Bruno Schulz gimė 1892 metais Drohobycze, netoli Lvovo. Jis mėgino studijuoti architektūrą Lvove, paskui menus Vienoje, tačiau galiausiai grįžo į Drohobyczą ir dirbo piešimo bei rankdarbių mokytoju gimnazijoje.
       Sistemingai nesimokęs piešti (jam buvo sunku net išlaikyti mokytojo egzaminus), Schulz nuo ankstyvos vaikystės savitai piešė, surengė kelias parodas, pardavė vieną kitą grafikos lakštų aplanką „Xięga balwochwalcza“, tačiau įsitvirtinti kaip dailininkui jam nepavyko.
       Neturėdamas bendraminčių, Schulz bendravo laiškais. Iš fantastinių nuotrupų postskriptumuose išsikristalizavo „Sklepy cynamonowe“, išspausdinti 1934 metais.
       Po trejų metų pasirodė antroji ir paskutinė Schulzo knyga:
       „Sanatorium Pod Klepsydrą“. Dar keli apsakymai, esė ir recenzijos, daugybė laiškų, iš kurių teišliko mažiau kaip pusantro šimto – tai viskas, ką turime. Okupavus rytų Lenkiją Tarybų Sąjungai, Schulz toliau mokytojavo; prie menkos algos jis prisidurdavo piešdamas transparantus su valstybės vadovų portretais ir dekoruodamas rinkimines apylinkes. Kai atėjo vokiečiai, Schulz pateko į getą, bet buvo proteguojamas vieno esesininko, kuriam puošė freskomis kambarius ir jojimo salę. Tačiau 1942 metais gaudynių metu kitas esesininkas pasivijo Bruno Schulzą gatvėje ir nušovė dviem šūviais į pakaušį.

a.s.      

       Bruno Schulz
       CINAMONINĖS KRAUTUVĖLĖS

RUGPJŪTIS
APLANKYMAS
PAUKŠČIAI
MANEKENAI
TRAKTATAS APIE MANEKENUS, ARBA ANTROJI PRADŽIOS KNYGA
TRAKTATAS APIE MANEKENUS, Tęsinys
TRAKTATAS APIE MANEKENUS, Pabaiga
NEMRODAS
PANAS
PONAS KAROLIS
CINAMONINĖS KRAUTUVĖLĖS
KROKODILŲ GATVĖ
TARAKONAI
VĖTRA
DIDŽIOJO SEZONO NAKTIS

Į viršų

       RUGPJŪTIS
       1
       Liepos mėnesį tėvas išvažiuodavo į kurortą, o mane su motina ir vyresniuoju broliu palikdavo kaitros išbalintų, stebuklingų vasaros dienų valiai. Apkvaitę nuo šviesos, versdavome didžiąją atostogų knygą, kurios visi lapai liepsnojo, švytėjo, savo dugne slėpdami alpiai saldų auksinių kriaušių minkštimą.
       Spindinčiais rytmečiais sugrįždavo Adelė, nelyginant Pomona iš įsidegusios dienos ugnies, ir iš krepšelio išpildavo spalvingą saulės grožį – blizgančias, nusirpusias, tiesiog permatomas, sultimis trykštančias trešnes, paslaptingas juodas vyšnias, kurių kvapas pranokdavo skonį|; abrikosus, kurių auksiniame minkštime glūdėjo ilgų popiečių esmė; o greta tos skaisčios vaisių poezijos iškraudavo jėgos ir sotumo pritvinkusius mėsos gabalus su veršio šonkaulių klaviatūra, daržoves, panašias į susipynusius maurus, į negyvus galvakojus ar medūzas, - neapdorotą žaliavą pietums, kurių skonis dar neturi nei formos, nei turinio, vegetatyvinius ir telūrinius pietų ingredientus, aitriai kvepiančius laukais.
       Per tamsų butą turgavietės mūrinio namo antrame aukšte kasdien kiaurai pereidavo visa didžiulė vasara: virpančių oro sluoksnių tyla, ant grindų kietai užmigę šviesos kvadratai, iš dienos pačios giliausios aukso gyslos išplaukusi rylos melodija; kažkur fortepijonu nuolatos vis iš pradžių kartojamo refreno du ar trys taktai, alpstantys nuo karščio ant baltų šaligatvių ir pražūvantys vidurdienio ugnyje. Baigusi tvarkytis, Adelė užtraukdavo drobines užuolaidas, kambarius pritemdydavo. Spalvos pasidarydavo oktava sodresnės, butas prisipildydavo šešėlių, tarsi pasinėręs į jūros gelmes, kur šviesa tik blankiai atsispindi nuo žalių veidrodžių, o visas dienos karštis ilsėdavosi ant užuolaidų, lengvai banguojamų vidurdienio svajonių.
       Šeštadieniais po pietų eidavau su motina pasivaikščioti. Tik žengi iš apytamsės priemenės ir pasineri į saulėtą dienos maudyklę. Praeiviai braido po auksą, jų akys užmerktos nuo karščio, tarsi užlipdytos medumi, o iš po patemptų viršutinių lūpų matyti dantenos ir dantys. Visi braido po tą dienos auksą, ir visų veiduose – kaitros grimasa, tarytum saulė savo garbintojams būtų uždėjusi vieną kaukę – auksinę saulės brolystės kaukę; ir visi, kurie tik vaikšto gatvėmis, susitikę ar prasilenkdami, seni ir jauni, vaikai ir moterys, sveikinasi tomis ant veidų storai aukso spalva nutapytomis kaukėmis, šypčioja ta Bakcho grimasa – barbariška pagoniško kulto kauke.
       Turgaus aikštė tuščia, pageltusi nuo kaitros, dulkės nupustytos karštų vėjų tarsi Biblijos dykumoje Dygliuotos akacijos, augančios geltonos aikštės dykynėje, kunkuliuoja virš jos skaisčia lapija, tauriai suskaidytų žalių filigranų puokštėmis, tarsi medžiai senuose gobelenuose. Gali pamanyti, jog tie medžiai, teatrališkai purtydami savo vainikus, kelia sūkurius, o patetiškai linguodami, nori parodyti, kokios prašmatnios lapų vėduoklės, kad jų apačios žvilga sidabru tarsi tauriųjų lapių kailiai. Per dienų dienas vėjų nugludinti seni namai žėri begalinės atmosferos atšvaitais, spalvotos giedros gelmėse išsklidusiais spalvų prisiminimo aidais. Rodos, visa vasaros dienų karta (lyg tie kantrūs darbininkai, kurie nukalinėja senų fasadų tinko pelėsius) daužo apgaulingą glazūrą, kad namai diena po dienos atgautų vis tikresnę išvaizdą, tą kurią jiems iš vidaus suformavo likimas ir gyvenimas. Langai miega apakinti dykos aikštės švytėjimo; balkonai rodo dangui savo tuštybę; atviros priemenės dvelkia vėsa ir vynu.
       Pulkelis driskių, kurių iš turgavietės kampo dar neiššlavė liepsnojanti karščio šluota, stovi prie mūro ir be paliovos svaido į jį sagas, pinigėlius, tarytum tas metalinių skritulėlių horoskopas galėtų atskleisti tikrąją subraižytos ir plyšių hieroglifais išrašytos sienos paslaptį. O šiaip turgavietė tuščia. Bet štai prie anos skliautuotos priemenės, kur vynininko statinės, į linguojančių akacijų paunksnę gal tuojau atkicens už pavadžio vedamas samariečio asilėlis, pora tarnų rūpestingai nukels ligotą vyrą nuo įkaitusio balno ir vėsiais laiptais atsargiai užneš į šabasu kvepiantį antrą aukštą.
       Šitaip aš su motina abu keliaujame per du saulėtus turgavietės pakraščius, vesdamiesi savo įlaužtus šešėlius per visus namus, lyg per kokius klavišus. Minkštai šlepsi žingsniai, po kojomis pamažu slenka grindinio kvadratai – vieni blyškiai rausvi kaip žmogaus oda, kiti auksiniai ir mėlyni, visi plokšti, šilti, saulėkaitoje virtę aksominiais, tarsi kokie saulėti veidai, kojų numindžioti nebeatpažįstamai, tiesiog palaimingai sudilinti.
       Pagaliau ties Strijo gatvės kampu įeiname į vaistinės šešėlį. Didžiulė ropinė su aviečių sultimis plačiame vaistinės lange simbolizuoja balzamų vėsą, kuri nuramintų bet kokį skausmą. Dar pora namų, ir gatvė jau nebegali išlaikyti miesto dekoracijos, kaip tas sodietis, kuris, grįždamas į gimtąjį kaimą, pakelėje nusimeta savo miestišką eleganciją ir, artėdamas prie namų, vėl pamažu virsta kaimo driskium.
       Priemiesčio nameliai kartu su langais skęsta vešlioje mažų darželių žydėjimo maišatyje. Pamirštos vidurdienio, tyliai auga ir tarpsta visokios daržovės, gėlės ir piktžolės, džiaugdamosi ta pauze, kurią galima prasapnuoti nebejaučiant laiko, begalinės dienos užribiuose. Didžiulė saulėgrąža, iškilusi ant galingo stiebo ir serganti dramblialige, apsidariusi geltonu gedulu, sulinkusi nuo bjauraus, sunkaus nutukimo, laukia paskutinių, liūdnų gyvenimo dienų. Tačiau naivūs priemiesčio katilėliai, perkelinės neišlepintos gėlelės bejėgiškai stovi su savo rausvais ir baltais krakmolytais marškinėliais ir nesuvokia, kokia didžiulė saulėgrąžos tragedija.

       2
       Susijaukusi žolių, piktžolių, daržovių ir dagių tankynė liepsnoja apimta popiečio ugnies. Musių spiečiais dūzgia popiečiu apsnūdęs sodas. Auksinės ražienos rėkia saulėje lyg rudi skėriai; sodriame ugnies lietuje klykia svirpliai; tyliai kaip žiogai spragčioja sėklų ankštys.
       O prie statinių tvoros lyg kokia kalno kupra kyla žolių kailiniai, tarytum daržas miegodamas būtų apsivertęs ant kito šono ir jo platūs lyg sodiečio pečiai alsuotų žemės ramybe. Ant tų daržo pečių nevalyvas, bobiškas rugpjūčio vešlumas tarpte tarpsta didžiulių varnalėšų tamsiais tankumynais, keroja gauruotų plokščių lapų lakštais, ilgais mėsingos žalumos liežuviais. Tie šakoti varnalėšynai kėtojasi tarytum plačiai atsisėdusios bobšės, iki pusės suėstos savo pačių pasiutusių sijonų. Tenai daržas dykai siūlo pigiausias laukinio šeivamedžio kruopas, muilu dvokiančią gysločių grucę, laukinę metų baltakę ir visokį prasčiausią rugpjūčio šlamštą. O kitapus statinių tvoros, už to vasaros šabarkštyno, kuriame kvailai veši idiotiškos piktžolės, yra baisiausiai dagiais apžėlęs šiukšlynas. Niekas nežino, kad kaip tik tenai tos vasaros rugpjūtis kelia savo didžiąją pagonišką orgiją. Tame šiukšlyne, kuris šliejasi į statinių tvorą ir visas apaugęs laukiniais šeivamedžiais, stovi kvaišos mergaitės Tlujos lova. Tluja – taip mes visi ją vadiname. Ant šiukšlių ir atliekų, ant senų puodų, batų, šakalių ir plytgalių krūvos stovi žaliai dažyta lova be vienos kojos, paremta dviem senomis plytomis.
       Oras virš to sąvartyno klaikus nuo karščio, tvyksčioja blizgančių, saulės įsiutintų sparvų žaibais, visas ūžia lyg nuo kokių nematomų tarškynių ir tiesiog varo iš proto.
       Tluja tupi vidury geltono patalo ir skudurų. Didelė jos galva pasišiaušusi juodų plaukų kuodu. Veidas trūkčioja nelyginant armonikos dumplės. Kas akimirką verksmo grimasa suklosto tą armoniką į tūkstantį skersinių klostelių, o nustebimas ištempia ją atgalios, išlygina klostes, atveria mažų akių plyšelius ir drėgnas dantenas su geltonais dantimis po knysliška, mėsinga lūpa. Slenka karščio ir nuobodulio kupinos valandos, o Tluja veblena sau panosėje, snaudžia, tyliai niurzga ir kriuksi. Ji nejuda, tankiai nutūpta musių spiečiaus. Bet staiga ta visa nešvarių skarmalų, skutų ir draiskalų krūva sujuda, tarsi pažadinta viduje tūnančių žiurkių krabždesio. Musės išsigandusios pabunda ir pakyla tarsi didžiulis ūžiantis, pasiutiškai zvimbiantis, žibantis ir mirguliuojantis debesis. Skarmalai švilpia žemėn ir išsilaksto po šiukšlyną kaip išgąsdintos žiurkės, o iš jų išsikapsto, palengva išsivysto branduolys, išsiaižo šiukšlyno šerdis: pusnuogė tamsiaodė kvaišė, pamažu krutėdama ir panėšėdama į pagonių dievuką, stojasi ant trumpų vaikiškų kojyčių, iš pykčio pritvinkusio kaklo, iš paraudusio, nuo įtūžio tamsėjančio veido, ant kurio tarsi barbariški piešiniai pražysta išpampusių gyslų arabeskos, išsiveržia žvėriškas, kimus riksmas, riksmas, einąs iš visų tos pusiau žvėriškos, pusiau dieviškos krūtinės bronchų ir švilpynių. Saulės išdeginti dagiai rėkia, varnalėšos pučiasi ir puikuojasi savo begėdiška mėsa, piktžolės seilėjasi žvilgančiais nuodais, o beprotė, nuo šaukimo užkimusi, pagauta baisių konvulsijų, lyg padūkusi daužosi mėsinga gakta į laukinio šeivamedžio kamieną, kuris tyliai girgžda nuo tos nesuvaldomos paleistuvingos aistros, viso to elgetiško choro užkeiktas išsigimusiam pagoniškam vaisingumui. Tlujos motiną šeimininkės samdo šveisti grindų. Tai maža, kaip šafranas pageltusi moteriškė; šafrano ji įdeda ir į tas grindis, eglinius stalus, suolus ir sienas, kurias mazgoja neturtingų žmonių pirkiose. Kartą Adelė mane nusivedė į tos senos Maryskos namus. Buvo ankstyvas rytmetis, įėjome į mažą melsvai baltintą trobelę, o tenai ant plūkto molio aslos gulėjo ankstyva saulė, skaisčiai geltonuojanti rytmečio ramybėje, kurios valandas, siaubingai žvangėdamas ant sienos, skaičiavo kaimiškas laikrodis. Skrynioje ant šiaudų gulėjo kvailutė Maryska, balta kaip kalėdaitis, rami kaip pirštinė, iš kurios ištraukta ranka. Ir tartum dėl to, kad ji miega, kalbėjo tyla, geltona,ryški, pikta tyla, postringavo pati viena, barėsi, garsiai ir storžieviškai dėstė savo maniakišką monologą. Maryskos laikas – jos sieloje kalėjęs laikas – ėjo iš jos baisiai tikras ir nesustabdomas žengė per trobą – triukšmingai, griausmingai, klaikiai, rodos, augte augo skaisčioje rytmečio tyloje iš ūžiančio laikrodžio malūno, tarsi netikę, birūs, kvaili bepročių miltai.

       3
       Viename iš tų namelių, aptvertame ruda statinių tvora, skęstančiame vešlioje sodelio žalumoje, gyveno tetulė Agata. Užsukę pas ją, sodelyje praeidavome pro spalvotus stiklinius rutulius, pamautus ant kuolų, – rausvus, žalius ir violetinius, kuriuose buvo užburti ištisi spindulingi ir giedri pasauliai, tarsi tie idealūs ir laimingi vaizdai, uždaryti neprilygstamoje muilo burbulų tobulybėje.
       Apytamsėje priemenėje, išklijuotoje senomis pelėsių suėstomis ir nuo senumo apakusiomis oleografijomis, atrasdavome jau pažįstamą kvapą. Tame ištikimame sename kvape tilpo ir nuostabiai paprastai sintezavosi tų žmonių gyvenimas, rasės distiliatorius, kraujo grupė ir likimo paslaptis, neregimai uždaryta kasdieninėje jų nuosavo, atskiro laiko tėkmėje. Senos, išmintingos durys, kurių tamsūs atodūsiai įleisdavo ir išleisdavo tuos žmones, tylūs motinos, dukterų ir sūnų parėjimo ir išėjimo liudininkai – atsivėrė be garso, lyg spintos, ir įėjome į jų gyvenimą. Jie sėdėjo tartum savo likimo šešėlyje ir nesigynė – jau pirmaisiais nevikriais gestais išdavė mums savo paslaptį. Argi nebuvome krauju ir likimu su jais susigiminiavę?
       Kambarys buvo tamsus ir aksominis nuo tamsiai mėlynų, auksu išrašytų apmušalų, tačiau liepsnojančios dienos aidas, nors ir perleistas per tankią sodo žalumą, ir čia dar virpėjo skaistvariu ant paveikslų rėmų, ant durų rankenų ir auksinių apkalų. Iš pasienio pakilo tetulė Agata, didelė ir stambi, apvalaus ir balto, rudomis strazdanų rūdimis išmarginto kūno. Prisėdome prie jų, tartum ant jų likimo kranto, truputį susigėdę, kad jie mums pasidavė taip bejėgiškai, be išlygų, ir gėrėme vandenį su rožių sultimis, nuostabiausią gėrimą, kuriame atradau sakytumei giliausią to karšto šeštadienio esmę.
       Tetulė priekaištavo. Tai buvo pagrindinis jos kalbos tonas, balsas tos baltos ir vaisingos mėsos, kuri tarpo jau tarytum šalia pačios personos, o krūvoje laikėsi tik silpnais individualios formos saitais, jau net ir toje krūvoje pasidauginusios, pasirengusios skilti, išsišakoti, subyrėti į šeimą. Tai buvo bemaž savaimingas vaisingumas, nevaržomas ir liguistai suvešėjęs moteriškumas.
       Rodėsi, kad patsai vyriškumo dvelksmas, tabako dūmų kvapas, kavalieriškas sąmojis galėjo šiam ugningam moteriškumui duoti paleistuvingo savaiminio pastojimo impulsą. Ir iš tiesų, visi jos skundai dėl vyro, dėl tarnybos, jos rūpesčiai dėl vaikų buvo tiktai nepatenkinto vaisingumo kaprizai bei užgaidos, tolesnis tęsinys to stačiokiško, pikto ir verksmingo koketavimo, kuriuo ji veltui atakavo vyrą. Dėdė Marekas, mažas, susikūprinęs, eunucho veidu, sėdėjo savo pilkame bankrote, susitaikęs su likimu, begalinės paniekos šešėlyje, kuriame tikėjosi pailsėti. Jo pilkose akyse ruseno tolima, lange nukryžiuota sodo kaitra. Kartkartėmis bandydavo silpnu mostu kažką parodyti, pasipriešinti, tačiau valdingo moteriškumo banga nublokšdavo į šalį tą nereikšmingą gestą, triumfuodama praeidavo pro šalį ir plačia savo srove užliedavo silpnas vyriškumo pastangas.
       Tas netvarkingas ir besaikis vaisingumas turėjo savotiško tragizmo, tai buvo skurdas žmogystos, kuri grūmėsi ties nebūties ir mirties riba, kažkoks heroizmas moteriškumo, kuris triumfavo derlumu nugalėjęs net gamtos luošumą, vyriškio nepajėgumą. Tačiau palikuonys rodė, kad pagrįsta yra motinos panika, nes gimdymo šėlas eikvojosi nevykusiems vaisiams, silpnai bekraujų ir beveidžių fantomų kartai.
       Įėjo Liucija, vidurinioji. Iš veido pernelyg sumitusi, subrendusi, o visas kūnas dar vaikiškai putlus, oda baltutė, švelni. Padavė man lėlišką tarytum sprogstantis pumpurėlis rankutę, ir visas veidas išsyk pražydo lyg rausva bijūno pilnatis. Nelaiminga dėl savo raudonavimo, kuris begėdiškai bylojo apie menstruacijos paslaptis, ji tik merkėsi ir dar labiau raudo paklausta paties paprasčiausio dalyko, nes kiekvieną klausimą suprato kaip slaptą savo pernelyg jautrios mergystės užuominą.
       Vyriausiasis iš pusbrolių, šviesiaūsis Emilis, kurio veide gyvenimas buvo tarsi nuplovęs bet kokią išraišką, susikišęs rankas į raukšlėtų kelnių kišenes, ten ir atgal vaikščiojo po kambarį.
       Elegantiški, brangūs jo rūbai dvelkė egzotiškais kraštais, iš kurių buvo sugrįžęs. Suvytęs ir blausus jo veidas diena po dienos vis labiau skendo į užmirštį, virsdamas tuščia balta siena su blyškiu gyslelių tinklu, kuriame tarsi nutrinto žemėlapio linijos raizgėsi gęstantys audringo ir tuščiai praleisto gyvenimo prisiminimai. Jis buvo didelis kortuotojas, rūkydavo ilgas prašmatnias pypkes ir nuostabiai kvepėjo tolimų kraštų kvapu. Žvilgsniu klajodamas po tolimus prisiminimus, pasakodavo keisčiausius anekdotus, kurie tam tikroje vietoje staiga nutrūkdavo, surigzdavo ir pavirsdavo niekais. Aš sekiodavau jį ilgesingu žvilgsniu, trokšdamas, kad atkreiptų į mane dėmesį ir išvaduotų iš nuobodulio kančių. Ir tikrai, man pasirodė, kad, išeidamas į kitą kambarį, jisai man mirktelėjo. Nuėjau įkandin. Jis sėdėjo ant mažos kušetės, sukryžiavęs kelius bemaž ties pačia galva, plika tarsi bilijardo rutulys. Atrodė, kad žmogaus nėra – vieni rūbai, raukšlėti, suglamžyti ir pamesti ant fotelio. Veidas buvo tarsi veido šešėlis – pėdsakas, kurį kažkoks praeivis paliko ore. Blyškiais, melsvai emaliuotais delnais jis laikė piniginę, kurioje kažką apžiūrinėjo.
       Veido migloje šiaip taip išryškėjo iškilus blyškios akies obuolys, ir, išdaigiškai mirkčiodamas, ėmė vilioti mane. Jaučiau jam nenugalimą simpatiją. Jis pasistatė mane tarp kelių ir, įgudusiomis rankomis pašydamas nuotraukas, ėmė rodyti keistomis pozomis nufotografuotų nuogų moterų ir vyrų paveikslėlius. Stovėjau atsirėmęs į jį šonu ir žiūrėjau į tuos dailius žmonių kūnus tarytum iš tolo, nieko nematančiomis akimis, bet neaiškaus jaudulio fluidas, staiga sudrumstęs orą, pasiekė ir mane, nupurtė nerimo šiurpuliu, staigaus supratimo banga. Tačiau toji šypsenos miglelė, kuri jau ryškėjo po minkštais ir gražiais jo ūsais, geidulio užuomazga, įtempusi jo smilkiniuose pulsuojančias gyslas, jėga, prieš valandėlę padėjusi jam susikaupti, – vėl nukrito į tuštumą, veidas išėjo į nebūtį, pamiršo save, išsisklaidė.

Prie turinio

       APLANKYMAS
       1
       Jau anuomet mūsų miestas kaskart vis labiau nėrėsi į chronišką sutemų pilkumą, iš kraštų apaugdamas šešėlių dedervinėmis, puriais pelėsiais ir geležies spalvos samanomis.
       Vos išsivysčiusi iš dvylų ryto dūmų ir miglų, diena iškart palinkdavo į žemą gintarinę popietę, valandėlę pabūdavo permatoma ir auksinė, nelyginant tamsus alus, o paskui vėl nusileisdavo po daugialypiais, fantastiškais spalvotų, erdvių naktų skliautais.
       Gyvenome turgavietėje, viename iš tų tamsių namų plynais ir aklais fasadais, kuriuos taip sunku atskirti vieną nuo kito.
       Tai būna nuolatinių paklydimų priežastis. Mat įėjęs į ne savo priemenę ir ne savo laiptus, paprastai patekdavai į tikrą svetimų butų, priebučių, netikėtų išėjimų į svetimus kiemus labirintą ir užmiršdavai pradinį žygio tikslą, o paskui tik po daugelio dienų, grįždamas iš keistų ir painių nuotykių šunkelių, kokį nors pilką apyaušrį, graužiamas sąžinės priekaištų, prisimindavai gimtuosius namus.
       Didelių spintų, gilių sofų, blyškių veidrodžių ir pigių dirbtinių palmių pilnas mūsų butas darėsi vis netvarkingesnis; dėl to buvo kalta nepaslanki motina, kuri sėdėdavo krautuvėje, ir nerūpestinga laibakojė Adelė, kuri, niekieno neprižiūrima, per dienų dienas ilgiausiai gražindavosi priešais veidrodžius visur palikdama savo pėdsakų: iššukuotų plaukų, šukų, numestų batelių ir korsetų.
       Niekas tikrai nežinojo, kiek tas butas turi kambarių, kadangi niekad negalėjai prisiminti, keli iš jų išnuomoti svetimiems gyventojams. Dažnai iš netyčių atidarydavai kurį nors iš tų pamirštų kambarių ir pamatydavai, kad jis tuščias; gyventojas būdavo seniai išsikraustęs, o mėnesiais neliestuose stalčiuose aptikdavai netikėtų radinių.
       Apatiniuose kambariuose gyvendavo pardavėjai, ir ne kartą naktį mes pabusdavome išgirdę, kaip jie vaitoja susapnavę kokį baisų sapną. Būdavo, žiemą lauke dar juoda naktis, o tėvas jau leidžiasi į tuos vėsius ir tamsius kambarius; priešais save laiko žvakę ir baido pulkus šešėlių, kurie sprunka į pašalius per grindis, per sienas. Eina žadinti sunkiai knarkiančiųjų iš kieto kaip akmuo miego.
       Paliktos žvakės šviesoje jie tingiai ritasi iš nešvaraus patalo, sėdėdami ant lovų, stato basas ir bjaurias kojas ir su puskojine rankoje dar valandėlę saldžiai žiovauja -žiovauja ilgai, tiesiog gašliai, kol gomurį sutraukia skausmingas mėšlungis, tarsi smarkiai vemiant
       Kampuose nejudėdami tupi didžiuliai tarakonai, dar labiau padidinti savo šešėlių, kuriuos kiekvienam užkrauna deganti žvakė ir kurie neatsiskiria nuo jų net tada, kai kuris nors iš tų plokščių, begalvių vabalų staiga ima nenatūraliai, voriškai bėgti.
       Tuo metu sušlubavo tėvo sveikata. Jau pirmomis tos ankstyvos žiemos savaitėmis jis ištisas dienas gulėdavo lovoje tarp buteliukų, tablečių ir apsivertęs komercinėmis knygomis, atneštomis nuo prekystalio. Kartus ligos kvapas sėdo ant kambario dugno, o jo apmušaluose tankėjo ir tamsėjo arabeskų raizginys.
       Vakarais, motinai sugrįžus iš krautuvės, jis būdavo irzlus, pradėdavo ginčytis, prikaišiodavo, kad netiksliai tvarkanti sąskaitas; išmuštas raudonais lopais, įsikarščiuodavo kaip nepakaltinamas pamišėlis. Pamenu, kartą, pabudęs iš miego vėlai naktį, pamačiau jį vienmarškinį ir basą bėgiojantį ten ir atgal per odinę sofą ir šitaip demonstruojantį savo susierzinimą bejėgei mano motinai.
       Kitomis dienomis būdavo ramus, rimtas ir visiškai pasinerdavo į savo knygas, toli pasiklysdavo painių skaičiavimų labirintuose.
       Regiu jį rūkstančios lempos šviesoje, tupintį tarp pagalvių, po dideliu išpjaustinėtu lovos galvūgaliu, su didžiuliu galvos šešėliu ant sienos, linguojantį ir be žodžių medituojantį.
       Kartkartėmis iškišdavo galvą iš tų sąskaitų, lyg norėdamas atsikvėpti, atverdavo burną, neskaniai pačepsėdavo sausu, apkartusiu liežuviu ir imdavo bejėgiškai dairytis, tarsi ko ieškodamas.
       Kartais, būdavo, patyliukais nubėga iš lovos į kambario kampą, prie sienos, ant kurios kabėjo patikimas instrumentas. Tai buvo tokia vandens klepsidra, arba didelis ilgakaklis stiklinis butelis, padalytas uncijomis ir pripildytas tamsaus skysčio. Tėvas susijungdavo su tuo instrumentu ilga gumine žarnele, tartum riesta, skausminga bambagysle, ir taip susijungęs su pasigailėtinu aparatu, susikaupęs nejudėdavo, akys tamsėdavo, o pablyškusiame veide atsirasdavo skausmo ar kažkokio nusikalstamo malonumo išraiška. Paskui vėl valandų valandas tyliai ir uoliai dirba, kartais sako vienišus monologus. Sėdi šitaip stalinės lempos šviesoje, tarp didelės lovos pagalvių, kambarys atrodo paaukštėjęs dėl gaubto šešėlio, kuris jungia jį su didžiąja miesto nakties stichija už lango, ir nežiūrėdamas jaučia, kad erdvėje aplinkui vis labiau keroja pulsuojantys apmušalų tankumynai, o juose kažkas šnabžda, šnypščia, šveplena. Nežiūrėdamas girdi visą tą sąmokslą, pilną reikšmingų virptelėjimų, meilių žvilgsnių, kurie atsiranda klausančių ausų kaušelių žieduose ir tamsiose šypsančiose lūpose.
       Kartais tarytum dar labiau įninka dirbti, skaičiuoja, sumuoja, bijodamas išduoti viduje tvinkstantį niršulį, kovodamas su pagunda staiga surikti, aklai griebti už savęs ir pasičiupti pilnas saujas tų garbanotų arabeskų, tų puokščių akių ir ausų, kurias naktis paskleidė iš savęs ir kurios augo ir dauginosi, leisdamos vis naujas atžalas ir atvašas nuo tamsos motiniškos bambos. Ir nurimsta tik tada, kai, nakčiai išplaukiant, apmušalai nuvysta, susisuka, numeta lapus ir žiedus ir, rudeniškai išretėję, praleidžia tolimą aušrą.
       Tada, apmušalų paukščiams čiulbant, geltonoje žiemos šviesoje jis užmiega porai valandų tirštu, juodu miegu.
       Nuo tų dienų, nuo tų savaičių, kada manė esąs pasinėręs painiuose kontokorentuose, mintimis slaptai įsivogdavo į savo paties vidurių labirintus. Sulaikydavo kvapą ir klausydavosi. O kai žvilgsnis grįždavo iš tų gelmių pablyškęs ir susidrumstęs, ramindavo jį šypsena. Jis dar netikėjo ir kaip absurdą atmesdavo tuos reikalavimus, tuos siūlymus, kurie griūte griuvo ant jo.
       Dienos metu tai būdavo lyg samprotavimai ir įtikinėjimai, pusbalsiu sakomi ilgi, monotoniški svarstymai, pilni humoristinių interliudijų, suktų pasierzinimų. Tačiau naktį tie balsai skambėdavo atkakliau. Reikalavimas darydavosi kaskart aiškesnis, svarbesnis, ir mes girdėdavome, kaip jis kalbasi su Dievu, lyg ko prašydamas ir nesutikdamas duoti kažko, ko įkyriai buvo reikalaujama ir kaulijama.
       O vieną naktį tas balsas suaidėjo grėsmingai ir nenumaldomai, reikalaudamas duoti jam liudijimą lūpomis ir savo viduriais. Ir išgirdome, kaip dvasia įėjo į jį, kaip kilo iš lovos, ilga ir auganti iš pranašiškos rūstybės, kaip springo rėksmingais žodžiais, kurie lėkė nelyginant kartečė. Girdėjome grumtynių bildesį ir kaip vaitojo tėvas, dar tebesityčiojantis titanas sulaužytu šlaunikauliu.
       Niekada nesu regėjęs Senojo Testamento pranašų, bet, matydamas tą vyrą, pargriautą Dievo rūstybės, plačiai išsižergusį ant didžiulio porcelianinio naktipuodžio, prisidengusį mataruojančiomis rankomis, debesiu beviltiškų greitų judesių, virš.kurių dar aidėjo aukštyn jo balsas, svetimas ir griežtas, – supratau dievišką šventųjų vyrų rūstį.
       Tai buvo šiurpus dialogas, tarsi perkūnų kalba. Jo rankų judesiai draskė dangų į gabalus, o tarpuose pasirodydavo Jehovos galva, nuo rūstybės išpampusi ir svaidanti prakeiksmus. Nežiūrėdamas regėjau jį, baisųjį Demiurgą, kaip jis, gulėdamas ant tamsos tarsi ant Sinajaus kalno, įrėmęs galingas rankas į užuolaidų karnizą, glaudė didžiulį veidą prie viršutinių lango stiklų, į kuriuos bjauriai susiplodavo mėsinga jo nosis.
       Jo balsą girdėjau pranašiškos tėvo tirados protarpiais, girdėjau tuos galingus išpūstų lūpų riaumojimus, drebinančius langų stiklus, sumišusius su tėvo priesaikomis, skundais, grasinimais.
       Tarpais balsai aptildavo, palengva nurimdavo kaip vėjo šneka kamine naktį, bet ir vėl imdavo kaukti, ūžti tarytum kokia raudų ir prakeiksmų audra. Staiga tamsiai prasižiojo langas, ir per kambarį nuvilnijo tamsos drobulė.
       Žaibo šviesoje pamačiau savo tėvą plevėsuojančiais marškiniais ir kaip jisai, sakydamas baisų prakeiksmą, smarkiai šliūkštelėjo naktipuodį į naktį, gaudžiančią nelyginant jūros kriauklė.

       2
       Mano tėvas pamažu nyko, vyto tiesiog akyse.
       Tupėdamas po didžiuliais pagalviais, baisiai pasišiaušęs žilų plaukų kuokštais, patyliukais šnekėjosi pats su savimi, visas pasinėręs į kažkokias painias vidines aferas. Galėjai pamanyti, kad jo asmenybė suskilo į daugelį susikivirčijusių ir nesutariančių esybių, nes balsu barėsi pats su savimi, atkakliai, karštai derėjosi, įtikinėjo ir prašė, arba vėl tarytum pirmininkavo sambūriui daugelio interesantų, kuriuos kaip įmanydamas, visu savo iškalbingumu stengėsi sutaikyti. Tačiau kiekvieną kartą tuos triukšmingus, karštų temperamentų pilnus susirinkimus galų gale išsklaidydavo prakeiksmai, plūdimai ir užgauliones.
       Paskui atėjo kažkokio nusiraminimo, vidinio susitaikymo, dvasinės giedros laikotarpis.
       Vėl ant lovos, ant stalo, ant grindų buvo išdėstyti didžiuliai foliantai, ir lempos šviesoje virš balto lovos patalo, virš palinkusios žilos tėvo galvos įsiviešpataudavo kažkokia benediktiniška darbo ramybė.
       Bet kai motina vėlai vakare sugrįždavo iš parduotuvės, tėvas atgydavo, pasikviesdavo ją pas save ir didžiuodamasis rodydavo jai spalvotus gražius atvirukus, kuriais buvo rūpestingai išklijavęs svarbiausios knygos lapus.
       Tuomet visi pastebėjome, kad tėvas diena po dienos vis mažėja, nelyginant kevale džiūstantis riešuto branduolys.
       Nykti nyko, bet anaiptol nesilpo. Priešingai, jo sveikata, nuotaika, judrumas tarytum gerėjo.
       Dabar jis dažnai vograudamas garsiai juokdavosi, tiesiog leipdavo juokais arba belsdavo į lovą ir valandų valandas įvairiomis tonacijomis atsakinėdavo sau „prašom“. Kartkarčiais išlipdavo iš lovos, užsiropšdavo ant spintos ir, susirietęs paluby, kažkaip tvarkydavo senus surūdijusius ir dulkėtus rakandus.
       Kai kada pasistatydavo priešais dvi kėdes ir, įsirėmęs rankomis į atkaltes, maskatuodavo kojomis, spindinčiomis akimis ieškodamas mūsų veiduose nusistebėjimo ir paskatinimo. Su Dievu, rodos, visiškai susitaikė. Retkarčiais naktį miegamojo lange pasirodydavo barzdotojo Demiurgo veidas, nužertas tamsiu bengališkosios ugnies purpuru ir valandėlę geraširdiškai žiūrėdavo į jį, kietai užmigusį, melodingai knarkiantį ir tarytum klajojantį po nežinomas tolimas miego pasaulių erdves.
       Ilgomis, apniukusiomis tos vėlyvos žiemos popietėmis tėvas dažnai valandų valandas lindėdavo senų rakandų prigrūstuose sandėliukuose ir kažko įnirtingai ieškodavo.
       Ne vieną kartą pietų metu atsitiko taip, kad, visiems susėdus prie stalo, tėvo nebūdavo. Motina ilgai šaukdavo „Jokūbai!“ ir belsdavo šaukštu į stalą, kol jis išlįsdavo iš kokios spintos, apsivėlęs voratinkliais, visas dulkinas, žvelgdavo lyg pablūdęs, pasinėręs į painius, jam vienam težinomus ir iš galvos neišeinančius dalykus.
       Kartais užsikardavo ant karnizo ir lyg sustingęs tupėdavo taip, kad poza būtų simetriška už lango ant sienos pakabintai didžiulio grifo iškamšai. Šitaip atsitūpęs, nejudėdavo valandų valandas, žvilgsnis būdavo apsiblausęs, veido mina - gudriai šypsanti. O kam nors įėjus, staiga suplasnodavo rankomis ir užgiedodavo kaip gaidys.
       Mes nebekreipėme dėmesio į tas keistenybes, į kurias jis diena po dienos vis labiau klimpo. Tarsi visiškai atsikratęs kūniškų poreikių, savaitėmis nieko nevalgydavo, kasdien vis labiau nėrėsi į tas painias ir keistas aferas, kurių mes nebegalėjome suprasti. Visai nepaisydamas mūsų įtikinėjimų ir prašymų, jis atsakinėdavo savo vidinio monologo nuotrupomis, ir to monologo joks išorinis veiksnys negalėjo sudrumsti. Visada buvo sudirgęs, liguistai pagyvėjęs, nesveikai išraudusiais liesais skruostais, o mūsų tiesiog nebematė, nebepastebėdavo.
       Mes pripratome prie jo nepavojingo egzistavimo, prie jo tylios šnekėsenos, prie to vaikiško, sunkiai suvokiamo čiauškėjimo, kurio trelės sroveno tarsi nebe mūsų laike. Jau tada jis dingdavo kartais daugeliui dienų, kažkur prapuldavo nuošaliuose buto užkampiuose, ir nebegalėdavome jo surasti.
       Ilgainiui tie prapuolimai liovėsi mus stebinę, mes prie jų pripratome, o kai po daugelio dienų tėvas vėl pasirodydavo bent pora colių sumažėjęs, sulysęs, irgi neilgai dėl to jaudindavomės.
       Jis taip nutolo nuo visko, kas žmogiška ir realu, kad mes išvis liovėmės jį minėję. Atrišinėdamas mazgą po mazgo, jis laisvinosi nuo mūsų, vieną po kito traukė saitus, siejančius jį su žmonių bendrija. Tai, kas iš jo dar buvo likę, - tas truputėlis kūniško apvalkalo ir saujelė beprasmių keistenybių, – galėjo vieną dieną išnykti taip pat nepastebimai, kaip ir kampe sužerta pilka krūvelė sąšlavų, kurias Adelė kasdien išnešdavo į šiukšlyną.

Prie turinio

       PAUKŠČIAI

       Atėjo geltonos, nuobodulio pilnos žiemos dienos. Parudavusią žemę dengė skylėta, nutrinta ir per trumpa sniego staltiesė. Daugeliui stogų jos neužteko, ir jie stovėjo juodi arba surūdiję, malksnų stogai ir skliautai, po kuriais slypėjo aprūkusios palėpių erdvės – juodos, suanglėjusios katedros, pasišiaušusios gegnių, sparų ir sančiaupų griaučiais – tamsūs žiemos vėtrų plaučiai. Kiekviena aušra atverdavo naujus dūmtraukius ir kaminus, per naktį išaugusius, nakties pūgų išpustytus, juodas velnio vargonų dūdas. Kaminkrėčiai negalėdavo atsiginti nuo varnų, kurios vakarais tarsi gyvi juodi lapai aptūpdavo prie bažnyčios medžių šakas, suplasnojusios vėl pakildavo ir pagaliau kiekviena susigūždavo savo vietoje ant savo šakos, o švintant išskrisdavo didžiuliais pulkais – debesys suodžių, paišini, banguojantys, fantastiški skudurai, mirgančiu karksėjimu teršiantys drumstai geltonus saulėtekio ruožus. Dienos nuo šalčio ir nuobodulio sužiedėdavo nelyginant pernykščiai duonos kepalai. Prariekdavome juos atšipusiais peiliais, be apetito, tingiai, mieguistai.
       Tėvas jau neišeidavo iš namų. Kūrendavo krosnis, studijavo niekad neišsemiamą ugnies esmę, jautė, koks sūrus, metalinis žiemos liepsnų prieskonis, koks rūkytas jų kvapas ir kaip šaltai glamonėja salamandros, kamino gerklėje laižančios blizgančius suodžius. Tiesiog pasimėgaudamas tomis dienomis viską taisinėjo kambario padangių erdvėse. Bet kokiu dienos metu galėjai pamatyti jį tupintį pačiame viršuje ant kopėčių ir kažką meistraujantį paluby, prie aukštų langų karnizų, prie kabaliuojančių lempų burbulų ir grandinių. Dažytojų įpročiu kopėčiomis naudodavosi kaip didžiuliais kojokais ir gerai jausdavosi toje paukščių perspektyvoje, netoli dažyto lubų dangaus, jo paukščių ir arabeskų. Nuo praktinio gyvenimo reikalų kaskart vis labiau tolo. Motina, labai susirūpinusi ir nerimaudama dėl jo būklės, mėgindavo su tėvu kalbėti apie finansinius reikalus, apie artimiausio „ultimo“ mokėjimus, bet jis klausydavosi išsiblaškęs, apimtas nerimo, trūkčiojančiu nesavu veidu. O kartais, maldaujamai mostelėjęs ranka, staiga ją pertraukdavo, nubėgdavo į kambario kampą, priglausdavo ausį prie grindų plyšio ir imdavo klausytis, pakeltais abiejų rankų smiliais rodydamas, kad tai be galo svarbus tyrimas. Tada mes dar nesupratome, kokia liūdna šių keistybių priežastis, tasai apverktinas kompleksas, kuris brendo kažkur gilumoje.
       Motinos jis visai nebeklausė, užtat didelę pagarbą ir dėmesį rodė Adelei. Kambario tvarkymas jam buvo didelė ir svarbi ceremonija, todėl jis niekada nepraleisdavo progos būti šio įvykio liudininku ir su baime, pagautas malonaus virpulio, stebėdavo visas Adelės manipuliacijas. Visiems jos veiksmams teikdavo gilesnę, simbolinę prasmę. Kada mergina, jaunais ir drąsiais judesiais stumdydama ilgakotį šepetį, šiūruodavo grindis, tiesiog nebegalėdavo susivaldyti Iš akių jam paplūsdavo ašaros, veidas vaipydavosi nuo tylaus juoko, kūną krėsdavo malonūs orgazmo spazmai. Jo jautrumas kutenimui virsdavo pašėlimu. Vos tik Adelė baksteldavo ore pirštu, lyg ketindama pakutenti, jis, klaikiai persigandęs, pasileisdavo per visus kambarius, lėkdavo trankydamas iš paskos duris, o pačiame paskutiniame krisdavo kniūpsčias ant lovos ir imdavo raitytis iš juoko, sukrėstas vien tik įsivaizduoto paveikslo, kuriam negalėjo atsispirti. Dėl to Adelės valia tėvui buvo beveik neribota.
       Tuo metu pirmą kartą pastebėjome, kad tėvas neapsakomai domisi gyvūnais. Iš pradžių tai buvo medžiotojo ir kartu menininko aistra, o gal net kiek tauresnė, zoologinė individo simpatija giminiškoms, bet vis dėlto tokioms skirtingoms gyvybės formoms, eksperimentavimas neišmėgintuose būties registruose. Tik vėlesnėje fazėje šita veikla įgavo tokių nenormalių, painių, labai nuodėmingų ir natūrai priešingų ypatumų, kurių gal nereikėtų traukti į dienos šviesą.
       Viskas prasidėjo nuo paukščių kiaušinių perėjimo. Per didelį vargą ir išleidęs nemažai pinigų, tėvas iš Hamburgo, iš Olandijos, iš Afrikos zoologijos stočių gavo apvaisintų paukščių kiaušinių, kuriuos pakišo perėti didžiulėms belgų vištoms. Ši procedūra buvo labai įdomi ir man – kaip išsikala paukštyčiai, kokie keisti jų pavidalai ir spalvos. Niekas nebūtų pasakęs, kad tie monstrai, kurie vos išsiritę plačiai išžiojo didžiulius, fantastiškus snapus ir ėmė godžiai šnypšti besotėmis gerklėmis, kad tos silpnos, nuogos, kuprotos salamandros – tai būsimieji povai, fazanai, kurtiniai ir kondorai. Sudėlioti į krepšelius, sutupdyti į vatą, šitie slibinų išperos plonais kaklais kėlė aklas, giedravalkio apvilktas galvas, be garso kvarksėjo nebylėmis gerklėmis. Mano tėvas su žalia prijuoste vaikštinėjo palei lentynas, tarsi daržininkas apie kaktusų inspektus, ir traukė iš nebūties tas aklas, gyvybe pulsuojančias pūsles, tuos nepaslankius pilvus, priimančius išorinį pasaulį tik maisto pavidalu, tuos gyvybės auglius, apgraibomis ieškančius šviesos. Po poros savaičių, kai tie akli gyvenimo pumpurai sprogo ir išvydo šviesą, kambariai prisipildė spalvoto klegesio, mirgančio savo naujųjų gyventojų ulbėjimo. Jie nutūpdavo užuolaidų karnizus, spintų atbrailas, sulįsdavo į kabančių lempų alavinių šakų ir arabeskų tankumynus.
       Kai tėvas studijuodavo didelius ornitologijos žodynus ir sklaidydavo spalvotas lenteles, rodės, kad iš jų skriste skrenda tie plunksnuoti vaiduokliai ir pripildo kambarį spalvoto plazdesio, purpuro skutų, safyro, vario žalumos ir sidabro skiaučių. Lesinami jie ant grindų pavirsdavo spalvinga, banguojančia lysvele, gyvu kilimu, kuris, kam nors neatsargiai įėjus, suirdavo, išsilakstydavo lyg kokios judančios, ore plazdančios gėles ir galų gale sutūpdavo kambario padangių erdvėse. Ypač gerai prisimenu vieną kondorą, didžiulį plikakaklį paukštį raukšlėtu ir labai karpuotu veidu. Tai buvo liesas asketas, budistų lama, visa savo elgsena nesudrumsčiamai orus, ištikimas savo didžios giminės geležiniam ceremonialui. Kai jis tupėdavo priešais tėvą nelyginant monumentaliai sustingęs senovės Egipto dievaitis, kai, akis užsitraukęs balsvais giedravalkiais, kuriuos iš šono užsistumdavo ant lėliukių, visiškai paskęsdavo savo iškilnaus vienišumo kontempliacijose, – kas nors, pažvelgęs į jo akmeninį profilį, būtų pamanęs, kad tai mano tėvo vyresnysis brolis. Ta pati kūno, sausgyslių ir raukšlėtos kietos odos materija, tas pats išdžiūvęs ir kaulėtas veidas, tos pačios suragėjusios, gilios akiduobės. Netgi rankos, stiprių sąnarių, ilgos, liesos gaubtanagės tėvo plaštakos turėjo panašumo į kondoro nagus. Žiūrėdamas į taip užmigusį paukštį, negalėdavau atsiginti įspūdžio, kad regiu mumiją - išdžiūvusią ir dėl to sumažėjusią savo tėvo mumiją. Manau, kad ir motina buvo pastebėjusi tą keistą panašumą, nors mes šios temos niekada nelietėme. Įsidėmėtina, kad kondoras naudojosi tuo pačiu naktipuodžiu, kaip ir mano tėvas.
       Nuolatos perindamas įvairius plunksnuočius, tėvas ant aukšto keldavo paukščių vestuves, siųsdavo piršlius, aukšto arkose ir skylėse pririšdavo viliojančias, išsiilgusias sužadėtines ir iš tiesų padarė taip, kad mūsų namų stogas, didžiulis dvišlaitis malksnų stogas, virto tikra paukščių prieglauda, Nojaus laivu, į kurį priskrisdavo visokiausių sparnuočių iš tolimų kraštų. Netgi po paukščių karalystės likvidavimo paukščių pasaulis dar ilgai nepamiršo tos mūsų namų tradicijos ir pavasario traukos metu ant mūsų stogo ne kartą buvo nutūpę pulkai gervių, pelikanų, povų ir kitokių paukščių.
       Tačiau tas pramogas, neilgai teklestėjusias, nelauktai ištiko liūdnas galas. Mat netrukus tėvui teko išsikraustyti į du palėpės kambarius, kuriuose buvo laikomi visokie rakandai. Iš ten vos tik švintant pasigirsdavo paukščių balsų klegesys. Medinės aukšto kambarių dėžės, pastogių ertmių rezonuojamos, aidėte aidėjo nuo ūžesio, plasnojimo, giedojimo, ulbėjimo, burbuliavimo. Taip tėvas dingo mums iš akių keletui savaičių. Tik retkarčiais nulipdavo į butą, ir tada pastebėdavome, kad yra tartum sumažėjęs, sulysęs ir susisukęs. Kartais užsimiršęs pašokdavo prie stalo nuo kėdės ir, plasnodamas rankomis lyg sparnais, pratisai užgiedodavo kaip gaidys, o akys jam apsitraukdavo giedravalkio migla. Paskui susigėdęs juokdavosi kartu su mumis ir stengdavosi tą incidentą paversti pokštu.
       Vieną kartą, užėjus generaliniam apsitvarkymui, tėvo paukščių karalystėje netikėtai pasirodė Adelė. Atsistojo tarpdury ir net rankas užlaužė užuodusi ore sklindantį dvoką ir pamačiusi, kad visos grindys, stalai ir baldai apdergti krūvomis mėšlo. Neilgai galvojusi, atidarė langą, čiupo ilgą šepetį ir ėmė visą tą daugybę paukščių sukti lyg verpetą. Pakilo baisiausias plunksnų, sparnų ir riksmo debesis, kuriame Adelė, panaši į dūkstančią, savuoju tirso malūnėliu prisidengusią menadę, šoko naikinimo šokį. Tėvas, kartu su paukščių pulku plasnodamas rankomis, persigandęs bandė pakilti į orą. Palengva retėjo sparnuotas debesis; pagaliau mūšio lauke liko tiktai pavargusi, uždususi Adelė ir mano tėvas, kuris stovėjo sutrikusiu, susigėdusiu veidu ir buvo pasirengęs bet kokiai kapituliacijai.
       Po valandėlės mano tėvas jau lipo žemyn savo dvaro laiptais – palaužtas žmogus, karalius tremtinys, netekęs sosto ir viešpatystės.

Prie turinio

       MANEKENAI

       Toji paukštiška tėvo pramoga buvo paskutinis margaspalvis protrūkis, paskutinis ir nuostabus fantazijos kontrmaršas, kuriuo tasai nepataisomas improvizatorius, tasai vaizduotės fechtavimo meistras puolė bergždžios ir nykios žiemos pylimus bei apkasus. Tik dabar suprantu tą vienišą didvyriškumą, ir kad jis šitaip vienui vienas paskelbė karą bekraštei miestą stingdančio nuobodulio stichijai. Neturėdamas jokios paramos, mūsų nepripažintas, tas nuostabusis vyras gynė sužlugdytą poeziją. Jis buvo stebuklingas malūnas, į kurio piltuvą biro dykų valandų pjuvenos ir tarp krumpliaračių pražysdavo visais Rytų šaknų kvapais ir spalvomis. Tačiau mes pripratome prie nuostabių šio metafiziško prestidižitatoriaus fokusų, buvome linkę nepripažinti jo suverenios magijos, kuri mus gelbėjo nuo tuščių dienų ir naktų letargo. Adelė nesusilaukė nė vieno priekaišto už tą beprasmišką ir žiaurų vandalizmą. Atvirkščiai, jautėme kažkokį piktą pasitenkinimą, satisfakciją, kad sumažėjo tų fantazijų, kuriomis godžiai mėgaudavomės iki soties, o paskui veidmainiškai išsisukinėdavome, kad nereikėtų už tai atsakyti. O galbūt šioje išdavystėje būta ir slapto nusilenkimo laimėjusiai Adelei, kuri, kaip mums rodėsi, vykdė kažkokią aukštesnių jėgų misiją ir užduotį. Visų išduotas, tėvas be kovos pasitraukė iš savo nesenos šlovės vietų. Nesukryžiavęs špagų, atidavė priešui savo buvusios nuostabios veiklos sritį. Kaip savanoris tremtinys pasitraukė į tuščią kambarį priemenės gale ir apsikasė tenai vienatve.
       Mes jį pamiršome.
       Ir vėl mus iš visų pusių apsupo gedulinga miesto pilkuma, pražystanti languose tamsiomis aušrų dedervinėmis, parazitiniu prieblandų grybeliu, kuris kerodamas virsdavo pūkuotu ilgų žiemos naktų kailiu. Kambarių apmušalai, palaimingai išsiplėtę anomis dienomis, leidę laisvai skrajoti tam spalvingam sparnuotam pulkui, vėl užsivėrė, sutirštėjo, susipynė su gailiais monotoniškais monologais.
       Lempos pajuodo ir nuvyto tarsi seni dagiai. Dabar jos kabėjo blausios ir vaidingos, tyliai skimbčiodavo stiklo karoliukais, jeigu kas pakliudydavo apgraibomis slinkdamas per pilką kambario prieblandą. Veltui Adelė įspraudė į kiekvieną šių lempų ranką po spalvotą žvakę, nevykusį surogatą, blyškų prisiminimą puikių iliuminacijų, kuriomis neseniai žydėjo jų kabantieji sodai. Ak! kur dingo tas čiulbantis pumpuravimas, tas skubus, fantastiškas vaisingumas tų lempų, nuo kurių, nelyginant nuo eižėjančių stebuklingų tortų, lėkdavo sparnuoti sapnai ir sklaidydavo orą kaip magiškų kortų taliją, barstydavo jį kaip spalvingus aplodismentus, kurie tirštai žirdavo tankiais žydrumos, povų, papūgų žalumos, metalinio blizgesio žvynais, piešdami ore linijas ir arabeskas, mirgančius skrydžio ratilus, skleisdami spalvotas plasnojančias vėduokles, dar ilgai po skridimo plaukiojančias puošnioje, tviskančioje atmosferoje. Net ir dabar papilkėjusioje auroje tebeglūdėjo spalvotų blyksnių aidai ir galimybės, tik niekas nei fleita, nei grąžtu nebegraižė, nebetyrinėjo drumstų oro sluoksnių.
       Tos savaitės buvo keistai mieguistos.
       Visą dieną neklotos, slogių sapnų sukuista ir ištaršyta patalyne užverstos lovos stovėjo tarsi gilios valtys, paruoštos plaukti į šlapius ir painius kažkokios juodos, bežvaigždės Venecijos labirintus. Gūdžiu apyaušriu Adelė atnešdavo mums kavos. Tingiai rengdavomės šaltuose kambariuose; degdavo žvakė, o jos liepsnelė daugelį kartų atsispindėdavo juoduose langų stikluose. Tie rytmečiai būdavo pilni netvarkingos ruošos, ilgo ieškojimo įvairiuose stalčiuose ir spintose. Po visą butą kaukšėdavo Adelės bateliai. Pardavėjai degdavosi žibintus, iš motinos rankų imdavo didelius parduotuvės raktus ir išeidavo į tirštą, sūkuriuojančią tamsą. Motinai vis nesisekdavo tualetas. Sietyne gesdavo žvakės. Adelė prapuldavo kažkur tolimuose kambariuose arba ant aukšto, kur džiaustydavo skalbinius. Niekas negalėdavo jos prisišaukti. Dar jauna, drumsta ir paišina krosnies ugnis laižydavo šaltas, blizgančias suodžių karpas kamino gerklėje. Žvakė užgesdavo, kambarys pasinerdavo į tamsą. Nulenkę galvas ant staltiesės, tik pusiau apsirengę, mes užmigdavome tarp pusryčių likučių, šitaip užsikniaubę ant gauruoto tamsos pilvo, jos banguoto kvėpavimo nešami, išplaukdavome į bežvaigždę nebūtį. Pabusdavome nuo garsaus Adelės bruzdėjimo. O motinai vis nesisekdavo tualetas. Jai dar tesišukuojant, pareidavo pietų pardavėjai. Prieblanda turgavietėje pasidarydavo tokia lyg auksaspalviai dūmai. Po valandėlės iš to dūmų medaus, iš tų drumstų gintarų galėjo išplaukti gražiausios popiečio spalvos. Tačiau laimingasis momentas praeidavo, aušros lydinys peržydėdavo, kylantis dienos fermentas, jau beveik subrendęs, vėl nugrimzdavo į bejėgišką pilkumą. Mes sėsdavome prie stalo, pardavėjai trindavo nuo šalčio paraudusias rankas, ir staiga jų pašnekesių proza iškart sugrąžindavo visą dieną, pilką ir tuščią antradienį, dieną, neturinčią nei tradicijų, nei veido. Tačiau, kai ant stalo atsirasdavo pusdubenis žuvų stikliniuose drebučiuose, dvi didelės žuvys, gulinčios šonas prie šono, vienos galva prie kitos uodegos, kaip Zodiako ženkle, mes atpažindavome, kad tai tos dienos herbas, bevardžio antradienio kalendorinė emblema, ir skubiai ją išsidalindavome, labai patenkinti, kad šitaip diena atgavo savo veidą.
       Pardavėjai valgydavo ją pagarbiai, lyg atlikdami kalendorinę ceremoniją. Pipirų kvapas sklisdavo kambaryje. O kai, mintyse svarstydami būsimų savaitės dienų heraldiką, pyragu išvalydavome iš savo lėkščių drebučių likučius ir pusdubenyje likdavo tiktai galvos su išvirusiomis akimis, – visi pajusdavome, kad diena bendromis pastangomis įveikta, o jos likutis jau nevertas dėmesio.
       Iš tiesų su tuo likučiu, atiduotu jos malonei, Adelė nedarydavo ilgų ceremonijų. Barškindama puodus ir taškydama šaltą vandenį, ji iki sutemstant energingai likviduodavo tą porą valandų, kurias motina pramiegodavo ant otomanės. O valgomajame tuo metu jau būdavo ruošiama vakaro scena. Su savo amato rekvizitais jame įsitaisydavo siuvėjos Polda ir Paulina. Jų rankų nešama, į kambarį įeidavo bežadė, nejudanti ponia, iš pakulų ir drobės padaryta dama su juodu mediniu rutuliu vietoj galvos. Tačiau, pastatyta į kampą tarp durų ir krosnies, ta ramioji dama darydavosi padėties šeimininkė. Iš savo kampo ji nejudėdama tylomis žiūrėdavo, kaip dirba merginos. Siuvėjų pastangas ir meilikavimus vertindavo labai kritiškai ir nemaloningai, nors Polda su Paulina, matuodamos baltais siūlais sudaigstytus suknelės fragmentus, priešais ją net atsiklaupdavo, žodžiu, stropiai ir kantriai tarnaudavo tylinčiam stabui Deja, niekas jam nepatikdavo. Tas molochas buvo nepermaldaujamas, kokie gali būti tiktai moteriški molochai, ir be perstojo ragino siuvėjas dirbti, o tos, miklios ir lieknos, nelyginant medines špūlelės, nuo kurių vyniojami siūlai, ir tokios pat kaip jos judrios, grakščiai manipuliavo virš tos šilko ir gelumbės krūvos, čekšėdamos žirklėmis, įsibraudavo į spalvotą jos masę, plona lakuotu bateliu apauta kojele mindamos pakoją, birbino mašiną, o aplinkui tarsi dviejų įnoringų ir išdykusių papūgų išspjaudyti lukštai ir kevalai augo krūva atliekų, įvairiaspalvių skiaučių ir skudurų. Kreivi žirklių žandikauliai prasižiodavo girgždėdami kaip tų margaplunksnių paukščių snapai.
       Merginos, nekreipdamos dėmesio, mindžiojo spalvotas atraižėles, tarsi nenuovokiai braidydamos po kažkokio būsimo karnavalo šiukšlyną, kažkokio didelio neįvykusio maskarado skarmalyną. Nervingai juokdamosi, jos nusipurtydavo skudurėlius, akimis glamonėdavo veidrodžius. Jų sielos, miklūs jų rankų burtai slypėjo ne nuobodžiose suknelėse, kurios likdavo ant stalo, o tose aibėse nuokarpų, tose lengvabūdiškose ir baikščiose drožlėse, kuriomis siuvėjos galėjo apipilti visą miestą lyg kokiu spalvingu fantastišku sniegu. Staiga pajutusios, kad pasidarė karšta, jos atidarydavo langą ir, nekantriai laukdamos savo vienišumo pabaigos, pasiilgusios svetimų veidų, tikėdavosi pamatyti bent jau bevardį nakties veidą, prisispaudusį prie lango. Vėduodavosi įkaitusius savo skruostus priešais užuolaidomis kopiančią žiemos naktį – atsidengdavo liepsnojančias iškirptes, pagautos neapykantos sau, pasiryžusios varžytis dėl to pjero, jeigu nakties tamsus dvelkimas jį atpūstų prie lango. Ak! kiek nedaug joms reikėjo iš tikrovės. Jos viską turėjo savyje, jos visko turėjo savyje su kaupu. Ak! joms būtų pakakę pjuvenų prikimšto pjero, dviejų trijų žodžių, kurių seniai laukė, norėdamos pulti į savo vaidmenį, kuris jau seniai išmoktas, jau seniai veržiasi į lūpas, sklidinas saldžios ir baisios širdgėlos, užvaldo negailestingai, lyg tie romano puslapiai, naktimis ryjami kartu su ašaromis, riedančiomis per išraudusius skruostus.
       Kai nebuvo Adelės, per vieną vakarinę savo kelionę po butą tėvas pataikė į tokį tylų vakaro seansą. Pasirodęs iš gretimo kambario, valandėlę stovėjo tarpduryje su lempa rankoje, žavėjosi aistringa, raudonskruoste scena, ta spalvoto popieriaus, pudros ir atropino idile, kurios didžiai reikšmingas fonas buvo žiemos naktis, ilsinti tarp išpūstų lango užuolaidų. Užsidėjęs akinius, jis prisiartino per porą žingsnių ir, pasišviesdamas pakelta lempa, apėjo aplink merginas. Pro atdaras duris patraukęs skersvėjis pakėlė lango užuolaidas, o panelės leidosi apžiūrinėjamos – kraipė šlaunis, blykčiojo akių emaliu, girgždančių batukų laku, raiščių sagtelėmis po vėjo pakelta suknele, skudurėliai tarsi driežai ėmė bėgti per grindis pravirų tamsaus kambario durų link, o tėvas atidžiai žiūrėjo į prunkštaujančias būtybes ir tyliai šnibždėjo: „Genus avium... jeigu neklystu, scansores arba pistacci... vertos kuo didžiausio dėmesio“.
       Tuo atsitiktiniu susitikimu prasidėjo ištisa serija seansų, kurių metu mano tėvas kaipmat pakerėdavo abi paneles savo įstabios asmenybės žavesiu. Atsilygindamos už galantiškiausius ir sąmojingiausius pašnekesius, kuriais jis užpildydavo vakarų tuštumą, merginos leisdavo karštam tyrinėtojui studijuoti savo liesų ir pigių kūnelių struktūrą. Tai vykdavo pokalbio metu, taip rimtai ir išradingai, kad rizikingiausi tų tyrinėjimų taškai netekdavo savo dviprasmiškumo. Nusmaukęs kojinaitę nuo Paulinos kelio ir meilingomis akimis nagrinėdamas paprastą ir taurią sąnario konstrukciją, tėvas kalbėdavo: „Kokia žavi ir laiminga jūsų pasirinkta būties forma. Kokia graži ir paprasta tezė, kurią jums leista atskleisti savo gyvenimu. Bet užtat kaip meistriškai, kaip rafinuotai jūs susidorojate su šia užduotimi. Jeigu, atmetęs pagarbą Kūrėjui, užsimanyčiau pasilinksminti ir pakritikuoti kūrimą, sakyčiau: „Mažiau turinio, daugiau formos! Oi, kaip palengvėtų pasauliui, jeigu sumažėtų to turinio. Kuklesnių sumanymų, santūresnių pretenzijų, ponai demiurgai, – ir pasaulis būtų tobulesnis!“ – šaukė mano tėvas, ranka lukštendamas baltą Paulinos blauzdą iš kojinės pančių. Kaip tik tuo momentu, nešdama padėklą su pavakariais, valgomojo tarpduryje sustojo Adelė. Po ano didžiojo susidorojimo tai buvo pirmas tų dviejų priešiškų jėgų susitikimas. Mes visi, kurie stebėjome tą susitikimą, išgyvenome didžiulio nerimo minutę. Labai nemalonu buvo matyti dar vieną jau ir taip smarkiai nukentėjusio vyro pažeminimą. Tėvas labai sutriko, atsistojo, jo veidą banga po bangos vis tamsiau spalvino gėdos raudonis. Tačiau Adelė nelauktai užvaldė situaciją. Šypsodamasi priėjo prie tėvo ir sprigtelėjo jam į nosį. Po tokio signalo Polda su Paulina džiaugsmingai suplojo rankomis, ėmė trepsėti kojytėmis ir, iš abiejų pusių nutvėrusios tėvą už rankų, šokdamos apėjo aplink stalą. Šitaip merginų širdies gerumas visus tik pralinksmino ir išsklaidė nemalonaus konflikto užuomazgą.
       Taip prasidėjo didžiai įdomios ir įstabios paskaitos, kurias mano tėvas, tos mažos ir nekaltos auditorijos dėmesio paskatintas, skaitė per kitas anos ankstyvos žiemos savaites.
       Verta įsidėmėti, kaip, susidūrę su tuo nepaprastu žmogumi, visi daiktai tarytum susitraukdavo iki savo būties šaknų, atskleisdavo savąjį fenomeną iki pat metafizinio branduolio, tarytum sugrįždavo iki pirminės idėjos ir tame taške liaudavosi ja tikėję, pakrypdavo į tas abejotinas, rizikingas ir dviprasmiškas sritis, kurias čia trumpai pavadinsime didžiosios erezijos sritimis. Mūsų eretikas vaikščiojo tarp daiktų kaip hipnotizuotojas, užkrėsdamas ir suviliodamas savo pavojingais burtais. Gal ir Pauliną turėčiau vadinti jo auka? Ji tomis dienomis tapo jo mokine, jo teorijos pasekėja, jo eksperimentų modeliu.
       Čia pasistengsiu su deramu atsargumu, kad ko nepapiktinčiau, išdėstyti tą labai eretišką doktriną, kuri tada daugeliui mėnesių buvo pakerėjusi mano tėvą ir lėmė visus jo sumanytus darbus.

Prie turinio

       TRAKTATAS APIE MANEKENUS, ARBA ANTROJI PRADŽIOS KNYGA

       Demiurgas, – kalbėjo tėvas, – neturėjo kūrybos monopolio – kūryba yra visų dvasių privilegija. Materijai duotas nesibaigiantis vaisingumas, neišsemiama gyvenimo galia ir kartu klaidinanti pagundos jėga, kuri masina mus formuoti. Materijos gelmėje įgauna pavidalą neryškios šypsenos, mezgasi įtampos, tirštėja formų bandomieji pavyzdžiai. Visa materija banguoja nuo nesibaigiančių galimybių, kurios eina per ją neryškiais virpesiais. Laukdama gaivingo dvasios dvelksmo, ji be paliovos vilnija savyje, gundo tūkstančiu saldžių apvalumų ir minkštumų, kuriuos, aklai sapnuodama, svaido iš savęs.
       Neturėdama savo iniciatyvos, būdama geidulingai patogi, moteriškai plastiška, visiems impulsams paklusni, ji tampa teisei nepavaldžia sritimi, atvira visokiam šarlatanizmui ir diletantizmui, duoda dirvą visokiausiam demiurgiškam piktnaudžiavimui ir abejotinoms manipuliacijoms. Materija yra pasyviausia ir labiausiai beginklė kosmoso substancija. Kiekvienas gali ją minkyti, formuoti, kiekvienam ji paklusni Bet kuri materijos organizacija yra netvari, pakrika, lengvai redukuojama ir suardoma. Nieko blogo, jeigu gyvybės formos keičiamos kitomis, naujomis. Nužudymas – ne nuodėmė. Kai kada tai yra būtina prievarta prieš atkaklias ir sustingusias būties formas, kurios nebeįdomios. Jis gali netgi duoti naudos įdomiam ir svarbiam eksperimentui Čia išeities taškas naujai sadizmo apologijai.
       Mano tėvas neapsakomai garbino materiją, tą nuostabiausią elementą. Nėra mirusios materijos, – mokė jis, – negyvumas tėra regimybė, už kurios slepiasi nežinomos gyvybės formos. Tų formų įvairovė begalinė, o atspalvių ir niuansų aibės. Demiurgas turėjo svarbių ir įdomių kūrybos receptų. Todėl sukūrė daugybę savaime atsinaujinančių rūšių. Nežinia, ar tie receptai kada nors bus rekonstruoti. Bet to ir nereikia, nes, netgi amžinai pražuvus klasikiniams kreacijos metodams, lieka tam tikrų nelegalių metodų, begalinė daugybė eretiškų ir nusikalstamų metodų.
       Nuo bendrųjų kosmogonijos principų vis labiau artėdamas prie savo siaurų interesų srities, tėvas imdavo kalbėti pašnabždomis, įtaikiai, dėstydavo kaskart sunkiau, painiau, o išvados prapuldavo vis neaiškesnėse ir rizikingesnėse srityse. Gestai darydavosi ezoteriškai iškilmingi. Būdavo, primerkia vieną akį, prisideda prie kaktos du pirštus, o žiūri taip gudriai, kad tiesiog nebejauku. Tuo gudrumu skverbte skverbiasi į savo pašnekoves, žvilgsnio cinizmu prievartauja gėdingiausius, intymiausius jų rezervus, pagaliau nutveria juos sprunkančius į tolimiausią kertelę, priremia prie sienos ir kutena, krapšto ironišku pirštu, kol iškutentas sublizga supratimas ir juokas, pripažinimo ir pritarimo juokas, kuriuo galų gale kapituliuojama.
       Merginos sėdi nejudėdamos, lempa rūksta, gelumbės po mašinos adata seniai nebėra, ir mašina stuksena tuščiomis, daigstydama juodą, bežvaigždę gelumbę, audžiamą ir vyniojamą už lango žiemos nakties.
       – Pernelyg ilgai gyvenome terorizuojami Demiurgo nepralenkiamo tobulumo, – kalba tėvas, - pernelyg ilgai jo kūrinių tobulumas paralyžiuodavo mūsų pačių kūrybingumą. Mes nenorime su juo konkuruoti. Mes neturime ambicijų jam prilygti. Bet mes norime būti kūrėjais savo, žemesnėje, sferoje, geidžiame kūrybingumo sau, trokštame džiaugtis kūryba, vienu žodžiu, trokštame demiurgijos.
       Nežinau, kieno vardu mano tėvas skelbė tuos postulatus, kokia bendruomenė, korporacija, sekta ar ordinas savo solidarumu teikė jo žodžiams patoso. Na, o mums šitos visokios demiurgiškos užmačios nė kiek nerūpėjo.
       Tačiau tėvas tuo tarpu ėmė dėstyti tos antrosios demiurgijos programą, piešti paveikslą, kaip atsiras antroji gyvų būtybių generacija, kuri bus atvira opozicija viešpataujančiai epochai. – Mums nereikia, – kalbėjo jis, – ilgaamžių padarų, tolimo tikslo būtybių. Mūsų kreatūros nebus daugiatomių romanų herojai. Jų rolės bus trumpos, lapidariškos, charakteriai – be tolesnio plano. Dažnai nepatingėsime pasikviesti juos į gyvenimą vienintelei akimirkai, kad padarytų tik vieną gestą, ištartų tik vieną žodį. Atvirai prisipažįstame: nesistengsime, kad būtų tvarūs, kad mūsų darbas būtų solidus; mūsų kūriniai bus tartum provizoriniai, padaryti vienam kartui. Jeigu tai bus žmonės, tai duosime jiems, pavyzdžiui, tik vieną veido pusę, vieną ranką, vieną koją, ir būtent tą, kurios reikės jų vaidmeniui. Būtų pedantiška rūpintis dėl jų antrosios kojos, kuri vaidinime nedalyvauja. Iš užpakalio jie gali būti paprasčiausiai apsiūti drobe arba nubaltinti. Savo ambicijas sudėsime į tokį išdidų devizą: „Kiekvienam gestui – kitas aktorius!“ Kiekvienam žodžiui, kiekvienam veiksmui pasikviesime į gyvenimą atskirą žmogų. Taip mums patinka, tai bus pasaulis pagal mūsų skonį. Demiurgas labai mėgo patvarias, tobulas ir komplikuotas medžiagas, o mes teikiame pirmenybę pigioms. Mus tiesiog traukia, žavi medžiagos pigumas, menkumas, prastumas. Ar suprantate, – klausė tėvas, – kokią didžią prasmę turi šita silpnybė, šita aistra margam popierėliui, papje mašė, lako dažams, pakuloms ir pjuvenoms? Tai yra, – kalbėjo skausmingai šypsodamasis, – mūsų meilė pačiai materijai, jos lengvumui ir akytumui, jos vienintelei mistiškai konsistencijai. Demiurgas, tasai didysis meistras ir menininkas, daro ją nematomą, liepia jai išnykti gyvenimo žaisme. Mes, atvirkščiai, mylime jos nepaklusnumą, priešinimąsi, jos lėlišką nerangumą. Mes mėgstame kiekviename geste, kiekviename judesyje matyti jos nevikrias pastangas, jos inertiškumą, jos saldų meškiškumą.
       Merginos sėdėjo nejudėdamos, stiklinėmis akimis. Jų veidai nuo klausymosi buvo ištįsę ir pakvailėję, skruostai pasidažę raudoniu. Sunku buvo tuo momentu pasakyti, ar jos priklauso pirmajai, ar antrajai kūrimo kartai.
       – Žodžiu, – reziumavo mano tėvas, – norime antrą kartą sukurti žmogų pagal manekeno paveikslą ir panašumą.
       Kad viskas būtų tikslu, čia aprašysime vieną smulkų ir menką incidentą, kuris nutiko šioje paskaitos vietoje ir kuriam neteikiame jokios svarbos. Tas incidentas, visiškai nesuprantamas ir beprasmis pasakojamų įvykių sekoje, gali būti išaiškintas nebent kaip tam tikras rudimentinis automatizmas, neturįs nei praeities, nei nuoseklumo, kaip savotiškas objekto apmaudas, perkeltas į psichikos sritį. Patariame skaitytojui ignoruoti jį taip pat lengvai, kaip darome mes. Štai jo eiga:
       Tą akimirką, kai mano tėvas tarė žodį „manekenas“, Adelė žvilgtelėjo į rankinį laikrodėlį, paskui susimirkčiojo su Polda. Tada su kėde pasislinko per pėdą į priekį, pasikėlė suknelės kraštą, pamažu atkišo juodu šilku aptemptą pėdą ir įtempė ją tarsi žalčio galvą.
       Taip ji sėdėjo per visą tą sceną su Polda iš vienos pusės ir Paulina iš kitos, visa lyg sustingusi, mirksėjo didelėmis akimis, pagilintomis atropino mėlynumo. Visos trys išpūtusios akis žiūrėjo į tėvą. Tėvas krenkštelėjo, nutilo, pasilenkė ir staiga labai išraudo. Vienu akimirksniu jo veido linijos, ką tik taip nesuvaldomai judėjusios ir virpėjusios, virto ramiais bruožais.
       Jis – liepsningas eretikas, ką tiktai paleistas iš afekto sūkurio, – staiga visas susitraukė, užsidarė, susisuko. O gal jį kas pakeitė kitu. Tas kitas sėdėjo pastiręs, išraudęs, nuleistomis akimis. Panelė Polda priėjo ir pasilenkė prie jo. Lengvai plekšnodama jam per pečius, maloniai paragino „Jokūbai, būk protingas, Jokūbai, paklausyk, Jokūbai, nebūk užsispyręs. Na, prašom... Jokūbai, Jokūbai...“
       Atkištas Adelės batelis truputį virpėjo ir blizgėjo nelyginant žalčio liežuvėlis. Tėvas palengva atsistojo nuleistomis akimis, kaip automatas žengė žingsnį ir puolė ant kelių. Tyloje šnypštė lempa, tapetų tankumynuose ten ir atgal bėgiojo iškalbingi žvilgsniai, skraidė piktų liežuvių pašnibždos, minčių zigzagai...

Prie turinio

       TRAKTATAS APIE MANEKENUS
       Tęsinys

       Kitą vakarą jis vėl taip pat iškalbingai ėmė dėstyti savo miglotą ir painią temą. Jo veido bruožų linijos čia išsilygindavo, čia vėl susivydavo tiesiog rafinuotai vylingai. Kiekvienoje spiralėje slypėjo ironijos šovinys. O tarpais įkvėpimas raukšlių ratus išplėsdavo, jie imdavo augti tarsi kokio didžiulio siaubo verpetai ir nebyliomis voliutomis pasinerdavo į žiemos nakties gelmes.
       – Panoptikumo figūros, – prabilo jis, kreipdamasis j paneles, – tai graudžios manekenų parodijos, bet vis tiek nežiūrėkite į jas lengvapėdiškai. Materija juokų nepripažįsta-Ji visada pilna tragiško rimtumo. Kas drįsta manyti, kad su materija galima žaisti, kad galima ją formuoti juokaujant, kad juokas į ją neįauga, neįsigraužia į ją bematant kaip lemtis, kaip likimas? Ar jūs jaučiate, kokį skausmą kenčia ir kaip kamuojasi lėlė, kokia baisi toji uždaryta, materijos sukaustyta kančia, nes lėlė juk nežino, kodėl ji tokia yra, kodėl jai prievarta primesta šita parodijos forma? Ar jūs suprantate, kokią galią turi išraiška, forma, kaip išvaizda, tironiškai savavaliaudama, užpuola beginklį rąstagalį, jį nugali ir ima valdyti tarsi jo paties tironiška, pasipūtusi dvasia? Iš pakulų ir drobės padarote kokią galvą, suteikiate jai pykčio išraišką ir visam laikui paliekate su tuo pykčiu, su ta konvulsija, su ta įtampa, užrakinate kartu su akla tūžmastim, kuri niekaip negali išsilieti. Verkit, panelės, apraudokit savo likimą, nes matot, kaip vargsta įkalinta ir engiama materija, kuri nesuvokia savo esmės ir paskirties, nežino, kur nuves tas amžinai jai duotas gestas.
       Minia juokiasi. Ar jūs suprantat, koks baisus to juoko sadizmas ir koks svaigus demiurgiškas jo žiaurumas? Todėl verkit, panelės, apraudokit savo pačių likimą, nes juk matot, kaip vargsta materija, prievartaujama materija, su kuria pasielgta baisiai neteisingai. Mano mielos panelės, kaip tik todėl taip kraupiai nuliūdę visi tie juokdariai golemai, visos tos skudurinės lėlės, tragiškai apmąstančios savo juokingas grimasas.
       Štai anarchistas Luccheni, karalienės Elžbietos žudikas, štai Draga, demoniškoji, nelaimingoji Serbijos karalienė, štai genialus jaunikaitis, giminės pasididžiavimas ir viltis, kurį pražudė nelemta onanizmo yda. O, kokia ironija visi tie vardai, tos figūros!
       Argi toji lėlė iš tiesų bent kiek panaši į karalienę Dragą, argi tai jos antrininkė, bent tolimiausias tos būtybės šešėlis? Panašumas, išvaizda, vardas mus nuramina ir nebeleidžia klausinėti, o kaipgi tas nelaimingas padaras žiūri pats į save? Vadinasi, mano mielos panelės, čia būta dar kažkieno, kažkokio anonimo, baisaus ir nelaimingo, savo nykiame gyvenime nė girdėt negirdėjusio apie karalienę Dragą...
       Ar girdėjot, kaip naktimis šiurpiai kaukia mugės būdose užrakintos vaškinės lėlės, kaip choru gailiai šaukia ir kumščiais daužo savo kalėjimų sienas mediniai ir porcelianiniai žmogeliukai?
       Iš tamsos prisišaukęs visokių baisybių, tėvas įsijaudrino, jo veide atsirado raukšlių verpetas, gilyn vis didėjantis piltuvas, kurio dugne suliepsnojo baisinga pranašo akis. Barzda keistai pašiurpo, ant karpų, apgamų ir šnervėse išaugę plaukų šepetėliai ir kuokštai pastiro, pasišiaušė. Pats visas sustingo, stovėjo degančiomis akimis, krečiamas vidinio jaudulio, nelyginant automatas, užspringęs ir sustojęs mirties taške.
       Adelė pakilo nuo kėdės ir paprašė mus užsimerkti, nežiūrėti, kas bus po valandėlės. Paskui priėjo prie tėvo ir, įsisprendusi rankomis į šlaunis, labai ryžtingai ir aiškiai pareikalavo...
       _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
       _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Panelės sėdėjo nejudėdamos, nuleidusios akis, keistai nustirusios...

Prie turinio

       TRAKTATAS APIE MANEKENUS
       Pabaiga

       Po to kažkurį vakarą tėvas toliau dėstė savo paskaitą šitokiais žodžiais:
       – Kai samprotavau apie manekenus, mano mielos panelės, aš norėjau pakalbėti ne apie tuos įkūnytus nesusipratimus, ne apie tas liūdnas parodijas, prasčiokiško ir vulgaraus nesaikingumo vaisius. Turėjau galvoje visai ką kita.
       Ir tėvas mums ėmė piešti savo išsvajotos „generatio aequivoca“, kažkokios tik pusiau organinių būtybių padermės, kažkokios pseudovegetacijos ir pseudofaunos, materijos fantastinės fermentacijos paveikslą. Tie išgalvoti padarai iš pažiūros atrodė panašūs į gyvas būtybes, į stuburinius, vėžiagyvius, nariuotakojus, tačiau jų išvaizda buvo apgaulinga. Iš esmės tai buvo amorfinės būtybės, neturinčios vidinės struktūros, materijos imitacinių tendencijų vaisiai, kadangi materija turi atmintį ir iš pripratimo gali atkartoti jau turėtus pavidalus. Šitokia materijos morfologija apskritai yra ribota, formų palyginti nedaug ir įvairiuose būties lygmenyse jos nuolatos kartojasi.
       Tos būtybės judrios, jautrios dirgikliams, bet tikrai gyvybei vis dėlto labai tolimos. Jas buvo galima gauti, išplakus valgomosios druskos tirpaluose tam tikrus komplikuotus koloidus. Po keleto dienų koloidai įgaudavo formą ir sudarydavo savotiškus substancijos tirštulius, primenančius žemesniąsias gyvybes formas.
       Buvo galima pastebėti, kad šitaip atsiradusios būtybės kvėpuoja, kad jose vyksta medžiagų apykaita, tačiau cheminė analizė rodė neturint jas nė pėdsako baltymų, nei apskritai anglies junginių.
       Taigi tos primityvios formos buvo niekis, palyginus su ta įvairiausia, tiesiog nuostabia pseudofauna ir flora, kurios kai kada atsiranda tam tikroje griežtai apibrėžtoje aplinkoje. Tokia aplinka esti senuose butuose, kurie prisigėrę daugelio gyvenimų ir nutikimų kvapo; tai sunaudotos atmosferos, pilnos žmogaus svajonių specifinių ingredientų, tai griuvėsiai, priversti atsiminimų, ilgesio ir bergždžio nuobodulio humuso. Tokioje dirvoje minėtoji pseudovegetacija dygsta greitai, deja, tariamai, parazituoja gausiai, efemeriškai, leidžia trumpaamžes generacijas, kurios pražysta ūmiai ir puikiai, bet tuojau pat užgęsta, nuvysta.
       Tokiuose butuose apmušalai būna jau labai nušiurę ir nusibodę po nepaliaujamos kelionės per visas ritmo kadencijas; nieko nuostabaus, kad jie sueina į tolimų, rizikingų svajonių šunkelius. Baldų esmė, jų substancija būna jau atsipalaidavusi, degeneravusi ir pavaldi nusikalstamoms pagundoms. Tada toje ligotoje, iškankintoje ir sulaukėjusioje dirvoje, nelyginant gražus išbėrimas, pražysta fantastiškos apnašos, spalvingi, vešlūs pelėsiai.
       – Ar žinote, panelės, – kalbėjo tėvas» – kad senuose butuose esti kambarių, kuriuos visi pamiršta. Mėnesių mėnesiais nelankomi, jie vysta apleisti tarp senų mūrų, ir atsitinka taip, kad aklinai užsidaro, užauga plytomis ir, mūsų atminties amžinai prarasti, pamažu visai nustoja egzistuoti. Jų durys kokioje nors užpakalinių laiptų aikštelėje gali būti taip ilgai nepastebimos namiškių, kad įauga, sueina į sieną, kuri paslepia jų pėdsaką fantastišku plyšių ir įskilimų piešiniu.
       – Kartą aš, – kalbėjo tėvas, – žiemai baigiantis, daugelį mėnesių nebuvęs, vieną ankstų rytą įėjau į tokią beveik užmirštą vietą ir nustebau, kad šitie kambariai pasidarę tokie keisti.
       Iš kiekvieno grindų plyšio, iš visų atbrailų ir nišų dygo ploni ūgliai, o pilkame ore mirgėte mirgėjo filigraniškos lapijos nėriniai, kažkokio šiltnamio ažūriniai tankumynai, pilni šnabždesio, žvilgesio, lingavimo, kažkokio netikro, bet palaimingo pavasario. Aplink lovą, po šakota lempa, palei spintas lingavo dailių medžių guotai, trykšte tryško į viršų virsdami spindinčiais vainikais, lapų nėrinių fontanais, taškė chlorofilo purslus iki pat dažyto lubų dangaus. Skuboto žydėjimo procesas toje lapijoje daigino milžiniškas baltas ir rausvas gėles, kurios skleidėsi tiesiog bematant, verste vertė iš vidaus rožišką žiedų minkštimą, liejosi per kraštus, barstė žiedlapius ir, kaipmat peržydėjusios, suirdavo.
       – Buvau laimingas, – kalbėjo tėvas, – kad netikėtai išvydau tą žydėjimą, nuo kurio visas oras buvo pilnas mirgančio šlamesio, malonaus ūžimo, byrančio pro plonas šakų vyteles lyg tie spalvoti konfeti.
       Aš regėjau, kaip iš oro virpėjimo, iš neapsakomai puikios auros fermentacijos randasi ir materializuojasi tasai skubotas žydėjimas, kaip fantastiškos oleandros lyg pūga pažeria į kambarį retas, tingias rožinių žiedų kekes ir suirsta.
       Dar neatėjus vakarui, – baigė tėvas, – to puikaus žydėjimo neliko nė pėdsako. Visa ta apgaulinga fatamorgana buvo tiktai mistifikacija, nuostabios simuliacijos atvejis, kada materija apsimeta esanti gyva.
       Tėvas tą dieną buvo keistai pagyvėjęs, žvilgčiojo gudriai, ironiškai, akys žvaliai ir linksmai žibėjo. Paskui staiga surimtėjo ir vėl ėmė nagrinėti be galo įvairias daugiaveidės materijos formas ir atspalvius. Labiausiai jis žavėjosi kraštutinėmis, abejotinomis ir probleminėmis formomis, kaip antai somnambulų ektoplazma, pseudomaterija, smegenų katalepsine emanacija, kuri tam tikrais atvejais išauga iš miegančiojo burnos per visą stalą, pripildo visą kambarį, tarsi koks išpampęs, purus audinys, astralinė masė, esanti ties kūno ir dvasios riba.
       – Kas gali žinoti, – kalbėjo tėvas, – kiek yra kenčiančių, luošų ir fragmentiškų gyvybės pavidalų, kaip nenatūraliai gyvena vinimis per prievartą sukaltos spintos ir stalai, nukryžiuoti medžiai, tie tylūs žiauraus žmogiškojo išradingumo kankiniai. Kaip baisu, kai transplantuojamos svetimos, viena kitos neapkenčiančios medžių rasės, sukaustomos ir paverčiamos viena nelaiminga būtybe.
       Kiek senos, išmintingos kančios yra senų, garbingų mūsų spintų beicuotose rievėse, gyslose ir sluoksniuose. Kas dabar juose pastebėtų senus, nuobliuotus, neatpažįstamai nupoliruotus bruožus, šypsenas, žvilgsnius!
       Šitaip kalbančio tėvo veidas apsitraukė svajingomis raukšlių linijomis, pasidarė panašus į seną stavariuotą, rievėtą lentą, nuo kurios nuobliuoti visi prisiminimai. Valandėlę manėme, kad tėvas pastirs kaip stabas, nes tokie priepuoliai kartais jį ištikdavo, bet jis staiga atsipeikėjo, susitvardė ir kalbėjo toliau:
       – Senos, mistiškos gentys savo numirėlius balzamuodavo. Jų kambarių sienose būdavo įtaisyti, įmūryti kūnai, veidai; salone stovėdavo tėvo iškamša, o išdirbta velionė žmona tysodavo kaip kilimas po stalu. Vienas mano pažįstamas kapitonas savo kajutėje turėjo meliuzinos pavidalo lempą, kurią balzamuotojai inalajiečiai jam padarė iš nužudytos jo mylimosios. Ant galvos ji turėjo milžiniškus elnio ragus. Kajutės tylumoje ta galva, įsprausta palubėje tarp ragų šakų, palengva mirksėdavo blakstienomis, ant pravirų lūpų sublizgėdavo seilių plėvelė ir sproginėdavo nuo tylaus šnabždesio. Galvakojai, vėžiai ir didžiuliai krabai, pakabinti ant lubų sijų lyg kokie kandeliabrai ir sietynai, toje tyloje be paliovos judino kojas, vis ėjo ir ėjo vietoje...
       Tėvo veidą staiga apniaukė rūpestis ir liūdesys, nes jo mintys nežinia kokių asociacijų keliais nuklydo prie naujų pavyzdžių.
       – Argi galiu nutylėti, – kalbėjo jis prislopinęs balsą, – kad mano brolis dėl sunkios ir nepagydomos ligos pamažu virto guminių žarnų kamuoliu, kad mano vargšė pusseserė dieną ir naktį nešiojo jį pagalvėse, niūniuodama tam nelaimingam sutvėrimui nesibaigiančias žiemos naktų lopšines? Ar gali būti kas nors liūdniau už žmogų, pavirtusį gofruota žarna? Kaip nusivylė tėvai, kaip dezorientavosi jų jausmai, kaip žlugo visų viltys, sudėtos į daug žadantį jaunuolį! O vis dėlto vargšė pusseserė jį ištikimai mylėjo ir taip pasikeitusį.
       – Ak! nebegaliu daugiau, nebegaliu klausytis! – suvaitojo Polda, pasisukdama kėdėje. - Nutildyk jį, Adele...
       Merginos atsistojo, Adelė priėjo prie tėvo ir bakstelėjo ore pirštu, lyg kutendama. Tėvas sumišo, nutilo ir, pagautas siaubo, ėmė atatupstas trauktis nuo krutančio Adelės piršto. Toji ėjo iš paskos nesustodama, piktai grūmojo pirštu ir žingsnis po žingsnio stūmė jį iš kambario. Paulina pasirąžydama nusižiovavo. Paskui kartu su Polda, abi įsisprendusios į šonus rankas, šypsodamosi pažvelgė viena kitai į akis.

Prie turinio

       NEMRODAS

       Visą anų metų rugpjūtį pražaidžiau su nuostabiu mažu šuneliu, kuris vieną dieną atsirado ant grindų mūsų virtuvėje, bejėgis, inkščiantis, dar kvepiantis pienu ir kūdikyste, dar nesusiformavusia ovaline drebančia galvele, į šonus kaip kurmio išžergtomis kojelėmis ir švelniausiu, minkštučiu kailiuku.
       Tasai gyvybės trupinėlis iš pirmo žvilgsnio visiškai sužavėjo berniuko sielą, sužadino jai begalinį entuziazmą.
       Iš kokio dangaus taip netikėtai nukrito tas dievų numylėtinis, širdžiai mielesnis už gražiausius žaisliukus? Taigi ir senai, absoliučiai neįdomiai indų plovėjai kartais šauna į galvą puiki mintis, ir ji iš priemiesčio – pačią ankstyvąją, transcendentinę ryto valandą – atneša štai tokį šunelį į mūsų virtuvę.
       Ak! Manęs, deja, dar nebuvo, nebuvau gimęs iš tamsių miego įsčių, o toji laimė, bejėgiškai gulinti ant vėsių virtuvės grindų, neįvertinta Adelės ir namiškių, jau įvyko, jau laukė mūsų! Kodėl manęs niekas nepažadino anksčiau! Pieno lėkštelė ant grindų bylojo apie Adelės motiniškuosius impulsus, deja, ir apie man amžinai dingusios praeities valandas, apie įmotystės malonumus, kurie man nerūpėjo.
       Bet manęs dar laukė visa ateitis. Kokia begalybė patyrimų, eksperimentų, atradimų žadėjo atsiverti man dabar! Nepasotintam smalsumui čia skleidėsi mįslė, jos esminė paslaptis, išreikšta šita labai paprasta, labai patogia žaislo forma. Buvo neapsakomai įdomu turėti tokią nuosavą kruopelytę gyvybės, tokią amžinos paslapties dalelę tokiu juokingu, nauju pavidalu, kuris žadino begalinį smalsumą ir slaptą pagarbą savo svetimumu, tos pačios gyvenimo temos, esančios ir mumyse, netikėtu transponavimu į kitokią negu mūsų, gyvulišką formą.
       Gyvulėliai! Nepasotinto smalsumo tikslas, gyvybės mįslės egzemplifikacijos, tarsi sukurtos tam, kad žmogui parodytų žmogų, suskaidydamos jo puikumą ir komplikuotumą į tūkstantį kaleidoskopiškų galimybių ir kiekvieną atvesdamos iki kokios nors paradoksalios ribos, iki kokio nors itin įdomaus suvešėjimo. Nevaržoma žmonių santykius drumsčiančių egoistinių interesų painiavos, širdis atsiverdavo sklidina simpatijos kitų spinduliuojamam amžinajam gyvenimui, sklidina meilingo, bendrauti skatinančio smalsumo, kuris buvo užmaskuotas savęs pažinimo alkis.
       Šunytis buvo aksominis, šiltas, greitai pulsuojančia maža širdele. Jis turėjo dvi minkštas ausų skiauteles, drumstai melsvas akeles, rausvą snukutį, į kurį be jokios baimės buvo galima įkišti pirštą, dailias, nekaltas letenėles su nuostabia rausva karpute kitame šone, kur baigiasi priekinių kojų pėdos. Lipdavo jomis į dubenėlį pieno, godžiai ir nekantriai lakdavo rausvu liežuvėliu, o pasisotinęs graudžiai pakeldavo mažą snukutį su pieno lašeliu ant smakro ir nerangiai išsikraustydavo iš pieno vonios.
       Jo eisena buvo nevikrus riedėjimas šonu įstrižai, neaiškia kryptimi, šiek tiek krypuojančia ir nepastovia linija. Jo nuotaikos dominantė buvo kažkoks neapibrėžtas ir nuolatinis liūdesys, našlaitystė ir bejėgiškumas – nesugebėjimas kuo nors užpildyti gyvenimo tuštumas tarp maitinimo sensacijų. Tai pasireikšdavo judesių netikslingumu ir nenuoseklumu, iracionaliais nostalgijos priepuoliais; tada jis bejėgiškai cypdavo ir negalėdavo rasti sau vietos. Netgi dar pasinėręs į miegą, kurio metu poreikį atsiremti ir prisiglausti tenkindavo naudodamasis savo paties kūnu, suriestu į virpantį kamuoliuką, – jis jausdavosi vienišas ir benamis. Ak, gyvybė - jauna ir silpna gyvybė, išleista iš saugios tamsos, iš jaukios motinos įsčių šilumos į didelį ir svetimą spindulingą pasaulį, kaip ji gūžiasi ir traukiasi, kaip bjaurėdamasi atsisako priimti jai siūlomą reginį – tokį atgrasų ir bjaurų!
       Tik pamažėle mažasis Nemrodas (buvo gavęs tą didų, karingą vardą) ima mėgautis gyvenimu. Vietoj ypatingo gimtosios provienybės suvokimo ima rastis daugumo žavesys.
       Pasaulis pradeda spęsti jam savo spąstus: nepažįstamas, kerintis įvairaus maisto skonis; rytmečio saulės keturkampis ant grindų, kur taip gera atsigulti; savo paties sąnarių judesiai, savo paties letenėlės, uodegėlė, familiariai kviečianti pažaisti su pačiu savimi; žmogaus rankos glamonės, dėl kurių pamažu apima kažin koks išdykumas, kūne nebetelpantis ir visiškai naujų, staigių ir rizikingų judesių poreikį žadinantis linksmumas – visa tai paperka, įtikina ir ragina priimti gyvenimo eksperimentą, su juo susitaikyti.
       Ir dar. Nemrodas ima suprasti, kad tai, kas jam pasipainioja, nepaisant išorinio naujumo, iš esmės yra tai, kas jau buvo – buvo daugelį kartų, nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Jo kūnas pažįsta situacijas, įspūdžius ir daiktus. Visa tai iš esmės jo pernelyg nestebina. Kiekvienos naujos situacijos akivaizdoje jis neria į savo atmintį, į savo kūno atminties gelmes, ieško apgraibomis, nerimastingai – ir atsitinka taip, kad suranda savyje reikiamą reakciją jau gatavą: kartų išmintį, sukrautą į jo plazmą, į jo nervus. Randa veiksmų, sprendimų, apie kuriuos pats nežinojo, kad jau yra jame subrendę ir tik laukia progos iššokti.
       Jauno jo gyvenimo scenovaizdis – virtuvė, kur dvokia rėčkos, komplikuotai ir įdomiai kvepia pašluostės, taukši Adelės batukai, kur ji triukšmingai pluša, – jo daugiau nebegąsdina. Priprato laikyti ją savo valdomis, įsikūrė joje ir ėmė ugdytis neaiškų priklausomybės jai, tėvynės jausmą.
       Netikėtai jį ištikdavo nebent grindų plovimo kataklizmas – prigimtinių teisių pažeidimas, taškymasis šiltu šarmu, grėsmingas Adelės šepečių čiūžčiojimas.
       Tačiau pavojus praeina, šepetys nurimęs, nejudėdamas tyliai kiūto kampe, džiūstančios grindys maloniai kvepia šlapiu medžiu. Nemrodas, vėl atgavęs savo normalias teises ir laisves savo teritorijoje, nebenustygsta norėdamas griebti dantimis ant grindų gulintį seną skudurą ir iš visų jėgų tampyti jį kairėn ir dešinėn. Stichijoms nurimus, jį apima neapsakomas džiaugsmas.
       Staiga jis sustoja tarsi įbestas: priešais, per kokį trejetą šuns žingsnių, kruta juoda baidyklė, greitai judinanti savo daugybės susipynusių kojų virbelius. Baisiai persigandęs, palydi žvilgsniu įstrižą blizgančio vabzdžio kelią, įdėmiai stebėdamas tą plokščią, begalvį ir aklą liemenį, kurį neša nenatūraliai judrios voriškos kojos.
       Nuo to reginio jame kažkas pradeda kilti, bręsti, brinkti, – kažkas, ko jis pats dar nesupranta, tarytum kokia rūstybė ar baimė, tačiau ji veikiau maloni, nes žadina jėgos, savęs pajutimo, agresyvumo virpulį.
       Ir staiga jis prigula ant priekinių letenėlių ir paleidžia iš savęs garsą, dar sau pačiam nepažįstamą, svetimą, visiškai nepanašų į įprastinį inkštimą.
       Paleidžia jį kartą, dar kartą, dar, laibu, nuolatos lūžinėjančiu diskantu.
       Tik veltui jis kreipiasi į vabzdį ta naująja, iš staigaus įkvėpimo gimusia, kalba. Tarakonų proto kategorijose tai tiradai vietos nėra, ir vabzdys amžinojo tarakonų ritualo pašventintais judesiais toliau įstrižai keliauja į kambario kampą.
       Vis dėlto neapykantos jausmai šunelio širdyje dar netvarūs ir nestiprūs. Ką tik pabudęs gyvenimo džiaugsmas bet kurį jausmą paverčia linksmybe. Nemrodas dar loja, tačiau to lojimo prasmė nepastebimai pasikeitusi, virtusi savo paties parodija – iš esmės tai tik troškimas parodyti, koks neapsakomai puikus tasai nuostabus gyvenimo nuotykis, pilnas pikanterijos, netikėto jaudulio ir prasmių.

Prie turinio

       PANAS

       Kampe tarp pašiūrių ir priestatų galinių sienų buvo kiemo užkaboris, tolimiausia, paskutinė atšaka, įsispraudusi tarp podelio, išvietės ir vištidės galinės sienos, – aklina įlanka, iš kurios nebebuvo išėjimo.
       Tai buvo tolimiausias kyšulys, to kiemo Gibraltaras, beviltiškai daužantis galvą į akliną skersų lentų tvorą, užveriančią ir paskutinę šio pasaulio sieną.
       Iš po jos apipelijusių grįstų tekėjo juodo, dvokiančio vandens srovelė, pūvančios, riebios balos niekada neišdžiūstanti gysla – vienintelis kelias, per tvoros ribą vedantis į pasaulį. Tačiau smirdančio užkampio širdgėla ilgai ilgai daužė galvą į tą užtvarą ir pagaliau vieną iš tų tvirtų skersinių lentų išklibino. Mes, berniūkščiai, darbą užbaigėme ir tą sunkią, apsamanojusią lentą išlupome, ištraukėme iš aptvaro. Taip padarėme spragą, atvėrėme langą į saulę. Viena koja atsistojęs ant permestos per klaną lentos, kiemo kalinys galėjo gulomis prasisprausti pro plyšį, kuris išleisdavo jį į naują, vėjo gaivinamą ir erdvų pasaulį. Ten buvo didelis, sulaukėjęs, senas sodas. Retai išsimėčiusiais didžiuliais guotais augo aukštos kriaušės, plačiašakės obelys, apsipylusios sidabriniu šlamesiu, kupančiais balsvų blyksnių raibuliais. Vešli visokių rūšių nepjauta žolė gauruotais kailiniais dengė banguotą sklypą. Paprastos pievų žolės lingavo plunksniškus varpų kuokštus; žaliavo filigraniškai dailios laukinės petražolės ir morkos; raukšlėti, šiurkštūs tramažolių ir notrelių lapeliai kvepėjo mėtomis; stambių raudonų kruopų kekes kėlė plaušingi, žvilgantys, rūdžių taškeliais pamarginti gysločiai. Visa ta puri maišalynė buvo prisigėrusi gaivaus oro, glostoma žydro vėjo ir sklidina dangaus. Gulėdamas žolėje, būdavai užklotas ištisa žydra debesų ir plaukiančių kontinentų geografija, kvėpuodavai visu bekraščiu dausų žemėlapiu. Nuo to bendravimo su oru lapai ir atžalos buvo apaugę švelnučiais plaukeliais, apsinešę minkštais pūkais, pasišiaušę šiurkščiais kabliukų šeriais, tarsi pritaikytais gaudyti ir sulaikyti deguonies srovėms. Tos smulkios balsvos apnašos giminiavo lapus su atmosfera, teikė jiems sidabriško, pilko blizgesio, kuris nutvieskia pilkas oro bangas ir ūksmingas svajas tarp dviejų saulės blyksnių. O vienas iš tų augalų, geltonas, pieno sulčių pritvinkusiais blyškiais stiebais, pripūstas oro, iš savo tuščiavidurių ūglių leido vien tik orą, vien pūkus, kurių plunksniniai ir balti kaip pienas kamuoliai subyrėdavo nuo vėjo dvelktelėjimo ir be garso išnykdavo blyškioje tyloje.
       Sodas buvo platus, išsišakojęs į kelias rankoves ir turėjo visokio klimato juostų. Vienoje pusėje buvo atviras, pilnas dausų pieno ir oro, ir ten po dangum klojėjo minkščiausią, švelniausią, puriausią žalumą. Tačiau, ilga atšaka leisdamasis žemyn ir pasinerdamas į pavėsį tarp apleisto limonado fabriko galo ir ilgos griūvančio kluono sienos, vis labiau niaukėsi, darėsi storžievis ir netvarkingas, laukinis ir apsileidęs, siautėjo dilgėlėmis, šiaušėsi dagiais, buvo apėjęs visokių piktžolių šašais, o pačiame gale tarp sienų, plačioje keturkampėje įlankoje, nebeturėjo nei saiko, nei proto. Ten jau buvo ne sodas, tik beprotybės paroksizmas, pasiutizmo protrūkis, ciniška begėdystė ir pasileidimas. Ten sužvėrėję ir davę valią savo aistroms, šeimininkavo tušti, sulaukėję varnalėšų kopūstai – didžiulės raganos, vidury dienos nusiseginėjančios plačius sijonus, mėtančios juos nuo savęs – sijoną po sijono taip, kad jų išsipūtę, šlamantys, skylėti skarmalai pasiutusiomis skiautėmis jau laidojo po savim tą vaidingų pavainikių padermę. O besočiai sijonai pūtėsi ir stumdėsi, lipo vienas ant kito, ramstė ir dangstė vienas kitą, augo lyg kokia išputusi lapų skardos masė, jau net siekė žemą kluono pastogę.
       Štai ten ir pamačiau jį vienintelį kartą gyvenime, kaitros nualpintą vidurdienį. Tai buvo akimirka, kai pasiutęs, laukinis laikas ištrūksta iš įvykių verpeto ir tarsi pabėgęs valkata rėkdamas pasileidžia tiesiai per laukus. Tuomet nekontroliuojama vasara auga be jokio saiko per visą erdvę, auga pašėlusiu veržlumu visomis galiomis, dvigubėdama, trigubėdama, į kažkokį kitą išsigimusį laiką, į nežinomą dimensiją, į beprotybę.
       Tokiu metu mane apimdavo šėlas gaudyti drugelius, ir aš lyg padūkęs vaikydavau tas mirgančias liepsneles, tuos skrajojančius baltus lopinėlius, nevikriais zigzagais virpančius įkaitusiame ore. O kartą atsitiko taip, kad viena iš tų skaisčių dėmelių skrisdama persiskyrė į dvi, paskiau į tris – ir tas virpantis, akinamai baltas tritaškis mane tarsi žaltvykslė ėmė vesti per saulės deginamus pasiutusius dagius.
       Sustojau tik varnalėšyno pakrašty, nedrįsdamas nerti į tą baisų užkampį.
       Tada staiga pamačiau jį.
       Iki pažastų paskendęs varnalėšose, jis tupėjo tiesiai priešais mane.
       Mačiau jo stambius pečius su nešvariais marškiniais ir suskretusio surduto skiautę. Tupėjo pasigūžęs, lyg ketindamas daryti šuolį. Nugara – pakumpusi tarsi nuo didžiulės sunkenybės. Kūnas šnopštė įsiręžęs, o nuo varinio, saulėje blizgančio veido tekėjo prakaitas. Nors ir nejudėjo, atrodė, kad sunkiai dirba, tylomis galynėjasi su kažkokia didžiule našta.
       Sustojau kalte prikaltas jo žvilgsnio, kuris mane suėmė tarsi žnyplėmis.
       Tai buvo valkatos ar girtuoklio veidas. Kakta aukšta, iškili tarsi upės nugludintas riedulys, o virš jos šiurpso nešvarių gaurų kuokštas. Kaktą vagojo gilios raukšlės. Gal skausmas, gal deginanti saulės kaitra, gal nežmoniška įtampa, nežinia kas buvo taip įsirėžę į tą veidą ir taip įtempę bruožus, jog jie, rodės, tuojau sprogs. Juodos akys įsmigo į mane, pilnos didžiausios širdgėlos ar skausmo. Tos akys žiūrėjo į mane ir nežiūrėjo, matė mane ir tuo pat metu visai nematė. Tai buvo kažkokie rutuliai, kurie plyšte plyšo, draskomi didžiausio skausmo arba nežaboto mėgavimosi įkvėpimu.
       Ir staiga iš tų įtemptų, tiesiog sproginėjančių bruožų išlindo kažkokia baisi, kančios iškreipta grimasa, ir toji grimasa ėmė augti, imdama į save aną beprotybę ir įtampą, pampo nuo jų, lindo kaskart vis labiau ir išsiveržė riaumojančiu, gargaliuojančiu juoko kosuliu.
       Baisiausiai persigandęs, pamačiau, kaip jis, griausmingai juokdamasis iš galingos krūtinės, palengva pakilo, atsistojo ir, susikūprinęs kaip gorila, rankas laikydamas smunkančiuose kelnių skarmaluose, dideliais šuoliais nubėgo, šlepsėdamas per šnarančius varnalėšų lapus, – Panas be fleitos, išgąstingai grįžtantis į savo gimtąsias girias.

Prie turinio

       PONAS KAROLIS

       Šeštadienį po pietų mano dėdė Karolis, gyvanašlis, pėsčiomis eidavo į vasarvietę, esančią per valandą kelio nuo miesto, pas žmoną ir vaikus, kurie ten atostogavo.
       Nuo žmonos išvažiavimo butas netvarkytas, lova niekad neklojama. Ponas Karolis pareina namo vėlai naktį, nusivalkiojęs ir nusmurgęs per naktinius lėbavimus, į kuriuos jį traukia tos tvankios ir nykios dienos. Sumaigytas, šaltas, baisiai sujauktas patalas tada jam būna kažkokia palaiminga prieglauda, išsigelbėjimo sala, į kurią jis puola iš paskutiniųjų jėgų tarsi daugelį dienų ir naktų audringos jūros blaškytas sudužusio laivo keleivis.
       Graibinėdamas patamsy, griūva į šaltus patalus, į tas balsvas plunksnų kalvas, gūbrius ir kauburius ir miega kaip nuvirtęs: aukštyn kojom, žemyn galva, momeniu įsirėmęs į purų patalo minkštimą, tarsi per miegus norėdamas prasiskverbti, kiaurai perlįsti per nakties metu augančius, didžiulius patalų masyvus. Miegodamas grumiasi su patalais lyg plaukikas su vandeniu, minko ir maišo juos visu kūnu tarsi tešlą didžiuliame duonkubilyje, į kurį įkrito, ir pabunda pilku apyaušriu uždusęs, apsipylęs prakaitu, išmestas į tą patalų krūvos krantą, kurio nebegalėjo įveikti sunkiose nakties grumtynėse Taip pusiau išmestas iš miego sietuvos, valandėlę nesąmoningai kabo ant nakties krašto, krūtine gaudo orą, o patalai aplinkui auga, pučiasi, kyla – ir vėl jį apauga sunkios, balsvos tešlos griūtis.
       Taip jis miega iki vėlyvų priešpiečių, o pagalvės sugula viena prie kitos, ir pasidaro didelė, balta, plyna lyguma, po kurią klajoja nurimęs jo miegas. Tais baltais vieškeliais jis palengva sugrįžta į save, į dieną, į tikrovę – ir pagaliau atveria akis tarsi užmigęs keleivis, traukiniui sustojus stotyje.
       Kambaryje viešpatauja užsibuvusi prietema su daugiadienės vienatvės ir tylos nuosėdomis. Tiktai ant lango verda rytmetinis musių knibždėlynas, skaisčiai liepsnoja užuolaidos. Ponas Karolis iš savo kūno, iš jo ertmių išžiovauja vakarykštės dienos liekanas. Žiovavimas jį tampo lyg konvulsijos, tarsi norėdamos visą išversti išvirkščią. Taip jis, tarytum smėlį ar kokias sunkenybes, išmeta iš savęs suvirškintus vakarykštės dienos likučius.
       Šitaip nusiraminęs, atsigavęs, ima į užrašų knygutę rašyti išlaidas, kalkuliuoja, skaičiuoja ir svajoja. Paskui ilgai guli nejudėdamas, stiklinėmis akimis, kurios yra vandens spalvos, išsprogusios ir drėgnos. Vandeningoje kambario prieblandoje, išgiedrintoje anapus užuolaidų esančios kaitrios dienos atspindžio, jo akys tarsi maži veidrodėliai atspindi visus švytinčius daiktus: baltas saulės dėmes lango plyšiuose, auksinį užuolaidų keturkampį, tarsi vandens laše jose pasikartoja visas kambarys su kilimų ir tuščių kėdžių tyla.
       Tuo tarpu diena anapus užuolaidų dūzgia kaskart liepsningesniu saules įsiutintų musių zvimbesiu. Tas baltasis gaisras jau nebegali sutilpti lange, ir užuolaidos alpsta nuo šviesaus bangavimo.
       Tada jis išsirango iš patalo ir, nevalingai stenėdamas, dar kurį laiką sėdi ant lovos. Jo trisdešimtkelerių metų kūnas jau pradėjęs tukti. Organizmas paburkęs nuo riebalų, nualintas lytinių piktnaudžiavimų, bet nuolatos gausiai pritvinkęs syvų, ir rodos, kad dabar toje tyloje palengva bręsta jo būsimas likimas.
       Kol jis taip sėdi nieko negalvodamas ir sustingęs lyg augalas, visas virtęs apytaka, kvėpavimu, giliu syvų pulsavimu, iš jo prakaituoto, daugelyje vietų plaukais apžėlusio kūno auga kažkokia nežinoma, nesuformuluota ateitis, nelyginant bjaurus navikas, kuris didėja fantastiškai ir nežinia kokiu mastu. Jis tuo nesibaisi, nes jau yra pajutęs savo tapatybę su tuo kažkuo nežinomu ir dideliu, kas turėjo ateiti, ir nesipriešindamas augo drauge, nuostabiai sutartinai, ramios grėsmės sustingdytas, atpažindamas būsimąjį save tame kolosališkame vešlume, tose fantastiškose sangrūdose, kurios brendo jo vidinio žvilgsnio akivaizdoje Tada viena jo akis kiek nukrypsta į šalį ir tarsi išeina į kitą matavimą.
       Paskui iš tų beminčių aptemimų, iš tų prarastųjų tolumų jis vėl sugrįžta į save ir į laiką; pamato ant kilimo savo riebias ir dailias tarsi moters pėdas ir iš lėto išsisega iš dieninių marškinių rankogalių auksines sąsagas. Po to nueina į virtuvę ir pavėsingame jos kampe randa kibirėlį vandens, tykų, budrų veidrodžio skridinėlį, laukiantį jo tenai, – vienintelę gyvą ir pažįstamą būtybę tame tuščiame bute. Įsipila vandens į dubenį ir oda ima ragauti alpų, salsvą šlapumą.
       Savo tualetą jis tvarko ilgai, rūpestingai, neskubėdamas, tarp atskirų manipuliacijų darydamas pauzes.
       Tasai butas, tuščias ir apleistas, jo nepažįsta, o baldai ir sienos stebi jį tyliai kritikuodami.
       Įeidamas į jų tylą, jis jaučiasi kaip įsibrovėlis toje povandeninėje, paskendusioje karalystėje, kurioje teka kitas, atskiras laikas.
       Atidarinėdamas savo stalčius, jis jaučiasi kaip piktadarys ir prieš savo valią vaikščioja pirštų galais, bijodamas pažadinti triukšmingą, per didelį aidą, nekantriai laukiantį menkiausios priežasties garsiai sugriaudėti.
       Pagaliau, tyliai vaikščiodamas nuo spintos prie spintos, jis daiktas po daikto susiranda viską, ko reikia, ir užbaigia savo tualetą tarp tų abejingai, tylomis jį toleruojančių baldų; galų gale pasiruošęs eiti, stabteli su skrybėle rankoje ir sutrinka, kad net paskutinę akimirką nesugebėjo rasti žodžių, kurie atrištų tą priešišką tylėjimą; prie durų eina nusiminęs, iš lėto, nuleidęs galvą, o tuo tarpu į priešingą pusę – į veidrodžio gelmę – neskubėdamas tolsta kažkas visiems laikams atsukęs nugarą, tolsta per tuščią neegzistuojančių kambarių anfiladą.

Prie turinio

       CINAMONINĖS KRAUTUVĖLĖS

       Trumpiausiomis, mieguistomis žiemos dienomis, iš abiejų pusių, iš ryto ir iš vakaro, apgaubtomis gauruotų prieblandų, kada miestas kaskart giliau šakodavosi į žiemos naktų labirintus, o trumpa aušra vargiai beprišaukdavo jį atsipeikėti, sugrįžti, – mano tėvas jau buvo prarastas, parduotas, prisaikdintas anai sferai.
       Ant jo veido ir galvos tuo metu vešliai ir tiesiog baisiai augo žili plaukai; pasišiaušę jų šepečiai, šeriai, ilgi kuokštai šiurpsojo ant karpų ir antakių, lindo iš šnervių – ir tai jo fizionomiją darė panašią į seno, nutriušusio lapino.
       Jo uoslė ir klausa nepaprastai aštrėjo, ir iš tylinčio, nerimastingo veido persimainymų matydavome, kad tais pojūčiais jis nuolat santykiauja su nematomu tamsių užkampių, pelių urvelių, išdūlėjusių tuščių ertmių po grindimis ir dūmtakių pasauliu.
       Jis buvo neklystantis ir jautrus visų nakties krebždesių, slapto, girgždančio grindų gyvenimo stebėtojas, šnipas ir bendrininkas. Tie dalykai taip patraukdavo jo dėmesį, jog jis visiškai pasinerdavo į mums nepasiekiamą sferą ir nė nemanydavo duoti mums apie ją ataskaitos.
       Kai neregimosios sferos išdaigos pasidarydavo pernelyg absurdiškos, ne kartą gynėsi pirštais ir tyliai pats sau juokėsi; tada žvilgsniu susikalbėdavo su mūsų katinu, kuris, būdamas toks pat ano pasaulio paslapčių dalyvis, pakeldavo savo cinišką, šaltą, rainuotą veidą ir iš nuobodulio abejingai užmerkdavo įstrižus akių plyšelius.
       Pietų metu valgydamas, būdavo, staiga padeda peilį ir šakutę ir su parišta ant kaklo servetėle pašoka lyg katinas, ant galų pirštų nusėlina prie gretimo tuščio kambario durų ir kuo atsargiausiai pažvelgia pro rakto skylute. Paskui, tarsi susigėdęs, nelinksmai šypsodamas, grįžta prie stalo ir vis bamba, neaiškiai murma vidinį monologą, į kurį yra pasinėręs.
       Norėdama bent kiek išblaškyti ir atitraukti nuo liguistų tyrinėjimų, motina jį vakarais išsitempdavo pasivaikščioti, o jis eidavo tylėdamas, nesipriešindamas, bet ir neįtikintas, išsiblaškęs, toli nuklydęs dvasia. O kartą netgi nuėjome į teatrą.
       Vėl atsiradome toje didžiulėje, prastai apšviestoje ir nešvarioje salėje, pilnoje mieguistos žmonių šnekos ir netvarkingo judėjimo. Tačiau kai prasibrovėme pro žmonių spūstį, prieš mus išniro milžiniška šviesiai žydra uždanga, tarsi kažkokio kito pasaulio dangus. Didelės tapytos rausvos kaukės išpūstais skruostais nardė didžiulėje marškos erdvėje. Tasai dirbtinis dangus plėtėsi ir plaukė išilgai ir skersai, tvinte tvindamas galingu patoso alsavimu, didingais gestais, prisipildydamas to dirbtinio, tviskančio pasaulio, kuris buvo statomas ten, ant dundančių scenos pastolių. Per platų dangaus veidą slenkantis virpulys, didžiulės marškos atodūsis, nuo kurio atgydavo ir imdavo augti kaukės, sakyte sakė, kad dangaus skliautai iliuzoriški, o kartu kėlė realybės virpulį, kurį metafizikos akimirkomis jaučiame kaip paslapties mirgėjimą.
       Kaukės plasnojo raudonais vokais, spalvingos lūpos kažką be garso šnibždėjo, ir aš žinojau, kad ateis akimirka, kai paslapties įtampa pasieks zenitą, o tada pritvinkęs uždangos dangus iš tiesų sprogs, pakils ir parodys negirdėtų, neapsakomų dalykų.
       Tačiau man nebuvo lemta sulaukti tos valandėlės, kadangi tėvas ėmė nerimauti, graibstytis už kišenių ir galų gale pareiškė pamiršęs piniginę su pinigais ir svarbiais dokumentais.
       Tėvai trumpai pasitarė, paskubomis apskritai įvertino Adelės sąžiningumą ir liepė man drožti namo ieškoti piniginės. Motinos nuomone, iki vaidinimo pradžios buvo dar daug laiko ir, vikriai apsisukęs, galėjau laiku sugrįžti.
       Išėjau į žiemos naktį, nuspalvintą dangiškos iliuminacijos. Tai buvo viena iš tų giedrų naktų, kai žvaigždėti skliautai tokie erdvūs ir išsišakoję, tarsi būtų persiskyrę, sulūžę ir pasidaliję į atskirus dausų labirintus, kurių galėjo užtekti visam mėnesiui žiemos naktų, kurie savo sidabriniais ir margaspalviais gaubtais būtų apdengę visus tų naktų vaiduoklius, nuotykius, avantiūras ir karnavalus.
       Nedovanotinas lengvapėdiškumas išsiųsti tokią naktį berniuką su svarbia ir skubia užduotimi, kadangi prieblandoje gatvės pasidaugina, susipainioja, pasikeičia viena su kita vietomis. Miesto glūdumoje atsiveria, kaip čia pasakius, dvigubos gatvės, gatvės antrininkės, netikros ir klastingos gatvės. Užburta ir suklaidinta vaizduotė kuria apgaulingus miesto planus, rodos, jau seniai žinomus, pažįstamus, kuriuose tos gatvės turi savo vietą ir vardą, o be galo išradinga naktis, nieko geresnio nebesumanydama, nuolatos rodo vis kitokias vaiduokliškas konfigūracijas. Tie žiemos naktų gundymai dažniausiai prasideda nekaltai – nuo noro pasitrumpinti kelią, pasirinkti ne įprastinį, o artesnį. Klaidžiai kelionei susikirtus su kokiu nors nevaikščiotu skersgatviu, atsiranda patrauklių kombinacijų. Tačiau šiuokart pradžia buvo kitokia.
       Paėjęs porą žingsnių, susigriebiau, kad esu be apsiausto. Norėjau grįžti, bet po akimirkos man tai pasirodė nereikalinga gaišatis, kadangi naktis visiškai nebuvo šalta, atvirkščiai – dvelkianti nuostabios šilumos srovėmis, kažkokio netikro pavasario atodūsiais. Sniegas baltais riestainiais raitėsi nelyginant nekaltos, saldžios, žibuoklėmis kvepiančios vilnos. Į tokius pat riestainius buvo ištirpęs dangus, kuriame trejinosi, dvejinosi mėnulis ir, taip daugindamasis, demonstravo visas savo fazes ir pozicijas.
       Tą dieną dangus apnuogino savo vidinę konstrukciją daugelyje, sakyčiau, anatominių preparatų, kurie rodė šviesos spirales ir sluoksnius, šviesžalių nakties luitų skerspjūvius, erdvės plazmą, nakties svajonių audinį.
       Tokią naktį neįmanoma eiti Podvalio ar kuria nors kita iš tų tamsių gatvių, kurios yra keturių turgaus linijų išvirkščioji pusė, nelyginant pamušalas, ir neprisiminti, kad tokiu vėlyvu metu kartais dar būna atviros kai kurios iš tų nepaprastų ir tokių masinančių krautuvių, kurias paprastą dieną pamiršti. Aš jas vadinu cinamoninėmis krautuvėlėmis, nes jų sienos išmuštos tamsiais cinamono spalvos paneliais.
       Tos iš tikro taurios krautuvėlės, atidarytos ir vėlyvą naktį, visada buvo mano karštų svajonių objektas.
       Silpnai apšviestas, tamsus ir iškilmingas jų vidus stipriai dvelkė dažų, lako, smilkalų kvapais, tolimų kraštų ir retų medžiagų aromatais. Ten galėjai rasti bengališkųjų ugnių, burtų skrynelių, seniai žuvusių šalių pašto ženklų, kiniškų sviedinio žaidimų, indigo, Malabaro kanifolijos, egzotiškų vabzdžių, papūgų, tukanų kiaušinių, gyvų salamandrų ir baziliskų, Mandragoros šaknų, Niurnbergo mechanizmų, vazonėlių su homunkulais, mikroskopų ir žiūronų, o svarbiausia – retų ir savotiškų knygų, nuostabiausių raižinių ir nuostabiausių istorijų pilnų senų foliantų.
       Atsimenu tuos senus ir labai orius pirklius, kurie aptarnaudavo klientus nuleistomis akimis, diskretiškai tylėdami, nes buvo kupini išminties ir suprasdavo jų slapčiausius troškimus. Tačiau viską pranoko ten vienas knygynas, kuriame kartą, žiūrinėdamas retus ir draudžiamus spaudinius, slaptų klubų publikacijas, pakėliau masinančių ir svaiginančių paslapčių uždangą.
       Taip retai kada pasitaikydavo apsilankyti tose krautuvėlėse – tuo labiau su nedidele, bet pakankama pinigų suma kišenėje. Niekaip negalėjau praleisti tokios progos, nors buvau stropus ir vykdžiau patikėtą svarbią misiją.
       Norint pasiekti naktinių krautuvių gatvę, mano apskaičiavimu, reikėjo pasukti į šoninę gatvelę ir praeiti du ar tris skersgatvius. Tai tolino mane nuo tikslo, tačiau grįžti buvo galima Druskos kasyklų keliu ir atsigriebti už vėlavimą.
       Troškimas aplankyti cinamonines krautuvėles man tarytum išugdė sparnus; pasukau į žinomą gatvę ir veikiau skridau negu ėjau, stengdamasis neišklysti iš kelio. Taip praėjau trečią ar ketvirtą skersgatvį, o geidžiamos gatvės vis nebuvo. Be to, ir gatvių konfigūracija neatitiko laukiamo vaizdo. Krautuvių anė ženklo. Aš ėjau gatve, kurios nė vienas namas neturėjo įeinamųjų vartų, tik sandariai uždarytus, mėnulio atspindžių apakintus langus. Iš kitos tų namų pusės, maniau sau, turi būti tikroji gatvė, iš kurios į tuos namus patenkama. Sunerimęs paspartinau žingsnius, širdyje atsisakydamas minties aplankyti krautuvėles. Kad tiktai greičiau iš čia nusigavus į pažįstamą miesto aplinką. Artėdamas prie gatvės galo, labai nerimavau, kurgi ji mane išves. Išėjau į platų, retai užstatytą, labai ilgą ir tiesų vieškelį. Išsyk padvelkė plačios erdvės alsavimu. Prie pat gatvės arba sodų gilumoje ten stovėjo gražios vilos, puošnūs turtuolių namai. Protarpiais tarp jų buvo matyti parkai ir mūrinių sodų tvoros. Vaizdas iš tolo priminė tolimas, retai lankomas Lešnianų gatvės apylinkes. Mėnesiena, pažirusi tūkstančiais riestainių, sidabriniais dangaus žvynais, buvo blyški ir tokia šviesi kaip diena – tiktai parkai ir sodai juodavo tame sidabriniame kraštovaizdyje.
       Atidžiau įsižiūrėjęs į vieną namą, įsitikinau, kad priešais yra užpakalinė ir man niekad neregėta gimnazijos rūmų pusė. Kaip tiktai artinausi prie vartų, kurie, keistas dalykas, buvo atviri, priemenė apšviesta. Įėjau ir atsidūriau koridoriuje ant raudono kiliminio takelio. Vyliausi, kad pavyks nepastebėtam prasmukti per namą, išeiti pro paradinius vartus ir gerokai pasitrumpinti kelią.
       Prisiminiau, kad tokiu vėlyvu metu profesoriaus Arendto salėje turėtų būti viena iš neprivalomų pamokų, į kurias žiemos metu susirinkdavome vėlai naktį, liepsnodami tauriu užsidegimu piešti, kurį mums įkvėpė tas įžymusis mokytojas.
       Mažas stropių mokinių būrelis bemaž prapuldavo didžiulėje tamsioje salėje, kur dviejų mažų į buteliukų kaklus įstatytų žvakučių šviesoje ant sienų draikėsi ir lūžinėjo dideli mūsų galvų šešėliai.
       Tiesą pasakius, nedaugelis iš mūsų per tas pamokas piešdavome, ir profesorius nekeldavo pernelyg didelių reikalavimų. Kai kurie iš namų atsinešdavo pagalves ir užsikniaubdavo ant suolų šiek tiek nusnūsti. Tiktai stropiausieji piešdavo prie pat žvakės, auksiniame jos šviesos rate.
       Dažniausiai mes ilgai laukdavome profesoriaus, nuobodžiaudami mieguistai kalbėdavomės. Pagaliau jo kambario durys atsiverdavo, ir jis įeidavo – mažas, gražia barzda, pilnas slėpiningų šypsenų, diskretiškų nutylėjimų ir paslapties aromato. Greitai uždarydavo kabineto duris, kurioms prasivėrus, už jo galvos sušmėžuodavo daugybė gipsinių šešėlių, klasikinių, liguistų niobidžių, danaidžių ir tantalidų fragmentų, ištisas liūdnas ir negyvas Olimpas, metų metais džiūstantis tame gipso figūrų muziejuje. To kambario prietema būdavo drumsta ir dieną ir mieguistai liūliuodavo pilna gipsinių svajonių, tuščių žvilgsnių, blunkančių ovalų ir nebūtin nueinančių sumanymų. Mėgdavome pasiklausyti už durų tos voratinkliuose dūlančio sąvartyno atodūsių ir šnabždesių pilnos tylos, to nuobodžiai ir monotoniškai blėstančio dievų saulėlydžio.
       Profesorius oriai, pagautas pakilios nuotaikos, vaikštinėdavo palei tuščius suolus, tarp kurių mes, išsimėtę mažais būreliais, kažką piešdavome pilkuose žiemos nakties atšvaituose. Būdavo tylu, imdavo miegas. Kur ne kur mano draugai taisydavosi miegoti. Žvakelės buteliukuose palengva gesdavo. Profesorius pasinerdavo į gilią vitriną, pilną senų foliantų, senamadiškų iliustracijų, raižinių ir atspaudų. Paslaptingai gestikuliuodamas, rodydavo mums senas vakaro peizažų litografijas, nakties tamsybes, žiemos parkų alėjas, juoduojančias palei baltus mėnesienos kelius.
       Mieguistai šnekučiuojantis, laikas slinkdavo nepastebimai ir netolygiai, tarsi mazgydamas valandų tėkmę, kai kada prarydamas ištisus tuščius trukmės intervalus. Nepastebimai, be jokio perėjimo, atrasdavome savo būrelį jau grįžtantį atgal baltu apsnigtu alėjos takeliu, per juodą sausą krūmų tankmę. Eidavome palei tą gauruotą tamsybių krantą, šluostydamiesi krūmais lyg meškos kailiu, o krūmai traškėdavo po mūsų kojomis tą šviesią be mėnesienos naktį, tą pienišką, netikrą dieną gerokai po vidurnakčio. Išsiskaidęs tos šviesos baltumas, sniego, blyškaus oro, pieniškų erdvių dulksna buvo tartum pilkas graviūros popierius, kuriame raizgėsi sodriai juodi tankumyno brūkšniai ir štrichuotės. Dabar, jau gerokai po vidurnakčio, naktis kartodavo tas noktiurnų, naktinių profesoriaus Arendto raižinių serijas, tęsdavo jo fantazijas.
       Tame juodame parko tankumyne, susivėlusiuose atžalyno gauruose, trapių žagarų masėje pasitaikydavo nišų, painiavos, sodrių sodriausios purios juodumos lizdų, pilnų chaoso, slėpiningų mostų, nerišlios gestų kalbos. Tuose lizduose būdavo ramu ir šilta. Ten mes sėdėdavome ant vasariško minkšto sniego su savo gauruotais apsiaustais ir gardžiuodamiesi krimsdavome riešutus, kurių tą pavasarišką žiemą buvo pilna toji lazdynų tankmė. Po krūmus be garso sukinėdavosi kiaunės, žebenkštys ir faraono pelės – kailiniai pėdsekiai žvėreliai, ilgi trumpakojai, dvokiantys skranda. Mes įtardavome tarp jų esant mokyklos kabineto eksponatų, kurie, nors ir išskrosti, nuplikę, tą baltąją naktį savo dykuose viduriuose pajusdavo senojo instinkto šauksmą, rujos balsą ir grįždavo į gimtinę trumpai iliuziškai pagyventi.
       Tačiau pavasariško sniego fosforinis švytėjimas palengva susidrumsdavo, užgesdavo, ir užeidavo juoda ir tiršta priešaušrio tamsa. Kai kurie iš mūsų užmigdavo ant šilto sniego, kiti, grabinėdamiesi tankumyne, susirasdavo savo namų vartus, apčiuopomis įeidavo į tamsius butus, į tėvų ir brolių miegą, į tęsinį to gilaus knarkimo, kurį pasivydavo savo pavėlavusiais keliais.
       Tie naktiniai seansai man būdavo pilni paslaptingo žavesio, todėl ir dabar negalėjau praleisti progos žvilgtelėti į piešimo salę. Nutariau sugaišti tenai jokiu būdu ne ilgiau kaip mažą valandėlę. Tačiau, kopdamas užpakaliniais skambiai rezonuojančiais kedro laiptais, supratau, kad atsidūriau nepažįstamoje, niekada man neregėtoje rūmų pusėje.
       Nė menkiausias šlamesys nedrumstė iškilmingos jų tylos. Toje pusėje koridoriai buvo platesni, iškloti pliušiniu kilimu ir neregėtai prašmatnūs. Jų posūkiuose švietė mažos, blausiai degančios lempos. Perėjęs vieną tokią alkūnę, atsidūriau dar didesniame, tiesiog karališkai puikiame koridoriuje. Jo vienoje sienoje buvo plačios stiklinės arkados, pro kurias galėjai patekti į butą. Čia išvydau ilgą gilumon bėgančių neapsakomai prabangiai įrengtų kambarių anfiladą. Šilkinių apmušalų, auksuotų veidrodžių, brangių baldų ir krištolinių sietynų špaleriais žvilgsnis bėgo į puošnią interjero prašmatnybę, kur įvairiaspalviais verpetais mirguliavo arabeskos, pynėsi girliandos ir pumpuruojančios gėlės. Didi tų tuščių salonų tyla buvo pilna vien tiktai slaptų žvilgsnių, kuriais patys į save žiūrėjosi veidrodžiai, ir panikos, kuri viešpatavo arabeskose, aukštai bėgančiose per sienų frizus ir dingstančiose baltų lubų lipdiniuose.
       Nustebęs pagarbiai stovėjau žiūrėdamas į tą prabangą ir spėliojau, kad mano naktinė klajonė netikėtai mane atvedė į direktoriaus pusę, prie jo privataus buto. Stovėjau smalsumo prikaltas smarkiai plakančia širdimi, pasirengęs bėgti sulig menkiausiu šnaresiu. Kaipgi būčiau galėjęs nutvertas pateisinti, ko čia naktį šnipinėju, ko taip akiplėšiškai įlindau? Kuriame nors giliame pliušiniame fotelyje nepastebima ir tyli galėjo sėdėti direktoriaus dukrelė, ji galėjo staiga pakelti į mane nuo knygos akis – juodas, ramias Sibilės akis, kurių žvilgsnio niekas iš mūsų nesugebėdavo atlaikyti. Tačiau pasukti atgal nuo pusiaukelės, neįvykdžius numatyto plano, būčiau laikęs bailumu. Pagaliau aplinkui ištaigingose ertmėse, apšviestose blandžia nežinia kokio meto šviesa, viešpatavo didi tyla. Pro koridoriaus arkadas kitame didelio salono gale mačiau aukštas stiklines duris į terasą. Aplinkui buvo taip tylu, ir todėl įsidrąsinau. Man nebeatrodė pernelyg rizikinga nulipti pora laiptelių iki salės lygio, keliais šuoliais perbėgti per didžiulį brangų kilimą ir atsidurti terasoje, iš kurios be vargo galėjau pasiekti gerai pažįstamą gatvę.
       Taip ir padariau. Nužengęs ant salono parketo po didžiulėmis palmėmis, kurių strėlės iš vazonų siekė net lubų arabeskas, susivokiau esąs, tiesą sakant, jau niekieno žemėje, kadangi salonas visiškai neturėjo priekinės sienos. Tai buvo savotiška didžiulė lodžija, pora laiptelių sujungta su miesto aikšte, nelyginant tos aikštės atšaka, ir kai kurie baldai stovėjo jau ant grindinio. Nubėgęs žemyn per keletą akmeninių laiptelių, vėl atsidūriau gatvėje.
       Žvaigždynai buvo jau tiesiog virš galvos, visos žvaigždės atsisukusios į kitą pusę, tačiau mėnulis, įsirausęs į debesėlių duknas, pats nematomas, bet jas nušvietęs, rodėsi dar tebeturįs nukeliauti galybę kelio ir, pasinėręs į savo painius dangiškus reikalus, nė negalvojo apie aušrą.
       Gatvėje juodavo keletas puskariečių, nuvažinėtų ir išklerusių tarsi nesveiki snūduriuojantys krabai ar tarakonai. Vežėjas pasilenkė nuo aukštos pasostes. Jo veidas buvo smulkus, raudonas ir geraširdis.
       – Važiuosim, ponaiti? – paklausė jis.
       Karieta sudrebėjo visais savo daugianario kūno raiščiais ir sąnariais ir iš lėto pajudėjo.
       Bet kas gi tokią naktį pasiduoda paiko vežėjo užgaidoms? Tarškant stipinams, dundant kėbului ir būdai, aš negalėjau susikalbėti su juo dėl kelionės tikslo. Jis tik nerūpestingai ir atlaidžiai linkčiojo galvą ir niūniavo sau, važiuodamas per miestą aplinkiniu keliu.
       Prie kažkokios smuklės stovėjo būrelis vežikų ir draugiškai mojo jam rankomis. Jis kažką linksmai atsakė, paskui, nestabdydamas vežimo, numetė man ant kelių vadeles, nusileido nuo pasostės ir nuėjo prie bičiulių būrio. Arklys, senas protingas vežiko arklys, atsainiai apsidairė ir patraukė toliau vienoda vežikiška risčia. Tiesą sakant, tasai arklys žadino pasitikėjimą – atrodė esąs protingesnis už vežiką. Tačiau aš nemokėjau vadelėti – reikėjo pasiduoti gyvulio valiai. Išvažiavau į priemiesčio gatvę, iš abiejų pusių supamą sodų. Tie sodai, slinkdami pro šalį, pamažu virto didelių medžių parkais, o šie – miškais.
       Niekada nepamiršiu to spindinčio važiavimo šviesią šviesiausią žiemos naktį. Spalvotas dangaus žemėlapis, vis didėdamas, pavirto milžinišku kupolu, kuriame susigrūdo fantastiški kontinentai, okeanai ir jūros, išbraižyti žvaigždžių verpetų ir srovių linijomis, švytinčiomis dangaus geografijos linijomis. Oras pasidarė lengvas kvėpuoti ir spindintis tarsi sidabro šydas. Pakvipo žibuoklėmis. Iš po vilnonio nelyginant baltas karakulis sniego kyšojo virpančios plukės su mėnulio kibirkštėlėmis grakščiose taurelėse. Visas miškas atrodė iliuminuotas tūkstančiais švieselių, žvaigždžių, kurias gausiai barstė gruodžio dangaus skliautas. Oras dvelkė kažkokiu slaptu pavasariu, neapsakomu sniego ir žibuoklių skaistumu. Įvažiavau į kalvotą vietovę. Kalvų linijos, pasišiaušusios plikomis medžių šakomis, kilo į dangų tarsi palaimos atodūsiai. Tuose laiminguose šlaituose pamačiau ištisus būrelius keliautojų, kurie tarp samanų ir krūmų rankiojo nukritusias, nuo sniego sušlapusias žvaigždes. Kelias pasidarė status, arklys slydinėjo ir sunkiai traukė visais sąnariais girgždantį vežimą. Aš buvau laimingas. Krūtinė gerte gėrė tą malonų oro pavasarį, žvaigždžių ir sniego gaivumą. Priešais arklio krūtinę augo vis aukštesnis ir aukštesnis baltų sniego putų pylimas. Arklys sunkiai kasėsi per švarią ir vėsią jo masę. Pagaliau pavargo. Išlipau iš puskarietės. Arklys, nuleidęs galvą, sunkiai alsavo. Prisiglaudžiau jo galvą prie krūtinės; didelėse juodose gyvulio akyse spindėjo ašaros. Tuomet ant jo pilvo pamačiau apvalią juodą žaizdą.
       – Kodėl man nieko nesakei? – sušnibždėjau pro ašaras.
       – Brangusis, tai tau, – pasakė jis ir pasidarė visai mažutis, tarsi medinis arkliukas.
       Aš jį palikau. Jaučiausi nuostabiai lengvas ir laimingas. Svarsčiau, ar laukti siaurojo geležinkelio traukinuko, kuris čia važiuodavo, ar pėsčiomis grįžti į miestą. Pradėjau leistis žemyn stačiu serpentinu vidury miško, iš pradžių žengiau lengvai, lyg pasišokėdamas, paskui įsismaginau ir pasileidau grakščiai, džiaugsmingai bėgti, o netrukus jau čiuožte čiuožiau – lyg slidėmis. Lengvai reguliavau greitį, o vairavau po truputį sukinėdamas kūną.
       Netoli miesto lioviausi šitaip triumfiškai bėgęs ir ėmiau eiti įprastiniu žingsniu, kaip pasivaikščiodamas. Mėnulis vis dar švietė aukštai. Dangus nuolatos transformavosi, jo daugialypiai skliautai be perstojo virto kaskart meniškesnėmis konfigūracijomis. Tą burtų naktį dangus nelyginant sidabrinė astroliabija atvėrė vidaus mechanizmą ir rodė savo ratų ir krumpliaračių auksaspalvės matematikos begalinę evoliuciją.
       Turgavietėje susitikau vaikštinėjančių žmonių. Visi jie žavėjosi nakties reginiais, visų veidai buvo pakilūs, pasidabrinti nakties magijos. Dėl piniginės nė kiek nebesirūpinau. Tėvas, apniktas savo keistumų, jau tikriausiai buvo ją pamiršęs, o apie motiną nė negalvojau.
       Tokią naktį, vienintelę metuose, kyla laimingų minčių, paskatų, būna pranašiškų Dievo piršto palietimų. Pagautas idėjų ir įkvėpimo, norėjau pasukti namo, bet kelią pastojo draugai su knygomis po pažastimis. Prižadinti tos nenorinčios pasibaigti nakties šviesumo, jie gerokai anksčiau ėjo į mokyklą.
       Būreliu patraukėme pasivaikščioti stačiai žemyn bėgančia gatve, iš kurios dvelkė žibuoklių kvapas, nors nebuvome tikri, ar tai nakties magija tebespindi ant sniego, ar jau švinta...

Prie turinio

       KROKODILŲ GATVĖ

       Mano tėvas apatiniame savo didelio rašomojo stalo stalčiuje laikė seną, gražų mūsų miesto žemėlapį.
       Tai buvo ištisas tomas in folio pergamentinių žemėlapių, kurie, kadaise sujungti drobės juostelėmis, kabėjo kaip didžiulis sieninis žemėlapis – panorama iš paukščio perspektyvos.
       Pakabintas ant sienos jis užimdavo kone visą kambario plotį ir atskleisdavo tolima viso Tysmienicos slėnio vaizdą: blyškaus auksinio kaspino bangomis vingiuojančią upę, ištisą plačiai ištvinusių liūnų ir tvenkinių ežeryną, į pietus vilnijančias prieškalnes, kurių apvalaini kauburiai iš pradžių reti, bet toliau jų virtinės tankėja, dėstosi šachmatiškai ir, artėdamos prie pilkšvos auksaspalvės horizonto miglos, vis mažėja, blanksta. Iš tos raukšlėtos periferijos tolumos niro miestas ir augo į priekį, iš pradžių dar skirtingais kompleksais, gilių gatvių daubų skaidomais į glaudžius namų blokus ir masyvus, o arčiau jau ir į atskirus mūrinius namus, išraižytus ypač ryškiai, lyg vaizdą stebint pro žiūronus. Tuose artimesniuose planuose raižytojas parodė visą painų ir margą gatvių bei skersgatvių knibždėlyną, labai išraiškingus karnizus, architravus, archivoltus ir piliastrus, švytinčius vėlyvame ir tamsiame aukse, atėjus apniukusiai popietei, kuri visus kampus ir nišas panardina į gilią šešėlio sepiją. To šešėlio luitai ir prizmės, nelyginant tamsaus medaus koriai, spraudėsi į gatvių tarpeklius ir savo šiltoje, sodrioje masėje skandino čia ištisą pusę gatvės, ten spragą tarp namų, niūroka šešėlių romantika dramatizuodami ir orkestruodami tą įvairiopą architektūros polifoniją.
       Tame plane, padarytame barokinių prospektų stiliumi, Krokodilų gatvės plotas švietė tuščia balta dėme – taip geografijos žemėlapiuose įprasta žymėti poliarines sritis, neištirtas ir spėjamas šalis. Tik kelių gatvių linijos ten buvo nupieštos juodais brūkšniais, o jų pavadinimai užrašyti paprastu, nepagražintu šriftu, ne tauriąja antikva kaip kitur. Matyt, kartografas nesiryžo pripažinti šito rajono miestui, todėl apsidrausdamas pavaizdavo jį kitaip ir nepagarbiai.
       Kad suprastume šį santūrumą, jau dabar atkreipkime dėmesį į dviprasmišką ir abejotiną to rajono vaizdą, kuris taip skyrėsi nuo pagrindinių viso miesto bruožų.
       Tai buvo pramonės ir prekybos rajonas, kuriame ryškiai dominavo blaivus praktiškumas. Laiko dvasia, ekonomikos mechanizmas nepagailėjo ir mūsų miesto ir įleido godžias šaknis jo periferijos atraižoje, kuri virto parazitiniu rajonu.
       Kada senajame mieste dar tebeviešpatavo naktinė, slapta, iškilmingo ceremonialumo pilna prekyba, tame naujame rajone staigiai atsirado naujoviškos, blaivios komercializmo formos. Pseudoamerikonizmas, įskiepytas į seną, sudūlėjusią miesto dirvą, suklestėjo vešliomis, bet tuščiomis ir bespalvėmis pigaus, vargano pretenzingumo atžalomis. Ten galėjai pamatyti pigiai ir prastai pastatytų mūrinių namų karikatūriškais fasadais, aplipdytais baisingais suskilinėjusio gipso lipdiniais. Seni, kreivi priemiesčio nameliai gavo sparčiai nudrėbtus portalus, kuriuos atidesnis žvilgsnis demaskuodavo kaip pasigailėtiną didmiesčio statinių imitaciją. Prasti, drumsti ir nešvarūs, bangomis laužiantys tamsius gatvės atspindžius langų stiklai, neobliuotas fasadų medis, pilkos netikusios patalpos, kur ant aukštų lentynų ir palei aplaupytas, trupančias sienas kadaravo voratinkliai ir gulė dulkių raizgalai, – tokiais laukinio Klondaiko pėdsakais buvo pažymėtos čia esančios krautuvės. Taip vienas po kito eilėmis tęsėsi siuvėjų, gatavų rūbų magazinai, porceliano sandėliai, sanitarijos ir higienos reikmenų parduotuvės, kirpyklos. Pilkos, didelės jų vitrinos turėjo įstrižai arba pusračiu bėgančius paauksuotus plastiškų raidžių užrašus: CONFISERIE, MANUCURE, KING OF ENGLAND.
       Vietiniai gyventojai vengdavo šito priemiesčio, kuriame apsigyvendavo padugnės, prastuomenė, visokie nenaudėliai, pašlemėkai, tikri moraliniai vargetos, tie nevykėliai žmogėkai, kurie gimsta tokiose efemeriškose vietose. Tačiau atsitikdavo, kad nuopuolio dienomis, apimtas nedorų pagundų, vienas kitas miesto gyventojas lyg ir netyčia užklysdavo į tą abejotiną pakraštį. Net patys geriausieji kartais neatsispirdavo pagundai savanoriškai degraduoti, nepaisyti ribų ir hierarchijos, išsimaudyti toje seklioje bendrumo, lengvo intymumo, nešvaraus susimaišymo baloje. Šitokiems moralės dezertyrams, pabėgėliams, numetusiems savo pačių garbės vėliavą, tasai rajonas buvo tikras eldoradas. Viskas tenai atrodė įtartina ir dviprasmiška, viskas kvietė savęsp slaptu mirktelėjimu, cinišku gestu, reikšmingai primerktu koketišku žvilgsniu, žadinančiu nedoras viltis, viskas vadavo iš pančių žemąją prigimtį.
       Iš anksto neįspėtas, retai kas pastebėdavo keistą to rajono ypatybę - bespalviškumą, tarytum tame prastame, skubotai išaugusiame mieste nebuvo galima sau leisti spalvų prabangos. Viskas ten buvo pilka kaip nespalvotose fotografijose, kaip iliustruotuose prospektuose Tas panašumas į jas nebuvo tiktai paprasta metafora, kadangi kartkartėmis, klajodamas po šią miesto dalį, iš tiesų patirdavai įspūdį, kad sukinėjiesi kažkokiame prospekte, tarp nuobodžių komercinių skelbimų rubrikų, kur parazitiškai susisukę lizdus įtartini anonsai, nervingos pastabos, abejotinos iliustracijos; ir tos kelionės buvo tokios pat beprasmiškos, be rezultatų, kaip ir fantazijos jaudinimas, jos varinėjimas po pornografinių leidinių skiltis.
       Užeidavai pas kokį nors siuvėją, norėdamas užsisakyti apdarą – drabužį, turintį pigios elegancijos, kuri tokia būdinga šiam rajonui. Patalpa didelė ir tuščia, labai aukšta ir bespalvė. Didžiulės daugiaaukštės lentynos kyla viena virš kitos į nežinia kokią salės aukštybę. Tomis tuščių lentynų kondignacijomis žvilgsnis krypsta į viršų, net į lubas, kurios gali būti ir dangus – menkas, bespalvis, apsilaupęs to miesto dangus. Tuo tarpu kiti sandėliai, kurie matyti pro atviras duris, iki pat lubų prikrauti dėžių ir dėžučių, kurios stovi tarsi didžiulė kartoteka ir pačioje aukštybėje, po supinkliotu palėpės dangumi, subyra į tuštumos kubus, į bevaisę nebūties statybinę medžiagą. Pro didelius pilkus langus, smulkiai sulanguotus tarsi kanceliarinio popieriaus puslapiai, nepatenka šviesos, kadangi parduotuvės erdvė jau lyg vandens prisipildžiusi indiferentiškos pilkos blandos, kuri nemeta šešėlių ir nieko neakcentuoja. Netrukus atsiranda koks nors lieknas vaikinas, nuostabiai paslaugus, miklus, pasišovęs patenkinti mūsų pageidavimus ir apiberti mus pigia ir lengva pardavėjo gražbylyste. Tačiau kai plepėdamas ima vynioti didžiulius gelumbės rietimus, matuoti, klostyti ir drapiruoti begalinį per jo rankas tekantį medžiagos srautą, formuoti iš jo iliuzorinius surdutus ir kelnes, visa ta manipuliacija pasirodo esanti kažkokia nesvarbi, apgaulinga, komiška, lyg uždanga, ironiškai užmesta ant tikrosios reikalo prasmės.
       Parduotuvės panelės, vikrios ir juodos, kiekviena su kokiu nors grožio trūkumu (būdingu šiam brokuotų prekių rajonui), įeina ir išeina, stovi sandėlių tarpduriuose, akimis zonduodamos, ar žinomas (patyrusioms pardavėjo rankoms patikėtas) reikalas pasieks reikiamą brandą. Pardavėjas meilikauja, maivosi ir kartkartėmis net nutaiso transvestito miną. O kai reikšmingai žvilgtelėjęs diskretiškai atkreipia dėmesį į prekės firminį ženklą, kuris yra grynai simboliškas, pagauna noras čiuptelėti jam už švelnutės pasmakrės arba įgnybti į papudruotą, blyškų skruostą.
       Palengva drabužio rinkimosi reikalas nueina į tolesnį planą. Tasai moteriškėti linkęs, ištvirkęs vaikinas, labai nuovokiai atspėjęs intymiausias kliento mintis, ima jam rodyti retus firminius ženklus, ištisą firminių ženklų biblioteką, rafinuoto ženklų rinkėjo kolekciją. Tada gali net pamanyti, kad gatavų drabužių parduotuvė tiktai fasadas, už kurio slėpėsi antikvariatas, labai dviprasmiškų leidinių ir privačių spaudinių rinkinys. Paslaugus pardavėjas atidaro kitus sandėlius, iki pat lubų prikrautus knygų, raižinių, fotografijų. Tos vinjetės, tie raižiniai šimtąkart pranoksta mūsų drąsiausias svajones. Mes nesame net pagalvoję, kad gali būti tokių sugedimo kulminacijų, tokio rafinuoto pasileidimo.
       Parduotuvės panelės vis dažniau šmėkščioja tarp knygų eilių, pilkos, popierinės, kaip tie raižiniai, tačiau pigmento pilnais patvirkusiais veidais, tamsios brunetės, kurių blizgantis, riebus juodumas, glūdėjęs akyse, staiga išbėga iš jų lyg žvilgantis, zigzagais sprunkantis tarakonas. Tačiau ir degantis raudonumas, ir pikantiškos apgamų stigmos, ir drovūs tamsūs pūkeliai negali paslėpti sukrešėjusio, tamsaus kraujo rasės. Tasai pernelyg intensyvus pigmentas, toji tiršta ir aromatinga moka tarytum dėmėja knygas, kurias jos ima alyvmedžio plaštakomis, pirštų prisilietimas jas tarytum nudažo, palikdamas ore tamsų strazdanų lietų, tabako ruožą, nelyginant aitraus, gyvuliško kvapo pumpotaukšlis. Tuo tarpu visuotinis ištvirkimas kaskart labiau kratosi išorinio padorumo pančių. Pardavėjas, išeikvojęs visą įkyrų savo aktyvumą, palengva darosi moteriškai neveiklus. Dabar jis, apsivilkęs šilkine pižama, prasiskleidęs moterišką iškirptę, guli ant vienos iš daugelio kanapų, kurių pristatyta tarp knygų lentynų. Panelės viena kitai demonstruoja knygų viršelių raižinių figūras ir pozicijas, o kitos jau minga laikinuose pataluose. Spaudimas klientui atslūgęs. Jis pats jau išleistas iš agresyvaus dėmesio rato, paliktas vienas. Pardavėjos šnekučiuojasi ir nebekreipia į jį dėmesio. Atsisukusios nugara arba šonu, stabteli arogantišku kontrapostu, pamindžikuoja vietoje, žaisdamos koketišku apavu, kažkaip žaltiškai nuo viršaus iki apačios pavinguriuoja kūno sąnarius ir, prisidengdamos savo atsainia neatsakomybe, atakuoja sujaudrinta, bet ignoruojamą žiūrovą. Taip su išskaičiavimu traukiamasi, einama atgal, kad atsirastų plati erdvė kliento aktyvumui. Pasinaudosime šiuo abejingumo momentu ir, kad išvengtume nenumatytų šito nekalto vizito pasekmių, ištrūksime į gatvę.
       Niekas mūsų nesulaiko. Per knygų koridorius, pro ilgas lentynas spaudinių ir žurnalų išlendame iš parduotuvės ir štai esame toje Krokodilų gatvės vietoje, kur nuo iškilumos matyti bemaž visas šis platus traktas ligi pat tolumoje stovinčių nebaigtų geležinkelio stoties pastatų. Kaip ir visada šiame pakraštyje, diena apniukusi, ir visas scenovaizdis tarpais atrodo tarsi iliustruoto laikraščio fotografija – tokie pilki, tokie plokšti namai, žmonės, ekipažai. Ta realybė plona lyg popierius, ir pro visus plyšius kyšo jos netikrumas. Kartkartėmis atrodo, kad tiktai mažame ruoželyje priešais mus viskas yra pavyzdinga, kaip ir turėtų būti prašmatnaus didmiesčio bulvare, tuo tarpu pakraščiais tasai improvizuotas maskaradas jau nublankęs, pakrikęs ir, nebegalėdamas išlaikyti savo vaidmens, už mūsų virsta gipsu ir pakulomis, kažkokio milžiniško, tuščio teatro rekvizito sandėliu. Pozos įtampa, dirbtinis kaukės orumas, ironiškas patosas virpa ant šito epidermio. Tačiau mes nė kiek nenorime demaskuoti reginio. Kad ir geriau nusimanydami, jaučiamės įtraukti į pigius šio kvartalo burtus. Antra vertus, miesto paveiksle netrūksta ir tam tikrų autoparodijos bruožų. Mažų, vienaaukščių priemiesčio namelių eilės baigiasi, ir prasideda daugiaaukščiai mūrai, pastatyti nelyginant iš kartono, tikras iškabų, aklų kontorų langų, pilkų stiklinių vitrinų, reklamų ir numerių konglomeratas. Palei namus teka minios upė. Gatvė plati kaip didmiesčio bulvaras, tačiau grindinys kaip kaimo aikštėse – plūkto molio, pilnas duobių, klanų ir žolės. Su kuo nors lygindami šio rajono gatvių eismą, gyventojai kalba apie jį didžiuodamiesi, reikšmingai spindinčiomis akimis. Toji pilka, beasmenė minia pernelyg įsijautusi į savo vaidmenį ir labai uoliai stengiasi vaizduoti, kad čia yra didmiestis. Ji susirūpinusi, savanaudiška, bet vis tiek atrodo kaip kažkoks bespalvis, monotoniškas, betikslis judėjimas, kažkokia mieguista marionečių procesija. Visame scenovaizdyje viešpatauja keista menkystės atmosfera. Minia plaukia monotoniškai, ir, keistas dalykas, visuomet ją matai kažkaip neaiškiai, figūros slenka per daugiabalsį, švelnų ūžesį, bet visai aiškiai niekad nepasirodo. Tik kartkartėmis iš to daugelio galvų klegesio pagauname kokį tamsų, gyvą žvilgsnį, kokį juodą giliai ant galvos užmaukšlintą katilioką, kokią šypsenos perplėštą pusę veido su kaip tiktai kažką pasakiusiomis lūpomis, kokią žingsniui atkištą ir taip visam laikui sustingusią koją.
       Šio rajono įžymybė yra karietos be vežėjų, pačios sau riedančios gatvėmis. Ne dėl to, kad čia nebūtų vežėjų: įsimaišę į minią ir užsiėmę tūkstančiais reikalų, jie nesirūpina savo karietomis. Šiame regimybės ir tuščių gestų rajone neteikiama ypatingos svarbos aiškiam važiavimo tikslui, ir keleiviai patiki save tiems klajojantiems ekipažams su tokiu lengvapėdiškumu, kuris čia būdingas viskam. Kartais gali pamatyti, kaip jie pavojinguose posūkiuose, gerokai išlindę iš sulaužytos būdos, su vadelėmis rankose įsiręžę daro sunkų prasilenkimo manevrą.
       Šiame rajone turime ir tramvajų. Miesto tarybos narių ambicijos čionai švenčia savo didžiausią triumfą. Tačiau kaip pasigailėtinai atrodo šitie iš papje maše padaryti vagonai nuo ilgo vartojimo sulankstytomis ir aplamdytomis sienomis. Dažnai jie iš viso nebeturi priekio, todėl, kai važiuoja pro šalį, gali pamatyti keleivius – sėdinčius tiesiai ir labai oriai. Tuos tramvajus stumdo miesto nešikai. Vis dėlto nuostabiausias dalykas yra Krokodilų gatvės geležinkelis.
       Kartkartėmis, nenustatytu dienos metu, jau artėjant savaitgaliui, gali pamatyti minią žmonių, ties gatvės posūkiu laukiančią traukinio. Niekada nesi tikras, ar jis atvažiuos ir kur sustos, ir dažnai atsitinka taip, kad vieni sako – sustos čia, o kiti – tenai, ir laukia dviejose skirtingose vietose. Laukia ilgai, susispietę į juodą tylintį būrį palei vos žymius bėgius, veidus atsukę profiliu, tarsi voros blyškių popierinių kaukių, iškirptų nelyginant kokia fantastinė įbestų žvilgsnių linija. Galų gale traukinys netikėtai pasirodo, išsuka iš šoninės gatvelės, iš kur jo niekas nelaukia, – žemas tarsi žaltys, miniatiūrinis, su mažu, šnopuojančiu, kresnu lokomotyvu. Įvažiuoja tarp tų juodų špalerių, ir gatvė sutemsta nuo virtinės vagonų, sėjančių anglių dulkes. Tamsus garvežio šnopavimas ir keisto, kažkokio labai liūdno rimtumo dvelksmas, tramdomas skubotumas ir nervingumas greitai slenkančiose žiemos sutemose gatvę trumpam paverčia geležinkelio stoties hale.
       Mūsų miesto rykštė yra ažiotažas dėl geležinkelio bilietų ir kyšininkavimas.
       Paskutinę minutę, kai traukinys jau stovi stotelėje, eina nervingai skubios derybos su paperkamais geležinkelio linijos valdininkais. Dar joms nesibaigus, traukinys pajuda, lydimas pabiros, nusivylusios minios, kuri jį tolokai palydi ir pagaliau išsiskirsto.
       Gatvė, kurioje valandėlę šurmuliavo ta improvizuota stotis, pilna sutemų ir tolimų kelių dvelksmo, vėl nušvinta, praplatėja, ir jos vaga vėl plaukia nerūpestinga, monotoniška minia vaikštinėtojų, kurie šnekėdami, klegėdami traukia pro parduotuvių vitrinas, pro tuos nešvarius, pilkus keturkampius, pridėliotus pigių prekių, pristatinėtus didžiulių vaško manekenų ir kirpyklos lėlių.
       Apsivilkusios ilgomis akį rėžiančiomis nertinėmis suknelėmis, vaikšto prostitutės. Tačiau tai gali būti ir kirpėjų ar kavinių kapelmeisterių žmonos. Jos žengia lyg grobuonės, grakščiai, o nedori, patvirkėliški jų veidai vis turi kokią nedidelę, bet ryškią kliaudą: viena kreivai žvairuoja juodomis akimis, kita su kiškio lūpa, trečiai trūksta nosies galiuko.
       Miesto gyventojai didžiuojasi ta nuopuolio smarve, kuria alsuoja Krokodilų gatvė. „Nereikia nieko sau gailėti, – mąsto jie išdidžiai, – galim sau leisti ir tikrą didmiesčio pasileidimą.“ Pasak jų, kiekviena to rajono moteris yra koketė. Iš tiesų, geriau į kurią nors pasižiūrėjęs, iškart pagauni tą atkaklų, lipnų, kutenantį žvilgsnį, kuris mus tiesiog šiurpina maloniu pasitikėjimu. Netgi mokinukės čia kažkaip ypatingai ryši kaspinų kokardas, savotiškai stato dailias kojeles, o jų žvilgsnyje gali pastebėti neskaistumo žymę, rodančią polinkį į būsimą ištvirkimą.
       O vis dėlto – o vis dėlto, ar turime išduoti paskutinę šio rajono paslaptį, rūpestingiausiai dangstomą Krokodilų gatvės sekretą?
       Keletą kartų savo apžvalgoje statėme tam tikrus įspėjamuosius ženklus, delikačiai reiškėme savo išlygas. Įdėmiam skaitytojui šitoks mūsų pasielgimas nebus netikėtas. Jau kalbėjome, kad šiame rajone daug imitacijų, iliuzoriškumo, tačiau šių žodžių prasmė pernelyg tiksli ir griežta ir neapibūdina jo tikrovės nenuoseklumo ir neapibrėžtumo.
       Mūsų kalba neturi definicijų, kurios bent šiek tiek dozuotų realybę, apibrėžtų jos sūdrumą. Pasakysim be užuolankų: šis rajonas fatališkas tuo, kad niekas jame neduoda rezultato, niekas nenueina iki savo pabaigos, visi pradėti judesiai pakimba ore, visi gestai nusilpsta per anksti ir negali peržengti per tam tikrą mirties tašką. Jau galėjome pastebėti, kad šiam rajonui būdingas neregėtas užmojis, projektų ir anticipacijų platumas, neracionalumas. Pagaliau ir jis pats visas yra ne kas kita, kaip troškimų fermentacija, – suvešėjusi per anksti ir dėl to bejėgė, tuščia. Besaikio lengvumo atmosferoje čionai sudygsta kiekvienas menkiausias įgeidis, trumpalaikė įtampa didėja ir išauga, virsdama tuščiaviduriu, išsipūtusiu augliu, ima vešėti lyg tos pilkos, lengvos, papurusios piktžolės, lyg bespalvės plaukuotos aguonos, pasidariusios iš besvorio miražų ir hašišo audinio. Virš viso rajono kyla tingus, paleistuviškas nuodėmės fluidas, ir namai, krautuvės, žmonės kartais atrodo lyg karščiuojančio kūno drebulys, jo kliedesingų svajonių žąsies oda. Niekur daugiau, tik čionai jaučiamės taip apnikti galimybių, taip sukrėsti išsipildymo artumo, blykštame ir daromės bejėgiai nuo tapsmo malonaus išgąsčio. Tačiau tuo viskas ir baigiasi.
       Peržengęs tam tikrą įtampos tašką, potvynis sustoja ir ima slūgti, atmosfera peržydėjusi išblėsta, galimybės nuvysta ir išnyksta, pašėlusios pilkos susijaudinimo aguonos subyra į pelenus.
       Amžinai gailėsimės, kad tada valandėlei išėjome iš įtartinos gatavų rūbų krautuvės. Niekad nebepataikysime į ją sugrįžti. Klajosime nuo iškabos prie iškabos ir apsiriksime šimtus kartų. Aplankysime dešimtis krautuvių, aptiksime visiškai panašių, vaikščiosime palei knygų lentynas, vartinėsime žurnalus ir spaudinius, ilgai ir painiai šnekėsimės su itin tamsaus gymio, ydingai žaviomis panelėmis, o jos nesugebės suprasti mūsų pageidavimų.
       Negalėdami išsiaiškinti, ginčysimės, kol visas įkarštis ir užsidegimas išgaruos, nes tuščios mūsų pastangos, bergždžias mūsų noras laimėti turnyrą.
       Mūsų viltys buvo nesusipratimas, dviprasmiškas užeigos ir tarnautojų vaizdas - regimybė, gatavi rūbai buvo tikri gatavi rūbai, o pardavėjas neturėjo jokių slaptų intencijų. Krokodilų gatvės moterų pasaulis ištvirkęs gana saikingai, nes daugiau neleidžia stori moralinių prietarų ir banalios vidutinybės klodai. Toje pigios žmogiškosios medžiagos mieste nėra taip pat nepažabotų instinktų siautulio, nėra nepaprastų ir tamsių aistrų.
       Krokodilų gatvė buvo mūsų miesto šiuolaikiškumo ir didmiestiško nuopuolio koncesija. Matyt, nieko daugiau mes nebuvom verti, tiktai šito fotomontažo, sudėlioto iš senų pernykščių laikraščių iškarpų.

Prie turinio

       TARAKONAI

       Tai buvo tomis pilkomis dienomis, kurios prasidėjo po genialiosios mano tėvo epochos nuostabaus spalvingumo. Slinko ilgos depresijos savaitės, sunkios savaitės be vilties ir švenčių, apniuko net dangus ir nublanko visa gamta. Tėvo tuo metu jau nebebuvo. Sutvarkytus viršutinius kambarius nuomojo viena telefonistė. Iš viso paukščių ūkio mums teliko vienintelis egzempliorius – kondoro iškamša, kuri stovėjo ant lentynos salone. Šaltoje užtrauktų užuolaidų prieblandoje stypsojo jisai ten, kaip gyvas būdamas, ant vienos kojos, budistų išminčiau» poza, o jo skausmingas, išdžiūvęs asketo veidas, žvelgė suakmenėjusia visiško abejingumo ir savęs atsižadėjimo išraiška. Akys buvo iškritusios, o pro išverktas, ašarotas orbitas byrėjo pjuvenos. Tiktai raginės egiptiškos karpos ant pliko stipraus snapo ir nuplikusio kaklo, blyškiai žydros antaugos ir gumburai teikė tai persenusiai galvai kažkokio oraus šventumo.
       Plunksnotas jo abitas daugely vietų jau buvo suėstas kandžių ir barstė minkštas pilkas plunksnas, kurias Adelė kartą per savaitę iššluodavo kartu su bevardėmis. kambario šiukšlėmis. Išplikusiose vietose buvo matyti storas maišinis audeklas, iš kurio kyšojo kanapių kuokštai. Slapta pykau ant motinos, kam taip lengvai po tėvo mirties grįžo prie įprastinių darbų. „Niekada jo nemylėjo“, – galvodavau. O kadangi tėvas nebuvo įsišaknijęs nė vienos moters širdyje, tai negalėjo įaugti į jokią realybę ir amžinai skrajojo gyvenimo periferijoje, pusiau realiuose regionuose, tikrovės pakraščiais. „Neužsitarnavo netgi padorios žmoniškos mirties, - galvodavau, – viskas jo buvo keista ir abejotina.“ Nusprendžiau nutaikyti momentą ir atvirai pasikalbėti su motina. Vieną dieną (buvo slogi žiemos diena, ir nuo pat ryto jau biro minkšti prieblandos pūkai) motina sirgo migrena ir viena gulėjo ant sofos salone.
       Tame retai lankomame paradiniame kambaryje po tėvo dingimo viešpatavo pavyzdinga tvarka, Adelės padaryta vašku ir šepečiais. Baldus dengė užtiesalai; visi daiktai pasidavė geležinei disciplinai, kurią Adelė įvedė tame kambaryje. Tiktai povo plunksnų puokštė vazoje ant komodos nesileido sudrausminama. Tai buvo savavališkas, pavojingas, nesutramdomo revoliucingumo elementas, tarsi ūžianti gimnazisčių klasė, akyse pilna davatkiškumo, o už akių – palaido išdykumo. Visą dieną įžūliai žvelgdavo tos akys, gręžiodamos sienose skyles, mirkčiodavo, viena per kitą grūsdavosi, plasnodamos blakstienomis, pridėjusios pirštą prie lūpų, kikendamos ir išdykaudamos. Jos pripildydavo kambarį čiulbėjimo ir šnabždesio, pabirdavo tarsi drugeliai aplink daugiašakę lempą, spalvotu būriu atsimušdavo į matinius, persenusius, nuo judėjimo ir linksmumo atpratusius veidrodžius, žiūrėdavo pro rakto skylutes. Net motinos, aprišta galva gulinčios ant sofos, akivaizdoje jos negalėjo susilaikyti, meiliai žvilgčiojo, rodė viena kitai ženklus, kalbėjosi nebylia, spalvinga, slaptų reikšmių pilna abėcėle. Mane erzino tasai pašaipus sutarimas, tasai mirguliuojantis sąmokslas už mano nugaros. Keliais prisispaudęs prie motinos sofos, dviem pirštais, tarsi užsigalvojęs, čiupinėdamas švelnią jos chalato medžiagą, lyg tarp kitko ištariau:
       – Jau seniai norėjau tave paklausti: ar tiesa, kad tai jis?
       Ir, nors nė žvilgsniu neparodžiau į kondorą, motina iš karto atspėjo, labai sumišo ir nuleido akis. Tyčia palaukiau valandėlę, norėdamas pasiskonėti jos sumišimu, paskui sutramdęs augantį pyktį visiškai ramiai paklausiau:
       – Tai kokia prasmė tų visų apkalbų ir melagysčių, kurias skleidi apie tėvą?
       Tačiau jos bruožai, kurie pirmą akimirką tarytum suiro dėl išgąsčio, ėmė vėl tvarkytis.
       – Kokių melagysčių? – paklausė mirksėdama akimis, kurios buvo tuščios, sklidinos tamsaus mėlynumo, be baltymo.
       – Adelė sakė, – tariau, – bet žinau, kad jos eina iš tavęs; noriu žinoti tiesą.
       Jos lūpos truputį virpėjo, vyzdžiai, vengdami mano žvilgsnio, nukrypo į akių kampą.
       – Aš nemelavau, – tarė ji, o jos lūpos pabrinko ir iškart pasidarė mažos. Pajutau, kad ji su manim koketuoja kaip moteris su vyru.
       – Apie tarakonus tai teisybė – juk pats atsimeni...
       Aš sumišau. Tikrai atsiminiau tą tarakonų invaziją, tą juodo spiečiaus potvynį, kuris užliedavo nakties tamsą, tą vorišką bėgiojimą. Visi plyšeliai būdavo pilni krutančių ūsų, iš kiekvienos skylės staiga galėjo išlėkti tarakonas, iš kiekvienos grindų spragos galėjo žybtelėti tasai juodas žaibas ir lyg pašėlęs zigzagais nubėgti per grindis. Kokia laukinė išgąsčio beprotybė, spindinčia, juoda linija išrašyta grindų lentoje! Kaip klaikiai šūkaudavo tėvas šokinėdamas nuo kėdės ant kėdės su ietimi rankose! Tėvas tada visiškai sulaukėjo, nebeėmė nei valgio, nei gėrimo; karščiuojantį veidą išmušė dėmės, aplink burną atsirado pasibjaurėjimo konvulsijos raukšlė. Buvo aišku, kad tokios neapykantos įtampos negali ilgai išlaikyti joks organizmas. Baisi antipatija pavertė jo veidą sustingusia tragiška kauke, kurioje tiktai vyzdžiai, pasislėpę po apatiniais vokais, budėjo sargyboje, įsitempę kaip stygos nuo amžino įtarumo. Baisiai rėkdamas, jis staiga pašokdavo nuo sėdynės, aklai puldavo į kambario kampą ir iškeldavo ietį, ant kurios smaigalio didžiulis pasmeigtas tarakonas beviltiškai judindavo savo susipynusias kojas. Išblyškusiam nuo siaubo tėvui tuojau pat ateidavo į pagalbą Adelė, atimdavo ietį kartu su pasmeigtu trofėjumi ir įkišdavo į rėčkelę. Vis dėlto jau ir tada nebūčiau galėjęs pasakyti, ar tuos vaizdus man įteigė Adelės pasakojimai, ar aš pats buvau jų liudininkas. Mano tėvas jau tuo metu nebeturėjo to atsparumo, kuris sveikus žmones saugo nuo pasišlykštėjimo kerų. Užuot atsigynęs nuo baisingos šitų kerų jėgos, mano tėvas, tapęs beprotybės grobiu, klimpo į ją kaskart labiau. Liūdnų rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Netrukus pasirodė pirmi įtartini ženklai, o mus apėmė baimė ir sielvartas. Tėvo elgesys pasikeitė. Jo beprotybė, jo susijaudinimo euforija priblėso. Judesiuose ir mimikoje ėmė rodytis negrynos sąžinės požymių. Jis ėmė mūsų šalintis. Kiaurą dieną lindėdavo kampuose, spintose, po patalais. Ne kartą mačiau, kaip susimąstęs apžiūrinėjo savo rankas, tyrinėjo odą, nagus, ant kurių ėmė rastis juodų dėmių, blizgančių tarsi tarakono žvynai.
       Dieną dar laikydavosi iš paskutinių jėgų, kovodavo, tačiau naktimis tie kerai jį apnikdavo labai smarkiai. Esu matęs jį vėlai naktį žvakės šviesoje. Žvakė degė pastatyta ant grindų, o tėvas gulėjo ant žemės nuogas, išmargintas juodomis totemo dėmėmis, išbraižytas šonkaulių linijomis, fantastiniu išorėn persišviečiančios anatomijos piešiniu, gulėjo keturpėsčias, supančiotas pasišlykštėjimo kerų, kurie jį siurbte siurbė į savo painiavos gelmę. Tėvas ėmė vaikščioti lyg daugianarėmis galūnėmis, darydavo komplikuotus keisto ritualo judesius, ir aš pasibaisėdamas supratau, jog tai tarakonų ceremonialo imitacija.
       Nuo to laiko tėvo atsižadėjome. Jo panašumas į tarakoną kasdien darėsi vis aiškesnis – mano tėvas virto tarakonu.
       Ėmėme prie to priprasti. Matydavome ji kaskart vis rečiau, nes savaičių savaites būdavo kažkur išėjęs savo tarakoniškais keliais – mes liovėmės jį pažinę, o jis visiškai susimaišė su ta juoda keista paderme. Ką gali žinoti, gal dar gyveno kur nors grindų plyšyje arba, įsivėlęs į tarakonų aferas, naktimis bėgiodavo po kambarius, o gal buvo tarp tų negyvų vabzdžių, kurių Adelė kas rytą rasdavo gulinčių išverstais pilvais, atstatytomis kojomis, kuriuos šlykštėdamasi paimdavo semtuvėliu ir išmesdavo lauk.
       – Ir vis dėlto, – pasakiau sutrikęs, – esu tikras, kad tasai kondoras – tai jis.
       Motina pažvelgė į mane pro blakstienas:
       – Nekankink manęs, vaikeli, – juk aš tau jau sakiau, kad tėvas kaip komivojažierius keliauja po šalį – juk žinai, kad kartais naktį parvažiuoja namo, o prieš aušrą išvažiuoja dar toliau.

Prie turinio

       VĖTRA

       Tą ilgą ir nykią žiemą mūsų mieste užderėjo didžiulis, šimteriopas tamsos derlius. Matyt, per ilgai niekas netvarkė palėpių ir sandėliukų, puodus krovė ant puodų, buteliukus ant buteliukų, ir taip ėmė be galo augti tuščių butelių baterijos.
       Tenai, tuose sudegintuose, daugiakamieniuose palėpių ir stogų miškuose tamsa ėmė išsigimti ir baisiai fermentuotis. Ten prasidėjo tie juodieji puodų seimai, tie klegūs ir tušti susiėjimai, tie gurgantys pasibuteliavimai, stiklų ir stiklainių pasikliuksenimai. Pagaliau vieną naktį po malksnų erdvėmis sukilo puodų ir buteliukų falangos ir didžiule minia patraukė į miestą.
       Palėpės, išnirusios iš palėpių, skleidėsi viena iš kitos ir dygo juodais špaleriais, o pro erdvius jų aidus bėgo kavalkados šulų ir sijų, lansados medinių sparų, priklaupusių ant eglinių kelių, pasiruošusių ištrūkti į laisvę ir pripildyti nakties erdves gegnių galopo ir sančiaupų triukšmo.
       Tada ir ištvino tos juodos upės, sujudo statinės, ąsočiai ir plaukė visą naktį. Juodos, blizgančios, šurmuliuojančios jų minios apgulė miestą. Per naktis ūžė tasai tamsus indų knibždėlynas ir ėmė veržtis lyg plepių žuvų armija, lyg nesulaikomas besiplūstančių melžtuvių ir nesąmones paistančių rėčkų antplūdis.
       Dundėdami dugnais, vienas ant kito lipo kibirai, statinės ir laistytuvai, tintalavo moliniai puodžių kubiliukai, senos puošeivų skrybėlės ir cilindrai ropštėsi vieni ant kitų, kilo į dangų kolonomis, kurios nugriūdavo.
       Ir visi nevikriai baladojosi medinių liežuvių volėmis, nevikriai malė medinėmis burnomis prakeiksmų ir šmeižtų tauškalus, drabstydamiesi nešvankybių purvais per visą nakties platybę. Ir prisidrabstė, prisiplūdo, ko norėjo.
       Be paliovos liežuvaujančių indų kvarksėjimo prišaukti, pagaliau užėjo karavanai, atslinko šuoringi vėtrų taborai ir sustojo viršum nakties. Milžiniška stovykla, juodas judantis amfiteatras didžiuliais ratilais ėmė leistis ant miesto. Ir iš tamsos ūžtelėjo baisi, siaubinga vėtra, kuri siautėjo tris dienas ir tris naktis.

       ***
       – Šiandien neisi į mokyklą, – pasakė rytą mama, – lauke baisi vėtra. Kambaryje pleveno švelnus sakais kvepiantis dūmų šydas. Krosnis kaukė, švilpė, tarsi joje būtų pririšta visa gauja šunų ar demonų. Ant jos pūpsančio pilvo nutepliota didžiulė terlionė šaipėsi kreiva spalvinga grimasa ir fantastiškai išpūstais skruostais.
       Nubėgau basas prie lango. Dangus – išilgai ir skersai nupustytas vėjų. Sidabriškai baltas ir erdvus, išbraižytas iki paskutinės ribos įtemptomis jėgų linijomis, išvagotas rūsčiomis vagomis, tarsi sustingusiomis alavo ir švino gyslomis. Padalintas į energijos laukus, jis virpėjo nuo įtampos ir buvo kupinas slaptos dinamikos. Jame ryškėjo diagramos vėtros, kuri, pati nematoma ir nepagaunama, visą gamtą darė pilną galybės.
       Jos nematei. Kad ji yra, galėjai suprasti pažvelgęs į namus ir stogus, į kuriuos įsibraudavo jos šėlsmas. Nuo jos smarkumo palėpės viena po kitos tarytum pūsdavosi ir plyšdavo iš pašėlimo.
       Ji plikai nušluodavo aikštes, paskui save gatvėse palikdavo baltą tuštumą, švariai nupustydavo ištisus turgavietės ruožus. Tik kur ne kur, jos linguojamas, namo kampo įsitvėręs, virpėjo vienišas žmogus. Visa turgaus aikštė atrodė išskrosta ir plynai nuplikusi nuo jos galingų šuorų.
       Vėjas danguje supustė šaltas, negyvas spalvas, vario žalumos, geltonus ir violetinius ruožus, tolimus savojo labirinto skliautus bei arkadas. Po tais dangumis stovėjo juodi ir kreivi, nekantrybės ir laukimo pilni stogai. Tie, kuriuos pagaudavo viesulas, pašokdavo iš įkvėpimo, darydavosi didesni už gretimus namus ir lyg pranašai pakildavo į sūkuringą dangų. Paskui nukrisdavo ir užgesdavo, nebegalėdami ilgiau sulaikyti galingo šuoro, kuris lėkė toliau, visą erdvę pripildydamas triukšmo ir baimės. Tada pašokdavo kiti namai ir, ištikti aiškiaregystės paroksizmo, taip pat imdavo pranašauti.
       Didžiuliai bukai prie bažnyčios stovėjo iškėlę rankas, tarsi sukrečiančių apreiškimų liudytojai, ir šaukė, šaukė.
       Toliau už turgavietės stogų, mačiau tolimas ugniasienes, nuogus priemiesčio namų skliautus. Jie rioglinosi vieni ant kitų ir augo, pastirę ir apstulbę iš siaubo. Tolimas, šaltas raudonas atspindys juos spalvino vėlyvomis spalvomis.
       Tą dieną mes nevalgėme pietų, nes ugnis iš viryklės su dūmų kamuoliais virsdavo atgal į trobą. Kambariuose buvo šalta ir kvepėjo vėju. Apie antrą valandą popiet priemiestyje kilo gaisras, kuris nesulaikomai plėtėsi. Mania su Adele ėmė pakuoti patalynę, kailinius ir brangesnius daiktus.
       Atėjo naktis. Įgavusi jėgų ir smarkumo, vėtra neapsakomai išaugo ir apėmė visą erdvę. Ji nebekliudė nei namų, nei stogų, tačiau virš miesto pastatė daugiaaukštę, daugialypę ertmę, juodą nesibaigiančiomis kondignacijomis kylantį labirintą. Iš to labirinto skleidė ištisas galerijas kambarių, žaibais statė rūmų sparnus, tiesė vieškelius, darė ilgiausias anfiladas, o paskui leisdavo sugriūti tiems įsivaizduojamiems aukštams, skliautams ir kazematams, pasikeldavo dar aukščiau ir pati savo įkvėpimu kurdavo beformę begalybę.
       Kambarys truputį virpėjo, paveikslai ant sienų skimbčiojo. Langų stiklai spindėjo nuo riebaus lempos atspindžio. Užuolaidėlės kabėjo išsipūtusios, pilnos tos audringos nakties alsavimo. Prisiminėme nuo pat ryto nematę tėvo. Spėjome, kad anksti rytą tikriausiai bus išėjęs į parduotuvę, tenai užkluptas vėtros ir nebegalįs pareiti namo.
       – Visą dieną nieko nevalgęs, – dejavo mama.
       Vyresnysis pardavėjas Teodoras ryžosi išeiti naktį ir per vėtrą nunešti jam valgyti. Kartu su juo išėjo mano brolis.
       Apsivilkę didžiuliais meškenų kailiniais, į kišenes prisidėjo gelžgalių, grūstuvių – visokio balasto, kad tik nenuneštų vėtra.
       Atsargiai buvo pravertos durys į naktį. Vos tiktai pardavėjas ir brolis išsipūtusiais apsiaustais viena koja įžengė į tamsą, naktis juos prarijo čia pat už namų slenksčio. Vėtra akimirksniu nušlavė jų išėjimo pėdsaką. Pro langą nebuvo matyti netgi žibinto, kurį jie pasiėmė.
       Įsiurbusi juos, vėtra valandėlę aptilo. Adelė su motina bandė iš naujo įkurti ugnį viryklėje. Degtukai geso, pro dureles pustė pelenus ir suodis. Stovėjome prie durų ir klausėmės. Vėtrai raudant, girdėjosi visokių balsų, įtikinėjimų, vilionių ir tauškalų. Čia mums rodėsi, kad girdime pasiklydusio vėtroje tėvo pagalbos šauksmą, čia vėl – kad brolis su Teodoru nerūpestingai šnekasi už durų. Įspūdis buvo toks apgaulingas, jog Adelė atidarė duris ir iš tiesų pamatė Teodorą ir mano brolį, vargais negalais išneriančius iš vėtros, į kurią buvo įlindę iki pažastų.
       Abu uždusę įėjo į priemenę, šiaip taip uždarė duris. Valandėlę turėjo įsiremti į staktą – taip stipriai vėtra šturmavo vartus. Pagaliau užsklendė skląstį, ir vėjas nulėkė tolyn.
       Jie padrikai pasakojo apie naktį, apie audrą. Abiejų kailiniai, prisigėrę vėjo, kvepėjo oru. Kalbėdami šviesoje, mirksėjo vokais; iš jų akių, dar sklidinų nakties, sulig kiekvienu vokų plastelėjimu sruvo tamsa. Sakėsi negalėję nueiti ligi parduotuvės, pametę kelią ir vos pataikę grįžti atgal. Nebepažinę miesto, nes visos gatvės tarsi susikeitusios vietomis.
       Mama įtarė, kad jie meluoja. Iš tiesų galėjai pamanyti, kad tą ketvirtį valandos jie abu stovėjo tamsoje po langu, nuo jo nė nepasitraukę. O gal iš tiesų nebebuvo nei miesto, nei turgaus, o vėtra ir naktis supo mūsų namus tiktai tamsiais kulisais, kur viskas kaukė, švilpė, vaitojo. Gal iš viso nebuvo nei tų didžiulių ir graudžių erdvių, kurias mums įteigė vėtra, nei tų apverktinų labirintų, tų didžialangių praėjimų ir koridorių, kuriais, tarsi didžiulėmis juodomis fleitomis, grojo vėtra. Kaskart vis labiau stiprėjo mūsų įsitikinimas, kad visa ta audra – tai tik naktinis donkichotiškumas, aukštoje kulisų erdvėje imitavęs tragiškas begalybes, kosmines bedugnes ir vėtros vienišumą.
       Kaskart vis dažniau varstėsi priemenės durys, įleisdamos japanča apsisiautusį, šalikais apsimuturiavusį svečią. Pailsęs kaimynas ar pažįstamas pamažu išsivystydavo iš skarų ir apsiaustų ir uždususiu balsu lemendamas imdavo pasakoti, nerišliai tardavo padrikus žodžius, kurie fantastiškai padidindavo, melagingai perdėdavo nakties begalybę. Visi sėdėjome skaisčiai apšviestoje virtuvėje. Už virtuvės ugniakuro ir juodo, plataus kamino gaubto buvo pora laiptelių ir aukšto durys.
       Ant tų laiptelių sėdėjo vyresnysis pardavėjas Teodoras ir klausėsi, kaip palėpėje groja vėjas. Jis girdėjo, kaip per vėtros pauzes palėpės šonkaulių dumplės susiklosto klostėmis, o stogas čia atslūgsta ir subliūkšta tarsi didžiuliai plaučiai, iš kurių išėjo oras, čia vėl atgauna kvapą, pastato gegnių tvorą, išauga nelyginant gotiški skliautai, išsiplečia, virsta sijų mišku, pilnu šimteriopo aido, ir dunda tarsi didžiulių bosų dėžė. Bet paskui vėtrą pamiršome, Adelė skambioje piestoje grūdo cinamonus. Atėjo į svečius tetulė Perazija - mažutė, judri ir labai rūpestinga, su juodo šaliko vainikėliu ant galvos. Ji pradėjo triūsti virtuvėje, padėdama Adelei. Adelė pešė gaidį. Tetulė Perazija po krosnies gaubtu uždegė saują popierių, ir plačios liepsnos skiautės ėmė lėkti iš jų į juodus nasrus. Adelė paėmė gaidį už kaklo ir pakėlė virš liepsnos, kad nusviltų plunksnų likučiai. Staiga gaidys ugnyje suplasnojo sparnais, užgiedojo ir sudegė. Tada tetulė Perazija pradėjo bartis, plūstis ir keiktis. Tirtėdama iš pykčio, ji grūmojo rankomis Adelei ir mamai. Aš nesupratau, ko jai reikia, o ji širdo kaskart labiau ir tiesiog virto gestų ir keiksmų kamuoliu. Atrodė, kad, ištikta pykčio priepuolio, ji išsigestikuliuos į gabalus, subyrės, pasidalys, išsilakstys kaip šimtas vorų, išsišakos ant grindų nelyginant juoda, mirganti pašėliškai bėgiojančių tarakonų puokštė. Užuot taip padariusi, ji netikėtai pradėjo mažėti, trumpėti, bet susinervinusi vis svaidėsi prakeiksmais. Staiga, susikūprinusi, mažutė, nubidzeno į virtuvės kertę, kur gulėjo malkos prakurams, ir plūsdamasi, kosėdama ėmė nervingai raustis tarp skambių pliauskų, kol rado du plonus, geltonus šipulius. Čiupo juos iš susijaudinimo drebančiomis rankomis, prisidėjo prie kojų, prisimatavo, paskui pasilypėjo ant jų tarsi ant kojokų ir pradėjo su tais geltonais ramentais vaikščioti stuksėdama per lentas, bėgioti ten ir atgal įstrižai grindų, kaskart vis greičiau, greičiau, paskui, šlubčiodama per bildančias lentas, užšoko ant eglinio suolo, o iš ten ant skambios medinės aplinkui visą virtuvę padarytos sieninės lentynos, pridėtos lėkščių, ir ėmė bėgti per ją, žirgliodama kojokų ramentais, kol pagaliau kažkur kertėje, kaskart vis labiau mažėdama, pajuodo, susisuko kaip suvytęs, sudegęs popierius, sudūlėjo į krūvelę pelenų, sutrupėjo į dulkes, į nieką.
       Visi stovėjome bejėgiškai žiūrėdami į tą siautėjančią pykčio beprotybę, kuri pati save ėdė ir virškino. Skausmingai stebėjome liūdną šio paroksizmo eigą ir, kai tas graudus procesas pasiekė savo natūralią baigtį, su tam tikru palengvėjimu grįžome prie savo darbų.
       Adelė, grūsdama cinamonus, vėl ėmė žvanginti piestą, mama – tęsti nutrauktą pokalbį, o pardavėjas Teodoras, klausydamasis pastogės pranašysčių, darė juokingas grimasas, aukštai kilnojo antakius ir šypsojosi pats sau.

Prie turinio

       DIDŽIOJO SEZONO NAKTIS

       Kiekvienas žino, kad paprastų, normalių metų eilėje keistuolis laikas kai kada iš savo įsčių pagimdo kitokių, ypatingų metų, metų išsigimėlių, kuriems, tarsi šeštasis mažylis pirštas ant rankos, kur nors išauga tryliktasis, netikras mėnuo.
       Sakome „netikras“, kadangi jis retai kada būna normalus. Kaip ir vėlai gimę vaikai, jis lieka neūžauga, tai mėnuo kuprelis, apvytusi ir veikiau spėjama negu reali atžala.
       Dėl to kaltas senatviškas vasaros nesantūrumas, jos palaidas ir vėlyvas gyvybingumas. Kartais būna, kad rugpjūtis praeina, o senas storas vasaros kelmas iš įpratimo gimdo toliau, iš savo trūnėsių daigina dienas laukinukes, dienas piktžoles, bergždžias ir idiotiškas, priedo veltui dar primeta dienų kopūstkočių, dykų ir nevalgomų - baltų, nustebusių ir nereikalingų.
       Išauga jos, netaisyklingos ir nelygios, nesusiformavusios, suaugusios tarpusavy, tarsi baidykliškos rankos pirštai, išbrinkę ir susukti į špygą.
       Kai kas tas dienas lygina su apokrifais, paslapčiomis įkištais tarp didžiosios metų knygos skyrių, su palimpsestais, slapta įterptais tarp jos puslapių, arba su tais baltais nespausdintais lapeliais, į kuriuos akys, prisiskaičiusios iki soties ir sklidinos turinio, gali išlieti vaizdus ir tuose tuščiuose puslapiuose eikvoti dažus, kaskart vis blyškiau ir blyškiau, kad pailsėtų jų tuštumoje, kol vėl bus įtrauktos į naujų nuotykių ir skyrių labirintus.
       Ak, tasai senas, pageltęs metų romanas, ta didžioji, yranti kalendoriaus knyga! Guli ji sau užmiršta kažkur laiko archyvuose, o jos turinys toliau auga tarp viršelių, mėnesiai brinksta be perstogės nuo plepalų, nuo spartaus, savaiminio akių dūmimo, nuo gražbylystės ir kliedesių, kurie joje dauginasi. Ak, ir aprašinėdamas tuos mūsų pasakojimus, rikiuodamas tas istorijas apie savo tėvą sudėvėtose jos teksto paraštėse, argi nepasiduodu aš slaptai vilčiai, kad kada nors jos nepastebimai įaugs tarp pageltusių tos puikiausios, byrančios knygos lapelių, kad jos susilies su didžiuoju šnaresiu jos puslapių, kurie jas įsiurbs?
       Tai, apie ką čia kalbėsime, atsitiko tada, tą tryliktąjį, papildomą ir šiek tiek netikrą mėnesį, toje keliolikoje tuščių didžiosios kalendoriaus kronikos puslapių.
       Rytai anuomet būdavo keistai aitrūs ir gaivūs. Iš aprimusio ir šaltesnio laiko tempo, iš visiškai naujo oro kvapo, iš kitokios šviesos konsistencijos buvo galima atpažinti, kad įeita į kitą dienų seriją, į naują Dievo Metų sritį.
       Po tais naujais dangumis balsas virpėjo skambiai ir gaiviai tarsi dar naujame ir tuščiame bute, pilname lako, dažų, pradėtų ir dar neišbandytų dalykų kvapo. Keistai susijaudinęs bandydavai naują aidą, ragaudavai jį smalsiai, tarsi pyragaitį prie kavos vėsų ir blaivų rytą kelionės išvakarėse.
       Mano tėvas vėl sėdėjo už galinio parduotuvės prekystalio mažame skliautuotame kambaryje, sulanguotame tarsi avilys į daugelį registratūros narvelių ir apsilukštenusiame begaliniais popierių, raštų ir sąskaitų sluoksniais. Iš lakštų šnaresio, iš begalinio popierių sklaidymo augo languota, tuščia šio kambario egzistencija, o iš nepaliaujamo pluoštų kilnojimo, iš nesuskaitomų firmų antraščių ore vis atsinaujindavo iš padangių aukštybės matomo, rūkstančiais kaminais pasišiaušusio, medalių eilėmis apsupto ir į pompastiškų et ir Comp. išraitymus įsprausto miesto apoteozė.
       Ten nelyginant paukštidėje ant aukšto stalelio sėdėjo tėvas, o registratūros karvelidės šnarėjo popierių pluoštais, ir visos gūžtos, visos drevės buvo pilnos skaičių čiulbėjimo.
       Didelės parduotuvės gelmė diena po dienos tamsėjo ir turtėjo nuo gelumbių, ševiotų, aksomų ir kortų atsargų. Tamsiose lentynose, tuose šalto fetrinio spalvingumo svirnuose ir aruoduose, šimteriopus procentus davė tamsus, atsietas daiktų spalvingumas, dauginosi ir džiugino galingas rudens kapitalas. Tas kapitalas ten augo ir tamsėjo, ir kaskart vis plačiau, patogiau sėdosi ant lentynų, tarsi kokio didelio teatro galerijose, kas rytą vis padaugėdamas ir pasipildydamas naujais prekių kroviniais, kuriuos drauge su ankstyva vėsa dėžėmis ir pakais ant meškiškų savo pečių stenėdami sunešdavo barzdoti krovikai, dvelkiantys rudens gaiva ir degtine. Pardavėjai iškraudavo tas naujas džiuginančių manufaktūros spalvų atsargas ir jomis užpildydavo, stropiai užglaistydavo visus aukštų spintų tarpus ir tarpelius. Tai buvo milžiniškas visokiausių rudens spalvų registras, susluoksniuotas, surūšiuotas pagal atspalvius, einantis žemyn ir kylantis aukštyn, tarsi skambiais laiptais, visų spalvų oktavų gamomis. Jis prasidėdavo žemai, dejuodamas, nedrąsiai pabandydavo altų blyškiuosius tonus ir pustonius, po to pereidavo į tolumų nublukusius pelenus, į gobelenų žalumas ir žydrynes ir, kaskart platesniais akordais augdamas į viršų, pasiekdavo tamsius granatus, tolimų miškų indigą ir ošiančių parkų pliušą, o paskui per visas ochras, sangvinus, rudumus ir sepijas ateidavo į šlamantį vystančių sodų pavėsį, pasiekdavo tamsų grybų kvapą, trūnėsių dvelkimą iš rudens nakties gelmių ir duslų pačių tamsiausių bosų akompanimentą.
       Mano tėvas ėjo palei šituos gelumbinio rudens arsenalus ir ramino, tildė tą gausybę, kylančią jos galią, ramią Laiko stiprybę. Jis norėjo kuo ilgiau išlaikyti nepaliestus tuos sukrautus sandėlyje spalvingumo rezervus. Bijojo sugriauti, iškeisti į grynus pinigus tą geležinį rudens fondą. Tačiau jis žinojo, jautė, kad ateis metas, ir rudens viesulas, griaunantis, šiltas viesulas praskries viršum šitų spintų, ir tada jos nubluks, ir niekas nebesulaikys jų išsiliejimo, tų spalvingų srautų, kuriais jos užtvindys visą miestą.
       Artėjo Didžiojo Sezono metas. Gatvės gyvėjo. Šeštą valandą po pietų miestas jau žydi nuo bruzdesio, namai įraudę, o žmonės vaikštinėja apimti kažkokios vidinės ugnies, ryškiai pasigražinę ir nusidažę, kažkokiu šventišku, gražiu ir piktu įkarščiu spindinčiomis akimis.
       Šalutinėse miesto gatvelėse, jau vakarėjančio miesto tyliuose skersgatviuose tuščia. Tik vaikai žaidžia ploteliuose po balkonais, žaidžia be atokvėpio, triukšmingai ir kvailai. Prisideda prie burnų mažas pūsliukes, jas išpučia ir staiga ryškiai kaip kalakutai pasipuošia dideliais kliuksinčiais ir tabaluojančiais snargliais arba kvaila raudona ir giedančia gaidžio kauke, spalvingomis fantastiškomis ir absurdiškomis rudeninėmis baidyklėmis. Atrodo, kad taip išsipūtę ir giedodami jie pakils į orą ilgomis spalvingomis virtinėmis ir tarsi rudeninės paukščių voros patrauks virš miesto – fantastinės rūkomojo popieriaus ir rudeninės giedros flotilės. Arba šūkaudami važinėjasi mažais trankiais vežimėliais, ratukų stipinai ir ienos bildėdami spalvingai groja. Vežimukai leidžiasi prikrauti jų šūkavimo ir rieda gatve žemyn net ligi pat apačioje papiltos geltono vakaro upelės, kur subyra į skrituliukų, ratukų ir pagaliukų laužą.
       Tuo metu, kai vaikų žaidimai darosi vis triukšmingesni ir painesni, o miesto skruostų raudonis vis tamsėja ir pražysta purpuru, visas pasaulis staiga pradeda vysti ir juosti, iš jo greitai pasklinda vaiduokliška prieblanda, kuria apsikrečia visi daiktai. Ta limpama prieblandos liga išdavikiškai ir nuodingai plinta į šalis, eina nuo daikto prie daikto ir ką tiktai paliečia, tas bematant sunyksta, pajuosta, pavirsta trūnėsiais. Žmones, apimti tylios panikos, bėga nuo prieblandos, o tie raupsai, staiga juos pasiviję, tamsiai išberia jų kaktas, ir jie praranda veidus, kurie atkrinta lyg didžiulės beformės dėmės, ir eina toliau jau nebeturėdami bruožų, akių, nusimesdami kaukę po kaukės, todėl prieblandoje pilna tų išnarų, birte byrančių bėgantiems iš paskos. Po to viskas pradeda trauktis juoda, trupančia dideliais gabalais, ligotais tamsos šašais besilupančia žieve. O kol apačioje tame tyliame sąmyšyje, toje spartaus irimo panikoje viskas gvera ir virsta į nieką, aukštybėse tvirtėja ir tolydžio aukštyn auga nebylus aušros aliarmas, virpantis nuo milijono tylių varpelių čiulbesio, tvinstantis nuo milijono pakilusių nematomų vieversių, būriu skrendančių į vieną didelę, sidabrinę begalybę. Po to jau staiga užeina naktis – didžiulė naktis, dar auganti nuo vėjo šuorų, kurie ją platina. Daugialypiame jos labirinte priurbta šviesių lizdų: parduotuvių – didelių, spalvotų žibintų, prigrūstų prekių ir pilnų pirkėjų klegesio. Pro šviesius tų žibintų langų stiklus gali stebėti triukšmingas ir keistai ceremoningas rudeninio pirkimo apeigas.
       Tos didžiulės, klostėtos, šešėliais augančios, vėjų išpūstos rudens nakties tamsiose klostėse slypi šviesios kišenės, maišeliai su spalvotais niekniekiais, šokoladukų, keksų, kolonijinių prekių margumynais. Tos iš cukraus dėžių sulipdytos, ryškiomis šokolado reklamomis išklijuotos muiliukų, linksmo šlamšto, paauksuotų niekučių, staniolio, ragelių, vaflių, spalvotų mėtinių ledinukų pilnos būdos ir palapinės – tai lengvabūdiškumo stotelės, nerūpestingumo barškučiai, išmėtyti beribės, klaidžios, vėjais plasnojančios nakties tankumynuose.
       Didžiulės tamsios minios plaukia tamsoje kaip kokia kleganti maišalynė, čiužena tūkstančiais kojų, šneka tūkstančiais lūpų – tiršta, surizgusi procesija rudeninio miesto gatvėmis. Tikra šnekėjimo, tamsių žvilgsnių, gudrių dirstelėjimų upė, pokalbiais susmulkinta, plepalais sukapota didžiulė apkalbų, juokų ir klegesio tyrė.
       Rodos, jog tai pulkais pajudėjusios rudeninės, sausos aguonų galvos, barstančios grūdelius – galvos-barškučiai, žmonės-belstukai.
       Mano tėvas susinervinęs, spalvotomis dėmėmis išmuštais skruostais, blizgančiomis akimis vaikščiojo po ryškiai apšviestą parduotuvę ir klausėsi.
       Pro vitrinos ir portalo langus iš tolo aidėjo miesto ūžesys, slopus plaukiančios minios klegėjimas. Virš parduotuvės tylos ryškiai degė žibalinė lempa, pakabinta po dideliu skliautu, ir varė net menkiausius šešėlių pėdsakus iš visų plyšių ir užkaborių. Plačios, tuščios grindys tyloje traškėjo ir toje šviesoje skersai ir išilgai skaičiavo savo blizgančius kvadratus, šachmatų lentą, sudėtą iš didelių plokščių, kurios tyloje braškėdamos kalbėjosi pačios su savimi, tai šen, tai ten atsakinėjo sau garsiai plyšinėdamos. Užtat gelumbės gulėjo tylios, bebalsės, savo veltiniuose pūkuose ir už tėvo nugaros palei sienas susižinodavo žvilgsniais, nuo spintos į spintą siųsdamos tylius sutartinius ženklus.
       Tėvas klausėsi. Jo ausis toje nakties tylumoje tarytum ištįso ir už lango išsišakojo – fantastinis koralas, nakties drumzlėse banguojantis raudonas polipas.
       Jis klausėsi ir girdėjo. Vis labiau nerimaudamas, girdėjo tolimą artėjančių minių potvynį. Baimingai dairėsi tuščioje parduotuvėje. Jis ieškojo pardavėjų. Tačiau tie tamsūs ir rudi angelai kažkur išskrido. Liko tik jis vienas sunerimęs akivaizdoje minių, kurios netrukus turėjo užlieti parduotuvės tylą plėšikiškai triukšmingu būriu ir išgraibstyti, iš varžytinių išpirkti visą tą turtingą rudenį, metų metais krautą dideliame nuošaliame svirne.
       Kur buvo pardavėjai? Kur buvo tie stotingi cherubinai, turintys ginti tamsius gelumbės pylimus? Tėvas skausmingai įtarė, kad jie kažkur namo gilumoje ištvirkauja su žmonių dukterimis. Nejudėdamas, susirūpinęs stovėjo jis blizgančiomis akimis šviesioje parduotuvės tyloje ir vidine klausa juto, kas dedasi namo gilumoje, galinėse to didelio spalvoto žibinto kamarose. Namas tarsi kortų namelis vėrėsi priešais jį, kambarys po kambario, kamara po kamaros, ir jis matė, kaip pardavėjai lekia paskui Adelę per visus tuščius ir ryškiai apšviestus kambarius, laiptais žemyn, laiptais aukštyn, kol ji nuo jų pasprunka ir įpuola į šviesią virtuvę, kur užsibarikaduoja indauja.
       Ten ji stovi uždususi, spindinti ir sujaudinta, šypsodamasi ir plasnodama didelėmis blakstienomis. Pardavėjai, sutūpę už durų, kikena. Virtuvės langas atidarytas į didelę, juodą, svajonių ir painiavos pilną naktį. Juodi atverto lango stiklai liepsnoja tolimos iliuminacijos atspindžiais. Blizgantys puodai ir buteliai nejudėdami stovi aplinkui ir spindi tyloje riebiu emaliu. Adelė atsargiai iškiša pro langą savo spalvotą, išdažytą veidą su plasnojančiomis akimis. Tikrai žinodama, kad pardavėjai tyko iš pasalų, ji ieško jų tamsiame kieme. Ir štai pamato, kaip jie atsargiai, vorele eina siaura atbraila palei tolimos iliuminacijos atšvaito nurausvintą aukšto sieną ir sėlina prie lango. Tėvas rikteli supykęs ir nusiminęs, bet tuo metu balsų klegesys visiškai priartėja, ir staiga šviesūs parduotuvės langai prisipildo arti prigludusių veidų, šypsenos iškraipytų šnekių veidų, kurių nosys plote plojasi prie blizgančių stiklų. Tėvas iš pykčio pasidaro purpurinis ir užšoka ant prekystalio. O kada minia pultimi paima šitą tvirtovę ir klegančiu būriu įsiveržia į parduotuvę, tėvas vienu šuoliu užšoka ant gelumbės lentynų ir, pakibęs aukštai virš minios, iš visų jėgų ima pūsti didžiulį ragą, trimituoti aliarmą. Tačiau skliautai neprisipildo į pagalbą skubančių angelų plazdėjimo, užtat į kiekvieną triūbos dejonę atsiliepia didelis kvatojantis minios choras.
       – Jokūbai, prekiauk! Jokūbai, pardavinėk! – šaukia visi, ir tas šūksnis, nuolat kartojamas, chore pasidaro ritmingas ir pamažu virsta iš visos gerklės traukiama refreno melodija. Tada mano tėvas pasiduoda, nušoka nuo aukštos atbrailos ir šaukdamas puola prie gelumbės barikadų. Iš pykčio tapęs milžinu, į išpurtusį purpurinį kumštį panašia galva jis, nelyginant kovojantis pranašas, užbėga ant gelumbės pylimų ir ima siausti. Visu kūnu įsiremia į storus vilnos rąstus, juos pakelia, palenda po didžiuliais gelumbės rietimais, susikūprinęs nusineša juos ant pečių ir dusliai trenkia nuo galerijų ant prekystalio. Rąstai lekia, ore plasnodami išsivynioja lyg milžiniškos vėliavos, lentynose tarsi nuo Mozės lazdos smūgio sproginėja draperijos ir krinta gelumbės kriokliai.
       Taip išsilieja, nesuvaldomai išsivemia, plačiomis upėmis plaukia spintų atsargos. Ištekėjęs spalvingas lentynų turinys dauginasi, užlieja visus prekystalius ir stalus.
       Parduotuvės sienos dingsta po galingais gelumbinės kosmogonijos dariniais, po tomis didžiuliais masyvais stūksančiomis kalnų grandinėmis. Tarp kalnų šlaitų atsiveria platūs slėniai, ir, apimti plataus aukštumų patoso, dunda transkontinentiniai geležinkeliai. Parduotuvės erdvė išsiplečia, virsta ežerų ir tolių pilna rudens peizažo panorama, o šio scenovaizdžio fone tėvas keliauja tarp fantastinio Kanaano gūbrių ir slėnių, žengia plačiais žingsniais, pranašiškai skeryčiodamasis rankomis debesyse, ir įkvėpimo smūgiais formuoja šalį.
       O apačioje, to iš tėvo rūstybės išaugusio Sinajaus papėdėje, gestikuliuoja, piktžodžiauja ir garbina Baalą liaudis. Ir perka. Pilnas rankas prisiėmę minkštų klosčių, jie drapiruojasi spalvotomis gelumbėmis, apsivynioja improvizuotais domino, apsiaustais ir plepa be jokio sąryšio, be saiko.
       Ištįsęs nuo rūstybės mano tėvas staiga iškyla virš tų prekiautojų būrelių ir iš aukšto triuškina stabmeldžius galingu žodžiu. Paskui, pagautas nevilties, užkopia į aukštas spintų galerijas, genamas begėdiško pasileidimo vaizdų, kuriuos regėjo už savo nugaros namo gilumoje, kaip pašėlęs bėgioja lentynų sanrišomis, dundančiomis plikomis pastolių lentomis. Pardavėjai kaip tik pasiekia geležinį balkoną ties langu, įsikibę į baliustradą, nutveria Adelę per pusiaują ir, plasnojančią akimis, velkančią grakščias kojas, apmautas šilkinėmis kojinėmis, ištraukia pro langą.
       Tuo metu, kai mano tėvas, sukrėstas nuodėmės šlykštumo, savo rūstybės gestais leidžia šaknis į baisų peizažą, apačioje nerūpestinga Baalo liaudis atsiduoda nežabotai linksmybei. Tą šutvę pagauna kažkokia nežmoniška aistra, kažkokia užkrečiama juoko liga. Bet argi buvo galima tikėtis rimtumo iš jų, iš tos belstukų ir riešutų spaustukų liaudies! Ar buvo galima trokšti, kad tie malūnėliai, be paliovos malantys spalvingą žodžių tyrę, suprastų didžiuosius tėvo rūpesčius! Kurti pranašiškos tėvo rūstybės perkūnijoms, tie prekiautojai su šilkinėmis bekešomis mažais būreliais tupi aplink banguotus medžiagos kalnus ir kvatodamiesi iškalbingai svarsto prekių privalumus. Ta juodoji birža savo mikliais liežuviais išnešioja taurią peizažo substanciją, plepėdami ją susmulkina, sukapoja ir beveik praryja.
       Kažkur kitur priešais aukštus šviesių audeklų krioklius stovi būreliai žydų spalvotais chalatais, dideliais kailiniais gobtuvais. Tai Didžiosios Tarybos vyrai, orūs ir garbūs ponai, glostinėjantys savo ilgas dailias barzdas ir varinėjantys santūrias bei diplomatiškas kalbas. Tačiau ir tame ceremoningame pašnekesyje, tuose tarpusavio susižvalgymuose pasitaiko šypsančios ironijos žybsnių. Tarp šių būrelių sukinėjasi prastuomenė, beformė minia, šutvė be veido ir savitumo. Ji tarytum užpildo kraštovaizdžio spragas, beprasmiško plepėjimo varpeliais ir barškučiais iškloja foną. Tai juokdariškas elementas, šokinėjanti polišinelių ir arlekinų minia, kuri, pati neturėdama svarbesnių prekybos intencijų, savo juokdariškais pokštais niekais paverčia kur ne kur beužsimezgančius sandėrius.
       Tačiau pamažu, paikiojimo išvarginti, tie linksmi žmoneliai išsibarsto tolimesniuose kraštovaizdžio pakraščiuose ir ten palengva išnyksta tarp uolų nuolaužų ir slėnių. Galimas daiktas, kad tie šaipokai kažkur vienas po kito sulenda į vietovės plyšius ir klostes, nelyginant pavargę baliaus naktį bežaisdami vaikai į buto kertes ir užkaborius.
       O tuo tarpu miesto tėvai, Didžiojo Sinedriono vyrai, labai rimtai ir oriai vaikštinėja sau būreliais ir tyliai, protingai disputuoja. Išsiskirstę po visą tą didelį kalnuotą kraštą, klajoja po du, po tris tolimais ir vingiuotais keliais. Maži ir tamsūs jų siluetai pripildo visą dykynės aukštumą, virš kurios pakibęs sunkus ir tamsus dangus, banguotas ir niaurus, suartas giliomis lygiagretėmis vagomis, sidabriniais ir baltais luistais, atveriančiais vis kitokius savo gelmių klodų sluoksnius.
       Lempos šviesa toje šalyje daro dirbtinę dieną – nuostabią dieną, dieną be aušros ir vakaro.
       Mano tėvas palengva rimsta. Jo rūstybė sugula į kraštovaizdžio sluoksnius ir klodus ir sustingsta. Dabar jis sėdi ant aukštų lentynų galerijų ir žiūri į rudenėjantį platų kraštą. Mato, kaip tolimuose ežeruose gaudomos žuvys. Mažose valčių ankštyse sėdi po du žvejus, kurie leidžia tinklus į vandenį. Kranto berniukai ant galvų nešioja spurdančių sidabrinių laimikių kupinas pintines.
       Štai tada jis ir pastebi, kaip keleivių būreliai tolumoje užverčia galvas į dangų ir, pakėlę rankas, kažką rodo.
       Staiga dangus sumirgėja kažkokiu spalvingu išbėrimu, apsipila banguojančiomis dėmėmis, kurios auga, bręsta ir staiga pripildo erdvę keistų pulku skriejančių ir didelėmis susikertančiomis spiralėmis sklendžiančių paukščių. Visas dangus prisipildo jų tauraus lėkimo, sparnų plasnojimo, didingų tylaus sklendimo linijų. Kai kurie iš jų tarsi didžiuliai gandrai nejudėdami plaukia ramiai ištiestais sparnais, kiti, panašūs į spalvingus pliumažus, į barbarų trofėjus, kad išsilaikytų ant šilto oro bangų, plazda sunkiai ir nevikriai; dar kiti, nevykę sparnų, stiprių kojų ir nupeštų kaklų konglomeratai, panašūs į prastai iškimštus grifus ir kondorus, iš kurių byra pjuvenos.
       Yra tarp jų dvigalvių, daugiasparnių paukščių, taip pat luošių, nevikriai skrendančių ore vienu sparnu, tarsi šlubuojančių. Dangus pasidaro panašus į seną freską, pilną pabaisų ir fantastinių gyvūnų, kurie sukasi, prasilenkia ir vėl sugrįžta spalvingomis elipsėmis.
       Mano tėvas, nužertas staigiai suspindusios šviesos, pakyla ant sanrišų, ištiesia rankas ir šaukia paukščius senuoju užkeikimu. Labai susijaudinęs, jis juos atpažįsta. Tai tolimi, užmiršti palikuonys tos paukščių kartos, kurią Adelė kadaise išvaikė į visas dangaus puses. Dabar tie išsigimę ir sustambėję dirbtiniai palikuonys, ta degeneravusi paukščių gentis sugrįžo sugedusi iš vidaus.
       Jie kvailai išaugę, beprasmiškai dideli, tuščiaviduriai ir negyvi. Visas šių paukščių gajumas perėjęs į plunksnas, fantastiškai išlavėjęs. Tai tarytum išnykusių veislių muziejus, paukščių rojaus sąvartynas.
       Kai kurie paukščiai skrenda aukštielninki, turi sunkius, nedailius, į trinkeles ir spynas panašius, spalvingomis karpomis apsunkintus snapus ir yra akli.
       Kaip sujaudina tėvą tas netikėtas sugrįžimas, kaip jis stebisi paukščių instinktu, tuo jų prisirišimu prie Maestro, puoselėjusio tą ištremtąją giminę sieloje kaip legendą, kad pagaliau po daugelio generacijų, paskutinę dieną prieš padermei išnykstant, patrauktų atgalios, į senąją tėvynę.
       Tačiau tie popieriniai, akli paukščiai jau nebegali tėvo pažinti. Veltui šaukia jis juos senuoju užkeikimu, užmirštąja paukščių kalba – jie jo nebegirdi ir nebemato.
       Staiga ore suzvimbia akmenys. Tai šaipokai, kvaila ir bemintė gentis, šaudo į fantastinį paukščių dangų.
       Veltui tėvas perspėjinėja, veltui grūmoja užkeikimų gestais – niekas jo negirdi, niekas nepastebi. Ir paukščiai krinta. Pašauti sunkiai sudrimba ir ima vysti jau ore. Ant žemės nukrinta jau virtę beforme popieriaus krūva.
       Akies mirksniu aukštuma apsikloja ta keista fantastiška dvėseliena. Kol tėvas atbėga į žudynių vietą, visa nuostabioji paukščių giminė jau guli negyva, išdrikusi ant uolų.
       Tiktai dabar, iš arti, tėvas pamato visą tos nuskurdusios generacijos menkystę, visą pigios jos anatomijos komizmą.
       Tai didžiuliai plunksnų pundai. bet kaip prikimšti senos maitos. Dažnai net neįmanoma pasakyti, kur galva, kadangi toji į lazdą panaši kūno dalis neturi jokių sielos požymių. Kai kurie apaugę susivėlusiais, sulipusiais gaurais kaip stumbrai ir šlykščiai dvokia. Kiti nelyginant kuproti, pliki, padvėsę kupranugariai. Pagaliau dar kiti tikriausiai padaryti iš tam tikros rūšies popieriaus, viduje tušti, o iš išorės ryškiai spalvoti. Kai kurie iš arčiau pasirodo besą ne kas kita, kaip didelės povų uodegos, spalvotos vėduoklės, į kurias kažkaip nesuprantamai buvo įkvėpta kažkokia gyvybės regimybė.
       Aš mačiau liūdnai grįžtantį tėvą. Dirbtinė diena jau palengva dažėsi įprastinio rytmečio spalvomis. Ištuštėjusioje krautuvėje aukščiausios lentynos sotinosi ankstyvojo dangaus spalvomis. Tarp užgesusio peizažo fragmentų, tarp sujauktų naktinių dekoracijų kulisų tėvas matė besikeliančius iš miego pardavėjus. Jie poromis kilnojo gelumbės rietimus ir žiovavo, atsisukę į saulę. Virtuvėje, ant aukšto, Adelė, šilta iš miegų ir susivėlusiais plaukais, malė kavą, spausdama malūnėlį prie baltos krūtinės, nuo kurios pupelės įkaisdavo ir imdavo blizgėti. Saulės atokaitoje prausėsi katinas.

       Versta iš: Bruno Schulz. Opowiadania. Wybor esejow i listow. – Wroclaw: Ossolineum, 1989.
       Vertė Leonija Malakauskienė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt