Aleksej Cvetkov
       APSAKYMAI IŠ KNYGOS „TV TERORISTAMS“

       Aleksejui Cvetkovui šiandien viso labo 29 metai. Tačiau šis jaunuolis jau spėjo nemažai nuveikti: įkūrė ne vieną politinę jaunimo organizaciją (Комитет культурной революции (ККР), Фиолетовый Интернационал, „Студенческая защита“), dirbo atsakinguoju sekretoriumi uždraustame laikraštyje „Лимонка“, vedė radijo laidą, skaitė paskaitas, rašė straipsnius, kūrė internetines svetaines (www.anarch.ru), ne kartą dalyvavo anarchistų demonstracijose, buvo suimtas ir sėdėjo tardymo izoliatoriuose.
       Tačiau jis žinomas ne tik kaip vienas iš dabartinių politinių judėjimų lyderių, didelę savo laiko dalį jis skiria ir literatūrai. A. Cvetkovas jau yra išleides bent keturias prozos ir esė knygas. Jo apsakymuose, parašytuose savitu stiliumi, puikiai dera egzistencinis nerimas ir paprastos kasdienės problemos, siurrealistinės fantazijos ir anarchistiniai šūkiai. Daugelis rusų literatūros kritikų, neįstengdami aprėpti įvairialypės jo kūrybos, vadina jį „virusu, vardu Cvetkovas“. Skaitytojams siūlau keletą labiau siurrealistinių šio autoriaus kūrinių.

Vertėjas      

Knygų žudikas
Religinis ginčas
Žmogus, kuris juokėsi iš medžių
Žmona
Popietė
Auksinė vinis
Kodėl aš nesimaudau
Pratimas
Chloras
Asmodėjus

Į viršų

       Knygų žudikas

       Tu neprašai net vienui vienintelio laisvadienio. Tegul jisai ateina pats. Atsisakai rengti jiems šventę.
       Per balas aklai brenda, savo pačių atspindžius jose mindo skaitytojai. Kas septintas iš jų bijo ateivių ir tikisi netikėtų poliucijų. Kas vienuoliktas skundžiasi konservais: valdžia uždarė, o mums – atidarinėti! – ir svajoja loterijoje išlošti teisę būti užšaldytam trims amžiams arba bent atsigulti į karstą su ausinėmis bei portatyviniu televizoriumi – baigti žiūrėti mėgiamą serialą. Dviem iš penkių skubančiųjų graužia rėmuo – nuo dirbtinių sulčių, jie viliasi: kada nors jų unitazai trykš brangiu sidabru. Trys iš aštuonių apie save kalba: viešpatie, aš irgi tavo sūnus, nors ir esu moters pagimdytas, – ir pavydi korporacijos direktoriui falo formos automobilio. Šeši iš devynių nenori spręsti laikraščiuose išspausdintų rebusų ir niekada neprisimena, kur gyvena gentys, kurioms iš viso niekas nešviečia. Taip melavo sociologijos žinynas, kurį tu vakar nužudei.
       Tau nereikia spoksoti į balas. Kam tau tų skubančių gyvių atspindžiai? Argi neaišku, jog jų būtis neverta nė sudilusio skatiko? Skaitytojai, o ne žmonės. Dirbtiniai protezai, o ne Adomo vaikaičiai.
       Grobuoniškas tavo žvilgsnis slenka lentynomis, tu įžvelgi tai, kas nepasakoma žodžiais. Kupinas „ypatingos“ (čia tu veidmainiauji) užduoties didybės, tu esi nemarus bukinistų lobių revizorius, Literatūros Rūmų galerijų bei Nuotykių Turgaus prekystalių inspektorius, skaityklų prižiūrėtojas ir makulatūros ledkalnių sanitaras. Tu – knygų žudikas. Visose aikštėse tau stato paminklus, nes tu visiems reikalingas. Laukdami teisingumo priešais tave tyliai ir bejėgiškai sustingsta ekonomikos vadovėliai ir maldaknygės, apsakymai ir romanai, katalogai ir detektyvai, šaudymo pradžiamoksliai ir kulinarinių receptų rinkiniai, astrologinės pranašystės ir paskutiniojo karo fotokronikos. Džiūgauji, nes supranti, jog savo darbo nebaigsi niekada, neįveiksi nuolat augančios tipografinės lavinos. Viso pasaulio leidyklos moka tau už tai, kad nieku kitu neužsiimtum. Kiekvienas autorius – Fašistas, Anarchistas, Kosmonautas, Kulinaras, Šokėjas ir pan. – turi su tavim išankstinę sutartį, kurioje parašyta, kad kada nors tu sunaikinsi ir jo spausdintus kūdikius. Prie tavęs priprato bibliotekose. Tu – knygų žudikas. Tempi jas į namus. Tūkstančių tūkstančius. Ofsetinė spauda. Sutartinė kaina. Viršeliai tarpusavy kuždasi, kurie pirmieji stos prieš teismą. Puslapiai dūsauja. Antraštės raukosi. Tavo namai tušti, juose stovi tik kankinimo prietaisai, reikalingi tam, kad būtų surasta tiesa ir įvykdytas įstatymas.
       Skirtingų dydžių žirklės ketvirčiuoti viršelius. Pjaustyklė su baisiais trigubais ašmenimis, kuriais galima pjaustyti tekstą į atskiras eilutes. Nedidukai pincetai, nuo kurių baimingai sprunka dar nesučiuptos už kojų raidės. Atskirame nuodų inde laikomi gudrūs pelėkautai, į kuriuos pakliūva skyrybos ženklai bei jungtukai. Skausmingi spaustuvai, kuriais iš švelnios popieriaus odos išspaudžiamos išnašos. Miniatiūriniai presai, kiekvieną dieną išsunkiantys po pastraipą. Rūgštys, paralyžiuojančios hieroglifus ir ištirpinančios graviūras. Skėstuvai bei plėtikliai, būtini ypač glaustiems sakiniams, ir deimantinės dildės, skirtos per daug ištęstiems. Gremėdiškas senas epopėjų maltuvas, trinantis jas į dulkes taip garsiai, lyg pro šalį važiuotų traukinys. Grąžtelių rinkinys, jei reikia pasiekti kūrinio nervą. Ypatingai tvirtų inkunabulų¹ giljotina. Skalpeliai bei azoto rūgštis – gydyti romanams, parašytiems neištrinamomis raidėmis.
       Popierinis chaosas. Gali jame prasmegti, nardyti, sukelti gerą gaisrą, nulipinti iš jo patį iškiliausią autorių. Tau sunku vaikštinėti po namus, nes iki kaklo skęsti suniokotame įvairiausių rūšių popieriuje. Kartais, prieš nužudydamas, tu pasielgi ypač žiauriai – specialiose staklėse, vadinamose „Guttenbergo košmaru“, susiuvi naują knygą iš tūkstančio senų, iš kiekvienos paimdamas po keletą žodžių. Tu – žudikas. Įsiūčio apimtas ryji knygas, jas perkąsdamas per pusę. Kitokio maisto tau nereikia, todėl ir atsisakei siūlomų procentų nuo literatūrinės biržos sandėrių. Tu dėjai ant jų, siunti velniop, įjungi išklibusius, gergždžiančius nuo apkrovų mechanizmus ir lašini rūgštis iš siaubo apimtų buteliukų. Imi ryti kitą tomą: tamsiai mėlyna oda, deginanti gerklę akinamai balta mėsa. Tu, žinoma, viską žinai, žinojai netgi anksčiau už mane, kad aš parašysiu ir apie tave. Tu išdidus, juk nepasigailėsi ir šitos mano knygos. Dedu tašką. Taškas dedamas po žodžio „taškas“.
       Žemyn galva krenti į švelniai sruvenančią tekstų likučių tamsą, ji tave apgaubia, kutena, kaltina ir teisina. Šlamesys. Šnabždesys. Sapnas. Dar vienas vilčių nepateisinęs Sizifas pasauliniame išprievartauto popieriaus vandenyne. Raidės, ornamento detalės, pauzės bei akcentai sugeria savo kankintojo kūną. Vienoje knygoje buvo pateikta hipotezė, kad praėjusiame gyvenime tu iškrypėliškai daug skaitei.
       Žudikas tingiai ištiesė nuogas kojas ir vargais negalais iššliaužė ant akinančios šviesos denio, panašaus į suglumusį vėžlį. Atplėšė akis.
       Apačioje plytėjo šiltas citrininis vanduo, pusantro ar du metrai gylio. Šviesos voratinkliuose jis stebėjo gašlius karinius kambarinių ryklių žaidimus. Stebėjosi šešiakampiais spinduliais, kurie tuo pačiu metu skambėjo it muzika. Jokių krantų nesimatė, nes tu nepanorai, kad jie būtų. Viskas dabar ir per amžius – sekli citrininė jūra. Žudiko galva ima panėšėti į ryškų ovalo formos vaisių. Saldžiai sudejavęs, nuimi nuo riešo amuletą ir sviedi pavymui pro šalį plaukiančiam šachmatiniam rykliui. Tau nieko nebesinori. Saulė ėmė stiprėti, gelti gyvate, skaudžiai deginti odą. Jūra tiki, kad ji iš medaus. Zomšiniai ir švininiai rykliai nepastebimai suko ratus pačiame dugne tarp tamsios augmenijos. Nuogas žudikas vos ne vos nušliaužė į šešėlį, susirietė ir ėmė švelniai murkti. Jis tvirtai nusprendė, jog niekada iš šios vietos nebepakils, nebegrįš prie knygų ir niekam nebeatiduos jam patikėto taško.

Į viršų

       Religinis ginčas

       Rytietiškas tikėjimas mokė prieš įeinant į bažnyčią susirišti rankas už nugaros. Vakarietiškas reikalavo – susirišk rankas priekyje. Virvių stiprumas priklauso nuo tikinčiojo pasišventimo. Apie tai prirašyta daug eilių, daug ginčytasi visuotiniuose bažnytiniuose susirinkimuose. Vakariečiai dažniausiai laimėdavo, nes galėjo šaudyti, juk jų rankos buvo sunertos priekyje. Tačiau rytiečiai jautėsi aukomis, tikėjimo kankiniais, todėl nugalėtojais laikė save. Šis ginčas yra suvaidintas daugybėje teatrų.

Į viršų

       Žmogus, kuris juokėsi iš medžių

       Jis, žinoma, nebuvo už juos aukštesnis, jis juokėsi po jais, tiksliau tariant – juos vaizdavo ir iš šito kvatojo. Prieidavo artyn, užversdavo galvą, įdėmiai įsižiūrėdavo į lapiją, keletą minučių kažką mąstydavo, po to it žaibiško stabligės priepuolio ištiktas staiga išsiriesdavo, tarytumei jo stuburas akimirksniu būtų virtęs susivijusia viela. Užlauždavo rankas, supindavo kojas arba išsukdavo pėdas, neatpažįstamai iškreipdavo veidą, raukėsi ir visas sukiojosi iš paskutiniųjų stengdamasis, kad jame lyg veidrodyje atsispindėtų priešais jį stovintis medis. Kartais išeidavo visai neblogai – medį galėjai atpažinti. Šiaip ar taip bendrą vaizdą perteikti pavykdavo. Tiesa, ilgai jis netvėrė. Imdavo iš savęs kvatotis ir greitai griūdavo ant žemės tarytum pranašautų tokią pačią lemtį ir visiems medžiams. Paslikas duso iš juoko toliau, visas išraudęs ir susirietęs. Raitėsi lyg į laužą įmesta medžio šaka. Tepliojo ašarom veidą. Tokie jau juokingi jam atrodė visi už jį aukštesni augalai. O gal jį tiesiog linksmino pati jo misija. Šiaip ar taip žmonės iš artimiausių namų jį vadino „juokmiriu“ arba „želdiniu“. Slapčia pavydėdamas dažnai stebėdavau jį pro langą arba iš pravažiuojančio autobuso. Tai buvo laimingas žmogus. Ypač juokingus medžius bulvare jis aplankydavo keletą kartų per dieną – mesdavo žvilgsnį, sukrypdavo, apmirdavo, krisdavo it pakirstas ir kvatodamasis voliojosi. Kartą išvydau jį ne pro langą, o laikraštyje. Fotografijoje. Jis žygiavo kažkokioj demonstracijoj. Visi aplinkui nešė kvailus antivyriausybinius plakatus, o jis – kastuvą, ant kurio buvo nupieštas kirvis, gražiai perbrauktas raudonu brūkšniu, tokiu, kaip draudžiamuosiuose kelio ženkluose.

Į viršų

       Žmona

       Nuo šešiolikos metų kartu su tėvu einu į medžioklę. Ten ir vedžiau: pašoviau kažkokią nesąmonę, ją ir paėmiau į žmonas. Kai tempiau ją trobon, melsvai juodos nukarusių sparnų plunksnos liūdnai vilkosi per spyglius ir smėlį. Kaimynai manim nepatikėjo, užsipuolė: „Čia, atsiprašant, ne žmona, o kažkokia nematyta nesąmonė!“
       – Geriau sakyk, kur tėvą nukišai? – kamantinėjo kaimynai. Bet aš nepasakiau. Gyvenau su savo žmona ant mėlyno ežero kranto ir vakarais deimanto dildele aštrinau jos apvalius lyg mėnulio pilnatis nagus. Į medžioklę taip daugiau ir neišsiruošiau. Kaimynai greit mane pamiršo, savo kapinaitėse ant kalvelės įsmeigė lentelę su mano vardu. O aš, netekęs vardo, savo pragyventų metų, prisiminimų bei svajonių, lyg bekojis kirminas raičiausi po trobą, vis jos ieškodamas.
       Ji ir dabar retkarčiais pasirodo, ypač per mėnesieną, ir uždėjus man ant peties koją, švelniai nupurto spalvingas sapno dulkeles. Žadina, tarytum sakydama „eime, laikas pasilinksminti“.

Į viršų

       Popietė

       Žmonės rinkosi, aukštesni iš jų galvomis kliudė dirbtinius, pernelyg žalius lapus, sukabintus ant vielučių. Vėsią gelsvai dažytą salę su vaikiškais piešiniais ant sienų užpildė pasisveikinimo šūksniai, rimtų pedagogų šypsenos ir pripūsti trispalviai – raudoni, mėlyni, žali – meškiukai bei zuikučiai. Atšliurino ir visus truputėlį gąsdinantis rusvabarzdis tėvas Sergijus, kuris anksčiau už kitus įsitaisė pirmojoje eilėje. Įraudusi nuo susijaudinimo trumparegė Irina Kirilovna blaškėsi, kaukšėdama aukštakulniais bėginėjo nuo durų prie durų, jos atvaizdas vis blyksteldavo spindinčiuose languose ir balionėliuose.
       Pradžia vėlavo dešimčia minučių, tačiau toliau viskas klojosi puikiai. Ištrauka iš „Pelenės“: tiulis, megztukai, bateliai su naujamečiais blizgučiais, „ar jau muša dvyliktą?“, Pavlo Aleksandrovičiaus nupiešta į agurotį panaši karieta, „kieno stebuklinga kurpaitė?“, laiminga pabaiga, iš magnetofono sklindantis himnas.
       Linksma dainelė apie nevėkšlą meškiuką.
       Eilėraštukai...
       Trečiasis programos numeris. Atsargiai, lyg per liūną, o ne sceną prie mikrofono priėjo mažutis, iš karto matyti – gudrus berniukas sustingusiu nevaikišku žvilgsniu, išbalęs lyg kreida. Mažasis Napoleonas, ką tik sėkmingai vaidinęs „princą“, kilstelėjo ranką ir skardžiai, gal net pernelyg skardžiai, ištarė:
       – Aš turėjau skaityti eilėraštį apie savo gimtąjį miestą, tačiau manau, kad Irina Kirilovna ant manęs nesupyks, aš noriu perskaityti savo eilėraštį apie mamą, prieš Iriną Kirilovną iš anksto atsiprašau ir pažadu daugiau taip nedaryti.
       Truputėlį nustebusi salė tyliai suošė, cyptelėjo kvadratinėmis kėdėmis ir sužiuro į kramtančią lūpas Iriną Kirilovną – šiai niekaip nesisekė nulaikyti akinių ant savo plonos taisyklingos nosytės, – po to atlaidžiai atsikvėpė ir atsigrįžo į scenoje įsistempusį nykštuką.
       Nepriekaištingu, kažkokiu neatkartojamu ritmu, žvelgdamas virš salės į langą, nenuleisdamas pakeltos sustingusios rankos, tarytum maldaudamas netriukšmauti, berniukas ėmė skaityti.

       Mama numirs
       Atminkite visi ir visada
       Visos mamos greit numirs
       Nes visų mamoms vėžys
       Reiks tada pasukti galvą
       Ar gyventi vienišam?
       Spalvoti balionėliai sprogs
       Negrįš iš karo šimtas tūkstančių luošių
       Spiegia danguje juoda žvaigždė
       Varva iš tenai medus
       O mes visi nusigręžiam
       Dvokiame nuo rūpesčių sunkių
       Mamai merdėjant mėnulin nuskrenda lėktuvas

       Visus apgobė spengiančios tylos šydas. Irina Kirilovna palengva smuko žemyn, tačiau laiku įsitvėrė radiatoriaus vamzdžio. Berniukas nuo scenos stebėjo melsvai žalią konvulsiškai pulsuojančią veną ant tėvo Sergijaus rankos. Rudabarzdis stengėsi atrodyti lyg apie kažką susimąstęs, tačiau berniuko neapgausi – taip atrodyti mokėjo ir jis pats. Solidus vyriškis rusvu kostiumu ir rožiniu kaklaraiščiu su ant jo nupiešta žvaigžde trakštelėjo pirštų krumpliais. Už lango prašvilpė didžiulis lėktuvas, ir visi salės langai sudrebėjo.

Į viršų

       Auksinė vinis

       Jei ją įkalsi į namą, tai namas numirs, tačiau jis ir taip negyvas, todėl tam, kad numirtų, iš pradžių jis turi atgyti. Pajutęs savyje auksinę vinį, namas tampa kančiose besiblaškančiu gyvu kūnu, vienas paskui kitą palengva miršta atskiri jo organai. Dangus virš tokio namo išgaruoja ir ima skeldėti lyg išdžiūvusios jūros dugnas. Dangus virš mirštančio namo – negyvenama bevandenė dykuma.

Į viršų

       Kodėl aš nesimaudau

       – Ranka priplaukė artyn, aš ėmiau rengtis, o ji – žiūri.
       – Bet kaipgi ji žiūri?

       – O va taip. Atplaukė į seklumą ir įsistebeilijo į mane nagais, tai pasikasys į dugną delniuku, tai pirštais pabarbens per smėliuką, matosi – laukia kažko.
       – Ir ką gi tu?

       – Matau, reikia geruoju. Ir klausiu: iš kur tu, kas, ko tau? O ji atsako.
       – Bet kaipgi ji atsako?

       – Atsako taip, kaip nebyliai, branguti, pirštais visokias nesuprantamas špygas ir špygutes kaišioja, dumblą kelia, lyg žuvis uodega viksteli ir vėl savo fokusus išdarinėja.
       – Bet juk tai žuvis, ar ne?

       – Žinoma. Tačiau ne visos žuvys susilenkia dvilinkos per riešą, o dar ant jos galvos – tikri pirštai.
       – Tai apie ką gi jūs kalbėjotės?

       – Iš kurgi aš galiu žinoti. Klausinėju ir taip, ir šiaip, o ji į viską atsako ženklais, lyg nebylė. Kažkaip nepatogu pasidarė, kad ją vis klausimais kankinu, o pati kalbos nemoku. Žiūrėjau, žiūrėjau, nusiminiau ir nuėjau.
       – Ir ką gi?

       – Ir nuo to laiko nesimaudau. Juk atsimenu tą ranką. Kartais, kai pūkšteliu į vandenį, tokį ledinį, tai kažkas iš gelmės tuoj ir graibsto už visokių vietų. Manai: šaltis, mėšlungis, o jeigu jau labai smarkiai graibosi, nusiramini – žuvis. Ot ir ne! Tai upės ranka, dabar ją jau žinau, taigi maudykitės patys, ponuliai.

Į viršų

       Pratimas

       Tarkime, jūs įsigijote prietaisą, kurio pagalba galite katapultuotis už ... ribų. Jūs atsirandate ten, kur ... pasibaigia. O ... stengiasi grąžinti jus atgal, tačiau nesėkmingai, nes ... negali aptikti jūsų buvimo vietos. ... orientuojasi tik savo viduje. Anksčiau jūs buvote ... dalis, o dabar ... tapo pačių jūsų dalis, jūs apsupote ... iš visų pusių, tapote ... horizonto linija, nes ... negali jūsų pasiekti. Tiesa, dabar iškils nauji sunkumai, ir jums prireiks kito prietaiso, tokio, kuris grąžintų jus atgal į ... vidų. Juk ne taip paprasta išsitekti savo paties dalyje.
       Vietoj praleistų žodžių įrašykite vieną iš šių: kalba, sąmonė, rojus, pragaras, nuodėmė, valstybė, ekonomika, bažnyčia, jūra, kriaušė – arba bet kokį kitą savo sugalvotą žodį, pavyzdžiui, kokį nešvankų keiksmažodį. Perskaitykite teksto variantus savo bendraklasiams, juos aptarkite, pakomentuokite jų tekstus. Pabandykite surasti žodį, kuris visiškai netiktų šiam tekstui.

Į viršų

       Chloras

       Iš miego prikėlusį miesto sirenų kauksmą jis palaikė rinkimine agitacija. Beržas už lango atrodė toks svetimas, o jo šakos – lyg pajuodusios buratinų nosys, įsmeigtos į priešingas puses.
       Pabandė šnervėmis įtraukti oro. Nieko, vien snarglinas švilpimas. Žmona įlašintų, jei nebūtų išėjusi į darbą ar dar kur nors, kur ji vaikšto. Jis keliasi ir juda virtuvėn. Kriauklėje guli rudas kiaušinis. „Virtas“, – galvoja jis, paima, deda ant stalo, delnu nušluosto vandens lašelius. Tuo pačiu delnu trinkteli iš viršaus. Džiaugsmingai trakštelėjęs, kiaušinis tuojau pat skyla, ant stalo išliedamas visus savo baltymus bei trynius. Vadinasi buvo visiškai žalias. Nespėjęs net nusistebėti, iš plautuvės jis griebia tuščią lėkštę ir ranka subraukia kiaušinio vidurius. Keletas sunkių, gličių ir sveikatai labai naudingų lašų vis dėlto ištykšta ant grindų. Dabar prieš jį lėkštė su suplotu kiaušinio korpusu, su jį supančiais glitėsiais, steriliais, ką tik išleistais į laisvę. Forma ir turinys susikeitė vietomis. Atskiri, vienas ant kito užsikloję, tačiau nesusilieję geltonos spalvos ir skaidrios masės ornamentai. Iki galo nesumuštas kevalas primena šiurpią katastrofą patyrusį ateivių laivą, kartą matytą videofilme, o aplinkui išsiliejusi vaiski ir gliti drebanti substancija – pačius ateivius, neįveikusius gravitacijos jėgos. Keletą sekundžių herojus spokso į lėkštę, kurioje veiksmas dar tęsiasi, kur spindintys sluoksniai vis dar šlykščiai juda. Nuo šito reginio jis staiga baisiai užsimano miego. Jis bejėgiškai padeda valgį ir šlepsi atgal į kambarį, pakeliui bandydamas įsivaizduoti, kaip atrodo ankštame kevale užrakintas embrionas su mažyčiais sparneliais. Akivaizdu, kad žmona skubėjo, bėgo, nesuskubo išvirti. Jau po antklode jis džiūgauja, lygindamas save su neišsiritusiu viščiuku. Tai paskutinė jo mintis. Jis užmiega. Ignoruoja dar vieną perspėjančią sireną. Rinkimai čia niekuo dėti. Šioje apygardoje jie iš viso neįvyks. Aplinkines gatves kloja žalsva prieblanda. Chloras. Tyliame šokyje, lyg sulėtintai rodomame mokomajame filme, nuo stoties pusės raitosi iš proto vedančių dujų sruogos. Iš paukščio skrydžio miestas dabar baisiai panašus į smarkiai padidintą sudarkytą kiaušinio trynį lėkštėje. Ta pati spalva ir ta pati nerimastinga gracija. Tas pats neskubrus judėjimas – mirties vis tiek neišvengsi. Viruso pažeisti snargliai gula jo nosį.
       Jis ima sapnuoti už lango augantį beržą, tačiau jo neatpažįsta. Aplink jį sėdi nosis į grindis įbedę buratinai.
       – Neperšokęs per griovį, nesakyk op, – sako pirmasis.
       – Tai kinas, – ištaria pirmasis, – judantys paveikslėliai.
       Buratinai nusiima kaukes ir lyg medžioklės trofėjus kabina ant sienos. Lyg vaškines žvėrių galvas.

Į viršų

       Asmodėjus²

       Prieš daugelį metų Asmodėjus, eidamas šia gatve kaip visada baltu kostiumu, staiga suprato, jog eina ne ten. Šis netikėtas atradimas sukėlė jam nuostabą, apmaudą bei džiaugsmą, ir jis iš visos jėgos įbedė savo paauksuotą lazdą tarp grindinio akmenų. Atitraukė ranką. Asmodėjus, taip netikėtai išsivadavęs nuo kažkieno kerų, šia gatve daugiau niekada neis. Tačiau nuo to laiko lazda vibruoja, nedrįsdama nepaklusti kažkokiai slaptai šeimininko valiai ir laukdama, kol jis sugrįš.
       Pasižiūrėti ir „pasiklausyti delnu“ šios lazdos virpėjimo čionai susirenka tūkstančiai tų, kurie Asmodėjaus niekada nebuvo sutikę ir vargu ar sutiks, jiems tai vienintelė galimybė prisiliesti prie jo žygių. Ant sienos tarp dviejų vitrinų prikalta bronzinė lentelė, kurioje nurodyti metai, mėnuo, savaitės diena, valanda, kada tai įvyko, faktai visiškai patikimi: buvo sutikrinti kelių prekeivių ir jų pirkėjų, mačiusių Asmodėjaus mostą pro vitrinos stiklą, liudijimai.
       Kodėl gi ji vibruoja? Kažkoks protinguolis visus tikino, jog brangaus metalo antgaliu Asmodėjus pataikė tiesiai į smegenis žiurkei ar kurmiui, rausiančiam savo urvą smėlyje po gatvės grindiniu. Todėl agonijos apimtam gyvūnui iki šiol niekaip nepasibaigia paskutinės jo gyvenimo konvulsijos – štai kokį pėdsaką požeminėje jo sąmonėje paliko plono auksinio smaigo dūris. Daugtaškis, kuris niekaip neįstengia susitelkti į vieną tašką. Juvelyras, įvykio liudininkas, patvirtino, kad žiurkių ir dar visokių žemę rausiančių padarų čia pilna, tik ir žiūrėk, kad iš rūsio ko nors vertinga nenugvelbtų. Tačiau mokyti vyrai šią versiją laikė svaičiojimais ir siūlė gudrų planą – pasikasti ir žvilgtelti iš apačios, įsmeigti į žemę vamzdį su dirbtine akimi, peršviesti gruntą spinduliais arba ypatingo garso bangomis. Tačiau miesto valdžia, susirūpinusi stebuklo likimu, nieko panašaus daryti neleido. Virpanti lazda, arba „Asmodėjaus svyravimai“, pagal statistikų skaičiavimus, miesto iždą papildo ketvirčiu visų pinigų iš maldininkų, turistų bei šios istorijos panaudojimo reklamoje.
       Stebint iš tolo, virpėjimo beveik nesimato, nors kažkuo ši lazda ir prikausto žvilgsnį, tik priėjus arčiau pastebi išplaukusius bumbulo ir pačios lazdos kontūrus, o prilietus pajauti tartum silpną elektros srovę. Jei ant sparnuoto rutulio, esančio lazdos viršūnėje, uždėsi visą delną ir jį suspausi, tai, visų pirma, susidursi su pasipiktinusiais kitų žiūrovų protestais, jie juk sau to neleidžia, jų čia daug netgi naktį, o antra, ranką iki pat alkūnės trumpam užvaldys jaudinantis spyruokliuojantis ritmas. Būtent šiuo ritmu bandė kurti savo šalies himną vietinis garsus kompozitorius.
       Tame pačiame mieste, juoko dėlei, o gal tam, kad taip greit neišvykčiau, man parodė ir takelį parke: pasak jų, kiekvienam, kuris pereis šiuo takeliu ligi galo, visam gyvenimui išdygs kanopos. Ši gerai žinoma, tačiau nepopuliari alėja apaugusi medžiais, kurių šakos taip suaugusios ir susipynusios, kad einantysis nieko nemato, vien žalių lapų kuokštus ir spyglių šepečius. Daug nemąstydamas žengiau į priekį ir, tikrai, kojose ar batų paduose pajaučiau kažką nemaloniai sunkaus, negyvo. Tačiau kai lapija takelio gale pasibaigė, paaiškėjo, jog čia tiktai lipnus ir neįprastai sunkus, panašus į švino dulkes, purvas. Užtenka paskalauti batus baloje arba stipriau perbraukti padu per asfaltą, ir iš „kanopų“ lieka tik gražus prisiminimas. Aš nuoširdžiai pasijuokiau ir paprašiau pasirūpinti mano bilietu.
       Jie su kažkokiu prietaringu susižavėjimu žvelgė į mano kojas ir vis kartojo, kad viską, na tiesiog viską viską padarys tokiam, kaip aš.

       1 – inkunabulas (lot. incunabula – kūdikystė, lopšys) – tai rankraštinė knyga, išleista iki 1501 m. Iki tų metų nedideliais tiražais buvo išleista apie 40 tūkstančių skirtingų knygų. Pvz., inkunabulus leido ir F.Skorina Vilniuje. (Atgal>>>)
       2 – Asmodėjus (sen. pers. Aesma-div – piktoji dvasia) – demonas, kilęs iš senovės iranėnų mitologijos. Jis minimas Senajame Testamente, Talmude, apokrifuose. Tobito knygoje pasakojama, kaip Asmodėjus įsimyli Sarą ir paeiliui nužudo septynis jos vyrus. Asmodėjus dažniausiai laikomas pavydo bei šeimos nesantaikos dvasia. (Atgal>>>)

       Versta iš: Цветков А. TV для террористов. – Спб.: Амфора, 2002.
       Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt