Italo Calvino

       IŠDAVIKŲ KAIMAS

       Sapne jam pasivaideno, kad kažkoks gyvas padaras, lyg skorpionas, lyg vėžys, skaudžiai įgėlė į šlaunį. Jis pabudo. Saulė buvo aukštai pakilusi, ir Tomą staiga apakino jos spindesys. Kur tik žvelgė, prieš jo akis pro pušų šakas mirgėjo spindinčių dangaus skiaučių mozaika. Paskui jis pažino vietą, kur, mirtinai nuvargęs ir iškamuotas baisaus sužeistos kojos skausmo, krito žemėn, supratęs, kad tokioje gūdžioje tamsoje neras kelio pas draugus. Ūmai pasižiūrėjo į koją. Tvarstis pridžiūvęs prie žaizdos, o toje vietoje surietėjusi, pajuodavusi dėmė, visa koja ištinusi.
       O juk žaizda atrodė menka. Kai mūšyje kulka brūkštelėjo per šlaunį, jis to net nepastebėjo. Klaidą padarė vėliau, kai traukdamasis su draugais iš miško, pasakė: „Ne, ne, aš puikiausiai parsikasiu pats!“ Bet tada iš tikrųjų rodėsi, kad tik truputį šlubčioja. Paskui staiga tarp medžių sutratėjo automato serija, partizanai išsisklaidė, o Tomas liko užpakaly. Šaukti jis negalėjo, todėl pasiklydo. Užėjo naktis. Sukniubo tada ant sausų pušies šakų ir dievaižin kiek laiko ten pramiegojo. Dabar jau buvo įdienoję. Jis truputį karščiavo ir nežinojo, kur esąs.
       Atsistojo. Persimetė per petį karabiną ir pasirėmė riešutine lazda, kuri nuo vakar dienos jam atstojo ramentą. Kur eiti, jis nežinojo. Aplink stūksojo miškas, ir pro jį nieko nebuvo matyti. Kalno šlaite jis išvydo pilką uolą ir sunkiai užsiropštė ant jos. Prieš jį plytėjo slėnis. Pačiam jo viduryje, po sustingusiu dangaus skliautu buvo matyti nedidelis kaimelis, susispietęs viršūnėje, kurią supo nederlingi skurdūs vynuogynai, laiptais besileidžiantys šlaitai. Dulkėtas kaimo kelias vingiavo į viršų. Visur buvo tylu ir ramu. Nei namuose, nei lauke – nė gyvos dvasios. Lauke – nė vieno paukščio. Tuščias kelias raitėsi įsaulyje, tarsi jį būtų tam tyčia nutiesę driežams. Jokių priešo pėdsakų, tartum vakar čia nebūtų buvę mūšio.
       Tomas jau buvo šiame kaime. Žinoma, ne vakar, bet prieš kelis mėnesius. Mat jau keli mėnesiai partizanai čia lankydavosi tik mažais būreliais ir ilgai neužtrukdavo: nors kaime nebuvo nuolatinės vokiečių įgulos, į jį vedė keliai iš daugelio gyvenviečių, kur stovėjo didelės priešo pajėgos, ir čia lengva buvo pakliūti į spąstus. Anais gerais laikais, kai visas rajonas buvo partizanų rankose ir jie užeidavo į bet kurį kaimą kaip į savo namus, Tomas praleido šiame kaime dieną. Jis vis dar prisimena merginas, kurios tada atėjo su gėlėmis, lėkštes su makaronais ant staltiesėm užtiestų stalų, vaišes po atviru dangum, draugiškus veidus ir dainas.
       „Eisiu į kaimą, – pagalvojo Tomas, – galbūt rasiu žmonių, kurie padės man nusigauti pas saviškius“.
       Bet jis tuoj pat atsiminė savo draugo Žaibo žodžius, žodžius, kurie jam tada pasirodė nereikšmingi. Per tas vaišes Žaibas pastebėjo, kad kaip tik tie vietiniai gyventojai, kuriuos jis ypač būtų norėjęs sutikti, šiandien nepasirodė... Tai sakydamas jis šypsojosi pro juodą barzdą ir glostė seno šautuvo buožę. Beje, Žaibas visada panašiai kalbėdavo, ir Tomas ilgai nebesvarstė pasakytų žodžių. Išėjęs iš miško, jis nusileido į kelią.
       Saulė švietė kaip ir anksčiau, bet dabar ji taip neakino ir nesvilino. Danguje plaukė gelsvi debesys. Eidamas keliu, Tomas stengėsi nelenkti sužeistos kojos, kad neskaudėtų, ir vis tiek prakaitas išpylė kaktą. Jis norėjo kuo greičiau pasiekti pirmuosius namus, bet užvis labiausiai troško sutikti kokį nors žmogų, pamatyti kokį nors gyvybės ženklą šiame kaime, kurį, regis, sudarė vien plytos ir uždarinėti langai. Ant tvoros, kuri skyrė kažkieno lauką, bolavo popieriaus lapas. „Įsakymas“ – buvo parašyta viršuje. „Vokiečių karo komendantūra žada kiekvienam, kuris padės sugauti gyvą ar mirusį banditą...“ Tomas ėmė lazdos galu plėšti lapelį. Tačiau tai padaryti nebuvo lengva, nes popierius buvo stipriai priklijuotas ir niekaip nenorėjo atšokti.
       Siena baigėsi, toliau ėjo metalinė tinklo tvora. Figmedžio pavėsyje žemę kapstė višta. Na, jeigu čia yra višta, turi būti ir žmogus. Tomas akylai ėmė žiūrėti pro tinklą, šmižinėdamas akimis tarp moliūgų lapų, kurie rangėsi į viršų, kol pamatė tarp jų sustingusį, pageltusį kaip moliūgas veidą, kuris spoksojo į jį. Tai buvo senutė juodais rūbais.
       – Ei! – pašaukė Tomas.
       Bet senutė atsuko jam nugarą ir nuėjo šalin. Net višta nusisuko ir nutipeno paskui ją.
       – Ei! – vėl pašaukė Tomas.
       Bet senutė ir višta dingo kažkokiame statinyje, panašiame į vištidę, ir sugirgždėjo surūdijęs skląstis.
       Tomas nuėjo toliau. Koją vis labiau maudė, jam darėsi šleikštu. Priekyje pasirodė vartai, už jų – kluonas. Tomas įžengė vidun. Kluono viduryje nejudėdama stovėjo didelė kiaulė. Kiek toliau lėtai kiūtino nukaršęs senukas. Nors buvo karštis, jis vilkėjo apsiaustu ir buvo užsimaukšlinęs ant akių kepurę. Tomas pasuko prie jo.
       – Klausykite, ar šiandien čia nebuvo vokiečių? – paklausė.
       Senukas sustojo ir, nepakėlęs akių, papurtė galvą.
       – ...Vokiečių? – subambėjo jis, tarytum kalbėdamas pats su savimi.– Nežinau... Mes jų čia niekada nematėme, vokiečių...
       – Kaip niekada nematėte? – nustebo Tomas. – O vakar? Argi jie vakar nebuvo atėję? Gal čia vakar ir mūšio nebuvo?
       Senukas tvirčiau apsiglobstė apsiaustu.
       – Nežinau, aš nieko nežinau, – bambtelėjo jis.
       Tomas nekantriai mostelėjo ranka. Žaizdą vis smarkiau maudė. Jis jautė, kad jam tirpsta kiekvienas raumuo. Apsigręžęs išėjo į gatvę.
       Gatvė visą laiką kilo į kalną ir driekėsi tarp dviejų namų eilių. Turbūt eiti toliau į kaimą vienam ir dar sužeistam neatsargu. Bet, antra vertus, jis ginkluotas. Be to, negalėjo pamiršti šventinio sutikimo prieš kelis mėnesius, sutikimo, kuris bylojo apie tai, kad tarp kaimo gyventojų partizanai turi nemaža draugų.
       Štai už pirmojo namo šmurkštelėjo kažkoks storas vyras trumpu raudonu sprandu. Tomas nuėjo jam iš paskos, bet storulis jau kopė laiptais į antrąjį aukštą.
       – Klausykit! – sušuko Tomas.
       Tačiau tas net neatsisuko. Tada Tomas pasileido laiptais paskui jį ir įsispraudė tarpdurin anksčiau, negu šeimininkas užtrenkė duris.
       – Ko jums reikia? – paklausė storulis.
       Prieš Tomą stovėjo padengtas stalas su garuojančiu sriubos dubenėliu viduryje, prie stalo sėdėjo šeima – trys iškiliakrūtės, ūsuotos moterys ir liesas vaikinas su tokiais pat kaip moterų pūkeliais ant viršutinės lūpos. Visi rankose laikė šaukštus.
       – Lėkštės sriubos, – atsakė Tomas, ryžtingai eidamas į vidų. – Štai jau dvi paros, kai aš nieko nevalgęs. Esu sužeistas.
       Apkūnių moterų ir vaiko akys nukrypo nuo Tomo į riebų šeimos galvos veidą, kuris, pašniurkščiojęs nosimi, atsakė:
       – Tai uždrausta. Mes negalime. Toks įsakymas.
       – Įsakymas? – paklausė Tomas. – Bet ko gi jūs bijote? Juk kaime nėra nė vieno vokiečio. O įsakymą aš nuplėšiau.
       – Tai uždrausta... – pakartojo storulis.
       „Reikia pagąsdinti ji karabinu...“ – pagalvojo Tomas, bet pajuto tokį silpnumą, kad turėjo pasiremti lazda. Jis labai norėjo atsisėsti, bet kambaryje nebuvo nė vienos laisvos kėdės.
       Apsidairęs po kambarį, pamatė ant sienos paveikslėlį su žirgu po olandišku kalendoriumi. Žirgas buvo raumeningas, plačios krūtinės, kilpose kyšojo du juodi batai, o viršuje buvo matyti pilvota figūra, apsikarsčiusi medaliais. Visa kita dengė kalendorius. Tomas pakėlė jį ir pamatė atsikišusius žandus ir blizgantį Musolinio šalmą.
       – O šitas kam čia? – paklausė jis.
       – Ak, šiaip sau, senas paveikslas... Jau seniai netvarkėme kambarių, – pasakė storulis, dėdamasis, kad nori jį paslėpti, bet tik šluostė dulkes ir nieko daugiau nedarė.
       – Nesuprantu, – subambėjo Tomas, tarytum kalbėdamas pats su savimi, – vos prieš kelis mėnesius jūs mus taip gerai sutikote... Makaronai... vaišės... gėlės... Ar neatsimenate?
       – E... Mūsų tada nebuvo kaime... – atrėžė storulis.
       – O makaronus darė iš mūsų miltų, – nesusilaikė viena iš ūsuotų moterų. – Trisdešimt maišų... – pridėjo ji, bet tuoj pat nutilo, pagavusi piktą vyro žvilgsnį.
       Tomas prisiminė Žaibo žodžius.
       – Na gerai! – pasakė jis. –O kurgi dabar mūsų draugai?
       Storulis atsakė:
       – Nagi nežinau... Pastaruoju laiku daug šeimų... išsikėlė... Jūs, jaunuoli, nueikite į valdybą, prisistatykite seniūnui, ten jums padės...
       „Seniūnui? Aš jam visą apkabą suvarysiu į pilvą, tam jūsų seniūnui!“ – norėjo pasakyti Tomas, bet staiga pajuto, kad netenka sąmonės. Tuo metu storulis pamažu, beveik neliesdamas, stūmė jį pro duris.
       – Man reikia gydytojo, aš sužeistas! – sušuko Tomas.
       – Taip, taip, ir gydytojas ten. Jį rasite aikštėje. Jis ten visada tokiu laiku būna, – kalbėjo storulis, stumdamas Tomą prie laiptų, paskui užtrenkė duris.
       Tomas vėl atsidūrė gatvėje. Dabar kur ne kur galėjai pamatyti būrelius žmonių, kažką pašnibždomis svarstančių tarp savęs. Kai jis ėjo pro šalį, žmonės traukėsi į šoną, vengdami jo žvilgsnio. Jis pamatė kunigą, aukštą ir liesą, baltu dramblio kaulo spalvos veidu, kuris šnekėjosi su kažkokia nediduke moterėle susivėlusiais plaukais, ir jam pasivaideno, tarsi ji parodė į jį pirštu. Tomui, kuriam vis sunkiau buvo šlubuoti, regėjosi, kad jis mato tuos pačius veidus kaip ir prieš valandėlę; o tas kunigas dramblio spalvos veidu čia dingsta, čia pasirodo kiekviename būrelyje ir pusbalsiu kažką kalbasi su valstiečiais. Tomas staiga pastebėjo, kad vietinių gyventojų elgsena su juo šiek tiek pasikeitė: dabar jie jau žiūrėjo į jį susidomėję, vienas kitas saldžiai šypsojosi, pagaliau ta nedidukė moteris, kuri ką tik šnekėjosi su kunigu, greitai priėjo prie jo ir tarė:
       – Vargšas vaikinas vos laikosi ant kojų! Einam su manim...
       Tos moterėlės veidas buvo lyg lapės snukutis; iš klasės žurnalo, kurį ji laikė rankose, ir juodos, kreida suteptos suknelės, panašios į persiūtą uniformą, galėjai numanyti, kad ji čia dirba mokytoja.
       – Vadinasi, pats nusprendei prisistatyti? Puiku! –toliau šnekėjo mokytoja ir, tarsi norėdama išlaisvinti jį nuo naštos, ėmė traukti nuo peties karabiną.
       Bet Tomas tvirtai sugniaužė rankoje diržą ir sustojo.
       – Ką? Prisistatyti? Kam?
       Bet mokytoja jau buvo atidariusi klasės duris. Suolai buvo suversti į kampą, tačiau ant sienų dar kabojo paveikslai, vaizduojantys Romos imperijos scenas – triumfuojančius imperatorius ir geografinius Libijos bei Abisinijos žemėlapius.
       – Pabūk čia, mokykloje, o mes tuojau tau atnešime sriubytės, – tarškėjo mokytoja ir pasuko prie durų, norėdama uždaryti.
       – Man reikia gydytojo.
       Aikštėje valstiečių būryje Tomas pamatė žmogeliuką juodais drabužiais su baltu Raudonojo kryžiaus raiščiu.
       – Jūs gydytojas, ar ne? – paklausė Tomas. – Aš užeisiu valandėlei pas jus!
       Žmogeliukas, pražiojęs bedantę burną, ėmė neryžtingai dairytis į šalis. Bet stovintys greta ėmė jį raginti ir kažką patyliukais patarinėti. Pagaliau gydytojas priėjo prie Tomo ir, rodydamas į savo raištį su raudonu kryžiumi, tarė:
       – Aš žmogus niekuo nedėtas, nepažįstu nei vienų, nei kitų, aš tiktai vykdau savo pareigas.
       – Žinoma, žinoma, – pritarė Tomas. – Kas man darbo? – Ir nuėjo paskui gydytoją prie namelio čia pat aikštėje.
       Žmonės sekė gerokai atsilikę iš paskos. Bet čia į priekį išėjo kažkoks vyriškis galifė kelnėmis ir davė ženklą palikti juos, atseit dabar jis pats viskuo pasirūpinsiąs.
       Tomas įėjo paskui gydytoją į apytamsį, dvokiantį karboliu kabinetą. Po visą kambarį buvo netvarkingai išmėtytos nešvarios marlės skiautės, švirkštai, kažkokie dubenys, stetoskopai. Gydytojas atidarė langines, ir nuo kušetės nušoko katinas.
       – Gulkitės čionai, ištieskite koją, – pasakė gydytojas, iš kurio burnos trenkė vynu.
       Tomas prikando lūpą, kad nešauktų, kol žmogeliukas drebančiomis negrabiomis rankomis pjaustė jam koją.
       – Infekcija, smarki infekcija... – kartojo jis. Tomui atrodė, kad tai niekada nesibaigs.
       Čia žmogeliukas ėmė vynioti marlę, norėdamas aprišti koją, bet susipainiojo, apvyniojo marlę aplink kušetę, aplink Tomo ranką.
       Tada Tomas atėmė ją iš gydytojo.
       – Jūs visai girtas! Leiskit, aš pats! – suriko jis ir kaipmat puikiai ir tvirtai apsirišo koją.
       – Greičiau duokit tablečių nuo karščio! – pasakė Tomas, o kadangi gydytojas ėmė bergždžiai raustis paketėliuose ir stiklinėse su vaistais, išmėtytais po visą kabinetą, pats griebėsi ieškoti, perskaitė pavadinimą ant vieno paketėlio, atidarė jį, išėmė dvi tabletes, prarijo, o likusias įsikišo kišenėn.
       – Ačiū už viską, – pasakė jis, paėmė karabiną ir išėjo. Jam svaigo galva, ir tikriausiai būtų nugriuvęs ant slenksčio, jeigu jo nebūtų prilaikęs tas pats vyras galifė kelnėmis, kuris laukė jo prie durų.
       – Tau reikia pailsėti, pailsėti... – tarė jis. – Atrodai visai nusivaręs.!. Einam pas mene, einam, štai mano namai... – pridūrė jis ir parodė į pastatą – lyg vilą, lyg sodybą,– iškilusią viršum metalinės tvoros.
       Tomas lyg per miglą nusekė jam iš paskos.
       Vos jie įėjo, varteliai staiga užsitrenkė. Nors ir senoviški, jie buvo su saugiu užraktu. Tuo metu varpinėje suskambo varpai. Jų dūžiai aidėjo ritmingai, vienodai, lėtai, tarytum būtų skambinę numirėliui, bet jų skambesys buvo aiškus tarsi telegrafo pranešimas. „Kaip pranešimas...“ – pagalvojo Tomas, stengdamasis sutelkti į skambėjimą visą dėmesį, kad neapalptų.
       – Kas čia? – paklausė jis žmogų galifė kelnėmis. – Kodėl taip keistai skambina varpai? Ir dar tokiu laiku?!.
       – Nieko tokio, nieko tokio, – atsakė tas. – Tai mūsų klebonas. Tikriausiai bus pamaldos.
       Jis įsivedė Tomą į gražų kambarį, turbūt svetainę. Čia stovėjo krėslas ir sofa. Ant stalo buvo paruoštas padėklas su buteliu ir stikliukais.
       – Paragauk šito antpilo, – paragino vyras galifė kelnėmis, ir kol Tomas spėjo pasakyti, kad jam dabar reikia visai ko kito, įsiūlė stikliuką. – Na o dabar, tau leidus, einu užsakyti pietų.
       Tomas atsigulė ant sofos. Nejučiomis jis ėmė linguoti galva į varpų taktą. „Din dan! Din dan! Din dan!“ Jis jautė, kad grimzta į slopų, gilų miegą. Ant lentynėlės bufete, kuris stovėjo priešais, juodavo dėmė. Tomas įsmeigė į ją akis, bet ji išskydo, prarado pavidalą. Kovodamas su miegu, Tomas stengėsi gerai įsižiūrėti į tą dėmę. Štai jos kraštai išryškėjo, ji įgavo normalų dydį. Tai buvo kažkoks plokščias apskritas daiktas. Dar kiek pakėlęs vokus pagaliau pamatė, kad čia apskrita juoda kepurė su blizgančiu šilkiniu kutu ant viršugalvio: fašistų vadeivos feska, laikoma bufete už stiklo.
       Tomui pavyko atsikelti nuo sofos. Tuo metu tolumoje pasigirdo kažkoks ūžesys. Jis įtempė ausis. Kažkur tarsi važiavo sunkvežimis. Galbūt net ne vienas... Ūžesys vis stiprėjo. Tomas iš visų jėgų stengėsi įveikti suglebimą, kuris stingdė visą kūną. Atrodė, į varpų dūžius atsakė šitas variklių gausmas, kuris jau drebino langų stiklus. Bet štai varpai pagaliau nutilo.
       Tomas priėjo prie lango, atitraukė užuolaidą. Langas buvo į akmenimis grįstą kiemą, kuriame dirbo virvių pynėjas su savo parankiniais. Tomui nepasisekė pamatyti jų veidų, bet visi jie atrodė įmetėję vyrai, pažiūrėti žiaurūs, juodais tankiais ūsais. Tylėdami jie mikliai tempė ir suko ilgą kanapių kasą – vijo virvę.
       Tomas atsisuko ir griebė už durų rankenos. Ji pasidavė. Jis atsidūrė nedidelėje dengtoje galerijoje su trejomis durimis. Dvejos buvo užrakintos, už trečių, žemų ir siaurų, buvo tamsūs plytiniai laiptai. Nulipęs jais, Tomas atsidūrė erdviame tuščiame tvarte. Ėdžiose gulėjo senas šienas. Aplink – metaliniai pinučiai. Tomas nežinojo, kaip iš čia ištrūkti. O variklių ūžimas vis stiprėjo, matyt, ten buvo visa sunkvežimių kolona, kuri, keldama tirštą dulkių debesį, važiavo vingiuojančiu keliu į viršų, kaimo link. O jis buvo spąstuose.
       Ir staiga Tomas išgirdo balselį, kuris jį šaukė:
       – Partizane! Ei, partizane!
       Iš už šieno kupetaitės išėjo mergaičiukė su kasytėmis. Rankoje ji laikė raudoną obuolį.
       – Imk, – pasakė ji. – Valgyk ir eikš su manim, – ir parodė jam spragą sienoje už šieno kupetaitės.
       Jie išėjo į apleistą lauką, visą apaugusį geltonomis, į žvaigždutes panašiomis gėlėmis, ir atsidūrė už kaimo. Virš jų į viršų kilo senos apgriuvusios pilies sienos. Variklių ūžesys buvo girdėti dar aiškiau, matyt, jos privažiavo paskutinį posūkį.
       – Mane pasiuntė parodyti tau kelią ir padėti pabėgti, – pasakė mergaitė.
       – Kas? – kąsdamas obuolį paklausė Tomas, nors jau ir taip buvo tikras, kad mergaite galima drąsiai pasitikėti.
       – Ogi visi, visi mūsiškiai. Mes negalime pasirodyti kaime ir slepiamės. Mat jeigu mus pamatys – praneš. Ir aš turiu du brolius partizanus, – pridūrė ji. – Ar pažįsti Tarzaną? O Audrą?
       – Žinoma, – atsakė Tomas, o pats sau pagalvojo: „Kiekvienas kaimas, netgi pats priešiškiausias, nežmoniškiausias, turi du veidus, ir kuriuo nors metu būtinai pamatysi gerąjį veidą, kuris buvo visada, tiktai jo nematei ir net nesitikėjai pamatyti.
       – Ar matai tą takelį tarp vynuogynų? Nusileisk juo, tavęs niekas nepamatys. Paskui pereik tiltelį, tik greičiau, jis visas matyti. Tada pakliūsi į mišką. Po drūtu ąžuolu yra urvas, ten rasi maisto. Šią naktį pro jį eis mergina, jos vardas Suzana. Ji ryšininkė, ji ir nuves tave pas draugus. Na eik, partizane, paskubėk!
       Tomas leidosi takeliu tarp vynuogynų, beveik nejausdamas kojos skausmo. Už tiltelio stūksojo tankus, tamsus miškas. Jo žaluma buvo tokia tamsi, kad saulės spinduliai negalėjo pro ją prasiskverbti. Ir juo garsiau ūžė motorai kaime, juo tankesnis ir tamsesnis Tomui atrodė miškas.
       „Jeigu įmesiu obuolio nuograužą į upelį, tai liksiu gyvas“, – pagalvojo Tomas.
       Mergaitė su kasytėmis tebestovėdama apleistame lauke matė, kaip Tomas perėjo tiltelį slėpdamasis už žemo medinio parapeto. Paskui šalia nendrių į skaidrų upelio vandenį nukrito obuolio nuograuža – tik purslai ištiško. Mergaitė suplojo delnais ir dingo.

       Vertė A. Vaišnoras
       Versta iš: „I racconti“, 1958

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt