|
<< Atgal
Mariusz Cieślik
PRAŠYMAS
Sunkiai užmiegu. Visada. Sunkiai keliuosi. Kuomet
galiausiai jau reikia eiti miegoti, nes juk reikės anksti keltis, kad priimčiau
kažkokius menamus sprendimus, kiekvieną kartą sau primenu apie tai, ko nepadariau,
neparašiau, neperskaičiau. Todėl darau, užrašau, skaitau, rūkau cigaretes. Tačiau
galiausiai ir tai baigiasi. Ką galima daryti vidury nakties. Visuomet lieka televizorius,
tačiau argi tai išeitis. Paskutinė. Kuomet akys jau atsisako paklusti, o raidės
knygoje tampa tyre, lipdančia vokus. Tuomet lieka užsieniniai kanalai: softporno,
vokiški pokalbių šou, amžinai tiek pat mažai reikšmingos žinios angliškai.
Vaizdai, kurie neturi jokios reikšmės. Televizorius ir taip lieka ištikimiausias
nakties sąjungininkas. Programos niekada nesibaigia. Jeigu taip surinkus visus kanalus į
vieną ryšulį, išeitų kažkas panašaus į šiuolaikinį perpetum mobile, kuris yra
savipakankamas ir ne tiktai konsumuoja energiją, bet ir ją sukuria ir taip spaudžia į
pasaulio pabaigą. Na, bet kokiu atveju į mileniumą. Tačiau kažkada juk reikia
įkvėpti didvyriškumo ir paspausti mygtuką power off. Geriausia pasigerti, nes tuomet
televizorius pats išsijungia. Onanizmas kartais taip pat būna nebloga išeitis. Tačiau
galiausiai vis tiek reikia viską išjungti ir bandyti. Net ir labiausiai nuvargęs jėgų
likučiais kabinuosi į tikrovę, ar kaip ten ji vadinasi. Kad ir kaip idiotiškai tai
neskambėtų, ji juk egzistuoja. Vizija, tikrovė. Kol galiausiai ateina. Jaučiu kaip
veidą aplimpa voratinkliai, lyg eičiau per tankų mišką. Bandau juos nuo savęs
nutrinti. Ir tuomet kartoju išmoktus žaidimus, ir nesileidžiu sučiumpamas. Jau lyg ir
esu ten, kur manęs nėra, nes vaizdai pasirodo anksčiau už sapną, bet vis tiek dar
kartoju, kad esu savo lovoje, o ne ten, už vokų linijos ribos. Tai iliuzija. Antrą
kartą beveik visuomet jaučiu, kaip mane persiuva srovė, plaku kojomis, kaip
pakaruoklis. Tai kažkokie neuronai, kurie išsijungia. Pstrik. Išmeta mane į orą, ir
vėl bandau nepasiduoti. Tačiau negaliu, amžinai negaliu apsimetinėti ir po kažkelinto
karto pasiduodu. Įkrentu į tų kitų pojūčių tamsybę, kurių bijau, bet nepaisant
to, trokštu.
Aišku, kad ne visuomet taip buvo. Kažkada visai
apie tai negalvojau. Sapną pasitikdavau patikliai, vaikiškai, kaip pasakytų koks nors
XIX amžiaus autorius. Sunku atrasti tą vieną punktą, kuomet vaikiškas patiklumas
atsitraukė ir užleido vietą nerimui. Garantuotai tame procese didelę rolę suvaidino
bemiegės naktys, praleistos prie nesibaigiančių dūsavimų prie nesibaigiančių
merginų, ne visuomet apvainikuotų pergalėmis. Ir visuomet įsipainiojusios į per
jėgą nutraukiamus drabužius, žadančius daug daugiau, nei bus įmanoma išpildyti. O
vėliau sąžinės priekaištai. Ir vėliau narpliojimas išeičių, kurios į niekur
neveda, tačiau neleidžia užmigti. O blogiausia, kai sau įsikalbama meilė. Tokie
išsiskyrimai neleidžia miegoti savaitėmis, o ypač kai dar nėra dvidešimties ir kai
tas miegas nėra toksai būtinas. Tas drebėjimas prieš aušrą turi tuomet
neįkainojamą skonį garbingiausio po saule, o gal po mėnuliu, tikėjimo, kad būtent
tuo paigiasi pasaulis. Ir tas pasaulis be abejonės ir baigiasi. Tuo priešauštančiu
drebėjimu, kurio jau vėliau neįmanoma atkartoti. Nes vaikiškas naivumas būva tiktai
kartą gyvenime. Tačiau stebuklai nutinka ir kiekvienam bus stebuklų atseikėta pagal
nuopelnus. Taip kaip man.
Prasidėjo nuo susitikimo gatvėje. Kartais kas nors
taip kvailai prasideda. Ir dažniausiai iš to nieko neišeina. A, tai tu, šimtas metų,
kaip einasi, o kaip tau, viskas gerai, o kaip Kasia, Dorota, Iza, Ana, Maciejus, Marius,
Darius, šiknius. Jau nebesvarbu, susituokėte, turit vaikų, na, kaip čia taip, dar ne,
taip tris, neblogai pavarai, na ir apsisukai, kur dirbi, ir ką tau gerai moka. Na, tai
taip tau ir reikia, būsi direktorius. Na, na, na, o žmona, vyras, sužadėtinė. O kaip
kiti, nesakyk dirba mokykloje, na ir vargas, išvažiavo į Valstijas, ištekėjo už
kažkokio italo, kaip tie mūsų kontaktai nutrūko, geri buvo laikai, ką, bendrabutyje,
mokykloje, studijose, tai duok vizitkę, turi mobilų... Tai gal kaip nors alaus,
degtinėlės, gal ten, o gal kitur, pameni, kur vaikščiojom su profesorium. Tai kada,
kitą savaitę nepavyks, daug darbo, prispaudžia žmogų kaip reikiant, stengies ir
špygą iš to turi, tokia tiesa, tai gal ateinantį mėnesį, ne gal po naujų metų, po
atostogų, tuomet bus laisviau, ką, gerai, tai ką susitarėm... Laimei, retai iš to kas
išeina, žmogus yra jau taip toli nuo tų reikalų, nuo to savęs, kad tos pažintys tik
erzina, tos merginos jau nebežavi, o ta degtinė jau visa išgerta. O jeigu kas nors iš
to, neduok dieve, išeis, tada tai jau bus problema. Nes pasirodys, kad jau nebėra apie
ką kalbėti. Todėl kartais bandau pavaizduoti, kad kažko nepažinau, nepastebėjau,
neturiu laiko, kad skubu ir tiktai trumpas labas užsiskaito. Tačiau tuokart buvo kitai.
Su Pavelu kažkaip vis prasilenkdavom tuomet, kai galėjom geriau susipažinti. Galiausiai
man atrodė, kad jis prasilenkdavo su visais. Nepamenu jo jokiose susiėjimuose,
išvykose, kavinėse. Jokių merginų, jokių vaikiškų išsišokimų. Tiksliau ne daug
apie tai žinojau, tačiau man jis visuomet atrodė simpatiškas ir įdomus. Ir iš
tikrųjų apsidžiaugiau, kuomet sutikau jį prie pat didžiausio mieste knygyno įėjimo,
prie to supermarketo, kur besistumdanti minia perka tai knygą, tai diską, tai kvepalus.
Jisai taip apt aiškiai apsidžiaugė. Nebuvo jokių tų kvailų pokalbių, kas girdėti
naujo, kaip karjera, šeima, pažįstami. Paklausė manęs tik, ar esu vedęs, ar užeisiu
vienas.
Ir iš tikrųjų paskambino, nors iš jo to būtent
mažiausiai tikėjausi. Galbūt užeisi penktadienį, aštuntą. Pakalbėti. Sutikau, nes
ką galėjau prarasti? Vakarą? Ir taip tą vakarą neturėjau nieko geriau ką veikti.
Gyveno vienoje iš nedaugelio prieškarinių namų, pačiame miesto centre: marmuriniai
laiptai, krištolo šviestuvai, skulptūros. Bent jau kažkada tai turėjo atrodyti
imponuojančiai, nes per komūnos laikus kažkiek nupilko. Tačiau ir taip visa tai darė
įspūdį. Panašiai ir Pavelo butas.
Šeimos paveldas, kvailai pajuokavau.
Linktelėjo galva, šypsodamas lyg
atsiprašinėdamas. Pasidarė dar kvailiau. Todėl variau savo toliau.
Tai dėl to niekada nedarei pas save vakarėlių,
kad tau tų grožybių neapvemtų.
Ne, ne dėlto, atsakė visiškai rimtai.
Trikdanti tyla galbūt tai buvo tai. Nelabai
žinia, ką pasakyti tokioje situacijoje, todėl sakoma, kas papuolė. Tie penki, dešimt,
penkiolika metų bandoma sutrumpinti per ketvirtį valandos. Tačiau ne šį kartą.
Pevelas absoliučiai nesiskubino, nebandė kažko užkalbėti ir apskritai neatrodė
susikaustęs. Turėjau daugiau mažiau atidirbtus elgesio tokiose situacijose variantus,
tačiau pasijutau kaip idiotas ir jau toliau nebesinorėjo man vaidinti scenos pavadinimu,
seni geri draugai prisimena kaip bujojo prieš kažkiek laiko. Nes juk kartu nebujojom, o
netgi ir jeigu... Žinojau, kad jis ne apie tai galvoja. Tačiau apie ką?
Atleisk, šį kartą pradėjo jisai retai
turiu galimybę su kuo nors susitikti, todėl pripratau prie tylos. Niekuomet nebuvau
kalbus, garantuotai tai žinai.
Po akimirkos viskas pasuko tiesia vaga. Atnešė
viskio butelį. Įjungė muziką. Ant stalo atsirado kažkokios salotos, sūriai,
kapariai, vaisiai, lyg kažkas būtų ruošęs priėmimą. Pastebėjo mano nustebusį
žvilgsnį.
Retai turime svečių, labai, labai retai, ir
vėl nusišypsojo taip lyg visa ta situacija reikalautų paaiškinimų ar atsiprašymo.
Ta daugiskaita keistai nuskambėjo. Bute nesimatė
moters buvimo pėdsakų, o galbūt... Galbūt Pavelas yra... Greičiausiai ne, tokiu
neatrodo.
Pasakei mes retai turime svečių, supažindink
mane su savo antrąja puse, atsargiai užsiminiau. O galbūt kvieti mane, nes turi
laisvą plotą, ką drauguži?
Tai nėra ta antra pusė, na galbūt tam tikra
prasme. Gyvenu su seserim, dvyne.
Išvažiavusi?
Ne, po kažkurio laiko pasirodys.
Panaši į tave?
Kažkada, vaikystėje mus buvo sunku atskirti.
Tačiau dabar užaugote ir jau nebėra jokios
problemos, juokas neiššaukė jokios reakcijos. Pasakyk, man tik vieną dalyką.
Ar tiesa, kad dvyniai jaučia viską kartu, kad jeigu jai skauda, tau taip pat, jeigu
jinai džiaugiasi, tu taip pat? Girdėjau, kad taip būna.
Nes taip ir yra, bet kokiu atveju taip nutinka
dažnai.
O ką jinai dabar jaučia?
Pakylėjimą. Sakiau jau, kad retai turime
svečių, labai džiaugiasi, kai kas nors apsilanko. Be to tu jai patinki.
Bet juk jinai manęs nepažįsta.
Tai nesvarbu. Pameni kaip vedei vakarus studijų
klube?
Bet gi tai buvo prieš dešimt metų.
Tai nieko nereiškia, Kasia tuomet buvo su manimi
ir įsiminė tiktai tave. Ji galvoja, kad turi tam talentą, dažnai po to tave
prisimindavo.
Privalėjai mane tuomet pasikviesti, mielai
būčiau susipažinęs su tavo seserimi. Atrodo, kad ji vienintelė prisimena mano
artistinius sugebėjimus. Jau ir pats buvau apie tai pamiršęs.
Pamažu kaip drezina įsisuka tik raumenų jėga,
vakaras įvažiavo į reikiamus bėgius. Pavelas, paveiktas viskio pamažu įsivažiavo.
Pasakojo apie savo tėvus, kurie prieš kelerius metus visam laikui išvažiavo į
Valstijas, palikdami butą. Su nesumeluota aistra pasakojo apie savo darbą. Nustebau, kad
kuria kompiuterines programas, nors teoriškai neturi tam jokio išsilavinimo.
Esu savamokslis, o be to tokio darbo dėka galiu
daug laiko praleisti namie. Tai svarbu Kasiai, nusišypsojo lengvai sumišęs.
Aiškiai norėjo išsikalbėti ir matėsi, kad retai
turi galimybę. Kodėl būtent man? Ar tik dėl to, kad esu visiškai svetimas žmogus?
Tačiau tas poklabis vis dėlto man teikė malonumą. Pavelas nieko nevaidino. Kalbėjo
taip lyg būtume pažįstami metais, tačiau žinojau, kad nekalba apie svarbiausią. Apie
tai, kodėl yra vienišas. Mums abiems, vaikinams po trisdešimties, tai nebuvo lengva
tema. Lyg ir dar būtų galima tvirtinti, kad tai nieko tokio, nes galiausiai esame jauni
bei gražūs ir viskas prieš akis moterys, vynas, dainos, pinigai, tačiau taip iš
tikrųjų abu praradome iliuzijas. Pavelas pirmas sulaužė tą nekalbėjimo
susitarimą apie sunkius dalykus.
Žinau, kad tai intymūs dalykai, bet jeigu
neįsižeisi norėjau paklausti, ar turi ką nors. Nekalbu apie žmoną, bet taip
apskritai.
O tu, žinoma, be Kasios? išsisukau nuo
atsakymo.
Pažiūrėjo į mane taip, kad supratau, jog
paliečiau kažką, ko geriau neliesti.
Aš paklausiau pirmas.
Žinau, atsiprašau, Pavelas suprato, kodėl
atsiprašiau ir lengvai linktelėjo galva. Ilgesnį laiką esu vienas. Pameni Ivoną?
Gražiausią merginą iš metais jaunesnio kurso? Norėjau su ja susituokti. Išties
nežinau, kodėl tai sakau būtent tau, bet kuomet mane paliko, išvažiavo, pasijutau
taip lyg būčiaų prarijęs užtaisytą granatą. Ir iš tikrųjų taip ir buvo, nes
susprogo mano viduje ir nepadėjo jokia rekonvalescencija. Dabar tu.
Buvo žmogus prieš kelis metus. Maniau, kad jau
tai visam laikui, bet jinai to neištvėrė ir netgi galiu tai suprasti, nes netgi man
kartais tai sunku ištverti. Tačiau ir taip esu dėkingas likimui už tokią dovaną. Tai
galiausiai buvo įmanoma tik dėl to, kad Kasia išvažiavo keliems metams pas tėvus.
Tačiau gydymas nepadėjo, o jinai ilgėjosi manęs, nes tiktai aš ją iš tikrųjų
supratau. Ir tiktai jinai iki galo supranta mane, nes mums nereikalingi žodžiai.
Pavelas jau buvo šiek tiek girtas. Stodamasis
lengvai susvyravo.
Noriu, kad susipažintum su ypatingu žmogum.
Jinai taip pat norėtų su tavimi susipažinti. Ir dar vieno prašau tavęs. Nekalbėk
prie jos, sukluso akimirkai lyg galvodamas, apie jos ligą. Žinau, kad tau tai
gali pasirodyti idiotiška, bet nors Kasia nuo vaikystės negirdi ir nekalba, viską
puikiai jaučia. Kažkada skaitė iš lūpų, tačiau cukraligė žaibiškai silpnina jos
regėjimą. Tai aš esu ta sveikoji pusė, o jinai yra geroji.
Nusišypsojo. Pajuokavimas, jeigu tai turėjo būti
pajuokavimas, buvo ypatingai verksmingas. Pajudėjo ganėtinai bejėgiškai link durų,
vedančių į buto gilumą. Elgėsi kaip žmogus, kursi retai geria alkoholį ir nežino
savo galimybių. Jau supratau, kad įvykiai pasisuko ne tinkama linkme. Norėjau bėgti
iš paskos, pakilau ir patraukiau link durų. Galiausiai tai svetimas vaikinas, niekuomet
daugiau nesusitiksim, geriau pabėgti nei dalyvauti toje psichodramoje. Jeigu paskambins
prisistatysiu, kaip savo paties draugas, tačiau greičiausiai nepaskambins, nes supras,
kad mane išgasdino. Tačiau vis dėlto, nepaisant visko, nežinia dėl ko, užtrukau
prieškambaryje. Išgirdau durų girgždėjimą ir tylų Pavelo balsą.
Baigėsi mano cigaretės, pasakiau šiek tiek
per garsiai. Neturi kartais kokių nors.
Tuoj paieškosiu, eikš susipažink su Kasia.
Iš teisų buvo jo antra pusė ir ta geresnioji.
Jeigu ne ilgi plaukai galima buvo spręsti, kad tai Pavelas, atsimainęs į gražią
moterį. Padūmavusioje vasaros šviesoje atrodė kaip nusileidusi ant gaublio paslaptinga
vizija iš Javos arba Balio salos su savo mėlynai juodais plaukais, beveik nereginčiomis
rudomis akimis, įsupta į juodą suknią. Jos rankos plaukė ore lyg atskirai, kuomet
nekantriai vadavosi iš Pavelo rankų, kuris norėjo jai padėti. Tose sienose jinai buvo
karalienė ir turėjo karališkai pasirodyti. Ir pasirodė. Žinojo apie savo grožį, nes
elgėsi kaip dama. Padavė man savo trapų delną ir nusišypsojo. Ir visgi tikriausiai
nebuvo visiškai praradusi regos, nes stebeilijosi mane taip intensyviai, kad kitokioje
situacijoje būčiau priėmęs tai kaip pasiūlymą. Tačiau netgi suvokdamas jos
pažeidžiamumą nelabai žinojau, kaip elgtis. Tai buvo taip lyg būčiau įžengęs į
savo sapną, nes tokios moterys sutinkamos sapnuose arba matomos reklamose. Pirmojo
impulso pagautas norėjau kažką pasakyti, prisistatyti. Pavelas, kuris atrodė taip lyg
per kelias minutes beveik išblaivėjo, suprato iš karto ir linktelėjo galva duodamas
man ženklą, kad jisai yra ceremonmeisteris ir kad jisai ves mūsų pokalbį. Man
pasirodė, kad tas gestas atvėrė, kas paslėpta. Pavelas norėjo, kad papasakočiau apie
mūsų studentišką teatrą ir buvo aišku, kad tas pasakojimas skirtas jai, kad tai buvo
vienas iš jos malonių prisiminimų ir aš figūravau pirmoje vietoje kaip žvaigždė to
seniai jos matyto filmo. Kalbėjau, tačiau tai tikriausiai neturėjo tokios didelės
reikšmės, ką sakau. Tai buvo tiktai tam tikra ženklų sistema, kurių tvarką
bandžiau išskaityti. Žinojau, kad Pavelas tai žino ir jaučiau, kad jinai tai jaučia.
Jos panašumas į moterį, kuri liepė man praryti užtaisytą granatą nebuvo krintantis
į akis, tačiau vis gi. Galiausiai ir be to nebuvo lengva. Sunku nupasakoti, kokios
reakcijos vyko tarp mūsų trijų. Tačiau brolis garantuotai buvo jos mediumas,
kontaktuojant su manimi, taip pat ir su likusiu išoriniu pasauliu. Atstodavo jai
pojūčius, kurie ją pavedė. Be to, atrodė man, kad pati taip pat išmoko tam tikra
prasme tikrovę priimti be jų. Jaučiau, kad Pavelas tiktai jiems abiems žinomais
būdais jai teikia informaciją apie mane ir kad praeinu kažkokią ypatingą
verifikaciją, kuri gali sankcionuoti patekimą į jų ratą. Pradžioje slėpiau savo
susidomėjimą Kasia, tačiau valandinio monologo metu kartais pertraukiamo tiksliomis
Pavelo pastabomis, nustojau kontroliuoti save. Susidarė įspūdis, kad tuo jai suteikiu
malonumą. Stebėjau kaip žaidžia vyno taure. Ir tik po ilgesnio laiko pastebėjau, kad
jos veidas buvo vos patinęs kaip pas kai kuriuos žmones, negaluojančius širdimi arba
būtent cukralige. Tačiau ne tai buvo skaudžiausia, tačiau kančia, kuri matėsi,
kiekvienam lūpų virpesį ir kiekvienam judesį. Jeigu ne jos išvaizda, atrodytų bet
kuri moteris kenčianti sunkią ligą: pilkas veidas, pilka oda, pilki plaukai, mėlynės
paakiuose. Mačiau tokių nmoterų ne vieną. Tačiau pagalvojau, kad Kasia jau visuomet
bus tokia kaip dabar, kad kitokios jos niekas nepamatys. Iki pabaigos pridūriau
nežinia kodėl. Nors, žinoma, žinojau. Žinojau tokius priėmimus ir tuos
šnabždesius: jai vėžys. Jinai puiki, ilgakojė šviesiaplaukė vis šypsojosi
savo vyrui. Mirė po trijų mėnesių. Kasia taipogi šypsojosi ir neabejotinai man,
tačiau tai buvo vienodai liūdnas šypsnys. Ar jinai mane mato?
Visą laiką kalbėjau apie darbą, šeimą, knygas.
Po valandos pakilo ir padavė man ranką. Pavelas pakilo kartu su ja ir ranka davė man
ženklą, kad palaukčiau. Grįžo su nauju viskio buteliu. Padėkojo.
Jau norėtum eiti, paklausė.
Man jau laikas.
Kasia norėjo, kad tavęs atsiprašyčiau. Jinai
greitai pavargsta. Tikiuosi, kad dar apsilankysi. Tas kvietimas ir iš jos, nes jai labai
patiko tavo draugija.
Ir tiktai eidamas garuojančia nuo lietaus gatve
pradėjau galvoti, kodėl prie manęs nesinaudojo gestų kalba, kurią Pavelas garantuotai
mokėjo. Galbūt tai būtų suteikę per daug sunkumų, galbūt jaustųsi susikaustę, o
galbūt tai jiems tiesiog nebuvo reikalinga.
Buvau įtrauktas į penktadienines vakarienes.
Visuomet taip pat nepreikaištingai paruoštas. Teisingiausia būtų pasakyti, kad po
egzamino buvau jų priimtas. Kas penktadienį nustatyta tvarka numatė tuos pačius
elementus: viskis, pokalbis su Pavelu, stalas, paruoštas kaip priėmimui, o paskui jau
didysis jos pasirodymas, kiekvieną kartą kitokiu, tačiau vis taip pat kruopščiai
parinktu apdaru. Bavau jos Šecherezada, pasakojau apie save, filmus, knygas,
pažįstamus, o jinai stebeilijosi į mane, garantuotai skaitydama kai kuriuos lūpų
judesius. Tačiau prie manęs niekada nebuvo užsidėjusi akinių. Pradėjau krupščiai
ruoštis. Dieną prieš tai pasirinkdavau kelis pasakojimus, kuriuos galėjau tęsti
daugmaž valandą. Kartais tuo metu įsižiūrėdamas į Kasios veidą susidarydavau
įspūdį, kad ji užsiklausė. Žinau, kad tai idiotiška, nes juk negalėjo girdėti,
tačiau taip pat žinau, kad laukė tų pasakojimų ir žinau, kad ruošiau juos jai. Jai,
jam, jiems. Dažnai susidarydavo įspūdis, kad tai sunku atskirti. Tą vakarą, kai tarp
jų pirmą kartą prie manęs įvyko kažkas panašaus į barnį, pasilikau šiek tiek
ilgiau. Išskirtinai dėl to, kad sužinočiau, apie ką buvo kalbėta. Kuomet dar kartą
paklausiau Pavelo, apsiverkė.
Jinai labai sunkiai sega, šniurkštė.
Taip baisiai serga. Nežinau, kaip aš tai ištversiu. Daktarai sako... nutraukė
sumišęs, kad per daug pasakė.
Ką sako daktarai?
Kad nežinia, kiek jai liko metų, o galbūt
mėnesių, pridūrė po dvejonių. Nuo injekcijų jau visa subadyta, beveik
nebemato, medicina bejėgė.
Dvi savaites ruošiau jai dovaną. Gestų kalba
išmokau sakinius: apie ką turiu šiandien pasakoti. Tikriausiai raiškiai neperskaitė
to, ko norėjau paklausti, bet buvo sužavėta. Abudu spindulingai šypsojosi. Kasia
sugestikuliavo. Pavelas surimtėjo. Tuo kartu situacija pasikeitė. Tai jis kalbėjo. Savo
ir savo sesers vardu. Apie tai, kaip labai mėgsta mano vizitus, apie tai, kaip nedaug yra
tokių išskirtinių žmonių, kurie priima svetimus trūkumus, apie tai, kad tapau beveik
šeimos nariu, apie tai, kad Kasia neturėjo tokios mielos draugijos nuo to laiko, kai
Amerikoje baigė studijas, o čia neturi nei vieno pažįstamo ir visą laiką praleidžia
arba su juo, arba su daktarais. Kuomet baigė savo prakalbą. Kasia kaip visada paliko mus
vienus. Po tų keliolikos susitikimų su jais abiem, kuomet kaitri vasara jau spėjo
pasikeisti lapuotu spaliu, žinojau, kad Pavelas turi noro pasigerti. Normaliai jam
pakanka dviejų taurių viskio, o tuo kartu į save susipylė jau penkias ar šešias.
Kalbėjo jau sunkiai, kaip tas, kuris girtas stengiasi neprarasti geros dikcijos,
košdamas kiekvieną žodį.
Ar kas nors nutiko, ar Kasios būsena pablogėjo,
galiausiai neišlaikiau.
Paneigdamas papurtė galvą.
Tai yra tolygi nuokalnė, tačiau kol kas nėra
jokių staigių pasikeitimų.
Jau seniai vienas dalykas nenuoda man ramybės,
nusprendžiau, kad jau atėjo tinkamas laikas užduoti sunkius klausimus. Kodėl
prie manęs nekalbate gestų kalba?
Gerai pasakysiu tau, nes jau pats laikas, kad tai
sužinotum. Kasia jaustųsi sukaustyta. O norėjo padaryti patį geriausią įspūdį, nes
labai jai patinki. Be to, mums tai nėra taip jau būtina, nes juk esame dvyniai.
Ne tai, kad kažko nesuprasčiau, bet vis teik
jaučiausi sunerimęs.
Pasakyk man dar vien, nutraukiau trikdančią
tylą. Apie ką buvo kalba, kuomet prie manęs naudojotės gestais?
Nenorėjau to tau sakyti, nes žinau, kad statau
tave į nepatogią padėtį. Tačiau juk žinai, kokios yra moterys. Kasia yra tokia pati,
tik tiek, kad jai sunkiau susikalbėti su išoriniu pasualiu. Aš esu jos tarpininkas.
Jinai, užsikirto jinai norėjo, kad tavęs paklausčiau, ar tau patinka ir kad
pasakyčiau, ką galvoja apie tave.
O ką jinai galvoja apie mane?
Jau sakiau tau, kad labai jai patinki ir labai
tave mėgsta. Jinai... žinai, kad negalime turėti vienas nuo kito paslapčių. Jinai...
iki šiol pažinojo tiktai nepilnaverčius žmones ir niekuomet neturėjo vyriškio, ir
nežinia, kiek jai liko gyvenimo. Jinai... verta visko. Prašau tavęs, jo balse
girdėjosi ir kančia, ir skausmas, ir pažeminimas jinai atvęs laukia. Prašau
tavęs. Maldauju.
Po to ją mačiau tiktai kartą. Per langą. Po
savaitės jau nebesusitikome. Pavelas pasakė, kad Kasia blogai jačiasi. Nustojo
atsakinėti į mano skambučius, girdėdavau tiktai čia numeris... prašau palikti
žinutę. Po dviejų savaičių nebeištvėriau ir kažkurį vakarą nuvažiavau į jų
butą. Neįsileido manęs vidun.
Jinai tikrai labai blogai jaučiasi,
išspaudė ir nenori, kad ją matytum tokios būklės. Paskambinsiu, prisiekiu.
Kokioje ligoninėje guli, o galbūt yra namie,
prašau, pasakyk, kas dedasi.
Prisiekiu, paskambinsiu.
Tačiau nepaskambino. Vakarais, kai turėdavau laiko,
kelis kartus stebėjau jų langus ir tuomet ją pamačiau, kaip eina per kambarį
prilaikoma Pavelo. Patikėjau, kad tikrai jai vis blogiau. Laimei, turėjau išvažiuoti
kelioms dienoms. Grįžęs paskambinau dar kartą. Tą kartą neįsijungė net atsakiklis.
Po kelių dienų nuvažiavau pas juos į namus. Prieš įeidamas pastebėjau, kad po jų
namus sukiojasi keli žmonės. Paskambinau.
O, tai ponas, išgirdau iš kažkokios
svetimos moters. Šiek tiek per anksti ponas pasirodėt. Kol kas atliekame
įvertinimą, tačiau prašau apsižvalgykite, ar ponas vis dar domisi. Ponas, aišku,
supranta, kokios kainos yra šitame rajone. Prašau apžiūrėti kitus, platus,
profesionaliai malonus gestas turėjo parodyti likusius kambarius tikiuosi, kad bus
pasiektas susitarimas.
Kaustantis jos kambario sienų baltumas. Balti
baldai, baltos užuolaidos, balti užtiesalai. Ant baltos lentynos, prie jos lovos,
stovėjo įrėminta mūsų bendra nuotrauka. Prisiminiau, kada buvo padaryta. Savaitę
prieš tą, paskutinį vakarą. Paslėpiau nuotrauką palto kišenėje. Ant lentynų
nebuvo jos asmeninių daiktų. Patraukiau toliau, vaizduodamas, jog apžiūrinėju
sekančius kambarius. Po akimirkos agentė vėl buvo su manimi.
Kada galėsiu pasimatyti su buto savininku,
paklausiau.
Tai nėra būtina. Savininkas išvažiavo į
užsienį, o jo interesus atstovauja mūsų agentūra. Jeigu ponas apsispręs, sutartis
bus pasirašyta paštu. Ir dar vienas dalykas. Po kelių savaičių baigsis pretendentų
terminai. Tai tiktai formalumas, nes kitų pretendentų daugiau nėra, išskytus, tą
asmenį, kurį atstovaujame. Turiu pasakyti, kad nedaug šiame rajone yra butų panašioje
situacijoje. Ponas turi laimės.
Daugiau jos nesiklausiau, išspaudžiau prieš
išeidamas, kad esu suinteresuotas ir kad laukiu tikslaus pasiūlymo.
Nuotrauką turiu iki šiol. Niekada nežiūriu į
ją. Tačiau kai užmiegu, dažniausiai matau tą skaudų jos kambario sienų baltumą,
bet nematau jos veido. Tas pasikartojantis sapnas kaip švarus prisilietimas, nesuterštas
kitais pojučiais. Be garsų, kvapų, vaizdų. Bijausi jo ir trokštu.
Iš lenkų k. vertė Laura
Liubinavičiūtė-Liuba
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|