Grazia Deledda

       DRAMA

       Liūdnas įvykis, kuris taip baugino jauną studentą, nors jis tarėsi jo nebijąs, šaipėsi ir dargi ciniškai jo geidė, vis dėlto atsitiko.
       Motina išėjo iš namų.
       – Štai, skaityk, – pasakė tėvas, įėjęs į kambarį ir pažadinęs jį. Paskui tėvas išėjo lyg niekur nieko į darbą, nes kas rytą savo įstaigoje jis turėdavo pasirašyti žurnale, ir tik mirtis ar sunki liga galėjo sutrukdyti jam atlikti savo pareigas ir išlaikyti tarnautojo orumą.
       O sūnus su laiškeliu rankoje gulėjo švariai paklotoje lovoje, šviesiame netvarkingame savo kambaryje, pašiurpęs nuo prisisapnavusio jam slogaus sapno. Laiškelyje buvo tik keli sausi žodžiai: motina rašė, kad išeina, – apie tai ji įspėjo išvakarėse jau tūkstantąjį kartą.

       Ji tiesiog pavargo. Pavargo nuo beprasmio darbo, pavargo nuo beviltiškos kovos su daugybe smulkių skaudžių kasdieninių negandų. Ir svarbiausia: kad ir kaip stengėsi, negalėjo ne tik pradžiuginti vyro ar sūnaus, bet net suteikti jiems ramybę. Ypač sunku jai buvo su sūnumi. Vyras kad ir niurzgėjo be jokios atvangos, bet nors nekėlė balso. Sūnus nuolat ginčijosi su ja ir amžinai buvo nepatenkintas. Čia jam prastai išlygino marškinius, čia išvirė neskanius pietus, čia neužadė kojinių, čia pažadino per ankstį, – dešimtą valandą ryto, – čia mažai davė kišenpinigių, čia bloga tarnaitė, kurią motina varo iš namų.
       – Viskas mūsų namuose virsta aukštyn kojom, jeigu nemoki žmoniškai įsakinėti tarnaitei, – pasakė jis motinai, ir tai buvo ne pati griežčiausia jo pastaba.

       Na ką gi, dabar jis pats duos nurodymus tarnaitei! Nerimas jo sieloje vis stiprėjo. Kurgi išėjo mama? Turbūt į savo sodybą. Ji kaskart grasino ten važiuosianti, kai išseks kantrybė. Ačiū dievui, kad bent oras šiandien geras, ir ačiū dievui, kad motina dar iš vakaro pasirūpino pirkiniais, ir tarnaitė išėjo anksti rytą, nepastebėjusi, jog šeimininkė pabėgo.
       Mat studentas bijojo triukšmo dėl šios istorijos. Slapta jis didžiavosi savo motina, dar nesena ir protinga moterimi, kuri gyveno tik dėl namų ir šeimos.

       Nerimas vis augo, bet jis netrukdė velniui džiūgauti jo sieloje. Tai buvo tas pats velnias, kuris ne kartą gundė jį sušukti motinai, kai ta grasino išeisianti iš namų:
       – Na ir gerai! Tai nors išsivaduosime iš tavo priespaudos.
       Ir štai jis laisvas. Laisvas! Bet nuo ko? Galės vėlai keltis rytą, barti tarnaitę ir versti ją vėl blizginti jau išblizgintus batus. Galės eiti pusryčiauti, kada norės (žinoma, jeigu tiktai tėvas sutiks sėdėti už stalo vienas ir žiūrėti, kad jo porcija neatauštų ir kad jos nenusineštų godi tarnaitė), galės...
       Staiga prie durų pasigirdo skambutis, jis pašoko, širdis ėmė smarkiai plakti. Galbūt kokia žinutė nuo mamos? Ne, dar per anksti. Bet staiga jis suprato, kad jau laukia jos.

       Pamatęs duryse mažą pakumpusią tarnaitės, laikiusios save labai grakščia, figūrą, jis pajuto kartų apmaudą. Tarnaitė pametė raktą, ir jis turėjo išklausyti jos plepalų ir visokių prasimanymų.
       – O kurgi ponia? – paklausė ji.
       – Atėjo telegrama, kad miršta senelis. Ji turėjo skubiai išvykti.
       – Ar šeimininko tėvas?
       – Kvailė! Tada būtų važiavęs tėtė. Na greičiau... Šiandien, o gal ir rytoj turėsi klausyti manęs. Išblizgink vėl man batus, greičiau! Ir kad daugiau nereiktų sakyti! Išmok pagaliau valyti juos taip, kaip aš noriu.
       – Ė, ponaiti! Matau, jūs nelabai sielojatės, kad senelis miršta!
       Jis išsyk nesumojo, ką sakyti, o čia vėl pasigirdo skambutis, ir jam vėl ėmė smarkiai plakti širdis.

       O varge! Atėjo skalbėja. Paprastai ponia pati surinkdavo jai baltinius ir sudarydavo jų sąrašą. Tarnaitė net nežinojo, kur jie.
       – Pasakyk jai, kad ateitų kitą kartą, – pasakė ponaitis, kuris galvojo tik apie savo batus.
       Tuojau, ponaiti! Matyt, jūs nežinote, kas yra skalbėja, nežinote, kad ji taip pat turi orumo jausmą! Pasiūlymas užeiti kitą kartą supykdė ir įžeidė taurią darbininkę. Ji net pagrasino, kad baugiau visai neims jų baltinių. O tarnaitė ėmė įtikinėti ponaitį, kad jeigu ši skalbėja atsakys jiems, tai kitos neras. Ir jis turės vilkėti visą gyvenimą nešvariais marškiniais.

       Kai skalbėja pagaliau išėjo su baltinių ryšuliu, triukšmas namuose, rodėsi, kiek nurimo. Jaunuolis pavalgė ir apsirengė, nepaisydamas baisios netvarkos, ir jau ruošėsi išeiti, kaip ir kitomis dienomis, bet tarnaitė sulaikė jį dėl sąskaitų. Mergina ilgai skaičiavo, paskui dar kartą ir dar. Negalėdamas nusiraminti, jis pareikalavo grąžos.

       Bet, dieve mano, kas dedasi virtuvėje? Garsiai šniokščia vanduo, dvokia svilėsiais. Tarnaitė šaukia, o ponaitis bėga. Ji mėgina sulaikyti jį ant laiptų ir kviečia į virtuvę, kur, jos žodžiais, darosi kažkas nesuprantama ir baisu. Bet jis nieko nesakęs išlekia laukan, į laisvę... Jis nori būti vyras, o ne moterėlė, prislėgta namų rūpesčių.
       Nuostabi spalio diena svaigino miestą. Tačiau vaikinas sunkiai alsavo, ir jam atrodė, kad miestas taip pat liko našlaitis.

       Namo grįžo dar prieš pietus. Anksčiau jis jautėsi nelaimingas, nes prie stalo jie sėsdavo pirmą valandą ar truputį vėliau, o dabar supyko, nes apie pietus negalėjo būti nė kalbos.
       – Bet supraskite, ponaiti, aš dabar turiu viską daryti pati! – kalbėjo tarnaitė.– O čia dar dujų viryklė sugedo. Juk jūs netgi nenorėjote grįžti ir pasižiūrėti! Turėjau užkurti krosnelę anglimis.
       Jis nieko neišmanė apie viryklę, bet turėjo nueiti ir pasižiūrėti, kas atsitiko: vienas degiklis buvo sudegęs, nes nusmuko dangtelis, o iš kito smarkiai veržėsi dujos. Tiesiog stebuklas, kad neįvyko nelaimė ir neišlėkė į orą namai!
       Bet gana tų nelaimių: tą niūrią dieną galėjai jų suskaičiuoti visą šimtą.
       Sėdėdami prie stalo, jie buvo tokie nelaimingi, kad net nepajuto valgio skonio. Teisybę sakant, vyras tikėjosi, kad žmona išėjo neilgam pasivaikščioti ir, pradėjusi graužtis dėl savo lengvabūdiško poelgio, parbėgs namo, kai jis grįš iš įstaigos.
       Todėl dabar jis tylėjo nusivylęs. Stalas be jos atrodė kaip pasaulis be saulės. Ir kai jaunuolis ėmė kalbėti, kas atsitiko, tyliai tyliai, kad negirdėtų tarnaitė, tėvas liepė jam nutilti.
       – Kas padaryta, to nepakeisi... – pasakė jis.
       Sūnus norėjo prieštarauti, pasakyti, kad visi namų rūpesčiai dabar ant jo pečių ir ši našta ne jo jėgoms. Bet staiga jo paties balse jam pasigirdo motinos balsas ir pasirodė, kad ne jis, o ji sėdi jo vietoje prie stalo. Ir jis išsigando, kad dabar turės klausyti tėvo bambėjimo, ir panoro taip pat bėgti iš namų.

       Po pietų pasidarė tartum ramiau. Tarnaitė nuėjo į savo kambarį dirbti savo darbų, o sūnus – skaityti ir rašyti.
       Jis kūrė dramą.
       Tačiau tą dieną jam nepavyko parašyti nė eilutės, nors dramos veiksmas jau pasiekė kulminacinį tašką. Jis niekaip nebegalėjo kurti toliau, veiksmas sustojo.
       Jam visai nesisekė. Darbo įkarštis, kurį jis jautė anksčiau, buvo dingęs, ir jam net pasirodė, kad jo kūrinys išgalvotas ir netikras. Tikros dramos, vykstančios gyvenime, panašios į dramą, kurią jis patiria šiandien, – dramą be žodžių ir beveik be veikėjų.
       Bet kas apskritai moka rašyti dramas? Ir jeigu kam tai ir pavyksta, vis tiek žiūrovams, kurie turbūt pažįsta tamsiąsias požemio galias, šios dramos kelia panieką ir nuobodulį.

       Ta vaizduotės negalia, regėjos, pamažu paralyžiavo jo pojūčius. Jis suglebo, negalėjo nei pajudėti iš vietos, nei galvoti. Laukimo nerimas kaustė jį prie stalo, ir jis sėdėjo suspaudęs rankomis galvą.
       Ko jis laukė?
       Laiško, telegramos, durų skambučio, žodžiu, kokios nors žinutės iš jos. Bet jis suprato, kad laukė veltui.
       Aplink jį tirštėjo vakaro šešėliai, ir jam rodėsi, kad tamsa gaubia ir jo sielą.
       Prisiminimai kilo vienas po kito, jų vis daugėjo, jie darėsi ryškesni. Kaip tik tokiu laiku motina paprastai grįždavo namo ir beveik visada atnešdavo jam visokių skanumynų. Jai grįžus į namus net patys tamsiausi vakarai prašviesėdavo.
       Jis užsidengė rankomis akis ir pajuto nenumaldomą norą sušukti: „Mama, sugrįžk!“
       Ir staiga pamatė ją, išblyškusią ir mažą, liūdną ir vienišą klaidžiojančią po sodybą. Ir pagalvojo, kad galbūt ji sugrįš, jeigu jis nuvažiuos jos parsivežti. Jis vėl atsimerkė, ir jam pasirodė, kad jo vilties šviesa nutvieskė dangų. Tai buvo mėnulis, kuris lėtai kilo virš horizonto.
       Tada jis vėl nusprendė pajudėti. Nuėjo pažiūrėti, ką daro tarnaitė. Bet tarnaitė, pasirodo, buvo išėjusi kažkur savo reikalais ir dar negrįžusi.
       Kai ji parėjo, jis ėmė ją barti. O ji staiga suprato šeimininkės paslaptį, nes prisiminė, kad jos tėvas seniai miręs. Beje, ji net pagalvojo, kad visai neblogai būtų tarnauti dviem vienišiems vyrams.
       – Na ką gi, ponaiti, matyt, aš jums nepatinku, – pasakė ji meiliai kaip budelis, rišdamas nuteistajam ant kaklo virvę. – Turėsite susirasti kitą tarnaitę.
       Tada jis prisiminė, kad motina apsilankė dešimtyje biurų, apklausinėjo dvi dešimtis kiemsargių, kol surado tarnaitę, ir jis pajuto, kad jį išpylė šaltas prakaitas.
       – Tėte, – pasakė jaunuolis, kai tarnaitė, baigusi savo skundus, išėjo iš kambario, – reikėtų nuvažiuoti į sodybą ir įkalbėti ją grįžti.
       Tėvas atrodė pavargęs ir susirūpinęs, koks, beje, būdavo visada po ilgų darbo valandų įstaigoje.
       – O ar tu esi tikras, kad ji sodyboje? – paklausė tėvas.
       – Kurgi kitur? Juk ne Paryžiuje?
       – Visko gali būti.
       Ar čia buvo ironija, ar tėvo balse suskambėjo tragiškos gaidelės? Tai įspėti negalėjo net sūnus. Bet vis tiek jis nusišypsojo, nors širdyje pajuto kažkokią baimę.
       – Šiaip ar taip, tėte, rytoj važiuok į sodybą.
       – Man? O įstaiga? Juk žinai, kad dabar, atėjus į darbą, reikia pasirašyti.
       – Tada važiuoju aš. Bet tu pamatysi, manęs ji neklausys. Reikia tau važiuoti.
       – Sakau, kad negaliu!
       – Velniai rautų tavo įstaigą!
       Ginčas vis aštrėjo, kai staiga nuo durų pasigirdo skambutis, nuaidėjęs abiejų vyrų širdyse.
       Pagaliau! Žinoma, tai telegrama – menka žinutė nuo jos! Visi šoko prie durų – tėvas, sūnus, tarnaitė, ir ta atbėgo su šakute rankoje.
       Už durų stovėjo ji ir rankoje laikė didelę pintinę vynuogių, kuriomis norėjo juos pradžiuginti.

       Vertė A. Vaišnoras
       Versta iš: „Romanzi e novele“, vol. 1–2, 1941–1945

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt