoriaus
buvo pakeltas teisėju, iš teisėjo prokuroro pavaduotoju ir pagaliau karališkuoju
prokuroru, pranešė, kad jis laisvas nuo bet kokių įsipareigojimų, ir siūlė jai savo
ranką. Aš tapau našliu, turiu du vaikus. Jeigu jūs priimsite mano pasiūlymą, dona
Manuelina, aš būsiu laimingas galėdamas susituokti su jumis dar ligi lapkričio
mėnesio pabaigos.
Manuelita padėjo laišką po varine žvakide,
nesiruošdama atsakyti į jį. Bet žindyvė nenuleido nuo jos akių. Ji paėmė laišką,
liepė Manuelitai perskaityti jį garsiai ir tol kibo prie savo šeimininkės, kol ta
atsakė prokurorui priimanti pasiūlymą su sąlyga, jog jie susituoksią paskutinį
karnavalo sekmadienį. Jaunikis atsiuntė nuotrauką, kurioje buvo nusifotografavęs su
vaikais. Manuelita įdėmiai apžiūrėjo šeimos nuotrauką juodomis, truputį
apsiblaususiomis akimis, ir buvo nesuprantama, ar ji laiminga, ar ne. Tik viena mintis
džiugino: išėjusi už vyro galiausiai nusikratys žindyvės globos, kuri visaip ją
varžė ir tapo tikra šeimininke namuose, Taip, motina sakė teisybę: Neparodyk savo
silpnumo!
Ir dar kažką jai buvo patarusi motina, bet niekaip
negalėjo atsiminti ką tokio. Kiek daug ji pamiršo!
Praėjo žiema, nutilo upelių šniokštimas
slėnyje, kaimo tylą vėl trikdė tiktai persirengėlių, užsimovusių karnavalines
jaučių ir lokių kaukes, šauksmai ir liūdnos dainos, kurioms pritariant valstiečiai
šoko aikštėje.
Užgavėnių ketvirtadienį minia, susirinkusi
aikštėje pasižiūrėti, kaip šuoliais lekia ant žirgų karnavalo raiteliai, pamatė
nepažįstamą gelsvai žalią ekipažą. Iš ekipažo išlipo buvęs pretorius, dabar
karališkasis prokuroras. Per tuos dešimt metų jis tapo solidžiu, gražiu vyru: buvo
vidutinio ūgio, kresnas, apvalaus veido, tankiais rusvais ūsais.
Jis nužingsniavo pas nuotaką. Nuo to laiko, kai jie
išsiskyrė, mergina nė kiek nebuvo pasikeitusi. Vis tokia pat liesutė, su tamsia,
visomis sagomis užsagstyta palaidinuke, su ta pačia stora juoda kasa, tartum karūna,
vainikuojančia mažą galvą. Tik akys buvo truputį apsiblaususios ir padružusios,
tarytum rūko aptrauktos.
Jaunikis ją pabučiavo, pajutęs ant lūpų
bergamotinio vandens kvapą, kuris jam visai patiko. Žindyvė tylomis stebėjo jį.
Vestuvės buvo iškeltos sekmadienio rytą ta proga
atidarytoje koplyčioje. Pirmadienį jaunieji buvo palikti ramybėje: pagaliau draugų ir
giminių vizitai baigėsi, ir vyras nusprendė tuo pasinaudoti ir truputį
pasivaikščioti keliuku. Buvo tylus ir susimąstęs ir vis dar atrodė kaip našlys, bet
širdyje jautėsi patenkintas.
Teisybė, Manuelina niekada nebus prašmatni
aukštuomenės dama, galvojo jis, ji nedaili ir juokinga. Be to, per tuos metus
jos charakteris tapo kažkoks keistas, o akis aptraukė lyg koks šydas. Bet užtat ji bus
gera vaikų motina, o tai visų svarbiausia.
Kai grįžo pasivaikščiojęs, vartai buvo
uždaryti. Pasibeldė, bet niekas jam neatidarė. Tada nusprendė praeiti pro koplytėlę,
bet durys buvo uždarytos ir iš kiemo pusės. Jau rengėsi sukti atgal, bet staiga kieme
pasigirdo žmonos balsas.
Manuelina, atidaryk!
Manuela sėdėjo ant koplytėlės laiptų. Ji greitai
atsistojo ir atidarė duris. Paskui svirduliuodama pasitraukė atgal, spausdama kažką
rankoje. Jos akys blizgėjo, ir vyrui pasirodė, kad tas blizgesys nuo karštinės ar
pamišimo. O, jis puikiai žinojo, kas tai yra! tokių akių buvo ganėtinai
prisižiūrėjęs sėdėdamas teisėjo, visuomenės protektoriaus, krėsle.
Manuelina, kas tau?
Jis mėgino paimti ją už rankos, bet ji
instinktyviai užsidengė burną delnu. Jis priėjo arčiau ir užuodė vyno kvapą.
Staiga jam paaiškėjo baisi tiesa. Ir per trumpą akimirką, kai moteris traukėsi
atatupsta, paleidusi iš rankų akmenėlius, kuriais žaidė, jis pasijuto lygiai taip
pat, kaip jautėsi jinai tą dieną, kai gavo jo laišką su neigiamu atsakymu: jam
atrodė, kad jis krenta nuo uolos stačiai į bedugnę ir ištykšta gabalais,
atsitrenkęs į aštrius akmenis...
Vertė A. Vaišnoras
Versta iš: Romanzi e novele,
vol. 1-2, 1941-1945
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|