DANTE’S LAIŠKAS CAN GRANDE DELLA SCALA’I

Ilgą laiką šio Dante’s Alighieri laiško autentiškumas nekėlė abejonių. Pirmą kartą juo suabejota 1819 m. Nuo tada Dante’s kūrybos tyrinėtojai pasidalijo į dvi priešingas stovyklas: vieni atkakliai įrodinėja, kad laiškas yra tikras (G.Vandelli, P. Toynbee, F. Torraca), kiti ( D’Ovidio, B. Nardi) ne mažiau įnirtingai teigia, jog jis yra klastotė. Ginčai nenutyla iki šiol. Skeptikų gretos gerokai susvyravo, kuomet F. Mazzoni, atlikęs itin kruopščią tekstologinę laiško analizę (Studi in onore A. Monteverdi, vol. 2, Modena, 1956, p. 498-516), padarė išvadą, jog laiško autorius yra Dante. Ir patys laiško autentiškumo priešininkai beveik neabejoja jo pirmosios dalies – kreipimosi į Can Grande – tikrumu ir teigia, kad netikra yra tik antroji dalis, kurią, anot jų, sukurpė anoniminis XV a. autorius. Pažymėtina, jog itališkoji Dante’s draugija (Societ? dantesca italiana), neabejodama Dante’s autoryste, išspausdino jį kartu su kitais autentiškais Dante’s laiškais (1921 ir vėlesnių metų leidiniuose jis yra tryliktas pagal eilę).
Laiškas nėra datuotas. Spėjama, kad jis buvo parašytas maždaug 1315-317 metais. Jį sudaro 33 skyreliai, iš kurių pirmieji trys yra parašyti paprasto laiško forma, o kiti yra „Dieviškosios komedijos“ kūrimo principų ir prasmės aiškinimas. Įdomu tai, kad G.Boccaccio ir jo amžininkai neabejojo, kad „Dieviškoji komedija“ ar bent jos trečioji dalis – „Rojus“ – kaip ir šis laiškas buvo dedikuoti Can Grande’i.
                                                                                                                                                                             Vertėjas

 

Prakilniajam ir pergalingajam valdovui ponui Can Grande della Scala’i¹, Šventosios Romos imperatoriaus valdžios generaliniam vikarui Veronoje ir Vičencoje, jo ištikimiausiasis Dante Alighieri, florentietis kilme, bet ne papročiais, linki ilgiausių laimingo gyvenimo metų, o jo vardui – nuolat augančios šlovės.

1. Garsus jūsų prakilnumo vardas, kurį skriedamas skleidžia netylantis gandas, skirtingus žmones traukia į skirtingas puses, vieniems įkvėpdamas geresnio rytojaus viltį, kitiems sukeldamas pražūties siaubą. Toks šlovinimas, pranokstantis bet kurio kito amžininko šlovinimą, man dingojos esąs šiek tiek perdėtas ir neatitinkantis tiesos. Tačiau kad pernelyg ilga abejonė daugiau manęs nekankintų savo nežinia, aš nuskubėjau į Veroną taip, kaip Sabos karalienė skubėjo į Jeruzalę, o Paladė – į Helikoną, kad savo akimis pamatyčiau tai, ką buvau girdėjęs. Ir ten aš išvydau didžius jūsų darbus, pamačiau jūsų geradarybes ir pats jas patyriau; jeigu anksčiau iš dalies įtariau, kad jus šlovinančios kalbos yra perdėtos, tai dabar sužinojau, jog jūsų darbai pranoksta šias kalbas. Tad, jeigu anksčiau jus gerbiau širdy jausdamas tam tikrą nuolankumą vien tik iš nuogirdų, tai dabar vos tik jus išvydęs aš tapau jūsų ištikimiausiu draugu.

2. Nemanau, jog vadindamas jus savo draugu, aš galiu būti apkaltintas išpuikimu, kaip kai kas galbūt paprieštarautų, nes šventi draugystės saitai jungia lygius asmenis taip pat, kaip ir nelygius. Užtenka tik pažvelgti į malonias ir naudingas draugystes, ir dažniausiai tampa akivaizdu, jog jos sieja kilminguosius su žemesniais už juos asmenimis. Ir jei žvilgsnis nukrypsta į tikrą ir nesavanaudišką draugystę, argi nebus akivaizdu, jog patys garbingiausi kunigaikščiai dažnai draugavo gal ir ne su aukštos kilmės, tačiau nepaprastai didžios dorybės žmonėmis? Ir kodėl gi ne? Juk padėties skirtumas netrukdo Dievo ir žmogaus draugystei! O jei kam toks teiginys pasirodys nepadorus, tegu jis išgirsta, ką liudija Šventoji Dvasia, kai kuriuos žmones apdovanojusi draugyste. Juk Išminties knygoje apie išmintį sakoma: „Ji – neišsemiamas lobis mirtingiesiems; visi, kas įgyja šį lobį, laimi draugystę su Dievu“ (Išm 7,14). Bet neišprususios liaudies nuomonė yra paviršutiniška, ir lygiai taip, kaip saulės skersmenį ji mano esant lygų vienai pėdai, taip naiviai tikėdama ji klysta ir dėl papročių. O mums, kuriems yra duota žinoti visa, kas mumyse yra geriausia, nedera sekti bandos pėdomis, bet priešingai, privalu priešintis jos klaidoms, nes žmonių, nestokojančių intelekto ir proto bei apdovanotų dieviškąja laisve, nevaržo jokie įpročiai. Tai nieko nestebina, nes įstatymai yra pavaldūs jiems, o ne jie – įstatymams. Taigi, kaip jau pirmiau esu sakęs, mano ištikimybė ir draugystė, neturi nieko bendro su išpuikimu.

3. Teikdamas pirmenybę jūsų draugystei noriu ją išsaugoti uolia įžvalga ir kruopščiu rūpestingumu tarsi brangiausią turtą. O kadangi moraliniai nuostatai moko, kad draugystę atsveria ir išlaiko panašūs poelgiai, aš pasižadėjau tuo pačiu atsidėkoti už ne vieną kartą man suteiktas geradarybes, todėl atidžiai ir daug kartų peržiūrėjau savo niekučius, o visa, ką atrinkau, iš naujo įvertinau, ieškodamas jums kuo vertingesnės ir malonesnės dovanos. Ir neradau jūsų prakilnybei jokio kito tokio tinkamo daikto kaip pakylėtoji Komedijos giesmė, pavadinta Rojumi, kurią kartu su šiuo laišku, taip pat su jums parašytu epigrafu, aš jums skiriu, jums įteikiu ir galiausiai jums pristatau.

4. Karštas prisirišimas prie jūsų vis dėlto man neleidžia nutylėti viena: gali pasirodyti, kad toks dovanojimas daugiau garbės ir šlovės suteikia dovanai, o ne valdovui; kaip tik yra priešingai, nes atidiems skaitytojams susidaro įspūdis, jog pats jos pavadinimas pranašauja būsimą jūsų šlovės augimą. Kaip tik to aš ir siekiau. Tačiau karštas noras pelnyti jūsų malonę, kurios aš trokštu nelabai brangindamas savo gyvenimą, verčia mane siekti iš anksto numatyto tikslo. Taigi atlikęs visus laiškui keliamus formalumus, aš vaizduodamas esąs skaitytojas pereinu prie trumpo dovanoto veikalo pristatymo.

5. Kaip antroje Metafizikos knygoje sako Filosofas², „kiek dalykas siejasi su būtimi, tiek jis siejasi su tiesa“³; taip yra todėl, kad dalyko, dalyvaujančio tiesoje kaip savo subjekte, tiesa yra tobulas paties dalyko atvaizdas. Iš tiesų kai kurie egzistuojantys dalykai yra tokie, kad jie yra absoliutūs patys savaime, o kiti yra tokie, kad jų egzistavimas tam tikru santykiu priklauso nuo kažko kito; kartu jie egzistuoja laike ir siejasi vienas su kitu kaip sūnus ir tėvas, valdovas ir vergas, dvigubas kiekis ir pusė, visuma ir dalis, panašiai kaip ir daugelis kitų dalykų. Ir kadangi jų egzistavimas priklauso nuo kito, vadinasi, jų tiesa taip pat priklauso nuo kito; taigi nepažinus pusės, dvigubybė taip pat visada liks nežinoma; tas pat galioja ir kitiems dalykams.

6. Taigi tie, kurie nori parašyti įžangą tam tikrai veikalo daliai, turi pateikti tam tikrus duomenis apie visumą, kurios dalis ji yra. Todėl ir aš norėdamas savo įžanga šį tą pasakyti apie minėtos Komedijos dalį, pamaniau, jog pirmiausia turėčiau šį tą pasakyti apie visą veikalą, kad būtų lengviau ir geriau suprasti jo dalį. Bet kuris mokslinis traktatas pradedamas nagrinėti nuo šešių dalykų: temos, veikėjo, formos, tikslo, knygos pavadinimo ir filosofijos rūšies. O ši dalis, kurią nusprendžiau skirti jums, nuo kitų skiriasi trimis dalykais: tema, forma ir pavadinimu; kitais ji iš tiesų nesiskiria, o tuo gali įsitikinti kiekvienas susipažinęs su jomis. Todėl atsižvelgiant į visumą šiuos tris dalykus reikia panagrinėti atskirai. Tai padarius, kelias į dalies įžangą bus atviras. Tuomet mes panagrinėsime kitas tris ne tik visumos, bet ir pateiktos dalies atžvilgiu.

7. Kad aiškiau išdėstyčiau tai, ką noriu pasakyti, būtina žinoti, jog šio veikalo prasmė nėra paprasta; maža to, jį greičiau galima vadinti polisemišku (polisemos), tai yra daugiaprasmiu; nes vienokią prasmę turi raidės, o kitokią – raide ženklinami dalykai. Pirmoji prasmė vadinama tiesiogine, antroji – alegorine arba moraline, arba anagogine⁴. Kad būtų aiškiau, pirmąjį nagrinėjimo būdą galima suprasti iš tokių žodžių: „Kai Izraelis išėjo iš Egipto, Jokūbo palikuonys – iš tautos, kalbančios svetima kalba, Judas tapo Dievo šventove, Izraelis – jo valda“ (Ps 114, 1-2). Taigi, jei žiūrėsime tik raidės, [šie žodžiai] mums reiškia Izraelio sūnų išėjimą iš Egipto Mozės laikais; jei alegorijos, jie mums reiškia mūsų išganymą per Kristų; jei moralinės prasmės, jie mums reiškia sielos perėjimą iš nuodėmės liūdesio ir vargo būsenos į malonės būseną; jei anagoginės prasmės, jie reiškia šventos sielos išėjimą iš šio ištvirkimo vergijos į amžinąją laisvės šlovę. Ir nors šios mistinės prasmės vadinamos įvairiais vardais, apskritai jas galima vadinti alegorinėmis, nes jos skiriasi nuo paraidinės ar istorinės prasmės. Juk žodis alegorija yra kilęs iš graikų kalbos žodžio alleon, kuris lotyniškai reiškia „kitas“ arba „skirtingas“.

8. Tai supratus akivaizdu, kad tema, kurios prasmės gali kaitaliotis, turi būti dvilypė. Ir todėl atskirai reikia nagrinėti šio veikalo temą, kai jis suvokiamas paraidžiui, o paskui – alegoriškai. Taigi viso veikalo tema remiantis vien paraidine prasme yra paprasčiausiai pomirtinė sielos būsena, nes visas jo veiksmas remiasi ja ir sukasi apie ją. O jeigu veikalas suvokiamas alegoriškai, tada jo tema yra žmogus, savo laisvuoju pasirinkimu pelnantis atlygį ar susilaukiantis teisėtos bausmės.

9. Taigi forma yra dvilypė: traktato forma ir traktuotės forma. Traktato forma yra trilypė, priklausomai nuo dalijimo į tris dalis. Pirmasis dalijimas yra viso veikalo dalijimas į tris kantikas. Antrasis dalijimas – kiekviena kantika dalijamas į giesmes. Trečiasis – kiekviena giesmė dalijama į tercinas. Traktuotės forma arba būdas yra poetinė, išgalvota, aprašomoji, nukrypstanti nuo temos, perimančioji ir kartu apibrėžiančioji, skirstomoji, įrodančioji, smerkiančioji ir auklėjančioji pavyzdžiais.

10. Knygos pavadinimas yra toks: prasideda Dante’s Alighieri, florentiečio kilme, bet ne papročiais, komedija. Pavadinimui suprasti žinotina, kad komedija kilo nuo comos - „kaimas“ ir nuo oda – „giesmė“, todėl komedija reiškia maždaug tą patį ką ir „kaimiška giesmė“. Ir iš tiesų komedija yra tam tikra poetinio pasakojimo rūšis, kuri skiriasi nuo visų kitų. Savo turiniu ji skiriasi nuo tragedijos tuo, kad tragedija pradžioje yra nuostabi ir rami, o pabaigoje – smirdanti ir baisi; todėl ji ir vadinama tragedija – nuo tragos - „ožys“ ir oda – „giesmė“ ir maždaug reiškia „ ožio giesmė“ , tai yra smirdanti kaip ožys, kaip rodo Senekos tragedijos. O komedijos pradžia rūsti, bet pabaiga – laiminga, kaip rodo Terencijaus komedijos. Užtat kai kurie laiškų autoriai paprastai savo sveikinimo laiškams vietoj kreipimosi suteikdavo „ tragišką pradžią ir komišką pabaigą.“ Tragedija ir komedija taip pat skiriasi ir stiliumi: tragedija yra pakylėta ir tauri, komedija – nesuvaržyta ir paprasta, tad, kaip savo Poetikoje teigia Horacijus⁵, komedijų autoriams kartais leidžiama kalbėti kaip tragikams ir atvirkščiai:

    Bet tenka ir komedijai pakelti balsą,
    Kai šaukia išdidžiai užrūstintas Chremetas⁶.
    Dažnai tragedija žemyn kiek nusileidžia,
    Ir vargšas Telefas⁷ bei tremtinys Pelėjas⁸ ir t.t.⁹

Ir iš to yra aišku, kodėl šis veikalas vadinamas Komedija. Jeigu mes pažvelgsime į jo turinį, jo pradžia bus baisi ir smirdanti, nes tai Pragaras; o pabaiga – laiminga, geistina ir maloninga, nes tai Rojus; jei nagrinėsime kalbėjimo būdą, tai jis bus nesuvaržytas ir paprastas, nes jo kalba liaudiška, kuria bendrauja ir moterys. Esama ir kitų poetinio pasakojimo rūšių – tai bukolinė giesmė, elegija, satyra ir dedikacija (sententia votiva), kaip galima matyti ir Horacijaus Poetikoje, tačiau apie tai dabar nieko nekalbėsime.

11. Dabar galima paaiškinti, kaip reikia apibrėžti įteiktos dalies turinį. Juk jei viso veikalo, suprantamo paraidžiui, tema yra pomirtinė sielų būsena, suvokiama ne konkrečiai, bet paprastai, akivaizdu, kad šios dalies tema yra tam tikra būsena, tačiau konkreti, tai yra pomirtinė palaimintųjų sielų būsena. O jei viso veikalo, suprantamo alegoriškai, tema yra žmogus, savo laisvuoju pasirinkimu pelnantis atlygį ar susilaukiantis teisėtos bausmės, akivaizdu, kad šios dalies tema yra konkreti, tai yra žmogus tiek, kiek jis nusipelno teisėto atlygio.

12. Lygiai tas pat sakytina ir apie dalies formą visos dalies formos atžvilgiu; juk jei viso traktato forma yra trilypė, šioje dalyje ji yra dvilypė, tai yra ji dalijasi į giesmes ir tercinas. Jo paties forma negali būti padalyta į tris dalis, nes ši dalis pati yra pirmojo dalijimo dalis.

13. Taip pat akivaizdus ir knygos pavadinimas; juk jei visos knygos pavadinimas yra Prasideda Komedija ir t.t., kaip jau sakyta, tai šios dalies pavadinimas bus toks: Prasideda trečioji Dante’s Komedijos dalis, vadinama Rojumi.

14. Nustatę šiuo tris dalykus, kuriais dalis skiriasi nuo visumos, apžvelkime kitus tris, kuriais ji visiškai nesiskiria nuo visumos. Visumos ir dalies veikėjas yra tas pats, jis jau buvo paminėtas ir bus matomas visur.

15. Visumos ir dalies tikslas gali būti daugialypis, tai yra tiek artimas, tiek tolimas, tačiau palikus nuošalyje subtilius tyrinėjimus, reikia trumpai pasakyti, kad visumos ir dalies tikslas yra išvaduoti gyvenančius šiame gyvenime iš vargo ir nuvesti į palaimą.

16. Filosofijos, kuria čia grindžiama visuma ir dalis, rūšis, yra moralinė ar etinė veikla (negotium), nes visuma ir dalis yra sumanyta ne kontempliacijai, o veiklai. Bet jei kurioje nors vietoje ar ištraukoje pasakojimo būdas yra kontempliatyvus, taip nutinka tik dėl veiksmo, o ne dėl kontempliacijos, nes, kaip antroje Metafizikos knygoje sako Filosofas, „kartais būna, kad ir praktikai kontempliuoja“¹⁰.

17. Preliminariai pagvildenę šiuos klausimus, pereikime prie mūsų iš anksto apžvelgto paraidinio dėstymo; bet iš pradžių reikia pažymėti, kad paraidinis dėstymas yra ne kas kita kaip veikalo formos apraiška. Taigi ši, arba trečioji, Rojumi vadinama, dalis pirmiausia dalijama į dvi dalis, tai yra į prologą ir į pasakojamąją dalį. Antroji dalis prasideda taip: „[Šviesos skleidėja] pro įvairiausius išneria vartus…“¹¹

18. Apie pirmą dalį žinotina, kad nors visuotine nuomone ją galima vadinti įžanga (exordium), bet, tiesą sakant, ją reikėtų vadinti ne kitaip kaip prologu, ką trečioje Retorikos knygoje, regis, pabrėžia Filosofas sakydamas, kad „ pratarmė yra retorinio kalbėjimo būdo įžanga, kaip prologas – poezijos įžanga, o preliudija – įžanga grojant dūdele“¹². Vis dėlto pirmiausia reikia pabrėžti, kad šį įvadą (praenuntiatio), kurį paprastai galima vadinti įžanga, poetai komponuoja kitaip negu retorikai. Iš tiesų retorikai paprastai iš anksto pradeda nuo to, kas padeda jiems užvaldyti klausytojų protus; o poetai čia dar priduria kreipimąsi į mūzą. Tai jiems tinka, nes jiems reikia didžios maldos, kuomet priešingai nei būdinga žmogui jie turi prašyti iš aukštesniųjų esybių, tarkim, tam tikros dieviškos dovanos. Taigi šis prologas dalijamas į dvi dalis: pirmoje iš anksto nusakoma, apie ką bus kalbama, antroje kreipiamasi į Apoloną; ji prasideda tokiais žodžiais: „ Kai baigti darbą šį beliko, gerasis Apolonai …“¹³

19. Apie pirmąją dalį pabrėžtina, kad norint gerai pradėti reikia trijų dalykų, kaip Naujojoje retorikoje sako Tulijus¹⁴, tai yra užsitarnauti klausytojo palankumą, dėmesingumą ir paklusnumą; pasak Tulijaus, tai ypač svarbu pateikiant stebinančią medžiagą¹⁵. Ir jei medžiaga, kuria grindžiamas šis traktatas, yra stebinanti, tai nuo pat įžangos arba prologo pradžios šiais trimis dalykais ketinama sužadinti skaitytojo nuostabą, nes [autorius] sako pasirengęs papasakoti apie pirmajame danguje regėtus dalykus, kuriuos jis sugebėjo išlaikyti atmintyje. Šie žodžiai apima visus tris dalykus, nes pasakojimo naudingumas duoda pradžią palankumui, jo keliama nuostaba – dėmesingumui, tikėtinumas – imlumui. Jis pabrėžia naudingumą, kai sako, jog rengiasi kalbėti apie žmogaus troškimams patraukliausius dalykus, tai yra apie Rojaus palaimą; jo pasakojimas kelia nuostabą, kai jis žada kalbėti apie tokius sudėtingus ir pakylėtus dalykus kaip dangaus karalystės sandara; tikėtinumas tampa akivaizdus, kai autorius sako, kad jis papasakos tai, ką sugebėjo išlaikyti atmintyje, nes jei jis galėjo šitai padaryti, tai galės ir kiti. Visa tai jis paminėjo ten, kur sakė, kad buvo pirmajame danguje ir kad nori papasakoti apie dangaus karalystę viską, ką pajėgė išlaikyti atmintyje tarsi saugykloje. Apžvelgę pirmosios prologo dalies teigiamybes, pereikime prie paraidinės prasmės.

20. Pasak jos, „didybė to, kurs, judindamas viską“, – t.y. Dievo, „pripildo savo spindulių skaisčių“, tačiau „ vienur stipriau, kitur silpniau kiek tviska“¹⁶. Kad ji tviska visur, liudija tiek protas (ratio), tiek autoritetingi šaltiniai. Protas liudija taip: visa, kas egzistuoja, egzistuoja savaime arba gauna būtį iš kito. Tačiau akivaizdu, kad egzistuoti savaime yra būdinga tik vienam, būtent pirmajam arba pradui, tai yra Dievui; bet kadangi gauti būtį nebūtinai reiškia egzistuoti savaime, o egzistuoti savaime tinka tik vienam, būtent pirmajam arba pradui, kuris yra visa ko priežastis, taigi visa, kas yra, išskyrus tik jį vieną, gauna būtį iš kito. Tad jei imamas paskutinis, o ne vien bet koks dalykas visatoje, akivaizdu, kad jis gauna būtį iš kito, o tas, iš ko jis gauna būtį, yra arba pats savaime, arba iš ko nors kito. Jei pats savaime, jis yra pirmasis, jei iš kito, tai kitas egzistuoja pats savaime arba iš kito. Šitaip būtų galima tęsti iki begalybės gvildenant veikiančiąsias priežastis, kaip rodo antroji Metafizikos knyga¹⁷. Taip mes pasiekiame pirmąją priežastį, tai yra Dievą. Tad visa, kas egzistuoja, tiesiogiai ar netiesiogiai gauna būtį iš Jo; vadinasi, antroji priežastis kildama iš pirmosios, veikia savo pasekmę kaip spindulį priimantį ir atspindintį veidrodį, todėl pirmoji priežastis yra svarbiausioji priežastis. Tai sako knyga Apie priežastis¹⁸: „ Bet kuri pirminė priežastis savo pasekmę veikia labiau negu bet kuri antrinė priežastis.“ Tai tiek apie būtį.

21. O esmę aš įrodau taip: bet kuri esmė, išskyrus pirmąją, yra pasekmė, nes kitaip būtų daug dalykų, kurie būtinai egzistuotų savaime, o tai yra neįmanoma. Pasekmė kyla arba iš gamtos, arba iš intelekto, o kilusi iš gamtos pasekmė atitinkamai yra kilusi iš intelekto, nes gamta yra intelekto kūrinys. Vadinasi, bet kuri pasekmė tiesiogiai ar netiesiogiai kyla iš intelekto. Taigi dorybė lydi ją atitinkančią esmę; jei esmė yra intelektuali, pasekmė gali būti tik intelektuali. Lygiai kaip anksčiau mes atėjome iki pirmosios būties priežasties, lygiai taip mes elgiamės esmės ir dorybės atveju. Kadangi aišku, jog bet kuri esmė ir dorybė kyla iš pirmosios priežasties, o žemesnieji protai gauna šviesą kaip iš tam tikro šviesos šaltinio ir tarsi veidrodis spindulius iš anksčiau atspindi esantiems žemiau. Apie tai aiškiai užsimena Dionisijas¹⁹ kalbėdamas apie dangaus hierarchiją. Ir todėl knygoje Apie priežastis sakoma, kad „ bet kuris intelektas sklidinas formų.“ Taigi aišku, kokiu būdu dieviškoji šviesa, tai yra dieviškasis gerumas, išmintis ir dorybė, šviečia visur.

22. Taip pat kaip ir mokslas, šį dalyką geriau nušviečia autoritetingi šaltiniai. Juk Šventoji Dvasia sako Jeremijo lūpomis: „ Argi aš ne tas, kurio pilnas ir dangus, ir žemė?“ (Jer 23,24), ir Psalmyne: „ Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios ar atsitolinti nuo tavo veido? Jei į dangų užžengčiau, tu esi ten, jei Šeole pasikločiau guolį, tu esi ten. Jei įgyčiau sparnus“ ir t.t. (Ps 139, 7-9). Ir Išminties knyga sako: „ Juk Viešpaties dvasia pripildo pasaulį“ (Išm 1,7). Ir Ekleziastiko keturiasdešimt antrajame skyriuje: „Viešpats šlovė pripildo jo darbus“ (Sir 42,16). Tą patį liudija ir pagonių raštai, juk ir Lukanas²⁰ devintoje knygoje sako: „Kad ir kur pažvelgtum, kad ir kur pasuktum – Jupiterį matysi visur“²¹.

23. Taigi gerai pasakyta, kai autorius kalba, jog dieviškasis spindulys ar dieviškoji šlovė „ persmelkia ir apšviečia visą pasaulį“ ; persmelkia - siejasi su esme; apšviečia – siejasi su būtimi. Kada jis priduria „ daugiau ar mažiau“ , tai yra akivaizdi tiesa, nes mes matome, kad viena esmė yra aukštesnio lygio, kita – žemesnio, ir tai parodo dangus ir stichijos: pirmasis – neirus, o antrosios – irios.

24. Ir iš anksto pateikęs šią tiesą, autorius pereina prie Rojaus pavartodamas parafrazę; ir jis sako, kad buvo pakilęs „lig to dangaus, kuris daugiausia gauna dieviškos šlovės arba šviesos“²². Todėl žinotina, kad tas dangus yra aukščiausiasis dangus, kuris apima visus kūnus, o jo neapima niekas, kuriame juda visi kūnai, o jis pats yra amžinoji rimtis ir nepriklauso nuo jokios kūniškos substancijos. Ir jis yra vadinamas empirėjumi, o tai yra tas pats, kas karšta ugnimi liepsnojantis dangus, tačiau ši ugnis ar liepsna yra ne materiali, bet dvasinė, kokia yra šventoji meilė arba gailestingumas.

25. Kad jis daugiausia gauna dieviškosios šviesos, galima įrodyti dvejopai: pirma, tuo, kad jis apima viską, o jo neapima niekas; antra, jo amžina rimtimi arba ramybe. Pirmasis argumentas grindžiamas taip: apimančiojo santykis su apimtuoju yra toks natūralus kaip formuojančiojo su formuojamuoju, tai patvirtina Fizikos ketvirtoji knyga²³. Bet visatoje pirmasis dangus natūraliai apima viską; taigi jo santykis su viskuo yra toks pats, kaip formuojančiojo santykis su formuojamuoju, kitaip tariant, jis yra priežastis. O kadangi priežastinis veikimas yra tam tikras spindulys, sklindantis iš pirmosios priežasties, kuri yra Dievas, akivaizdu, kad turintis daugiausia priežastinės esmės dangus gauna daugiausia dieviškosios šviesos.

26. O antrasis argumentas įrodomas taip: visa, kas juda, judėjimą gauna iš to, ko jis neturi ir kas yra jo judėjimo tikslas ; [pavyzdžiui], mėnulio dangus juda, nes tam tikra jo dalis neturi to, ko link ji juda, ir nė viena jo dalis nepasiekia nė vieno to, kurio link ji juda (nes tai yra neįmanoma), todėl jis amžinai juda ir niekada nenurimsta, – mat toks yra jo siekis (appetitus). Ir tai, ką aš sakau apie mėnulio dangų, tinka visiems kitiems, išskyrus pirmąjį. Vadinasi, visa, kas juda, turi tam tikrą trūkumą, ir ne visa jo esmė yra kartu su juo. Taigi Dangus, kurio niekas nejudina, savyje ir bet kurioje savo dalyje turi tai, kas gali būti visiškai tobula, todėl jam nereikia judėti savo tobulumo link. O kadangi bet kuris tobulumas yra pirmosios priežasties, turinčios aukščiausią tobulumo laipsnį, spindulys, akivaizdu, kad pirmasis dangus gauna daugiau šviesos iš pirmosios priežasties, kuri yra Dievas. Vis dėlto atrodo, kad šis argumentas visiškai paneigia ankstesnįjį, nes nėra paprastas ir savo forma neturi įrodymo galios. Tačiau jei panagrinėsime jo turinį, jis yra geras įrodymas, – mat kalbama apie tokį amžiną dalyką, kuriame galėtų įsiamžinti trūkumas; tad, jei Dievas nesuteikė jam judėjimo, akivaizdu, kad jis nedavė jam ir kiek nors stokojančios medžiagos. Remiantis tokia prielaida, argumentas galioja pagal turinį; panašiai galima įrodinėti, jeigu sakytume: jei jis yra žmogus, jis gali juoktis; mat visoms atvirkštinėms premisoms panašus samprotavimas galioja dėl savo turinio. Taigi aišku, kai autorius sako, kad „ lig to dangaus, kuris daugiausia gauna dieviškos šlovės arba šviesos“, šia parafraze jis turi omenyje Rojų, arba empirėjų.

27. Pateiktas prielaidas atitinka tai, ką filosofas sako pirmoje Apie dangų knygoje, kad „dangaus materija yra aukštesnė už žemiau esančių dalykų tiek, kiek jis nutolęs nuo čia esančių dalykų“²⁴. Prie šito galima pridurti tai, ką Apaštalas Laiške efeziečiams sako apie Kristų: „ Kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa pripildytų“ (Ef 4,10). Tai yra dieviškųjų malonumų, apie kuriuos Ezechielis pasakė Liuciferiui, dangus: „ Tu buvai tobulumo antspaudas, kupinas išminties ir tobulo grožio. Tu buvai Dievo grožybių sode“.

28. Savo parafraze pasakęs, kad buvo šioje Rojaus vietoje, autorius tęsia sakydamas, jog matęs tokių dalykų, kurių negali atpasakoti tas, kuris iš ten nusileidžia. Ir paaiškina, kodėl sako, kad trokšdamas Dievo „ protas pasineria tokion gelmėn“, „ jog atmintis tarnaut jam atsisako“. Kad suprastume žinotina, jog kai žmogaus intelektas šiame gyvenime, būdamas vienos ir bendros prigimties su nuo jo atskirai esančia intelektualia substancija, pakyla į tokias aukštumas, jis pakyla tiek, kad atmintis jam grįžus neatlaiko, nes tai pranoksta žmogaus galias. Ir tai mums leidžia suprasti Apaštalas Antrame laiške korintiečiams, kur jis sako: „ Pažįstu žmogų [Kristuje], kuris prieš keturiolika metų – ar kūne, ar be kūno, nežinau, Dievas žino – buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus… ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti“ (2 Kor 12, 2-4). Taigi kai intelektas kildamas pranoksta žmogaus protą, jis neprisimena to, kas vyko anapus jo. Tai mums padeda suprasti Evangelija pagal Matą, kur pasakojama, kad trys mokiniai parpuolė veidu žemėn nieko nepasakodami vėliau, tarsi būtų užmiršę²⁵. Ir Ezechielio parašyta: „ Pamatęs parpuoliau veidu žemėn“ (Ez 2, 1). Ir jei šių pavyzdžių pavyduoliams negana, tegu jie perskaito Ričardo Senviktoriečio²⁶ Apie kontempliaciją (De contemplatione, 4, 23), tegu perskaito Bernardo Apie svarstymą²⁷, tegu perskaito Augustino Apie sielos galias, ir tada liausis pavydėti. Jeigu jie ims rėkti prieštaraudami, jog neįmanoma pakilti į tokias aukštumas dėl kalbančiojo nuodėmingumo, tegu paskaito Danielių, iš kurio sužinos, kad net Nebukadnecaras matė regėjimus, bet paskui Dievui lėmus juos užmiršo. Nes juk tas, kas „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“ (Mt 5,45), kartais gailestingai atverčiantis, kartais rūsčiai baudžiantis, daugmaž, kai to nori, savo šlovę apreiškia net nuodėmingai gyvenantiems.

29. Taigi jis matė, kaip sako, šį tą, „ ko grįžęs apsakyt nemoka ir negali.“ Suprantama, čia reikėtų atidžiai įsidėmėti, kad jis sako „ nemoka ir negali“; nemoka, nes pamiršo, negali, nes jei ir pamena ir turinį saugo atmintyje, jam trūksta žodžių. Iš tiesų mūsų intelektas pažįsta daug ką tokio, kam nusakyti trūksta žodinių atitikmenų – apie tai gana gerai liudija Platonas savo knygose griebdamasis metaforų; taigi proto šviesa leido autoriui pažinti daug ką tokio, ko jis negalėjo išsakyti savais žodžiais.

30. Paskui jis sako papasakosiąs apie tuos dangaus karalystės dalykus, kurių „paveikslas dvasioj neišnyko“²⁸, ir kad tai bus jo veikalo turinys; o kokie jie ir kiek jų yra, paaiškės iš pasakojamosios dalies.

31. Paskui, kai jis sako: „Gerasis Apolone“²⁹ ir t.t., jis vartoja kreipinį. Ir ši dalis dalijama į dvi dalis: pirmojoje jis kreipiasi su prašymu, antrojoje įtikinėja Apoloną išklausyti jo maldos tikėdamasis tam tikro atlygio; ši antroji dalis prasideda žodžiais: „O dieviškoji galia“³⁰. Pirmoji dalis dalijama į dvi dalis: pirmojoje jis prašo dieviškosios pagalbos, antrojoje - užsimena apie savo prašymo būtinybę, kuria jį pateisina: „Lig šiol vienos Parnaso viršūnės [man buvo gana]“³¹ ir t.t.

32. Toks apskritai yra antrosios prologo dalies turinys. Dabar aš neaiškinsiu jo konkrečiai, nes mane spaudžia namų reikalai, tad aš turiu palikti šiuos ir kitus darbus valstybės gerovės labui. Tačiau aš tikiuosi, kad jūsų prakilnybė suteiks man kitą progą pratęsti šiuos naudingus paaiškinimus.

33. O kalbant apie pasakomąją dalį, atskirtą nuo prologo, jos nedalydamas ir neapibendrindamas dabar pasakysiu štai ką: eidamas iš vieno dangaus į kitą, autorius kalbės apie palaimintąsias sielas, sutiktas kiekvienoje sferoje, ir kad tikros palaimos esmė yra pažinti tiesos pradą, ką akivaizdžiai sako Jonas: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą “ (Jn 17,3) ir t.t.; arba Boecijus trečioje Apie filosofijos paguodą knygoje: „Tave pažinti – [mūsų] tikslas“³². Taigi siekiant parodyti šių sielų palaimos šlovę, jų, kaip galutinės tiesos liudininkų, bus klausiama daugelio labai naudingų ir malonių dalykų. Ir kadangi radus pradą ar pirmąją priežastį, tai yra Dievą, daugiau nebelieka ko ieškoti, nes jis yra Alfa ir Omega, tai yra pradžia ir pabaiga, kaip sakoma Apreiškime Jonui, šis veikalas baigiasi žodžiais apie Dievą, kuris tebūnie palaimintas per amžių amžius.

___________________________________________

¹ Can Franceso della Scala, pravarde Didysis Šuo (Can Grande, 1290/91-1327) – karvedys, Veronos ir Vičencos valdytojas ir generalinis vikaras nuo 1311 m. Vienas iš gibelinų lygos vadovų Lombardijoje. Manoma, kad Dante viešėjo pas jį 1316-1317 metais. (Atgal)

² Filosofu iš didžiosios raidės, pagal viduramžių tradiciją, Dante vadina Aristotelį. (Atgal)

³ Citata iš Aristotelio Metafizikos (2,1). (Atgal)

⁴ Dante čia išdėsto viduramžiais įsivyravusią keturių Rašto prasmių teoriją. Geriausiai ją apibendrina dominikonui Augustinui Dakui ar Danui (kitų tyrinėtojų nuomone, šį posakį pirmasis pavartojo Mikalojus iš Lyros, gyvenęs XIII a.) priskiriamas dvieilis: Littera gesta docet, qui credas allegoria; moralis quid agas; quo tendas anagogia. (Raidė parodo darbus, kuo tau tikėti – alegorija, dorovinė prasmė – kaip tau elgtis, ko siekti - anagogija). (Atgal)

⁵ Dante turi omenyje „Laišką Pizonams“ , paprastai vadinamą „Poezijos menu“ , kuriame Horacijus eilėmis išdėstė poezijos meno teoriją. (Atgal)

⁶ Šykštaus ir aimanuojančio niurzgos vardas. (Atgal)

⁷ Telefas – Heraklio ir Arkadijos karaliaus Alėjo dukters Augės sūnus. Po įtėvio mirties pradėjo valdyti Mažosios Azijos Misijos sritį. Apsirengęs elgeta, pasiklydusiems achajams (graikams) parodė kelią į Troją. (Atgal)

⁸ Pelėjas – Achilo tėvas, Tesalijos karalius, piliečių buvo ištremtas iš savo krašto. (Atgal)

⁹ (Poezijos menas, 93-96) (Atgal)

¹⁰ Citata iš Aristotelio Metafizikos (2,1). (Atgal)

¹¹ Žr. Rojus, I, 37-38. (Atgal)

¹² Citata iš Aristotelio Retorikos (3,14). (Atgal)

¹³ Žr. Rojus, I,13-14. (Atgal)

¹⁴ Turimas omenyje Markas Tulijus Ciceronas. (Atgal)

¹⁵ Žr. Cicerono Apie medžiagos pateikimą (De Inventione, 1,15,20-21) arba Rhetorica ad Herennium (1, 4-6). (Atgal)

¹⁶ Žr. Rojus, I, 1-3. (Atgal)

¹⁷ Žr. Aristotelis, Metafizika (2,2). (Atgal)

¹⁸ Apie priežastis (De causis) - viduramžiais paplitęs nedidelis traktatas, kuris klaidingai buvo priskiriamas Aristoteliui. Iš tikrųjų tai nežinomo autoriaus veikalas, kuriame dėstomos neoplatoniko Proklo (410-485 m.) idėjos, daugiausia iš veikalo Teologijos pradai. (Atgal)

¹⁹ Dionisijas arba Pseudodionisijas (Dionisijas) Areopagitas (I a. po Kr. antroji pusė) – pirmasis Atėnų vyskupas. Prieš tai – Atėnų teismo (areopago) narys, kurį apaštalas Paulius atvertęs į krikščionybę. Jam neteisingai priskiriami išlikę keturi teologiniai traktatai – Apie Dievo vardus (De divinus nominibus), Apie dangaus hierachiją (De caelestis hierarchia), Apie mistinę teologiją (Theologia mystica) ir Apie bažnyčios hierarchiją (Ecclesiastica hierarchia) – vadinami areopagitikais (Corpus Areopagiticum), ir 10 laiškų, rašytų įvairiems asmenims. Jis turėjo didžiulę įtaką viduramžių filosofijai ir krikščionių mistikams. Pagal areopagitikų turinį įrodyta, kad jų autorius gyveno ne anksčiau kaip V a. po Kr. pabaigoje. (Atgal)

²⁰ Markas Anėjus Lukanas (Marcus Annaeus Lucanus, 39- 65 m.e.m) – romėnų poetas epikas. Parašė istorinę poemą „ Farsalija, arba Apie pilietinį karą“ , t.y apie Cezario ir Pompėjaus karą. Veikalą sudaro 10 knygų, jis nebaigtas. Lukanas dalyvavo sąmoksle prieš Neroną, todėl demaskuotas Nerono įsakymu nusižudė – persipjovė venas. Vienas iš mylimiausių ir Dante’s dažnai cituojamų autorių. (Atgal)

²¹ (Farsalija, 9, 580). (Atgal)

²² Žr. Rojus, I, 4-5. (Atgal)

²³ Žr. Aristotelis, Fizika (4,5). (Atgal)

²⁴ Žr. Aristotelis, Apie dangų (1,2). (Atgal)

²⁵ Žr. Mt 17, 1-8. (Atgal)

²⁶ Ričardas Sentviktorietis (Ricardus de Santo Victore, ? – 1173) – škotų kilmės teologas ir mistikas. Šv. Viktoro abatijos Paryžiuje prioras. Pagrindiniai veikalai: Apie trejybę (De trinitate), Didysis Benjaminas (Beniamin Major) ir Mažasis Benjaminas (Beniamin Minor). (Atgal)

²⁷ Bernardas Klervietis (Bernard de Clairvaux, 1090-1153) – katalikų šventasis, teologas, krikščioniškosios mistikos teoretikas. Reformavo cistersų (katalikų vienuolių) ordiną, įsteigė 63 vienuolynus. Organizavo II kryžiaus žygį. Mistinė doktrina išdėstyta 86 pamoksluose. Dante’s minimas Bernardo veikalas Apie svarstymą (De consideratione, 1148), skirtas bažnyčios valdymo reikalams, buvo parašytas popiežiaus Eugenijaus III (1145-1153) prašymu. (Atgal)

²⁸ Žr. Rojus, I,11. (Atgal)

²⁹ Žr. Rojus, I, 13. (Atgal)

³⁰ Žr. Rojus, I, 22. (Atgal)

³¹ Žr. Rojus I, 17-18. (Atgal)

³² Apie filosofijos paguodą, 3, 9. 27. (Atgal)

Iš lotynų kalbos vertė Linas Rybelis
Versta iš: Opere di Dante, Societ? Dantesca Italiana, Firenze, 1921 (2 ediz. Firenze 1960), p. 436-446.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt