|
<< Atgal
Mariusz Cieślik
PIANISTĖ
Nežinau, kaip ten ištvėriau, kol atvažiavo.
Kažko panašaus nematė net ir tie iš greitosios. Policininkai taip pat tiktai lingavo
galvas. Pirmiausia reikia iškviesti policiją, o tik vėliau jie skambina greitajai. O
geriausi buvo tie iš administracijos: Ponas Antoni, su tuo reikia kažka
daryti, juk negali taip būti. Lengva pasakyti, bet tenai tiktai ugnis ką nors
pagelbėtų, galiausiai lai rūpinasi tie, kurie po to čia gyvens. Tiktai kad laiptinėje
dvokia taip, jog sunku ištverti. Pas mus niekada nieko panašaus nebuvo. Žmonės esti
skirtingi. Žinia. Tas iš septinto, pavyzdžiui, pila ištisomis savaitėmis. Galiausiai
čia toksai rajonas. Kažkada buvo kitaip, bet dabar tai tikriausiai visoje gatvėje kas
antras arba net ir kas trečias turi darbą. Tai geria, kol pakanka jėgų, o vėliau jau
galas. Kitas reikalas, kad tie, kurie galėjo išsikėlė į priemiesčius. Ir nėra ko
stebėtis. Geriau vaikams nematyti tokios draugijos, kuri po durimis stovi dieną naktį.
Na, o penkioliktame visi mušasi. Jinai verkia, vaikai verkia, jisai ją muša, o kai
jisai prisigeria, tai jinai jį muša. Ir taip jau dešimt metų. Ar mažai buvo, kad pas
mane atbėgdavo arba pas kaimynus beldėsi, kad apylinkinį iškviestų, arba tiesiog
pralaukti, kol mažumą nusiramins. Nes jis beveik visada po degtinės įgauna
beždžionės protą. Bet tas iš septinto geria daugiau, tiktai kad tyliai. Porą kartų
laiptus apvėmė, kažkada prie durų užmigo, bet paskui atsiprašė, davė porą
grošų. Kultūringas žmogus: Tai per tą nelaimingą įprotį sako ir
liūdnai šypsosi, nes juk žmogus jis išsilavinęs. O sekmadieniais tie, iš
penkiolikto, už rankutės eina į katedrą ir pasivaikščioti. Na, nebent jinai būna su
pamušta akim, tai tuomet ne. Tiesa pasakius, tai netgi pas tuos, kurie taip mušasi,
kažko panašaus niekada nebuvo. Kas gali geriau žinoti, jeigu ne aš? Panašiai kaip
kažkada gyveno čigonai prie Rinkos, tai turėjo tokį patį tvartą, nes kureno
parketą, kol dar tas parketas buvo, o paskui tai jau statė tuos savo katlus ir ant
grindinio kureno laužą, ar gamino ant ožio. Ir tai buvo dėl to, kad nei viena dujinė
viryklė nėra tokia didelė, kad pakaktų pagaminti visai tai čigonų šeimynai. Juk
šeimyna jų taip panašiai trisdešimt žmonių, įvairios dekterys, dėdės, kelioliką
vaikų, nelabai žinant, kurie kieno, nes jei mergina sukako keturiolika, tai jau laikoma
tinkama gimdyti ir ją ištekina. Ne bažnyčioje, o pagal juos, pas karalių. Panašu,
kad sienos pas juos visos buvo aprūkusios, languose laikraščiai, arba ir tai ne. Sako,
kad čigonas tai vagis ir murzius. Žinia, kodėl kai kurie vagia. Tačiau pagal mane,
tai ne jų kaltė, o tų, kurie jiems mieste liepė gyventi. Jeigu taip žmogui lieptų
persikelti į taborą ir važinėti iš kaimo į kaimą, taip pat nežinotų, ką su
savimi daryti. Dabar tai jau ne daug jų paliko rajone, išsikraustė arba išvažiavo į
užsienį. O mūsų name tai ir negyveno, todėl niekada tokiame čigonų bute ir nebuvau.
Girdėjau tiktai įvairius dalykus. Pažinojau kažkada čia kelis čigonus, kurie
pardavinėjo kilimus ir puodus, nes jie tai juk garsūs puodžiai, tačiau pažinojau ne
taip gerai, kad pas juos lankyčiausi. Toks vienas, bjaurybe jį vadinau, nes visuomet
mane gatvėje šaukė, palauk bjaurybe, ir net man pasakė, kad nors ir nesu čigonas, o
būtent bjaurybė, bet iš manęs padorus žmogus ir galėčiau vesti jo seserį, kuri jau
šešiolikos ir greitai jau bus per sena. Jisai mane įtrauktų į verslą kilimais. Ta jo
sesuo, Roksana buvo mūsiškai jos vardas, nes pagal juos kažkaip šiek tiek kitaip, buvo
už mane jaunesnė trisdešimtčia metų, todėl iš to juokiausi. Iki to laiko, kol pas
mane jos neatsiuntė. Stojo pas mane prie durų ir pasakė, kad turiu ją priimti, kad man
patarnautų. Buvo graži kaip ir visos tos jų moterys: ilgi plaukai, akys kaip anglis ir
dar prižiūrėta, matyt, kad broliui gerai ėjosi su tais kilimais. Sakau jai, kad man
jokio patarnavimo nereikia, nes pats kažkaip susitvarkau, į ką jinai puolė raudoti,
kad ją brolis prilups, nes jam patinku į svainius. Tai aš ją ir įsileidau, kad
žmonės negirdėtų kaip rauda, pagirdžiau arbata ir aiškinu, kad esu jai per senas. O
be to nieko iš to gero neišeis, nes čigonas turi laikytis su čigonu, o bjaurybė su
bjaurybe. O jinai vėl rauda, kad man nepatinkanti ir kad jau esanti per senai vyrui.
Aiškinu jai kaip žmogui, kad ne dėl to, kad jinai miela mergina, bet jinai ne man.
Reiškia, sako, kad tau patinku. Galbūt ir taip, bet tai neturi jokios reikšmės, nes
vis tiek nesituoksime. O jinai, ta Roksana, sako, kad bus man labai miela, nes moka būti
miela, sutvarkys viską, patarnaus ir iš karto pradeda nusirenginėti. Jau galvojau, kad
blogai baigsis, nes jeigu jau įlįs į lovą, tai norės pasilikti. Galiausiai jai sakau,
kad jos napaliesiu, o netgi jeigu ir paliesiu, tai parsiųsiu pas brolį ir tuomet jau jos
joks čigonas nepalies. Tuomet nustojo nusirenginėti. Parlydėjau prie to namo, kuriame
gyveno durų, nes galiausiai sutemo. Ir liepiau jai daugiau nesirodyti. Vėliau, kuomet
sutikau tą bjaurybę, tai yra jos brolį, pradėjau jam aiškinti, kad man per jauna, na
ir kad iš čigonų, o ką aš išmanau apie čigonų reikalus. O jisai tiktai juokiasi,
nes jisai jau atrado jai vyrą prie čekų sienos. Na, ir tiek. Dabar tai jau ir
nebežinau, ar gerai padariau, kad ją parsiunčiau, galbūt iš tiesų man kažkiek
senatvėje būtų pasitarnavus. O tuomet dar buvau žmogus pakankamai jaunas. Ponia
Marylia buvo neseniai įsikėlusi ir man net į galvą nebūtų atėję, kad taip baigsis.
Vienaip ar kitaip čigonų namuose nebuvau, tai ir nežinau, kaip jiems ten einasi. Bet
kažko panašaus, kaip pas ponią Marylią, tai dar nemačiau ir tikiuosi, kad jau
nebepamatysiu. Galiausiai, ir kiek gi man čia beliko.
Ir blogiausias nebuvo pats vaizdas, bet ta smarvė,
kurios nebuvo įmanoma su kuo nors palyginti. Galbūt panašiai dvokia pragare, nors į
pragarą netikiu. Ir dangumi taipogi nelabiausiai tikiu. O kuomet įeinu į katedrą ir
žvelgiu į šviesą krentančia per vitražus, tai man sunku netikėti Dievu. Tiktai kad
katedroje yra daug lengviau tikėti nei tokioje vietoje kaip ši. Pamenu, kaip šitas
butas atrodė dar prie ankstesnio savininko. Padėjau jam įsikelti. Tai buvo taip seniai,
dar tuomet, kai visi namai turėjo kamštelius su raidėmis K ir W, kalt ir warm, senus
koklinius pečius iš kažkokios Deutschkrone gamyklos ir puodelius prieskoniams
gotikinėmis raidėmis. Mūsų name, prieš karą, turėjo gyventi pasiturintys žmonės,
nes iš ankstesnių savininkų jam pasiliko keli porceliano daiktai. Už vieną tokią
šokėjos figurėlę, buvo galima nupirkti pusę mašinos. Žinoma, vietinės. Tai buvo
dėl to, kad įsikėlė iš karto po karo. Kuomet aš čia atsikėliau, mano bute spėjo
išrauti net ir duris iš vyrių. Galiausiai gal tas gyventojas tuos porcelianus rado kur
nors kitus. Jis buvo šiek tiek nevala, bet butas buvo puikus. Didžiulis salonas su arka,
freskos ant lubų, o vonioje ir virtuvėje, viskas kas įmanoma iš porceliano. Vėliau
tenai porą mėnesių niekas negyveno, iki ponios Marylės, o tiksliau Marijos. Bet
visuomet prašė, kad ją vadinčiau Maryle. Jai taip pat padėjau įsikelti. Beveik
neturėjo baldų, tiktai didžiulį fortepioną ir kalnus rūbų: dešimtis kilogramų
batų, kepuraičių, paltų. Įnešiau tai ant savo pečių, todėl žinau, ką sakau. Ir
visa tai aukščiausia klasė, kaip iš mados namų. Taip elegantiškai kaip jinai pas mus
nesirengė nei viena moteris. Bent jau tada. Panašu, kad buvo garsi. Nežinau, niekuomet
nesidomėjau muzika, o kuomet vėliau norėjau ką nors apie ją sužinoti, laikraščiai
jau apie ją neberašė. Galiausiai gal ir nebuvo tokia garsi, bet kaip mums pakankamai.
Tasai iš septintojo sakė, kad koncertavo visoje Lenkijoje ir netgi Europoje. O jisai
apie tai nusimano. Labai nustebau iš kur tokia artistė pas mus, bet neklausinėjau, nes
kažkaip nepatogu. Tai buvo rugpjūtis, prieš tiek metų, kad net skaičiuoti nesinori. O
nuo rugsėjo pradėjo dirti mokykloje. Kažkaip tuomet metu mūsų Glos pasirodė
žinutė Žinoma pianistė pedagogas. Pamenu kaip šiandien, buvo tenai jos
kažkokia nuotrauka iš koncerto, šalia stovėjo dirigentas ir lenkėsi publikai. Atrodė
kaip tikra žvaigždė. Toje nuotraukoje buvo ilgais puikiais plaukais, o rankose laikė
didžiulę puokštę, ne kažkokius tris gvazdikus, kaip buvo tuomet madoj, o rožes.
Rašė, kad buvo Rubinšteino mokinė ir daugelį kartų koncertavo užsieny. Gyventojo
iš septinto klausiau apie tą Rubinšteiną ir apie ponią Marylę, o jisai iš manęs
juokėsi: Ką pone Antoni, įsimylėjot ponas. Nesistebiu, nesistebiu, efektinga
moteris. Šiek tiek mane su tais pliurpalais sunervino, bet rimtai man pasakė, kad
pats nesupranto, ko jinai čia ieško, nes tas, kas studijavo pas Rubinšteiną turi
mokyti bent jau sostinės akademijoje. Be to, sakė, kad mūsų mokyklos direktorė yra
jos pusseserė ir kad kažkada jinai čia dažnai atvažiuodavo. Ir greičiausiai iš
tenai. O paskui sako: Žinot, ponas Antoni, taip jau yra su artistėmis. Nublanksta
grožis, pirštai vis lėčiau bėgioja klavišais, baigiasi koncertai filharmonijose ir
prasideda chaltūros. Galbūt jai norėjosi pasitraukti nei važinėti po mažus
miestelius. Gražiai pasakė apie tuos pirštus, matyt, kad mokytas žmogus. Bet buvo
neteisus. Nežinau, kiek tuomet ponia Marylė galėjo turėti metų, garantuotai
sužinosiu iš nekrologo, bet vis tiek atrodė puikiai, nors ir buvo daug trumpesniais
plaukais nei nuotraukoje Glos. Ir tikriausiai juos dažė, bet kas ten tas moteris
supaisys. Tokia, pavyzdžiui, kaimynė iš pirmo aukšto, ta tai kas pusę metų keičia
spalvą, greičiausiai nei jos vyras nebepamenu, kokia yra iš tikrųjų. Ponia Marylė
vis dar darė įspūdį, o be to buvo garsi ir visi mieste norėjo su ja susipažinti. Pas
ją rinkdavosi tokia linksma kompanija. Pradžioje juos atsivesdavo ta pusseserė su vyru.
Girdėdavu kaip linksmindavosi ligi ryto: juokas, dainos, grojimas fortepionu. Bet tokios
linksmos dainos Tylus vanduo, polkos arba valsai. Kartais ponia Marylė grodavo ir
ką nors rimto. Klausiausi jos per atvertus langus, o žiemą praverdavau duris. Nežinau,
kodėl, bet tas jos grojimas man kažkaip siejosi su mūsų katedra, ypatingai saulėtą
dieną. Bet jinai niekuomet nevaikščiojo į katedra. Dažnai sekmadieniais, kuomet
išeidavau iš namų, matydavau ją įsisupusią į chalatą, sėdinčią tame savo
didžiuliame lange, geriančią kavą ir rūkančią cigaretes. Šypsodavosi tuomet man,
jeigu pastebėdavo ir mojuodavo ranka. Bet dažniausiai nekreipdavo į mane ir
praeinančius žmones jokio dėmesio. Iš savo pirmo aukšto žiūrėdavo į tvirtovę ir
katedra. Būdavo liūdna ir nuvargusi. Nieko tame keisto, nes šeštadieniais linksma
kompanija sėdėdavo ligi ryto. Trečią arba dar vėliau mane žadindavo garsūs balsai
ant laiptų. Bet tai buvo kultūringi žmonės, aukšto lygio, taip kad jokio balagano po
savęs nepalikdavo. Gyventojai irgi nesiskundė, galiausiai ji juk buvo garsi artistė.
Vėliau nustojo vaikščioti ta puseserė su vyru, draugija ateidavo viena, partijomis po
kelis žmones. Visuomet šeštadieniais ir ketvirtadieniais, bet tuomet jau nesėdėdavo
taip ilgai. O dar vėliau pradėjo vaikščioti vien vyrai, vakarais kitomis dienomis, su
gėlėmis ir šampanu. Ypač vienas ilgai vaikščiojo. Elegantiškas, jaunas, patrauklus.
Ir jisai ilgiau pasilikdavo, bet niekuomet ligi ryto. Tokia iš penkto, paskalautoja,
sutinka mane kažkada ant laiptų ir šaukia pilna gerkle: Pone Antoni, kažką reikia
su ja daryti. Su kuo klausiu. Na kaip tai su kuo, su ta taip vadinama artiste, visi
tiktai artistė ir artistė, o juk paprasčiausia beždžionė, kuri apie svetimus vyrus
sukasi. Jau gana to triukšmo naktimis. Jeigu jūs nieko nedarysit, pasiskųsiu
administracijai. Taip pat pasakė, kad kalba apie tą jauną, kuris pas ponią Marylę
ateina. Panašu, kad jo žmona užpirko katedroje mišias už santarvę. Todėl jai
aiškinu, kad elgtųsi padoriai ir netriukšmautų laiptinėje, ir kad aš jokių motyvų
įsikišimui nematau. Kas kita pas jus sakau kai jūsų vyras daro
betvarkę, kaimynai taip pat galėtų skųstis, bet kažkaip nieko nesako. Reikia būti
žmogumi ir padėti, o ne ant pykčio daryti. Na, ir nuo to laiko su ja buvo ramu.
Tačiau neilgai po to tas jaunikis nustojo ateidinėti ir draugija pasirodydavo vis
rečiau, o vėliau ir visai nustojo rodytis. Ponia Marylė galbūt dėl to pradėjo savimi
šiek tiek nesirūpinti. Ne tai, kad purvina ar apiplyšusi vaikščiojo, bet būdavo, kad
nesusišukuodavo, nepasidažydavo ir taip pasirodydavo žmonėms. Ankščiau apie tai net
nebūtų pagalvojusi. Stebėdavau ją kas rytą, kuomet eidavo į mokyklą. Atrodė, kad
staiga pradėjo senti, lyg ją kas lenktų prie žemės. Nebuvo jau tokia energinga,
pasitikinti ir tiesi kaip po atvažiavimo. Ir staiga iš dienos į dieną viskas
pasikeitė. Pradėjo duoti pamokas. Vėl juokėsi ir rengėsi, visuomet būdavo
pasidažiusi. Tų mokinių buvo du ar trys, visi baisiai jauni, buvo kokių 16-17 metų.
Iš karto girdėdavo, kai grodavo jie, o kuomet ponia Marylė. Jai tai gaudavi taip
lengvai kaip kavo gėrimas ar cigaretė rūkymas. O jų grojime buvo tas pats nervingumas
ir nedrąsumas kaip ir elgesy. Tačiau kuo ilgiau lankėsi, tuo buvo labiau pasitikintys,
drąsesni, netgi kartais su jais pasišnekėdavau, nes nepabėgdavo kaip pradžioje. Su
muzika taipogi jiems sekėsi vis geriau, mažiau klydo, mažiau nervingai grojo. Kol
galiausiai pagavau save, kad nesu tikras kas groja. Bet tai vis gi tikriausiai buvo jinai.
Jai visuomet ateidavo laiškai iš užsienio, tačiau
tuose šiukšlių krūvose sunku buvo susigaudyti. Geriau viską sudeginti. Ir taip metų
metais pas ją niekas nesilankė, o ir laiškų pabaigoje nebegaudavo. Greičiausiai
kažką tenai turėjo, nes dažnai atnešdavo registruotu paštu, kartą net turėjau jai
padėti užnešti, kiek daug to visko buvo. Na ir kažkada vasarą atvažiavo mašina
užsienietiškais numeriais. Kabrioletas atlenkiamu stogu. Pas mus tuomet tokie
nevažinėjo. Apskritai retai pasirodydavo užsieninės mašinos, ne taip kaip dabar, o
tokį kaip tas mačiau tik seriale Šventasis. Jame sėdėjo patrauklus
išsičiustinęs vyras su didžiule gėlių puokšte ir paklausė manęs, ar nežinau, kur
galima nuplauti mašiną, nes tie mūsų, lenkiški keliai baisiai dulkini. Sakau, kad pas
mus vietoje, tai nelabai, bet jei reikia galiu padėti. Atsinešiau kibirą su šiltu
vandeniu, skudurą. Toksai vienas iš kaimyninio namo, čia prie namo plauna savo
mašiną, tai ir žinau, kaip tai darosi. Jisai apsidžiaugė ir pasakė, kad gerai
sumokės ir nubėgo pas ponią Marylę. Greičiausiai galvojo, kad aš jam tą mašiną
nuplausiu, bet kodėl turėčiau tą daryti. Norėjau jam tiktai padėti, nes toksai jau
esu, geranoriškas. Žmonės tokie privalo būti vienas kitam, galbūt tuomet mažiau
pasaulyje būtų karų ir nelaimių. Ilgai tai netruko, gal kokias penkioliką minučių.
Vos spėjau vandens į kibirą prisemti ir atnešti prie namo. Kažko panašaus tai
nemačiau net ir pas tuo, kurie po degtinės suserga baltąją karštine. Langai buvo
praverti ir buvo girdėti baisus triukšmas bei riksmai. Tai jinai, ponia Marylė, taip
rėkė. Supratau tiktai kai kuriuos žodžius. Galvoji, kad čia tau bordelis
šaukė kad gali atvažiuoti vienai nakčiai. Lauk iš čia. Tai tikrai
supratau, nes kaip tik pravėrė duris į laiptinę. O paskui baisai tinktelėjo.
Išsičiustyjęs išbėgo, buvo išraudęs. Net manęs nepastebėjo. Kuomet priėjo prie
mašinos, langas atsidarė ir ponia Marylė, kuri atrodė, kaip po priepuolio, dar suriko:
Nesirodyk čia daugiau. Ir pasiimk tas savo gėle. Ir išmetė gėles ant
šaligatvio. Trinktelėjo taip, kad gabalas stiklo nukrito šalia manęs. Atrodė, kad
langas išlėks iš rėmo. Tas įsėdo į mašiną ir iš tikrųjų daugiau jau
nebesirodė, ar bent jau aš jo nemačiau. Gaila buvo tos puokštės, retai tokias
gražias matau. Tačiau ką darysi. Kuomet norėjau pasišalinti duryse pasirodė ponia
Marylė. Buvo apsirengusi išeiti ir labai įsiaudrinusi. Elgėsi taip lyg manęs
nepastebėjo. Atsiprašau, norėjau tiktai pasižiūrėti, ar nieko nenutiko
pasakiau, tačiau taip tyliai, kad pats vos girdėjau tuos savo žodžius. Ir tiktai
tuomet mane pastebėjo. Ponas tegu įeina. Ponas stovėjo tenai po langu, tiesa?
Linktelėjau galva. Nedaug trūko, kad dėl to bjaurybės poną būčiau sužeidus.
O dabar tai tiktai įstiklinti reikės. Ponas man tai padarys? Vėl linktelėjau
galva, nors niekuomet nestiklinau langų. Na, matot, pone Antoni, koks iš jūsų padorus
ir naudingas žmogus. Tai galbūt ponas rytoj užeisit, nes jau šiandien nebeištversiu
vyriškos draugijos. Nusišypsojo. Dabar išeinu, iki pasimatymo.
Nuėjau pas pažįstamą stiklių. Pasiskolinau
glaisto, nupirkau stiklą, pasimatavau tokį kaip ir pas mane langą, nes juk langai
mūsų name visi vienodi. Dar jo pasiklausinėjau kas ir kaip. Sekančią dieną laukiau,
kol grįš iš mokyklos. Palaukiau dar pusę valandos ir nuėjau. Atidarė man
elegantiška ir kvepianti kaip visuomet, o be to besišypsanti, taip lyg vakar nieko
nenutiko. Prašau, tegu ponas įeina, gersit kavos ar arbatos. Mandagiai padėkojau
ir iš karto ėmiausi darbo. Jos bute kvepėjo moterimi: kvepalai, apdarai ir dar nežinia
kas. Tas kvapas net į galvą trenkė. Kuomet aš dirbau, jinai sukiojosi po virtuvę.
Norėjau pasilikti čia kuo ilgiau. Tačiau kaip ilgai galima statyti vieną mažą
langą. Ir taip tai dariau du kartus ilgiau nei reikia. Kuomet pabaigiau ir jau norėjau
eiti, atnešė kavos ir pyrago. Pamaniau, kad ponas sutiks pasivašinti
varškės pyragu pasakė, o aš paklusniai atsisėdau. Mums, vienišiems
žmonėms, pone Antoni, nes juk jūs vienišas, tiesa? tačiau atsakymo
nelaukė, nes žinojo. Mums vienišiems žmonėms nėra kam iškepti pyrago,
tačiau šiandien pirkau šviežų, nusijuokė. Akimirką sėdėjome tylėdami, o
paskui pradėjo klausinėti apie šeimą ir panašius dalykus. Papasakojo, kaip
koncertavusi Londone ir pamiršusi viešbutyje natas, ir galiausiai pavėlavusi į savo
pirmąjį koncertą užsienyje. Kuomet jau pabaigiau gerti kavą ir suvalgiau pyragą,
paklausė kiek skolinga. Nieko neskolinga, sakau jai į tai. O jinai, ne, vis
tiek, kažkiek ponui esu skolinga. Tai galiausiai sakau, kad pinigų jokių iš jos
nenoriu. Tačiau norėčiau ponios kai ko paprašyti. Priklauso ko,
jinai į tai. Norėčiau, kad ponia pagrotų fortepionu, sakau. Dabar? O
ko ponas norėtų? nusijuokė. Ne dabar, galbūt sekmadienį, po pietų
ateičiau? Gerai, pasakė, paruošiu ponui specialų repertuarą.
Čia jau toksai darbas, kad netgi sekmadieniais
žmogus neturi ramybės. Ir tada taip pat buvo. Būtent betvarkės laiptinėje turėjo
pridaryti ir nors sekadienius dažniausiai visada turiu laisvus, tai kažkaip negalėjau
to palikti ir kai grįžau iš katedros, tai kažkiek aptvarkiau. Toksai, jau esu, kad
negaliu išlaikyti, kai kas nors yra ne tvarkoje. Po to vėl apsirengiau išeiginiais
rūbais ir nuėjau gėlių. Mano buvo gražesnė puokštė nei to, kuris iš užsienio
atvažiavo. Taipogi šampano nupirkau. Kai grįžinėjau su gėlėmis, tai tarpdury
prasilenkiau su tuo jaunu, kuris dažnai pas ponią Marylę ateidavo. O paskui jau tiktai
laukiau. Buvo nustebinta. Atidarė apsisautusi chalatu, su cigarete rankose. Kas nors
atsitiko, paklausė. Ak, visiškai pamiršau, kad ponas turėjo ateiti.
Prašau, lai ponas užeina. Jau užėjęs pastebėjau, kad yra šiek tiek įkaušusi.
Salone, ant stalo stovėjo tuščias vyno butelys. Tai man, pažvelgė į
gėles. Padaviau jai gėles ir šampaną. Matau, kad ponas atsinešė dovanų, pone
Antoni, nusijuokė garsiai. Ponui netrukdo mano padaras? Visiškai pamiršau
apie pono vizitą. Ponas išgers su manimi? Padavė man taurę. Atidariau
šampaną. Tai buvo toks tarybinis, pamenu kaip dabar, šampanskoje, tuomet buvo
brangiausias. Ką ponui pagroti, turi ponas kokius nors mėgstamus autorius?
Papurčiau galvą. Galbūt Bachą, tą pavardę kažkada mačiau katedroje,
kaip buvo vargonų koncertas. Matau, kad ponas yra žinovas. Bachas tai sudėtinga
muzika. O gal ponas norėtų Tykų vandenį, pavyzdžiui? Na, gerai, pagrosiu ponui
Bachą. Grojo puikiai, kaip visada. Ta muzika iš tiesų skambėjo kaip bažnytinė.
Tiktai jinai prie jos su savo chalatu netiko. Tačiau kai grojo užmerkė akis, taip lyg
be muzikos niekas kitas nerūpėtų: tas chalatas, išmuštas langas, vaikinai
užsienietiškose mašinose ir tuo labiau aš. Staiga pertraukė. Atsigėrė šampano ir
paprašė, kad dar įpilčiau. Patinka ponui? Tai gerai, užsidegė cigaretę.
O tai ponas žino? Sugrojo viena ranka, gabalėlį kažkokio labai
liūdno kūrinio. Girdėjau tai radijuje, galbūt Šopenas. Tikrai taip. O tai
ponas girdėjo? Ta melodija buvo labai linksma ir šokinėjanti. Net kvietė šokiui.
Galbūt buvo net per linksma. Grojo jį rūkydama cigaretę vis garsiau ir greičiau,
viena ranka vis siekdama šampano, bet tai visai netrukdė. Nei minutei nepertraukdavo.
Galiausiai lyg atsipeikėjo. Nustojo staiga. Ponas žinot tai? nežinojau, nors
jau kažkada buvau girdėjęs, bet jinai net nelaukė atsakymo. Tai kankanas, tai
muzika, idealiai tinkanti bordeliui, tai yra, kad ir pavyzdžiui čia. Vėl
nusijuokė, tokiu nelinksmu triukšmingu juoku. Lai ponas prieina čia, lai ponas
nesigėdija. Patrauklus iš jūsų vyras, dar pačiame jėgų žydėjime, kodėl ponas vis
vienas? Juk ponas patinka moterims? Priėjau prie jos ir kažkaip savaime man
išsprūdo: Sužadėtinę palaidojau Sibire, o vėliau kažkaip nesusiklostė.
Nežinau, kodėl tai jai pasakiau, nes anksčiau to niekam nepasakojau. O, tai turėjo
būti tragiška meilė. Vėl nusijuokė. Nepatiko man tas juokas. O iš
manęs, ko ponas nori? Ir lai ponas nesako, kad nieko, nes jūs visuomet kažko norite. Ir
apskritai, kodėl klausiu, juk turiu žinoti, tas, kuris buvo prieš kelias dienas,
taipogi norėjo tiktai vieno. Tas vėl gi turi žmoną Prancūzijoje, o ne sužadėtinę
Sibire. Pažvelgė į mane su tokia neapykanta, kad net nusigandau. Matai, tiems
pirštams buvo pranašaujama didžiulė karjera, tačiau nepavyko, o dabar tinka tiktai
vyriškų apdarų narpliojimui. Ir besijuokdama pradėjo man segti kelnes. O,
matau, kad ponas jau pasiruošęs. Kaip visuomet, tiktai tam ir tinkate. Su sargu dar
neturėjau reikalų, tačiau, kodėl ne. Ateisi pas mane laisvomis akimirkomis ir galėsi
pasigirti gyventojams, kad miegojai su artiste. Ir vėl nusijuokė, bet su tokiu
baisia neapykanta. Tegul ponia apsiramina, aš juk... Jau nebegalėjau nieko
daugiau pasakyti. Trenkiau jai per veidą ir išbėgau. Laimei, ant laiptų nieko
nesutikau.
Turėjau tai žinoti. Juk pats tai sakiau čigonei
Roksanai, kad bjaurybė turi laikytis bjaurybės, čigonas čigono, o artistas artisto.
Taip jau surėdytas tas pasaulis ir gal gerai. O netgi jeigu ir ne, tai taip turi būti.
Guli čia jau tikriausiai porą dienų. Jeigu ne ta
baisi smarvė, niekas tikriausiai nebūtų pastebėjęs, nes jinai galėjo savaitėmis
neišeiti. Ir visuomet šiek tiek smirdėjo, bet niekuomet tiek. Pirmas tai pastebėjau,
nes kai pabeldžiau ir niekas atidarė, nuėjau ieškoti papildomo rakto, kurį kažkadą
seniai man davė iš administracijos ir apie tai pamiršo. Ir kai jau čia įėjau ir
pamačiau visą tai ir pajutau smarvę, tai galvojau, kad apalpsiu. O apskritai aš
stiprus vyras ir nemažai gyvenime mačiau, Kazachstane, pavyzdžiui, arba Sibire. Tačiau
skalsu apie tai kalbos.
Tai prasidėjo prieš daug metų. Po to karto jau
daugiau niekada tame bute nebuvau, iki šiandien. Sutikdavau ją tiktai ant laiptų.
Elgėsi taip lyg nieko nebūtų nutikę. Tiktai kažkaip keistai man šypsojosi, lyg
norėdama atsiprašyti ir žinodama, kad tai yra neįmanoma. Atrodė baisiai vieniša.
Visuomenė apie ją visai buvo pamiršyusi, arba jinai nieko nebenorėjo pažinti. Galbūt
tai dėl to jaunuolio, nes žmonės, kalbėjo, kad tuo metu užsimušė. Panašu, kad
nušoko nuo geležinkelio tilto. Tačiau, ar tai buvo jos kaltė? Kas gali žinoti?
Kartais kai eidavau tuo tiltu taipogi galvodavau, ką reiškia peržengti barjerą. Nes
juk kartais būva, kad nebesinori gyventi. Tačiau tokiais momentais visuomet galvodavau,
kad daugiau nei gyvenimas nieko neturime ir jisai priklauso ne tik mums. Galbūt kartais
žmogui atrodo, kad nebėra išeities ir jau nebebus? Greičiausiai taip ir su juo buvo,
su tuo jaunu, nes paliko žmoną ir vaiką. Ponia Marylė kažkaip laikėsi tiktai dėl
savo mokinių, kurie pas ją ateidavo. Pradžioje jų buvo du ar trys, o paskui vis
daugiau. Galvojau sau, kad jai tai į gera, nes turi kažkokią draugiją, o jinai tokia
linksma ir tokia artistė, be tų vaikinų neturi su kuo pasikalbėti. Tai truko gerus
kelis metus. Tų mokinių buvo tiek, kad net aš praradau skaičių. Viena buvo keista,
kad labai dažnai apsirodydavo nauji, o kita, vis rečiau girdėdavosi fortepiono garsai,
net kai būdavo pamokos. Na, bet galiausiai sau mąsčiau, žmogus daraisi vis senesnis, o
ne jaunesnis ir ne taip gerai begirdi. Ir aš senau ir ponia Marylė, nors kažkada man
rodėsi, kad jinai visą laiką bus tokia pati. Bet senatvė visiems vienoda. Išlygina ir
bjaurius, ir gražius. Prieš kažkur penkioliką metų nustojo dirbti mokykloje ir
mokiniai pas ją ateidavo retai. Tai tuomet visa tai kažkaip ir prasidėjo. Vakarais
sutikdavau ją prie konteinerio, mačiau, kad kažką iš jo rinko, bet vaidinau, kad
nepastebiu. O jinai tikriausiai nieko nevaidino, nes greičiausiai iš tikrųjų nieko
nepastebėdavo. Bet gyventojai matė. Ta iš penktojo, kuri jos taip nemėgo, atėjo pas
mane kažkada ir sako: Kažką reikia su tuo daryti, pone Antoni, nes jinai, ta
vadinama artistė, šiukšles namuose kaupia ir netrukus mus visus tarakonai užpjaus.
Aiškinau jai, kad kol netrukdo kitiems gyventojams, tai dėl to nieko daryti nevalia, nes
nėra pagrindo. Kiekvienas pas save namie laiko tai, kas jam patinka, kol tai netrukdo
kitiems. O jinai į tai: Pone Antoni, reikia jos atsikratyti, nes jinai mums ne tiktai
ligas atneš, bet ir paleistuvystę paskleis. Matot, ponas, tuos vaikinus, kurie pas ją
tarytum mokytis ateina? Girdi ponas, kad jie grotų? Jeigu grotų, tai ponas tikrai
girdėtų, bet jie čia kažko kito ateina. O kodėl ponas galvoja ją iš mokyklos
atleido? Tėvai informavo direkciją, kas čia vyksta. Aš apie tai nieko nežinau,
sakau jai į tai. Pone Antoni, jūs esate naivus, sako ta iš penktojo juk
ta šiukšlinyčia jiems moka, tiems vaikinams, doleriais, kuriuos gauna iš užsienio.
Visas miestas apie tai žino. O tai juk nepilnamečių tvirkinimas, reikėtų ir policijai
pranešti. Pašaukė, pašaukė ir nuėjo. Kažkaip apsiramino, nes tie mokiniai
neilgai trukus visai nustojo ateidinėti. Ir nuo to laiko ponia Marylė beveik visai
neišeidavo iš namų. Mačiau ją tik kelis kartus, kai ėjo į parduotuvę. Nieko iš
jos nebeliko. Atrodė, kaip tie iš stoties, tie benamiai, kuriuos reportažuose per
televiziją rodo. Vis rinko šiukšles, nes kartais mačiau, kad kažkas rausėsi
konteineriuose, tačiau galvojau, kad gal tai benamės katės. Dabar jau žinau, kad tai
buvo jinai. Paskutiniu metu išeidavo kartą per mėnesį. Sėdėdavo prie tų uždarų ir
užskleistų langų, ir netgi laiškanešio neįsileidavo.
Fortepionas taipogi atrodė kaip lavonas. Ištraukė
iš jo visas stygas, primėtė į vidų šiukšlių, o klavišai atrodė taip lyg kas nors
juos daužė plaktuku. Tai buvo gražus instrumentas ir garantuotai brangus. Tai jai
turėjo užimti daug laiko. Bet buvo sugadinusi jį labai krupščiai. Garantuotai niekas
jau juo nebegros.
Tegul jau greičiau visą tai sutvarko, nes esu
baisiai pavargęs. Ir nebenoriu į tai žiūrėti. Noriu ją prisiminti tokią, kokia buvo
kažkada. Seniau, kuomet vaikščiojau į mišias katedroje ir sėdėdavau prie kraštinio
altoriaus, atrodydavo, kad yra panaši į Dievo Motiną iš to seno paveikslo, o galbūt
tai buvo Marija Magdalietė. Nepamenu, nes tą paveikslą jau seniai kažkas kažkur
išnešė.
Iš lenkų k. vertė Laura
Liubinavičiūtė-Liuba
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|